Apie triušes ir tai, kad mus stebi kažkas kitas. Lauros Marijos Šalkauskienės paroda "Nematoma / Bet matanti" VDA ekspozicinėje erdvėje "Kreatoriumas"

Kadaise, jau pakankamai seniai, vaikai dar buvo maži ir dukra gimimo dienos proga dovanų paprašė triušiuko, mes jį ir įsigijome. Ir net ne į, o ją – nes duktė pageidavo „mergaitės“. Dar tiksliau – jas, kadangi jaunesnis sūnus irgi užsimanė tokios pačios rūšies augintinio. Berniuko. Dėl lytinės „kralikų“ tapatybės galvos pernelyg nesukome – naivų mažametį labai nesunkiai pavyko įtikinti, jog čia yra kuo tikriausias patinas. Arba "berniukas". Triušis. Ši/s gavo garbingą Čiubakos vardą, nes iš tiesų yra gauruota kaip „Žvaigždžių karų“ personažas. Antroji buvo pavadinta Piene. Šioji balta trumpakailė dabar, mūsų dienomis jau ganosi amžinosiose ganyklose. 

 

Triušių laikymas namuose suteikė minčių peno apie gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis. Antai, kadangi pardavėja aiškino, esą triušiai yra be galo draugiški ir bendruomeniniai gyvūnai, apgyvendinome jas viename narve. „Bus linksmiau“, – galvojome. Atsigavusio po transportavimo sukelto streso ilgaausės netrukus puolė viena kitą kandžioti. Pradžioje, kol Pienė buvo šiek tiek didesnė, iniciatyva priklausė jai. Bet greitai Čiubaka peraugo savo sugyventinę ir ėmė ją ne tik iki kraujų kandžioti, bet ir tikrąja ta žodžio prasme – triušiškai dulkinti. Teko abi konkurentes dėl gyvenamojo ploto, dėmesio ir kitų, sunkiai paaiškinamų dalykų (vis tik niekas iš mūsų nėra triušininkystės - angliškai tai, beje skamba moksliškiau - cuniculture, žinovas) buvo išskirtos. 

 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Žali zuikiai", 2022-23 m., epoksidinė derva

 

Išskirtos, kaimyniniuose narvuose gyvenančios triušės kariaudavo kvapų ir garsų, kartais gal vaizdų (turint omenyje, kad jų regėjimas visai ne ereliškas) pagalba. O kas dėdavosi vieną ar kitą, ar abi išleidus į kambario laisvę! Ir dabar, kai namuose beliko tik Čiubaka, įdomu stebėti jos elgesį. Ji stebi mūsišką. Ir būtent dabar, dienomis ir naktimis, jaučiuosi stebimas didelių, išsprogusių triušės akių. 

 

Laura Marija Šalkauskienė. Darbo fragmentas

 

Panašią būseną aprašė (o ir pavaizdavo) Laura Marija. Cituoju parodos anotacijos fragmentą: „Kartais prisimenu filmus iš vaikystės, kai paveiksluose, vaizduojančiuose senai išėjusius garbius ponus, būdavo išpjaunamos jų akys, kad iš kitos pusės šeimininkas galėtų, nematomas, stebėti susirinkusiuosius. Taip jaučiuosi ir už savo darbų. Nematoma, bet matanti. Kaip žalias zuikis žalioje žolėje“. 

 

Bendras ekspozicijos vaizdas

 

Niekada nepagalvojau, kad menininkui jo darbas (kūrinys) yra priemonė ne analizuoti ir tyrinėti, ne įsijausti ar patirti, o tiesiog stebėti kitą. Kad paprastas paveikslas (akrilu ar aliejumi užteptas drobės gabalas) veikia it koks aparatas. Nežinau kam – teleskopui ar mikroskopui, rentgenui ar kokiam magnetiniam rezonansui, artimesnis? Vis tik čia ir slypi autorės koncepcijos taiklumas.  

