Apie triušes ir tai, kad mus stebi kažkas kitas. Lauros Marijos Šalkauskienės paroda "Nematoma / Bet matanti" VDA ekspozicinėje erdvėje "Kreatoriumas"

Kadaise, jau pakankamai seniai, vaikai dar buvo maži ir dukra gimimo dienos proga dovanų paprašė triušiuko, mes jį ir įsigijome. Ir net ne į, o ją – nes duktė pageidavo „mergaitės“. Dar tiksliau – jas, kadangi jaunesnis sūnus irgi užsimanė tokios pačios rūšies augintinio. Berniuko. Dėl lytinės „kralikų“ tapatybės galvos pernelyg nesukome – naivų mažametį labai nesunkiai pavyko įtikinti, jog čia yra kuo tikriausias patinas. Arba "berniukas". Triušis. Ši/s gavo garbingą Čiubakos vardą, nes iš tiesų yra gauruota kaip „Žvaigždžių karų“ personažas. Antroji buvo pavadinta Piene. Šioji balta trumpakailė dabar, mūsų dienomis jau ganosi amžinosiose ganyklose. 

 

Triušių laikymas namuose suteikė minčių peno apie gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis. Antai, kadangi pardavėja aiškino, esą triušiai yra be galo draugiški ir bendruomeniniai gyvūnai, apgyvendinome jas viename narve. „Bus linksmiau“, – galvojome. Atsigavusio po transportavimo sukelto streso ilgaausės netrukus puolė viena kitą kandžioti. Pradžioje, kol Pienė buvo šiek tiek didesnė, iniciatyva priklausė jai. Bet greitai Čiubaka peraugo savo sugyventinę ir ėmė ją ne tik iki kraujų kandžioti, bet ir tikrąja ta žodžio prasme – triušiškai dulkinti. Teko abi konkurentes dėl gyvenamojo ploto, dėmesio ir kitų, sunkiai paaiškinamų dalykų (vis tik niekas iš mūsų nėra triušininkystės - angliškai tai, beje skamba moksliškiau - cuniculture, žinovas) buvo išskirtos. 

 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Žali zuikiai", 2022-23 m., epoksidinė derva

 

Išskirtos, kaimyniniuose narvuose gyvenančios triušės kariaudavo kvapų ir garsų, kartais gal vaizdų (turint omenyje, kad jų regėjimas visai ne ereliškas) pagalba. O kas dėdavosi vieną ar kitą, ar abi išleidus į kambario laisvę! Ir dabar, kai namuose beliko tik Čiubaka, įdomu stebėti jos elgesį. Ji stebi mūsišką. Ir būtent dabar, dienomis ir naktimis, jaučiuosi stebimas didelių, išsprogusių triušės akių. 

 

Laura Marija Šalkauskienė. Darbo fragmentas

 

Panašią būseną aprašė (o ir pavaizdavo) Laura Marija. Cituoju parodos anotacijos fragmentą: „Kartais prisimenu filmus iš vaikystės, kai paveiksluose, vaizduojančiuose senai išėjusius garbius ponus, būdavo išpjaunamos jų akys, kad iš kitos pusės šeimininkas galėtų, nematomas, stebėti susirinkusiuosius. Taip jaučiuosi ir už savo darbų. Nematoma, bet matanti. Kaip žalias zuikis žalioje žolėje“. 

 

Bendras ekspozicijos vaizdas

 

Niekada nepagalvojau, kad menininkui jo darbas (kūrinys) yra priemonė ne analizuoti ir tyrinėti, ne įsijausti ar patirti, o tiesiog stebėti kitą. Kad paprastas paveikslas (akrilu ar aliejumi užteptas drobės gabalas) veikia it koks aparatas. Nežinau kam – teleskopui ar mikroskopui, rentgenui ar kokiam magnetiniam rezonansui, artimesnis? Vis tik čia ir slypi autorės koncepcijos taiklumas.  

Jos artefaktuose (tapyboje) iš geometrizuotų struktūrų staiga išlenda žmogiškos akys, o objektuose (žinoma, kad tai triušiai ar, tiksliau – kiškiai) į mus, į pasižiūrėti susirinkusią publiką savais veizolais stebeilijasi minėtieji pilkiai (tiesa, meninės išmonės priemonėmis sukurti kiek kitokios spalvos). Turėčiau akcentuoti didžiausią paradoksą – pats pagaviausias nematomo žiūrėjimo į mus, auditoriją, principas jaučiamas (tiesiog visomis kūno poromis pagaunamas) didžiausioje tapybinėje Lauros Marijos parodos kompozicijoje. Ji yra abstrakti, be jokios figūros ar jos dalies, tačiau kartais juk taip būna ir realiame mūsų gyvenime. Jaučiamės stebimi ir matomi kažko nematomo kito, to paslaptingo žiūrėtojo, kuris yra kažkur tuščiame miške, bekraštėje jūroje ar jokių daiktų savyje nekaupiančiame kambaryje. 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Ne šventa Elena", 2023 m., drobė, akrilas

 

Laurą Mariją galima būtų apibūdinti kaip ieškančią menininkę. Jos kūryba yra daugiasluoksnė ieškojimų klodais. Tapyba – post op artinė, kartais levituojanti link ekspresionizmo. Vietomis sušmėžuojantys fotorealistiškai ištapyti motyvai. Dar – objektai, akivaizdžiai atkeliavę iš pop patirčių (jeigu tokios gali būti?). Ieškojimuose juk ir slypi tiesa. Vien tas žinojimas, kad kažkas mus stebi ir mato....

