2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis

Tapybos miniatiūrų paroda "Diena-Naktis". Galerija-studija RA

Šį kartą čia daug neblevyzgosiu apie miniatiūrų naudą, paskirtį ir grožį. Tik pastebėsiu kelis punktus:
1) viso labo prieš keletą dienų lankiausi Ermitaže (priminsiu, kad tai yra Sankt Peterburge). Eilinį kartą, stovėdamas prieš mažuosius olandus, įsitikinau, kad jie lenkia (paveikumu, smagumu) visus tuos didžiuosius Rubensus ir Van Deikus (na, koks Rembrantas ar Ticianas yra nepralenkiami dėl kitų priežasčių, o ir ne apie lenktynes čia jau ir kalbame...)
2) kitas dalykas - kad bent šiandieniame Lietuvos mene tapybinė miniatiūra regisi šiokiu tokiu "old-skūliniu" dalyku. Turint omenyje tai, kad jos buvo ypatingai populiarios nuožmiausiais 90'ais. Tada Vilniuje klestėjo visokios brigados, gariūnininkai ir mažos kamerinės galerijos (nuo "Vartų" iki "Stiklo karoliukų") su tradiciniais-komerciniais miniatiūrų formatais. Tai buvo populiaru. Dabar (bent jau rengimo prasme) lyg ir ne. Dar galima įkišti trigrašį, jog ir mūsų dienomis (ne be visokiausių akademijų poveikio) stereotipiškai manoma, kad miniatiūrinis formatas yra "komercinis". Manau, kad tai yra nesąmoningas šablonas, bet negi imsi čia dabar ir paneigsi visokiausius štampus? Kažin ar tai iš viso yra įmanoma...
3) galerijoje-studijoje RA (Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rūtos Eidukaitytės bendras projektas) kiekvieną pavasarį vyksta (jau koks V kartas - tai jau tikrai) tapybos miniatiūrų parodos. Jas jungiantis (tęstinis) pavadinimas "Spiečius" (kažkodėl įsivaizduoju ne tik bites, bet ir kitokius būriais nuo vieno taško ant kito skraidžiojančius vabzdžius), o šių metų tema - "Diena-Naktis" (koncepcija paremta vaikystės laikų origamiu, kurio nežino ypatingai vyresnioji ir ypač jauna kartos).

Čia keli maniškiai favoritai (iš daugiau nei 60-ies dalyvių) -

Agnė Kulbytė
 Agnei Kulbytei, man regis, šis mažas formatas labai tiko. Ir nors mano vaikai pasakė, kad "čia tik patepta ir nieko...", tačiau jie tam ir vaikai, kad kalbėtų taip.  Jeigu tokiu būdu pragystų neišprusę suaugėliai - būtų blogiau. Agnė čia puikiai užkabino tapybinį gylį. Jos kompozicijose jaučiasi erdvė (pridurčiau dar - "sakrali" - bet tokių dalykų garsiai sakyti negalima).

Mindaugas Skudutis

 Mindaugas Skudutis (kaip pastebėjo ne vienas žmogus) yra seksistas. Nesiginčyčiau, kad jis negražiai vaizduoja ne tik moteris (kaip dažnai teigia feminizuojančios jo oponentės), bet ir vyrus. Kokie ten vyrai? - ten yra kuo tikriausi diedai! Tiesiog M. Skudutis tą fizinį žmogaus nepatrauklumą pateikia kūniškai įtikinamai - ir tai tik dažo ir potėpio dėka.

Jurga Šarapova
 Jurga Šarapova  yra laisva menininkė. Laisvę mene kuria laisvas piešinys, laisva linija, laisvas spalvinis mąstymas, laisvas ir nežabotas temų, motyvų dėliojimas. Man Jurgos kūryboje imponuoja tas beveik demoniškas apsėstumas, kurio dėka ji kuria-kuria-kuria. Esmė, kad visa tai nėra mechaninis kartojimas, tai pagal Fibonačio skalę ar geometrinę/aritmetinę progresiją besidauginantys vaizdai ir vaizdiniai. Tikra vaizdinija, kurios neriboja ir nevaržo nei formatas, nei medžiaga, nei koncepcija.

Arvydas Šaltenis
Ai, man labai patinka Arvydas Šaltenis. Nesvarbu, kad pastaruoju metu jis rodo daugiau savo senus kūrinius. Bet šie - kažkas (kaip įtariu) iš 7-8 dešimtmečių (nes "Gumbinės griuvėsiai" turėtų būti iš tarnybos sovietinėje armijoje laikų) yra tas tikrasis jautruoliškasis ekspresionizmas - ir virpančiame potėpyje, ir skausmingoje spalvoje. 

Eimutis Markūnas
 Eimučio Markūno tapyboje (kalbu šiuo atveju tik apie tapybą, nors tai nėra dėkinga ir tikslu aptariamo menininko atveju) jungiasi 1] technologija + 2] procesas + 3] užmaskuotas vaizdas. Iš visos tos kombinacijos susidaro meno kūrinys. Technologijos ir jų suvaldomos medžiagos čia yra tai, į ką akys krypsta pirmiausia. Tuomet dėmesį patraukia proceso pėdsakai - tie visi prisilietimai teptukai, mentelėmis etc. Galop iš gelmių ir šešėlių pradeda lįsti motyvai ir siužetai. "Štai jums, ponai, ir naratyvas", - kaip pasakytų koks nors aštrialiežuvis galvočius.  

Rebeka Bruder
 Rebeka Bruder savo rastrais, kvadratėliais ir "blūrais" kuria dviprasmybes ir orgijas. Na, matau čia ir nuogus kūnus, ir šokius-pokius ir dar velniai žino ką. Gera ta jos plastika, kuri dar geriau jungiasi su konceptu - vis tik technikos imitavimas "rankų darbo" priemonėmis turi savo racijos bei smarvės. Tinka (idealiai tinka) ir mažas formatas. Iš Rebekos tikiuosi tik vieno - nuoseklumo ir, galų gale, didelio, pribloškiančio formato. Nes tie ištapyti faktūriški kvadratėliai ne tik svaigintų, bet ir duotų į galvą.