Jos artefaktuose (tapyboje) iš geometrizuotų struktūrų staiga išlenda žmogiškos akys, o objektuose (žinoma, kad tai triušiai ar, tiksliau – kiškiai) į mus, į pasižiūrėti susirinkusią publiką savais veizolais stebeilijasi minėtieji pilkiai (tiesa, meninės išmonės priemonėmis sukurti kiek kitokios spalvos). Turėčiau akcentuoti didžiausią paradoksą – pats pagaviausias nematomo žiūrėjimo į mus, auditoriją, principas jaučiamas (tiesiog visomis kūno poromis pagaunamas) didžiausioje tapybinėje Lauros Marijos parodos kompozicijoje. Ji yra abstrakti, be jokios figūros ar jos dalies, tačiau kartais juk taip būna ir realiame mūsų gyvenime. Jaučiamės stebimi ir matomi kažko nematomo kito, to paslaptingo žiūrėtojo, kuris yra kažkur tuščiame miške, bekraštėje jūroje ar jokių daiktų savyje nekaupiančiame kambaryje. 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Ne šventa Elena", 2023 m., drobė, akrilas

 

Laurą Mariją galima būtų apibūdinti kaip ieškančią menininkę. Jos kūryba yra daugiasluoksnė ieškojimų klodais. Tapyba – post op artinė, kartais levituojanti link ekspresionizmo. Vietomis sušmėžuojantys fotorealistiškai ištapyti motyvai. Dar – objektai, akivaizdžiai atkeliavę iš pop patirčių (jeigu tokios gali būti?). Ieškojimuose juk ir slypi tiesa. Vien tas žinojimas, kad kažkas mus stebi ir mato....

APIE NENUSTABDOMĄ KISMĄ. Luko Pavilonio paroda "(IŠ)LAIKYMAS. BUS / YRA / BUVO" VDA ekspozicinėje erdvėje "kreatoriumas"

Pagrindinė Luko Pavilonio parodos koncepcija (bent jau aš pats asmeniškai taip supratau – o kiekvieną meno kūrinį ar daiktą, nesvarbu, kieno jis butų sukurtas ar pagamintas, būtina ir privalu suvokti personaliai) yra diskusija, ar labiau pritariamo pobūdžio pašnekesys su Herakleitu, kadaise desperatiškai klyktelėjusiu, kad „πάντα ρει“. Nesiimsiu spręsti, prie kokios upės tokią įžvalgą apie visuotinę tėkmę ir totalinį lakumą suformulavo senovės graikų mąstytojas, tačiau parodos „Kreatoriume“ atveju viską, regis, yra padiktavęs Nemunas. Žinant kai kurias akademinio gyvenimo ir tapybinės katedros (L. Pavilonis šiuo metu studijuoja būtent ten ir čia), taip pat žvelgiant į kai kurias ekspozicines nuorodas, beveik akivaizdi yra ir tikslesnė lokacija – Mizarų kaimas, arba tiksliau – VDA priklausanti poilsiavietė (įsigyta kadaise, regis, iš Jiesios porceliano fabriko su keliais alytnamiais, pagalbiniais, ūkiniais pastatais ir netgi apylinkėse (arčiau bei toliau) esančiais griūvančiais statiniais. Autorius iš jų (iš pastarųjų, tų vadinamųjų „griuvėsių“) sėmėsi inspiracijų, rinkosi netgi fizinius motyvus ir reflektavo (it koks vandens bangelėse atsispindintis saulės šviesulys) visą praeinančią laiko upę. Kas įdomiausia, antikinėje geografijoje ir kartografijoje yra sušmėžavęs kitas Nemuno pavadinimas – Kronas (Cronus, Cronon, Chronius). O anų laikų graikų kalboje Χρόνος arba Chronas buvo ne kas kita, kaip laiko personifikacija (beje, dažnai painiota su vienu iš titanų, Dzeuso ir kitų Olimpo dievų tėvu – Kronu). 

 

Parodą Lukas Pavilonis atidarė su asambliažais...

...parodos vyksmo metu jie kito, virsdami fotografijomis.

 

Žvelgiant formaliai, Lukas tartum toliau plėtoja lietuviškajame modernizme (jeigu toks, o ne jo apraiškos, egzistavo) išpopuliarėjusį asambliažo žanrą. Žvelgiant globaliau, jo šaknys, be abejo, skverbiasi į kubizmo ir dada, siurrealizmo ir pop kultūrinius sluoksnius. Bet iš tiesų tai tėra išorinis apvalkalas – savotiškas celofaninis įpakavimas. Jo viduje slypi procesas ir performatyvumas. Menininkas, reflektuodamas laiko sampratą, dekonstruodamas „tradicinį“ asambliažą ir iš jo besiplėtojančią fotografiją (būtent tuo parodos veikimo metu virto daugelis objektų – ir tai primena tą efemiriškumą, kuris ištinka ar ištikdavo, tuomet, kai nemokėta fiksuoti, ne vieną archeologinį radinį – ar senovės Egipte, ar Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kada iškasus senieną ir jos neužkonservavus, ji beveik akyse subyrėdavo į dulkes ir pelenus) analizuoja meno ir kūrinio suvokimo lygmenis bei laipsnius. Žiūrovai, besinaudodami laiko matuokliais, navigaciniais aparatais ir netgi iškratydami savo kišenių turinį, čia yra įtraukiami į gyvą ir kintantį ne tik kūrybos, bet ir parodos virsmo procesą. Regis, kad tai nėra kažkas jau tokio ir labai naujo. Galime prisiminti Antano Martinaičio aplinkoje kadaise egzistavusius kolektyvinio piešimo seansus. Arba štai – prieš mano akis šmėžuoja Kosto Dereškevičiaus jubiliejui 1977 metais sukurtas grupinis asambliažas (jo nariai – Alfonsas Andriuškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda). Čia irgi kiekvienas norintis ir gebantis galėjo įkomponuoti savo asambliažinį, tapybinį segmentą. Tačiau L. Pavilonio atvejis yra kitoks – jis perkerta tą savimi gyvenantį kokoną (nes minėtais atvejais svarbesnis buvo žaidybinis aspektas), įrodydamas, kad viskas tikrai kinta – nesvarbu kokiu – vaizdo ar daikto pavidalu egzistuotų...

L. Pavilonio parodoje visuotinį kismą žiūrovai turi išmatuoti aparatais...

...išvadas jie gali pateikti raštiškai ir tapti savotiškos Raudų sienos dalimi.

1977 metais keturių autorių sukurtas asambliažas (minimas tekste). Iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių

 

 

 

 

 

 

 

Apie panterišką uždarymą ir užsisklendimą. Svitlana Matvieienko

Šis tekstas – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentės Svitlanos Matvieienko darbo magistro laipsniui įgyti recenzija. Gynimas įvyko 2022 metų birželio 13 dieną, 11 valandą.

Menininkai yra jautrūs žmonės. Šį mano teiginį galima apversti, apsukti ir kita prasme. Tik jautrūs žmonės yra menininkai ar gali būti tokiais. Recenzuojamoji diplomantė yra jautri. Kalbu tai pažinodamas Svitlaną ir šiek tiek asmeniškai, ir kartu, – visiškai šaltai bei objektyviai tyrinėdamas jos darbą magistro laipsniui įgyti. Jautrumas tai yra asmenybės reakcija į aplinką ir šios reakcijos (ji – kaip mūsų atveju – gali būti trikdanti, slogi, netgi stipriai gąsdinanti) generavimas, pavertimas vienos ar kitos rūšies artefaktais. 

Nekartosiu ir nepasakosiu visų šio diplominio darbo atsiradimo aplinkybių ir konteksto, pastebėdamas, kad daugybė menininkų yra kūrę ir kuria veikiant buvusiai ir bet kada sugrįžti grasinančiai pandemijai. S. Matvieienko tai sugebėjo atlikti ypač asmeniškai (o kartu globaliai), supindama su personaline studijų Lietuvoje, Vilniuje istorija (pradėjusia 2020 metais, jai atvykus iš Ukrainos pačiu karantino diktato apogėjaus laiku), kuomet priverstinis užsidarymas (tegul su puikiu vaizdu į Senamiestį) nedideliame vos ne kelių kvadratinių metrų kambarėlyje tiesiog fiziškai deklaravo, kas yra uždarymas. 

Beje, puikiai prisimenu tą šalia virtuvės esančią VDA bendrabučio vienutę. Studijų metais visuomet norėdavau ten gyventi, kadangi neatlaikydavau triviečių ar net penkiaviečių kambarių komunų. Manau, kad patekus į tokias erdves, autorė būtų pasirinkusi kitokias strategijas bei taktikas. 

Įėjimas į Svitlanos Matvieienko ekspozicinį "boksą" "Titaniko" II aukšte. Pati erdvė priminė minėtąjį kambariuką. Ypač ankšta ji pasirodė tuomet, kai į stačiakampę karsto pavidalo erdvę sugužėjo komisija, recenzentai, dėstytojai, studentai.

 

Dabar tai yra susiję su tuo, kas vadinama kontempliatyvumu ir ar meditavimu. Skirtingai nuo Viduramžių vienuolių celių, tai neskatina jokio katarsio ar nušvitimo (juo labiau santykio užmezgimo su transcendencija), o tik kunkuliuoja, verda, sproginėja nerimu. Visas tas nerimas yra puikiai išreikštas plastikos kalba. Kūno ribų piešinyje, keturiose autorinės knygose, video filme menininkė tai išreiškia plonos, plauką ar virvę, nervinę skaidulą ar įpjovimą aštriu peiliu primenančios linijos principu. Kita svarbi ypatybė (būdinga tiek piešiniui, tiek knygoms, tiek video opusui) – pabrėžtinas ankštumas. Linijos piešinyje bando ištrūkti iš to formato. Bet, deja, popieriaus lakšto kraštai nubrėžia aiškias ribas. Analogiškai su knygomis. Bent vartymo prieš eksponavimą metu jos net fiziškai buvo sugrūstos į plastikinę įmautę. 

Viena iš autorinių knygų minėtoje knygoje. Primena relikvijorių.

 

Tačiau ypač tas uždarymo pasmerktumas yra ryškus filme. Ten besiranganti figūra (turinti ryškių asociacijų su lėle – vadinamuoju Hampelmannu arba Jumping Jack‘u) norom-nenorom primena R.M. Rilkės eilėraštį „Pantera“ (parašytą 1902 m. Paryžiaus zoologijos sode pamačius į narvą uždarytą ir jame besiblaškantį gyvūną): „Sukimas elastingais žingsniais kantrų mažiausią ratą savo gaivale – kaip šokis koks jėgos aplinkui centrą, kur stovi didelė kurčia valia“ (II posmelis, vertė J. Juškaitis). 

Kadras iš video darbo, kuris buvo suprojektuotas ant grindų. Atrodė, kad figūra vartosi konvulsijose.

 

 Filmo fragmentas:

Austrų poeto citata šioje recenzijoje atsirado visiškai netikėtai, asociacijų grandinės principu. Bet reikia pastebėti, toks pats veikimo mechanizmas, nuoseklus vaizdo ir minties dėliojimas iš piešinio į atspaudą, iš pastarojo – į knygą, galop virstant tai filmu ir kontekstualiai dar apipinant tekstu (savotiška vizualinio mąstymo grandinė), demonstruoja diplomantės nuoseklų profesionalumą ir argumentuotą analizę. 

Be viso tai, Svitlana yra ir labai poetiška. Regis, kad ši ypatybė taip pat tiesiogiai koreliuoja su jau minėtuoju jautrumu. Vaizdiškai tai galima apibrėžti kaligrafiškumo kategorija. Visuose trijuose S. Matvieienko kūrybiniuose (galima sakyti ir kultūriniuose) sluoksniuose bet kuris linijos posūkis, net ir mažiausias jos suvirpėjimas deklamuoja poeziją. Apie ką kalba tos eilės? Apie vienatvę ir nerimą, apie uždarymą ir užsisklendimą. 

Ekspozicijos plakatas

 

Benas Liandzbergis. Apie ironiją ir komiškumą tapybos kalba

Šis tekstas - tai Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedros magistranto Beno Liandzbergio diplominio darbo recenzija. Gynimas vyko VDA parodų salėse "Titanikas" 2022 metų birželio 9 dieną, ketvirtadienį, 10 valandą. Diplomanto praktinės dalies vadovas - doc. Gintaras Palemonas Janonis, teorinės dalies vadovas - doc. Vygintas Orlovas.

 

Benas Liandzbergis ėmėsi sunkios ir sudėtingos, ne tik magistrinio, bet ir daktarinio, tyrimo vertos temos. Tai skamba šiek tiek paradoksaliai – nes regėtųsi, kas sieja akademinį tyrimą ir tokį su šiuo dalyku tartum menkai susijusį dalyką kaip komiškumas ir ironija. Analitinėse studijose bet koks humoro jausmas lyg atrodytų kaip nusikaltimas... Kita vertus, į bet kurį reiškinį galima žvelgti racionaliai, per distanciją, atsitraukus. Prisiminkime olandų mokslininką Matthijs‘ą Van Boxselį, parašiusį dėmesio vertą „Kvailybės enciklopediją“ (beje, 2005 m. išverstą ir į lietuvių kalbą), kurioje pasitelkęs ironišką kalbėseną remdamasis paradoksais, tyrėjas (save įvardinantis morosofu) aiškinasi tai, ką galima pavadinti proto trūkumu.

 

Bendras ekspozicijos vaizdas

 

Panašiu keliu eina ir B. Liandzbergis. Paradoksas iš tiesų yra vienas iš jo kūrybinių sprendimų, priemonė ir galutinis tikslas. Pats diplomantas labai argumentuotai paaiškina savo pasirinkimo motyvus: „Gyvenant keistuose laikuose, kada yra globalinės problemos, socialinės, asmeninės ir vykstant tokiam baltam triukšmui daugelio mūsų galvose, mano akimis daugelį mūsų yra apėmusi tam tikra nežinomybės, perdegimo baimė, išsekimas nuo to. Kartų skirtumai, asmeninis priešinimasis naujajam pasauliui, besikeičianti aplinka, nuolat keičia ir mano pojūčius, apmąstymus. Bet tas siaubas ar vidinis diskomfortas ir yra priežastis, kodėl pasirinkau tokią temą“ (teorinės dalies santrauka, p. 40). Regis, kad dabarties įvykių fone (prieš tai vykusi pandemija ir visokiausi socialiniai ribojimai, šiuo metu vykstantis nuožmus karas Ukrainoje) tartum turėtų nublokšti visus komiškumus ir ironijas kaip įrankius kalbėti toli-toli už horizonto linijos. Bet prisiminkime literatūrinius šio žanro atstovus – Jaroslavą Hašeką, ne be I pasaulinio karo poveikio parašiusį epopėją apie šaunųjį kareivį Šveiką arba Balį Sruogą, ironiškai ir talentingai gebėjusį aprašyti nacių konclagerį ir savo patirtį jame, kad vien dėl šių pavyzdžių aiškėja, jog mūsų dienomis be ironijos ir komiškumo kaip įrankių ir instrumentų tiesiog negalima išsiversti. 

 

[Naudodamasis recenzento privilegija, po paveiklsais dedu paties Autoriaus komentarus, kuriuos jis yra surašęs teorinėje darbo dalyje.]

 

 Benas Liandzbergis „002“, drobė, akrilas, aliejus, 120x100 cm

 

Šis darbas apie mane tiesiogiai. Nuo pat mažens mėgdavau varžytis su kažkuo. Kartais varžymasis su kitais buvo matomas aplinkai, o kartais tai likdavo tik mano galvoje. Per visą gyvenimą mane persekiojo tas nelemtas jausmas, kad esu taip arti to ko siekiu, bet visada lieku antras. Kompozicinių elementų interpretaciją palieku jums. [PAJUODINTU KURSYVU DEDAMOS PATIES AUTORIAUS - BENO LIANDZBERGIO MINTYS APIE SAVO DARBUS]

 

 

Benas Liandzbergis tą ir daro. Tai ką matome šioje ekspozicijoje (pravartu įsiklausyti į diplomanto žodžius ir perskaityti jo teorinę darbo dalį) yra savotiškas dienoraštis. Ar prisiminimai. Memuarai. Kadangi ne pirmą kartą recenzuoju tapybos ir įvietinto meno katedrų studentų darbus, visuomet šiek tiek gluminuosi jaunų žmonių polinkiui raustis savuosiuose atsiminimuose ir prisiminimuose. B. Liandzbergis tartum yra ne išimtis. Jis analizuoja savuosius potyrius – niekuomet nematytą senelį, savo brolius ir seseris, nutikimus mokykloje ir Akademijoje. Visa tai retransliuoja vaizdais. Taigi, akimis mes fiksuojame ne tapybos darbus, o vizualiąją pro memoria. Didžiausią, netgi stulbinantį įspūdį (sakau tai ir netgi kartoju, kliaudamasis savąja dvidešimties metų recenzavimo patirtimi) tas faktas, kad Benas visa tai sugeba ir ironizuoti. Žinoma, žvelgiant į pačią tapybos plastiką galima klausti autoriaus, ir savęs paties: „O kame čia ironija ir komizmas?“. Na, gerai. Ryškios, grynos spalvos. Dekoratyvios dėmės. Preciziškas, o kartais anaiptol (netgi priešingai) kontūras ir siluetas. Tai tartum nėra juokinga. Rausdamasis savajame menotyrininko atminties archyve pradėjau galvoti – koks visų laikų tapytojas yra pats ironiškiausias, kalbantis komiškumo dialektu? Sakyčiau, kad tokiu būtų James‘as Ensoras (žinoma, dar paminėtinas būtų Peteris Bruegelis Vyresnysis, tačiau komiškumą jis išreikšdavo literatūrinių motyvų, simbolių kalba, o mes kalbame apie plastiką). . Benas, panašiai kaip šis belgų dailininkas, tartum žonglieruoja nerūpestingumu. Viskas panirę į sapno būseną. Vaizdiniai sukasi ryškiaspalviame kaleidoskope. Kaip prieskonis (o gal esmių esmė), tartum savotiškas plastinis mazgas, tai vienoje, tai kitoje drobėje žybtelna šypsena, grimasa, riksmas (šį elementą mėgsta tiek Jamesas, tiek Benas). Atrodytų linksma ir smagu. Tačiau už šių siluetų tvyro ir tokie dalykai kaip nerimas, vienatvė, liūdesys. Kada, jeigu ne taip jaučiantis, galima ir net būtina ironizuoti? 

 

Benas Liandzbergis „Koronos žaidimai“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm

 

2020 metai buvo visiškas šokas žmonijai. Visą pasaulį pasiglemžęs Korona virusas visus žmonės varė į paniką. Buvome užsidarę namuose, negalėjome susitikti su niekuo, buvome priversti devėti kaukę visur, net ir lauke. Buvo daug pykčio, nepasitenkimo, chaoso, diskusijų. Tai šis darbas apie tą paniką, visus mus apėmusią.

 

Beje, panašiomis nuotaikomis tvinkčioja kelių Vokietijos Renesanso humanistų – Erazmo Roterdamiečio ir Samuelio Brandto tekstai („Pagiriamasis žodis kvailybei“, 1509 m., ir Das Narrenschiff, 1494 m.) bei juos lydinčios Albrechto Dürerio ir Hanso Holbeino iliustracijos. Beje, remiantis šių autorių analogais, jų įtaka kolektyvinei sąmonei ir pasąmonei, B. Liandzbergio darbų serija taip pat galima pavadinti savotišku Dance Macabre, kuomet mikrorajonų kiemuose, senamiesčio gatvelėse, ramiuose gamtos peizažuose nematomai viskam diriguoja Mirtis. Šių kultinių artefaktų kūrinių (turiu omenyje vokiečių mąstytojus ir menininkus) aptarimas ar bent paminėjimas teorinėje darbo dalyje būtų praplėtęs tyrimo horizontus, ironijos veidui ir komiškumo kaukei suteiktų dar daugiau atspalvių. Sakau tai dėl to, kad teoriniame darbe diplomantas apžvelgia ironijos ir komiškumo fenomeną Antikoje, taip pat ironiškąjį aspektą XX amžiaus–mūsų amžiaus pradžios literatūroje. Pasitelkdamas interviu žanrą, jis analizuoja konkrečių Lietuvos menininkų (Šventinio Bankucheno, Evaldo Janso požiūrius į tai. Galop B. Liandzbergis tyrinėja savo pasirinktų autorių – Aleksejaus Gordino, Mauro C. Martinezo (struktūriniu požiūriu keistokai regisi, kuomet šiam menininkui neskirtas atskiras skyrius, jis aptariamas toje pačioje dalyje, kuri yra dedikuota Gordinui), galop Davido Shrigley kūrybą ir šios pašaipiuosius aspektus. Galbūt kai kurie teiginiai yra pernelyg kategoriški. Pavyzdžiui: „Kitas man visai įdomus pasirodęs autorius yra David Shrigley. Tai 1968 m. gimęs britų menininkas, kurio darbai yra gan tiesmukiški, plakatiški ir tikrai ne visada geri“ (p. 24). Šioje vietoje automatiškai kyla klausimas – o kas yra geras arba blogas darbas? Tyrėjas nuteisdamas turėtų argumentuoti. Bet tai tik detalė. Kita vertus, visas tekstas pasižymi autentišku, emocine prasme netgi labai atviru išsi-pasakojimu.   

Abi diplominio darbo pusės – praktinė ir teorinė, rodo magistranto kompetencijas profesionaliai artikuliuoti vaizdu ir tekstu, tad gerbiamai komisijai siūlau į tai atsižvelgti ir Beno Liandzbergio tapybinę poziciją ironijos bei komiškumo atžvilgiais vertinti kuo palankiausiai. 

 

P.s. Mano kaip žiūrovo (jau ne recenzento - Vidas Poškus) akį ypač paglostę darbai: 

 

 Benas Liandzbergis „Senelio dovana“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm

Aš nemačiau savo senelio. Jis mirė anksčiau nei aš gimiau. Nuo pat mažens, nuo kokių 7 metų vis bandžiau įsivaizduoti kaip jis atrodė, ką veikė, koks buvo. Tėvai labai daug nepasakodavo apie jo būdą, tik žinojau kad mėgo meną ir buvo architektas. Vėliau sužinojau, kad jis buvo vienas iš architektų, kurie projektavo didžiuosius Sporto Rūmus Vilniuje. Jie man visada atrodė didingi. Šis darbas kilo iš to vaiko, mąstančio apie senelį. Galvojau, kad seneliai dažniausiai dovanoja anūkams ką nors ir vis galvojau, kad aš nieko negavau. Nors dabar pagalvoju, kad gal ir gavau, ir ne taip jau mažai.

 

Benas Liandzbergis „Iš poeto dienoraščių“, drobė, aliejus, akrilas, 144x126 cm

Tai yra gatvė šalia Dailės akademijos nors dažnai praeidavau, bet tikriausiai jos specifinis pavadinimas ir padiktavo man šio darbo temą. Neapsigaukite – nuotaikingos spalvos, nebūtinai reiškia pakylią nuotaiką, kartais ne viskas yra akivaizdu.

Benas Liandzbergis „Ar tai reikės daryti visą gyvenimą?“, drobė, aliejus, akrilas, 144x126 cm

Interpretuokite kaip norite, tik ne tiesiogiai. Suvokiu, kokia pirma mintis yra pamačius paveikslą, todėl iškart sakau, kad ne taip norėčiau, kad interpretuotumėte. Kiekvienas gyvenime turime savo ramsčius, jie būna vienokie ar kitokie, tačiau svarbiausia, kad jie atliktų savo vaidmenį – leistų mums išlaikyti pusiausvyrą. Paveiksle vaizduojamas etapas, kuomet ramstis man buvo adata, tik ji nuimdavo skausmą. Juokinga pagalvojus, kad skausmą malšindavau kitu skausmu. Išgyvenau pasimetimą, kad negi taip reikės dabar visą gyvenimą. Paveiksle žvelgiu į mėlyną horizontą, kur tuščia, nes viduje irgi buvo giliai tuščia.