APIE NENUSTABDOMĄ KISMĄ. Luko Pavilonio paroda "(IŠ)LAIKYMAS. BUS / YRA / BUVO" VDA ekspozicinėje erdvėje "kreatoriumas"

Pagrindinė Luko Pavilonio parodos koncepcija (bent jau aš pats asmeniškai taip supratau – o kiekvieną meno kūrinį ar daiktą, nesvarbu, kieno jis butų sukurtas ar pagamintas, būtina ir privalu suvokti personaliai) yra diskusija, ar labiau pritariamo pobūdžio pašnekesys su Herakleitu, kadaise desperatiškai klyktelėjusiu, kad „πάντα ρει“. Nesiimsiu spręsti, prie kokios upės tokią įžvalgą apie visuotinę tėkmę ir totalinį lakumą suformulavo senovės graikų mąstytojas, tačiau parodos „Kreatoriume“ atveju viską, regis, yra padiktavęs Nemunas. Žinant kai kurias akademinio gyvenimo ir tapybinės katedros (L. Pavilonis šiuo metu studijuoja būtent ten ir čia), taip pat žvelgiant į kai kurias ekspozicines nuorodas, beveik akivaizdi yra ir tikslesnė lokacija – Mizarų kaimas, arba tiksliau – VDA priklausanti poilsiavietė (įsigyta kadaise, regis, iš Jiesios porceliano fabriko su keliais alytnamiais, pagalbiniais, ūkiniais pastatais ir netgi apylinkėse (arčiau bei toliau) esančiais griūvančiais statiniais. Autorius iš jų (iš pastarųjų, tų vadinamųjų „griuvėsių“) sėmėsi inspiracijų, rinkosi netgi fizinius motyvus ir reflektavo (it koks vandens bangelėse atsispindintis saulės šviesulys) visą praeinančią laiko upę. Kas įdomiausia, antikinėje geografijoje ir kartografijoje yra sušmėžavęs kitas Nemuno pavadinimas – Kronas (Cronus, Cronon, Chronius). O anų laikų graikų kalboje Χρόνος arba Chronas buvo ne kas kita, kaip laiko personifikacija (beje, dažnai painiota su vienu iš titanų, Dzeuso ir kitų Olimpo dievų tėvu – Kronu). 

 

Parodą Lukas Pavilonis atidarė su asambliažais...

...parodos vyksmo metu jie kito, virsdami fotografijomis.

 

Žvelgiant formaliai, Lukas tartum toliau plėtoja lietuviškajame modernizme (jeigu toks, o ne jo apraiškos, egzistavo) išpopuliarėjusį asambliažo žanrą. Žvelgiant globaliau, jo šaknys, be abejo, skverbiasi į kubizmo ir dada, siurrealizmo ir pop kultūrinius sluoksnius. Bet iš tiesų tai tėra išorinis apvalkalas – savotiškas celofaninis įpakavimas. Jo viduje slypi procesas ir performatyvumas. Menininkas, reflektuodamas laiko sampratą, dekonstruodamas „tradicinį“ asambliažą ir iš jo besiplėtojančią fotografiją (būtent tuo parodos veikimo metu virto daugelis objektų – ir tai primena tą efemiriškumą, kuris ištinka ar ištikdavo, tuomet, kai nemokėta fiksuoti, ne vieną archeologinį radinį – ar senovės Egipte, ar Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kada iškasus senieną ir jos neužkonservavus, ji beveik akyse subyrėdavo į dulkes ir pelenus) analizuoja meno ir kūrinio suvokimo lygmenis bei laipsnius. Žiūrovai, besinaudodami laiko matuokliais, navigaciniais aparatais ir netgi iškratydami savo kišenių turinį, čia yra įtraukiami į gyvą ir kintantį ne tik kūrybos, bet ir parodos virsmo procesą. Regis, kad tai nėra kažkas jau tokio ir labai naujo. Galime prisiminti Antano Martinaičio aplinkoje kadaise egzistavusius kolektyvinio piešimo seansus. Arba štai – prieš mano akis šmėžuoja Kosto Dereškevičiaus jubiliejui 1977 metais sukurtas grupinis asambliažas (jo nariai – Alfonsas Andriuškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda). Čia irgi kiekvienas norintis ir gebantis galėjo įkomponuoti savo asambliažinį, tapybinį segmentą. Tačiau L. Pavilonio atvejis yra kitoks – jis perkerta tą savimi gyvenantį kokoną (nes minėtais atvejais svarbesnis buvo žaidybinis aspektas), įrodydamas, kad viskas tikrai kinta – nesvarbu kokiu – vaizdo ar daikto pavidalu egzistuotų...

L. Pavilonio parodoje visuotinį kismą žiūrovai turi išmatuoti aparatais...

...išvadas jie gali pateikti raštiškai ir tapti savotiškos Raudų sienos dalimi.

1977 metais keturių autorių sukurtas asambliažas (minimas tekste). Iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių