katarsis: Rūta Žeimytė, Marxas, sukimąsis ir šiukšlynai

Rūta Žeimytė Homo Plasticus

Rūta Žeimytė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje.
Ši menininkė (taip - ją jau galima vadinti tokia, nes Rūta surengė savo pirmąją personalinę parodą- t.y. ji įvykdė visas privalomas menininko iniciacijos apeigas - paskui jas dar apvilks privalomu rutinos, tam tikrų nesėkmių, abejonių ir nusivylimų vainikėliu, bet tai yra būtina) demonstruoja savo ne tik artistinę, bet ir estetinę bei pilietinę poziciją VDA parodų erdvėje "Krematoriumas" pristatoma ekspozicija HOMO PLASTICUS.
"Nukopinsiu" dalį teksto iš pranešimo spaudai, kad suprastumėte - apie ką sukasi kalba. (Pavartojau žodį "sukasi", prašydamas, kad atkreiptumėte į jį dėmesį ir jį atsimintumėte, nes tai yra svarbu R. Žeimytės meninės strategijos atveju).
"Menininkė savo darbus kuria iš šiukšlių – bando iš nereikalingų, panaudotų, netgi nemaloniai atrodančių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat ji nori atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą. Nes pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Darbus autorė pradėjo kurti tuomet, kai susidomėjo zero waste judėjimu, bet, kaip sako pati, „dar nesugebėjo nustoti pirkti supakuotų produktų“. Tuomet rinko pakuotes ir iš jų kūrė reljefinius paveikslus.
R. Žeimytė teigia: „Mano nuomone, menas ir aktyvizmas yra neatsiejami. Menininkas nuolat bando vesti diskusiją tarp savęs ir žiūrovo, į šviesą iškelia aktualias psichologines, ekologines, socialines temas. Tai darau ir aš. Noriu pakalbėti apie pasaulyje ypač išplitusį vartojimo įprotį. Mes bijom narkotikų vartotojų, tačiau nuolat esam įklimpę vartojime. Viską – nuo maisto ir gėrimų iki rūbų, baldų ir kitų kasdienybės atributų. Dažnai vartojame nesąmoningai, tampame tarsi užburti įgeisto daikto įvaizdžio, kvapo, skonio. Net nesusimąstome, ką po savęs paliekame ateities kartoms ar kokią žalą mūsų vartojimas daro kitoms gyvoms būtybėms. Mano darbai gimė kai pradėjau domėtis zero waste arba „nulinio įspaudo“ principu. Zero waste motto yra: atsisakyk, panaudok dar kartą, rūšiuok, kompostuok, pirk tik tai ko tikrai reikia"".
Taigi, kaip ir viskas pasakyta...

Šioje vietoje galima pacituoti perfrazuotą Karlą Marxą ir teigti, jog šiuo metu po pasaulį keliauja (ne keliauja, o į didelę-didelę spiralę sukasi) plastikinių atliekų šmėkla. Netgi ne šmėkla, o kuo tikriausia Plastiko Karalienė. Rūta Žeimytė ją materializuoja ir suestetina. Panašiai kaip Motina-Gamta bando pagražinti tą visą parazitinės žmonijos šūdą (atsiprašant ir neatsiprašant) - turiu omenyje gal net savo asmeninę impresiją, pastebėjimą, kad prie gimtosios Baltijos jūros bangų nugludinti plastikiniai niekalai kartais turi tam tikro žavesio. Bet iš tikrųjų - viskas dvokia, smirda, yra kenksminga ir, na, žinote patys. Tai yra blogai. Nereikia net ir aiškinti. "Jutūbėje" yra pilna didaktinių ir už širdies griebiančių filmukų apie tai. Kad ir šis -

https://www.youtube.com/watch?v=cwTDvqaqPlM

Bet, žinoma, šį filmuką (kaip ir šį tekstą) Jūs žiūrėsite/skaitysite naudodamiesi kažkokia išmania įranga - telefonu ar kompiuteriu. Pastarieji daiktai taip pat pagaminti iš ne ko nors kito, o sunkiai Gamtos "įkandamų", dar vienu atliekų pagausėjimu gresiančių medžiagų. Tad ar nėra šiame veiksme tam tikro fariziejiškumo? Ne, turbūt ne, nes man, Jums ar Rūtai Žeimytei, galop visai žmonijai, kažin ar pavyktų susigrąžinti savąją ne-vartojimo nekaltybę ir grįžti bent į akmens amžių... Tad tai daugiau primena minėtąjį sukimąsi užburtame rate. Tai lyg koks narkotinis ar alkoholinis sindromas - žinai, kad tai yra blogai, blogiau nei blogai, tačiau iš to sūkurio, iš to sukimosi ištrūkti neįmanoma. Tad ir atstovaujame tam Homo Plasticus buvimui...

Pagalvojau, kad simboliška, jog Rūtos Žeimytės paroda vyksta VDA "Krematoriume". Ne, čia niekuomet nebuvo deginami žmonės (kaip Jūs tikriausiai pagalvojote) - tai industrinės paskirties statinys. Sovietiniais laikais čia veikė dujomis kūrenamos didelės keramikos krosnys (savotiškas keramikos "aukso ammžiaus" atributas, kuomet keramikai kurdavo skulptūrinę keramiką, pano, netgi instaliacijas, - tarptautinės parodos, dedikuotos puodukams ar lėkštutėms anuomet būtų atrodęs kaip tam tirkas mėgėjiškas nesusipratimas...). Panašiai, kaip leidžia teigti kuklios asmeninės žinios, AB "Plasta" taip pat turi plastiko perdirbimui (?) skirtą krematoriumą... Simboliška, kad didysis VDA šiukšlynas - vadinamieji konteineriai ir stambių atliekų aikštelė veikia šalia minėtojo "Krematoriumo" - kartais keista pasidaro, kuo atsikrato ir ką išmeta būsimieji menininkai, dabarties studentai - kuo tikriausi vartotojai. Kaip mes ir jūs...

Galop, simboliška, kad vartojimą kritiškai reflektuojanti paroda veikia kalėdiniu periodu - toje kuo tikriausio vartojimo bumo epochoje...

Kokių kritinių pastabų kiltų stebinti HOMO PLASTICUS?

Pirma, paroda yra pernelyg "estetiška" - pradedant pačiu išeksponavimu, baigiant atskirais artefaktais ar jų elementais. Vis tik kalbant apie plastiką kaip apie blogį, norėtųsi patirti jo - yrančio, "pūvančio" ir kitokio bjaurastį - tą dvoką, smarvę, visą nesveikumą. Rūtos Žeimytės atveju tai pernelyg gražu, per daug estetiška...

Antra, mastelis. Tai turėtų būti kuo tikriausias plastikinių šiukšlių kalnas, sūkurys, o ne į komercinio formato paveiksliukus lyg Prokrusto loveles sudėlioti paveiksliukai.

Bet viskas priešakyje - plastiko vis daugėja, jo sūkurys, lyg toji Marxo šmėkla, dar ilgai suksis po visą Žemę...