Eugenijus Antanas Cukermanas

Eugenijus Antanas Cukermanas. Ot, ir labai nekomentuosiu. Užtenka pasakyti tik tiek, jog šiam periodui  tai nėra patys "cukermaniškiausi" darbai. Ypač tiems, kurie pripratę prie tašistinių jo potėpių ir faktūrų. Čia poezija jungiasi su manifestavimu. Ir tai gerai.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė man imponuoja savo įvairove ir tapybiškumu. Šiuo atveju įspūdį daro vien tos tapybinės košės, sukrautos ant drobių. Tuomet gerai yra  erdvė. O dar geriau yra paslaptis ir švytėjimas.

Viktoras Paukštelis
 Viktoras Paukštelis - gal šiek tiek literatūriškas, tačiau ir puikiai tapybiškas. Smagiai čia tie profiliai išraityti... O dar optimizmo ir pesimizmo priešprieša - tiksliau - liūdesys žvelgiantis džiaugsmui tiesiai į pakaušį...

Simonas Skrabulis
 Skanios ryškios spalvos. Elegantiškas tepimas. Kas gali būti geriau. Juo labiau, kad su abstrakčiuoju mąstymu Lietuvos mene visuomet buvo blogai. Čia - lyrinės, poetinės abstrakcijos. Bet jos tikrai vinguriuoja kaip kokia silabotoninė  eilėdara.

Ugnė Žilytė
 Man nepatiktų ta pirmoji (kairėje - "dieninė") Ugnės Žilytės miniatiūra, jeigu nebūtų tos tamsiosios. Fotografijoje gal taip ir nesimato iš suglamžytos materijos tarpeklių šviečiančios akys... Tad tai dar kartą patvirtina, jog be nakties nebūna dienos ir atvirkščiai. Viskas šiaip iš vaikystės, kuomet dieną saulės nutviekstas kambarys, vakare (nereikia net nakties!) persikūnija į siaubo atrakcionus.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė
 Vienur - gelmė, kitur - skaidrumas. Vienur - tirštis, kitur - permatomumas. Jovita yra kaligrafė ir paviršių čiupinėtoja vienu metu. O man dar patinka ir jos spalvinis temperamentas - orus, santūrus, vibruojantis.  Vėlgi (žr. viena pozicija aukščiau) tapytoja čia tartum deklaruoja, kad kartais esminių dalykų kontūrai (tegul ir labai efemeriški) išryškėja būtent naktimis, o ne dienomis!

Aušra Vaitkūnienė
 Aušros Vaitkūnienės tapyboje egzistuoja keli lyg ir prieštaringi, punktai. Laisvumas čia jungiasi su disciplina, spalva - su piešiniu. Ir iš tų priešybių (kaip kokiame daoizme) kurpiasi atmosfera. Tie, kurie bent kartą yra buvę prie Nemuno ar Merkio, nesuabejos, jog žalia žolė, aukštas dangus, upės skaidrumas yra "kaip tikri". Bet kalbame ne apie fotografišką atvaizdavimą, o nuotaikos pagavimą už skverno ar atlapo. Berniukas, šviečiantis prožektoriumi naktimi yra iš kažkokių vaikystėje patirtų dalykų. To užtenka, kad tai darytų įspūdį. Nes juk tapyboje (mene apskritai) jaudina atspindimi dalykai. Lygiai kaip tas prožektorius. 

Rimvidas Stankevičius

Ai, šiaip smagus darbas. Ir eilėraštis dera.

Nijolė Vilutienė
 Vibruojančios linijos kuria erdvę. Kaligrafija, gamta, švytėjimas. 

Ričardas Garbačiauskas
Vis tik yra erotinio "draivo" šiuose Ričardo Garbačiausko formatuose. Spalva kaip geidulys, paviršius kaip kūnas. Bet man tinka ir patinka vien tapyba - tas jautriai, jautriai užteptas dažas.

Jūratė Mykolaitytė
 Jūratė Mykolaitytė man visuomet patiko. Kartais ji kartojasi. Neretai tie patys motyvai, lyg kokios apsėstumo būsenos, keliauja iš vienos drobės į kitą. Tos figūrėlės kieme persekioja savo žvilgsniais nuo vaikystės laikų. Tuomet dar negyvenau Vilniuje. Kai čia atsibeldžiau, supratau, kad šią nuotaiką (ta žiūrėjimo iš balkono apačion pozicija) jau esu patyręs. O kur? Žinoma, kad J. Mykolaitytės tapyboje. Griūvantys namai ir vakarinės prieblandos irgi iš ten pat...


Pagalvojau, kad Medai Norbutaitei ypatingai tinka miniatiūrinis formatas. Tuomet faktūra organiškai susijungia su forma (pavidalu ir siluetu), tada ta prietema atrodo ypatingai gundanti ir viliojanti - kaip ta tikroji tapybinė paslaptis. O natūralaus dydžio dažo (balto-juodo) "išspaudos" yra ne kaip tikros, jos tikrai yra tikros.

Leo Ray

Leo Ray yra spalvų sprogdintojas. Viena vertus, jis kaip tikras išminuotojas sprogmenį, tą spalvą iškonstruoja ("dekonstruoja"). Iš kitos pusės, tas išnarstytas grynas - citrinines, žydras, žalumynines, netgi achromatines (juodą, "dirbančią" beveik vitražiniu karkasu ir baltą, "pakeliančią" kitų aštrumą bei ryškį) taip sujungia, kad jos sprogsta ne akyse, jos sprogsta jausmuose ir pasąmoninėse būsenose. Čia kalbu ne vien apie šiuos formatus - kurie, vėlgi, ypač gerai pasiteisina. Galų gale, siužetai tiesiog yra ironiškai smagūs - be jokių ten pertempimų ir "užlankstymų".

2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Dailėtyrininkas pajūryje arba tobulo jo paveikslas

Gali būti, visko labai, labai gali būti, kad už šiuos savo postringavimus būsiu pasmerktas, gal net nulinčiuotas (tikiuosi, kad ne fiziškai) savo kolegių, netgi kolegų, o ir šiaip visokių prašalaičių. Nes tai, ką dėstysiu ir deklaruosiu, priklauso absoliutaus, radikalaus ir kraštutinio subjektyvumo sričiai, ne visuomet paklūstančiai logikos ir gero tono reikalavimams. Kita vertus, kiekviena personalinė tiesa irgi yra tiesa, nes tiesa negali būti nei mano, nei jos ar jo, nei kitų. Tiesa yra tiesa, svarbu, kad būtų ji išsakoma su teisaus veido išraiška ir galia.
Tad pirmoji, pirmučiausioji ir esmingiausioji tezė, kurią pasakyčiau, yra ta, kad tik vyrai gali tapti gerais ir dorais dailėtyrininkais (panašiai dar ne taip seniai sakyta, kad tik vyrai gali būti tapytojais - nes "juk ne boboms vieta prie molberto"). Et, skamba baisiai seksistiškai. Bet netrukus viską paaiškinsiu (beje, turbūt nieko neįtikinsiu, kad nesu seksistas ir kad ši įžvalga netgi prieštarauja vidiniams mano įsitikiniams). Bet tai yra idiotiška, kvaila ir net blogai... Beje, apie pačią dailėtyros frazę. Man pačiam ji regisi šiek tiek anachroniška ir sunkiai ištariama – dabarties kūrybinės iniciatyvos ne visuomet yra susijusios su dailumu, o išskiemenuoti „dailėtyrininkas“, „dailėtyrininkė“ yra iššūkis net ir lanksčiam liežuviui. Panašiai yra testuojamos promilės kūne tariant "geležinkelietis". Tačiau studijavau dailės istorijos ir teorijos katedroje nuo 1995-ųjų, o joje tuo metu viešpatavo AA, labai aiškiai apibrėžęs, kuo dailėtyra (ir „inkai“) skiriasi nuo menotyros. Pirmoji orientuojasi išskirtinai į vizualikos sektorių, nepretenduodama gadintis savo reputacijos menkesnių kompetencijų šokio, teatro, kino, literatūros, juo labiau garso medijų atvejais.
Taip pat dar reikėtų išsiaiškinti (prieš skirstant vyrų ir moterų sektorius), kokia yra dailėtyrininko misija šioje žemiškai žmogiškoje mūsų ašarų pakalnėje. Dailėtyrininkas tyrinėja dailę (tai yra užkoduota jau pačiame termine). Dailės terminas yra senas kaip mūsų kalba ir lietuviškoji oikumena. Dar Konstantinas Sirvydas savo trijų kalbų žodyne aiškino, jog dailė reiškia gebėjimą kažką padirbti (panaši prasmė suteikta ir graikiškiems, lotyniškiems atitikmenims – techne bei ars). Dailė, vėlgi patikslinsiu – tai yra vaizdinio, vizualaus meno (Visual Art – tartų plutokratai anglosaksai) sinonimas.  Vaizdiniuose menuose vartotojo intelektas, emocijos, visokiausi instinktai yra dirginami per vaizdą. Tad viskas ir aišku, kas yra dailėtyrininkas – tai savotiškas vaizdo komentuotojas. Įsivaizduokite situaciją – stovite prie gimtosios Baltijos jūros gražų ir ramų vakarą, kontempliuojate saulėlydį, o šalia stovi koks nors kompetentingas asmuo ir jums aiškina, kad saulėlydis tėra natūrali fizinė būsena (Žemės sukimasis aplink savo ašį ir panašiai) arba supažindina jus su dailės istorijos kontekstu, pasakodamas, kad saulėlydžius yra tapęs ir MKČ, ir Žmuidzinavičius, ir dar aibė gyvųjų bei negyvųjų klasikų. Dar vienas variantas – tas burblentojas gintariniame pajūryje jums pasakoja apie kokius nors semiotinius trikampius ir reikšminius kvadratus, vizualines struktūras, vaizdines konstrukcijas ir dekonstrukcijas, kontekstualias konvencijas tipologinius susitarimus. Na, tas tipas jums gali aiškinti be galo daug. Pasakoti, gestikuliuoti ir panašiai. Svarbiausia, kad jis jums padeda. Padeda suprasti, suvokti, įsigilinti. Dailėtyrininkas atlieka panašią misiją, kokią realizavo Vergilijus Dantei keliaujant visais tais pragarų ratais, arba Palinūras Enėjui beldžiantis iš liepsnojančio Ilijono link savo naujosios tėvynės priešingame Viduržemio jūros gale...
A priori noriu pareikšti, kad tai, jog dailėtyrininku gali būti tik vyras yra daugiau sociokultūrinės situacijos, o ne anatomijos ar fiziologinės duotybės išdava. Dėl labai paprastos priežasties. Vėlgi remsiuosi tuo dailėtyrininko pajūryje pavyzdžiu. Tam, kad minėtasis individas jums komentuotų saulėlydį, reikia, kad jis ten būtų. Tam, kad jis ten atsidurtų, jūs galite jį samdyti. Procedūra labai banali – paimate ir vežate automobiliu nuo jo jaukaus kabineto (iš kurio rimtas dailėtyrininkas nė nenori išeiti), pajūryje maitinate ir girdote (bet ne kokias ten šniceliais su kompotais, o austrėmis, midijomis, kalmarais su brangvyniais ir konjakais), duodate surūkyti kokį nors gerą cigarą, tada nuolankiai prašote pasivaikščioti su juo harmoningą pavakarę ir pakontempliuoti tą sumautą (čia mano nuomonė) saulėlydį. Viskas yra puiku ir nuostabu, jeigu ne vienas didelis BET. Būtent čia prasideda papirkinėjimas. O papirkinėti ir būti papirkinėjamam  (neduok, Dieve – papirktam!) yra žema, negarbinga, neoru. Jūs žeminatės, pirkdami dailėtyrinę paslaugą, dailėtyrininkas žeminasi, ją teikdamas. Tai yra tas pats, kas prostitucija. Mūsuose, kaip žinome, tegul nerangiai, baikščiai, bet ruošiamasi bausti ne tik prostitucinę paslaugą teikiančias verslininkes, bet ir ją gaunančius klientus. Kaip sukontroliuoti situaciją ir nepaversti jos negarbingų paslaugų sektoriaus dalimi? Labai paprastai! Dailėtyrininko ir jo aukos (t.y. klausytojo, žiūrovo, vartotojo) kontaktas turi įvykti spontaniškos ir netikėtos meilės principu. Modeliuokime situaciją taip: jūs sėdite (stovite, gulite) pajūryje ir įtempę akis žiūrite į putotas vilnis besileidžiantį raudoną blyną. Prie jūsų prieina orus dailėtyrininkas (su pensne arba bent jau akiniais nuo saulės, kvapniu kubietišku cigaru, ąžuolo statinėje ilgai puoselėto brendžio krištoline taurele rankose ir šviežiai perskaitytų  be galo įdomių „Šiaurės Atėnų“ ritinėliu pažastyje) ir netikėtai paklausia: „Gal galėčiau jums patiekti šiokius tokius saulėlydžio prolegomenus? Įvadą vizualikoje, kaip sakant?“. Nuo to viskas ir prasideda. Didžiausiu atlygiu tuomet ir virsta dailėtyrinio bendravimo džiaugsmai ir malonumai. Nes juk kontempliuoti meno kūrinį – tai tas pats, kas megzti meilės santykius. Ir dabar pabandykite įsivaizduoti šioje situacijoje moterį dailėtyrininkę. Ji ateina prie jūsų pasipuošusi bikiniu arba nuogu savo kūnu (jeigu veiksmas vyksta nudistų arba laukiniame paplūdimyje), su pypke, vyno stikline ir kokiu nors Sagan romanu. Nagi – juk nei rimta, nei solidu, nei įtikinama. Juo labiau, kad bent jau aš pats, būdamas vyriškos lyties atstovu, didesnį dėmesį kreipčiau į tą moterį, į tą žemiškojo pasaulio apraišką, o ne tai, ką ji komentuotų – t.y. saulėlydį. Pabandysiu būti nerafinuotai tiesmuku ir permodeliuoti situaciją. Kas būtų, jeigu prie jūsų prieitų ne visai kūniškai išvaizdi (tegul ir be galo protinga) dailėtyrininkė? Jeigu jūs būsite moterimi, galvotumėte apie ją kaip apie eilinę prielipą iš moterų pliažo, jeigu vyras – tiesiog nekreiptumėte dėmesio. Meilė neįvyktų. Na, tiesiog baisu (taip, tai yra baisu), bet dailėtyriniame diskurse tokie dalykai veikia.

Tobulas dailėtyrininkas pozuoja Baltijos pajūryje (kad ir Juodkrantėje), o ant kranto sėdinti ir į saulėlydį žiūrinti figūra dar net nenutuokia, kad tuoj įvyks gyvas ir natūralus dailėtyrinis diskursas

Tad koks turi būti dailėtyrininkas? Visų pirma juo privalo būti finansiškai nepriklausomas subjektas. Toks, kurio neveiktų nei bukų turtuolių kišenės, tegul ir prikimštos litų, eurų, dolerių, aukso gabalų. Mūsų visuomenėje tie intelektu neapdovanoti degeneratai iki šiol įsivaizduoja, galintys nusipirkti meno meilę už pinigus. Ne meną, pabrėžiu, o meno meilę. Nes nemylimas menas nėra menas. Tad visos tos už pinigus sukauptos, bet kokia meile nepasižyminčios kolekcijos nevertos nė sudilusio skatiko. Lyg ir egzistuotų antipodas – dailėtyrininko-asketo tipas. Toks vienuoliškas dailės kritikas, neimantis pinigų, mintantis tik sužiedėjusios duonos žiaubere. Bet tokie subjektai paprastai būna pikti ir nusivylę visu pasauliu. Dailėtyra, kupina gyvenimiško džiaugsmo – tikrai ne jiems! Pageidautina, kad dailėtyrininkas gyventų kokiame nors nedideliame baroko stiliaus dvarelyje su prancūzišku parku. Rūmuose – nebloga renesansinių meistrų kolekcija (koks nors Rafaelis čia būtų suvokiama kaip ne pati aukščiausia praba), gera biblioteka su knygomis (manieristiniai hieroglifų traktatai, Robertas Fluddas, kažkas iš rozenkroicerių epistoliarikos) bent jau kolenkoro apdarais. Keletas tarnų būtų ne pro šalį (kaip antai koks liokalus, atliekantis dar ir šveicoriaus misiją), tačiau asmeninis vairuotojas (nes kaip vairuosi, gurkšnodamas tą konjakėlį ir mąstydamas apie meną?) su ne pačiu prabangiausiu, nes be galo skoningu, limuzinu ir ištikima virėja-padavėja, tiekianti frikadeles, omletus, krem briule ir panašius dalykėlius tiesiai iš virtuvės į dailėtyrininko miegamąjį , yra būtina. Apie aprangą (gerus angliškos vilnos kostiumus, puikią avalynę), sportinę formą (jojimas, fechtavimasis, plaukimas savame baseine ir lauko tenisas...) nėra ne ko ir kalbėti. Dailėtyrininkas turi būti aristokratas, pasižymintis rafinuotu žinojimu, elegantiška elgsena ir vidine laisve. Toks, kurį visi myli ar bent įsimyli. Dar belieka pridurti, kad puikus dailėtyrininkas turėtų būti viengungiu ir negyventi kokiame nors kelių kambarių daugiabutyje (šeimyninės priedermės trukdo menui ir meilei – neįsivaizduoju vaikų vežimėlio stumdančio ir apie santechninę problematiką mąstančio dailėtyrinko), apskritai nemylėti nieko – tik save ir meną. Kita vertus, be reikalo čia gal ir aušinu burną – istoriniai precedentai, Johno Ruskino, Evelyno Waugh ar Kennetho Clarko pavyzdžiai įrodo tokios tiesos universalumą ir svarbą. Įsivaizduokite kad ir tą patį baroną Clarką, kalbantį jums ausin ne tik apie tobulas besileidžiančios saulės formas, bet ir nuogo kūno apoteozę XVII amžiaus flamandų tapyboje. Et, būtų puiku ir tiek.


2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Povilo Ramanausko "Buitis": kvapai ir sentimentai "Pamėnkalnio galerijoje"

Kvapas, pirmiausia pasitinka kvapas. Sunkaus audinio, lakuotų baldo detalių, apmusijusio veidrodžio - iš tiesų - dulkių kvapas. Dulkės yra neatskiriamas buities palydovas. Tai su jomis kovoja pašėlusios namų šeimininkės ir kambarių valdovai, kiekvieną ar kas antrą dieną (arba savaitę) mojuodami drėgnais skudurais, ūžiančiais dulkių siurbliais ar povo plunksnų šluotelėmis. Povilo Ramanausko instaliacija primena, grėsmingai deklaruoja, kad dulkės mūsų egzistenciją paverčia elementaria buitimi. Nes kova su dulkėmis yra beprasmė, monotoniška, be grįžtamojo ryšio (arba tiksliau - jis toks ir yra), amžina. Nes dulkės ateina iš Esaties ir Būties, nes dulkės atskrenda iš kosmoso. 

Povilo Ramanausko atveju esmė slypi visumoje, o buitis - detalėse, kurios veikia kaip kuo tikriausias raktas į visuomos perskaitymą. 
Pats autorius (t.y. Povilas Ramanauskas) pasakė, kad daiktus - tuos redy-meidus, obje-truve ir kitokius buities atributus jis renka be jokios sentimentaliojo-asmeninio motyvo. "Sudomina" - ir tiek. Ir iš tiesų - patikėti tuo be galo nesunku. Štai sukonstruodamas japoniškos širmos vertą kompoziciją iš stiklinių (ir jau tuos stiklinius dantis savo žandikauliuose praradusių kiautų) durų, buvusių vyrių ("zoviesų") vietas Povilas Ramanauskas užklijavo karpiniais iš senų laikraščių. "Šiaip - tiesiog tai reikėjo kažkaip užmaskuoti". 

Horizontas, interaktyvi video instaliacija
Bet tai menininko reikalas būti ar nebūti sentimentaliu. O žiūrovas toks turi būti (bent jau tam, kad tinkamai integruotųsi į trikampę Menininko-Kūrinio-Auditorijos struktūrą). Mano tėvas keletą metų dirbo BGAK. Povilo Ramanausko dalykai (ne visi - bet kai kurie) - būtent iš ten. Iš kauniškės "Juzės". Juzė - tai BGAK'o simbolis. Motiejaus Valančiaus personažas su didelėmis žirklėmis po pažasčia. BGAK - Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Fabrikas, kuriame veikės fizinio ir protinio darbo atstovus aptarnaujančios įstaigos - šiaučiai, kriaučiai, barbieriai ir kitokie. Pamenu, kad kokioje trečioje klasėje mokytoja liepė, kad į mokyklą ateitų tėvas (sumušėme vieną skundiką, vėliau tapusį prokuroru). "Negali - jis dirba", - nuo moralinės-auklėjamosios atsakomybės gyniau gimdytoją. "Tai tegul ateina šeštadienį" (9 dešimtmetyje pamokos vykdavo ir šeštadieniais). "Jam irgi darbas. Jis dirba BGAK", - išdidžiai atrėžiau. Tokie tad buitiniai sentimentai. 

"Tapyba gali būti ir tokia" - pasakė pats Povilas Ramanauskas, vaikščiojimo po salę metu. Iš tiesų - čia yra visko, ko reikia tapybai - ir visų pirma - spalvos bei jos derinimo, be ko neįsivaizduojamas tas tikrasis kolorizmas. 

Paveiksliukas
"...Tyrinėju buities ir kūrybinės aplinkos persipynimo situacijas, sureikšmindamas ir mistifikuodamas buities vaizdinius", - teigia pats menininkas. O man regisi, kad viskas yra atvirkščiai - menininkas demistifikuoja meno vaizdinius, įvarydamas juos, it kokius užspeistus žvėris medžioklės metu, į paprasto ir negailestingo, konstatuojančio ir demonstruojančio meno spąstus. 
Povilo Ramanausko Buitis - tai vaikščiojimas buitiniais labirintais, kurie yra ne kas kita, kaip pats gyvenimas. Ar vėlgi tie patys sentimentai (rašau sentimentaliai ir to visiškai nesigėdinu). Štai, kad ir toji šniokščianti jūra (Baltijos, o ne kitokia). Pamenu, kaip vaikystėje vykdavome iš Alytaus į Šventąją. Mano senelis dirbo "Elektros tinkluose" ir kiekvieną rugpjūtį gaudavo kelialapį. Ankstų rytą (kokią 5 ar 6 val.) prie buvusiosios Sinagogos mus paimdavo žinybinis "pazikas" ir kelionė link jūros prasidėdavo. Kratydavomės visą dieną (autostrados dar nebuvo - tik senasis Žemaičių plentas), su sustojimais Balbieriškyje, Kaune, Ariogaloje (prie Dubysos šaltinėlio), Raseiniuose, Rietave, Klaipėdoje. O paskui - jūra ir medinės gyenamosios būdelės (su Povilo Ramanausko instaliaciją lydinčiu kvapu), bangos ir Zuzanos Pranaitytės "Žvejo dukromi". Tad nuo sentimentų niekur nepabėgsi - ypač tuomet, kai jie slypi "įkalčiuose" - kvapuose ir daiktuose. 

Gėlės širdelei
Emociškai ir literatūriškai ypač paveikus yra šis segmentas. Tapybos darbas, slegiantis moterišką batelį. Skaityti ir perskaityti galima visaip - na, kad ir "menas nugali buitį". Arba atvirkščiai - "menas yra toji pati buitis".


2016 m. kovo 1 d., antradienis

Grigaliūnas ir Galilėjus, arba apie vaizdinę didybę

Lyginti Grigaliūną su Galilėjumi norisi lyg ir savaime (sakykime, vien dėl to, jog abiejų pavardės prasideda iš raidės G), tačiau ir šiek tiek argumentuotai, nes juos abu – labai tolimus ir skirtingus jungia vienas esminis dalykas – prisilietimas prie Didybės. Nespekuliuosime etinėmis ar estetinėmis kategorijomis, kadangi Didybę suvoksime ontologiškai. Ir priminsime, jog Galilėjus tiesiogiai susidūrė su erdve – Kosmosu, į kurį stebeilydavosi savo paties sukurto teleskopo pagalba, o Grigaliūnas turi tiesioginių sąsajų su laiku, tiksliau – Istorija (beveik kiekvieną dieną matau jį ryte įeinantį į Ypatingąjį archyvą ir vakare išeinantį iš jo). O tai jau kažkiek savaime tuos asmenis daro didingais. Didingais juos daro bent jau ta mokslinė sistematizavimo ir klasifikavimo aistra, kurios dėka Galilėjus surašinėjo Mėnulio kalnus ar Veneros fazes, o Grigaliūnas leidžia savąją Atminties kolekciją, kurioje dabar pirmuoju smuiku groja Vaizdų archyvas. 2015 metais pasirodė Sąsiuvinis Nr. 1, kuriame buvo išleisti vaizdai, surinkti iš 1940-41 m. baudžiamųjų bylų, o 2016 metų pradžioje išleistas Sąsiuvinis Nr. 2 su vizualine medžiaga iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų 1944 metų bylų (su V.Kinčinaičio, R.Mikučionytės, A.E.Puišytės, E.Ulčickaitės, A.Petrauskienės tekstais).




Kalbu apie Sąsiuvinį Nr. 2, nes jį šiuo metu vartydamas, turiu po ranka. Kame slypi jo didybė? Galima netgi kalbėti kitaip – smogiamoji jėga. Pačiame vaizde, tiksliau – vaizdų mozaikoje, nes 175 puslapiuose yra pridėta, tiesiog prifarširuota įvairaus pobūdžio nuotraukų. Nuo portretinių iki grupinių, nuo reportažinių iki peizažinių. Iš pirmo žvilgsnio – jų niekas nejungia. Iš kito pirmo žvilgsnio – viskas atrodo labai nekalta, netgi nuobodu – čia adresuoju tiems, kurie nemėgsta šeimyninių albumų peržiūrų (man, beje, jos visuomet patikdavo, nes vartant net menkai pažįstamų asmenų giminės aplankus su nežinomais veikėjais įvairiose situacijose, pradeda pažinti iki tol neperprastus gyvenimus). Bet viską keičia viena, atrodytų nereikšminga detalė – žinojimas, kad visos šios nuotraukos prieš kelis dešimtmečius veikė kaip įkalčiai, kaip vienas iš kaltinamosios medžiagos komponentų, kurių dėka gyvenimai buvo negrįžtamai pakeisti, sutrypti, sužaloti, sunaikinti.

Šiame atvarte mane labiausiai veikia du vyrai prie kontraforso, moteris Gedimino bokšto (ir Šliosbergo namo) fone, tas akiniuotas vyras su dukrele
Vienas labai artimas žmogus turi fenomenalų požymį atskirti iš fotografijos – ar joje užfiksuotas žmogus yra miręs. „Kažkas būna užrašyta ant jo veido, ant jo akių“, – aiškina. Tas žmogus negali tiesiog fiziškai vartyti nei Sąsiuvinio Nr. 1, nei Nr. 2. Juolab ir kitų K. Grigaliūno veikalų. Dėl elementaraus dalyko - tiesiogiai jaučiamo Mirties alsavimo.
 
Istorijos slinktis vartant Sąsiuvinį Nr. 2 ypatingai ryški nagrinėjant uniformų pokyčius. Čia, regis, dar Nepriklausomos (ar jau pusiau priklausomos - iš 1939-1940-ųjų) Lietuvos mundurai
Lietuviški prisiminimai iš Rytų fronto
Žmogus raudonarmiečio miline
Istoriškai (tą pastebėjo Sąsiuvinio Nr. 2 pristatyme Vilniaus knygų mugės metu istorikė Aistė Pertrauskienė) šis leidinys yra įdomus, vertingas ir reikšmingas dar ir tuo, jog žymi Lietuvos istorijai ypatingai sunkius metus. Pusę metų kraštas buvo valdomas Hitlerio, jau kitą pusę – „prie ruso“. Regisi, kad tuomet su Lietuvos žydų sunaikinimu buvo kaip ir apsiprasta, tai jau buvo tapę visiškai nesena praeitimi, apie kurią gyviesiems tiesiog nesinorėjo galvoti (ar koks psichologas negalėtų čia kalbėti apie potrauminį sindromą?), tūkstančiai tautiečių ir buvusiųjų bendrapiliečių pasitraukė į Vakarus, juos keitė iš Rytų atslinkusios raudonarmiečių armijos, paskui jas – suvargę, savųjų ir svetimųjų išvarginti sovietiniai piliečiai.
 
 


Ypač makabriškos (Likimo požiūriu) tokios fotografijos, skirtos draugystei, bičiulystei, meilei
Politinė situacija, visas istorinis gyvenimų fonas, vienai totalitarinei sistemai keičiant kitą, labai keitėsi. Tačiau paradoksas, leidžiantis vėlgi kalbėti apie Galilėjaus ir Grigaliūno sąsajas yra toks, jog daugelyje tų bylų fotografijų nieko panašaus nesijaučia. Visas fenomenas primena žiūrėjimą į tolimas, už daugybės šviesmečių nuo mūsų skriejančias žvaigždes – tai ką matome, tas švieseles, mena ankstesnes tų dangaus kūnų būsenas. Panašiai su šiuo Sąsiuviniu Nr. 2 – ne vienoje nuotraukoje matome idiliškus vaizdelius iš paskutiniųjų Nepriklausomybės metų (daugelyje „Vilnius jau mūsų, tačiau mes – rusų“), kitur – nacių okupacija, bet dar nesustabdomo Wehrmachto veržimosi į Rytus periodas, nes po Stalingrado nebe taip pasitikinčiai šviesdavo ir šypsenos vokiečių ar jiems talkinusių lietuvių veiduose.
 
Kartais detalės atskleidžia įdomių dalykų - kaip šioje fotografijoje ant trobos sienos išpiešta svastika
Nekalbu, kad visi šie vaizdai, pakomentuoti tik trumpu bylos numeriu (ausyse tiesiog skamba viešumoje daug nekalbančio Kęstučio Grigaliūno tembras) turėtų dominti politikos ar net kultūros istoriką. Esama čia įdomių detalių, svarbių faktinių-ikonografinių fragmentų, atspindinčių kaip trumpojo prieškario, karo metų žmonės rengėsi, maitinosi, linksminosi, gedėjo, buvo įsiurbti didžiųjų Istorijos mėsmalės menčių. Po Sąsiuvinio Nr. 1 viena istorikė per se (akademiškai kabinetinė, kuriai be galo svarbus tikslumas) beveik isteriškai privataus pokalbio metu man rėkė, kad: „Negalima taip daryti!“. Esą, negalima taip „nemoksliškai“ pateikti tokios medžiagos ir naudotis ja kaip menininkui (dar gerai, kad nepasakė „krautis politinį ar kokį mentalinį kapitalą“).
 

Kai kurios nuotraukos yra kuo tikriausi reportažai - kelių momentų fiksacijos (kaip ta porelė kairiajame kampe), kitur - žmonių grupė Vilniaus Katedros. Arba toji nuotrauka dešiniajame apatiniame kampe - kur moteris su skarele seka dvi damas, einančias gatve link TELEFONO būdelės - superinis reportažas!
O man regis, kad galima ir net labai! Pirmas dalykas, tai asmeninė Kęstučio Grigaliūno kaip tyrėjo ir kūrėjo pozicija. Tie, kurie įsivaizduoja, jog reikia viską daryti kitaip, tegul bent nueina į archyvus ir sugeba įtaigiai pateikti, perteikti, pasinaudoti ten esančia medžiaga. Nes neskaitomų monografijų prirašyta yra tūkstančiais. Be to, Rūtos Vanagaitės knygos atvejis (štai ir negalima jo nepaminėti) rodo, jog apie skaudulius kalbėti būtina ir net reikia. Ilgiau neišoperuojamas skaudulys vis tiek prasiverš su dar didesniu dilgėjimu ir pūlių smarve. Tačiau kartais emocingi (bet ne visuomet išmaningi) komentarai daug ką tik sugadina (ką Vanagaitės atveju taikliai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis). Grigaliūno lakoniškumas šiuo atveju suveikia kur kas stipriau. Kita vertus, Grigaliūno meninė veikla, tas meninis tyrimas yra kur kas daugiau nei nuobodumu trenkianti akademinė monografija. Nesiginčiju, kad tai (akademinis požiūris) yra labai reikalinga, tačiau menas, vaikščiojantis egzistencinėmis ašmenimis ir nenupudruojantis jų emociniu patosu ar, atvirkščiai, neatbukinantis pseudomokslingumu, yra kur kas paveikesnis. Tai yra lygiai tas pat, kaip tiesiogiai stebėti Jupiterio palydovus ar Saulės dėmes. Arba tyloje vartyti savo šeimos (juk tauta ir yra didelė šeima – galbūt Vydūnas nebuvo toks neteisus?) albumus ir viską suprasti be nereikalingų žodžių...

2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Ką daryti be "mobiliako", ką daryti tamsoje?

Papasakosiu vieną darbinę istoriją...
Dirbu Vilniaus dailės akademijos muziejuje, kuriam yra pavaldžios ir parodinės "Titaniko" salės. O muziejai (net akademiniai), kaip žinome, pirmadieniais nedirba. Toks jau tas muziejinis kanonas... Bet paprastai neveikia tik ekspozicinės erdvės (taigi - ir "Titanikas"), administracija, personalas, kolektyvas darbuojasi, pluša iš peties net ir pirmadieniais. Taigi, slenka lapkritiškai tamsi pirmadienio popietė. Sėdžiu aš vienas kabinete prie kompiuterio (o kaipgi kitaip?). Staigia garsiai atsidaro durys ir įeina moteris, klausdama - atsiprašau, ne klausdama, o teigdama, deklaruodama:
- Jūs pirmadieniais nedirbate? Bet noriu patekti į parodą!
(Kaip tik vyko 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė, kuruojama profesoriaus Kęstučio Vasiliūno).
Damai kaip įmanoma mandagiau ir kultūringiau pasakiau, jog "pirmadieniais nedirbame", tiksliau - pirmadieniais parodos neveikia.
- Nesvarbu, - ji iš karto atrėžė man, - mūsų laukia apie trisdešimt. Vaikai. Mokiniai. Mes dalyvaujame projekte.
Pagalvojau, kad nebūtina man jaustis biurokratiniu šikniumi ir galiu savo subinę nunešti iki salės, maloniai atrakinti duris ir parodyti bręstančiam jaunimui, ką iš knygų gali nuveikti patyrę bei mažiau patyrę (jaunesni) menininkai.
Taip ir atsitiko.
Visas būrys tuščiomis, stiklinėmis akimis įsiveržė į parodinę erdvę, mokytojai valdingu balsu šaukiant:
- Mokiniai, o dabar išsirinkite po tris knygas, jas nusifotografuokite, paskui turėsite aprašyti ir pristatyti! Toks mūsų projektas!!!
Tuoj pat, po kelių sekundžių ji žaibo greitumu pralėkė per sales beveik rėkdama:
- Man tai patinka šita, šita ir dar šita knygos!
Ji dar pabaksnojo pirštu į savo favoritinius dailininkų knyginius objektus.
Vaikai, žinoma, (ne visi, bet dauguma) nusekė iš paskos, pliauškindami telefonais.
Nepedagogiškai pasielgiau (įsivaizduodamas, kad juokauju), garsiai pastebėdamas, jog pedagogė diktavo savo valią ir skonį, parodydama tai, kas jai patinka. Bet niekas manęs negirdėjo. Vaikai jau buvo nusifotografavę po tris knygas ir nešė muilą iš "Titaniko". Tartum tikros žiurkytės iš skęstančio laivo.
Nekenčiu žodžio "projektas" ir tų, kurie juos "kuria", "daro", "dalyvauja". Dar labiau, nuo mokyklos laikų nemėgstu formalaus požiūrio į mokymo procesą. Ačiū pedagoginiam Dievui (turbūt Atėnei ar Apolonui?), kad ne visi tokie yra mokytojai, dalyvaujantys projektuose dėl pliusiuko ar varnelės...
Bet ne apie tai. Visiems smagiai bėgant iš apžiūrėtos parodos (virš 100 kūrinių buvo peržiūrėti per dvi-tris minutes - net ne peržiūrėti - tik nufotografuoti), vienas berniukas priėjo prie mokytojos ir pasakė:
- Aš negalėsiu dalyvauti projekte.
- Kodėl???
- Neturiu telefono, kuris fotografuoja, nei fotoaparato.
- Tai paprašyk draugo, kad jis nufotografuotų, o paskui galėsite kartu projekte dalyvauti!!!
- Ne, jis irgi negali.
Čia manyje įsijungė edukologas ir tiek mokytojai, tiek tam vaikui papasakojau savo sunkaus gyvenimo istoriją - kaip savo kaip dailės kritiko karjerą pradėjau dar "balanos gadynėje", kuomet kompiuteris buvo gana retas dalykas, kameras turėjo tik fotomenininkai (nors jų menininkais niekas niekuomet rimtai ir ne traktavo - tik paskui jie sugebėjo kažkaip susireikšminti), o pagrindinis kritiko darbo įrankis buvo galva (tiksliau - atmintis, nes galva gali dirbti ir boksininkas), pieštukas ar kitoks rašiklis, popieriaus skiautė (paminėjau tauresnį bloknoto reiškinį). Tam vaikui pats įsakmiai tariau:
- Išsirink, kas tau patinka ir nusipiešk, jeigu nepameni.
Jis taip ir padarė... Tiesą sakant, pradžioje galvojau, kad šiame pirmadieniniame projekte dalyvauja kažkurios dailės mokyklos auklėtiniai. Todėl ir liepiau nusipiešti. Bet ten buvo anglų kalbos mokytoja iš paprastos vidurinės ar progimnazijos. Na, tas vaikas užtruko visą pusvalandį parodoje (ne dvi minutes). Ir vien dėl to vertėjo atidaryti "Titaniko" duris! (Be to, jis dar paklausė, eskizuodamasis vieną iš savo išsirinktų objektų, kas yra "Akrilas" - kirčiuoti A didžiąją, tad išaiškinome jam apie sintetinius dažus ir jų panaudojimo galimybes buityje bei mene).

Visa ši ilga istorija iš tiesų yra skirta Austės Jurgelionytės-Varnės parodai (tfu, vos neparašiau "projektui") "Vija" (visas reikalas vyksta "Artifex" galerijoje). Smulkiai neaprašinėsiu - kaip ten kas yra (pasižiūrėkite patys, juolab, įdėjau keletą fotografijų). Tiesiog Austė yra tekstilės mokslus baigusi menininkė. "Baltų kandžių" - tokios tekstilininkių grupuotės, narė. Ne tik audžianti, pinanti, velianti, bet ir konceptualizuojanti, animuojanti, technologizuojanti tekstilę. Jos (kaip ir jos kolegių/kolegų) dėka tekstilė jau seniai yra tapusi interdisciplinine raiška. Ši paroda (vėl vos neparašiau - "projektas"!) irgi yra tokia. Esama čia ir kino, ir scenografijos, ir performanso ar akcijos elementų, bruožų, aspektų. Bet esmė slypi rituale - tame siūlų sukime, jų vijime. Pamenu, sovietiniais laikais (tada praėjo šių eilučių autoriaus nelengva vaikystė) mano mama darė tą patį. O juk viso to ištakos slypi dar senesniuose laikuose. Dabar, kai galutinai įsisiautėjo tamsos metas (projektas, oi - paroda, buvo prasidėjo tik po Vėlinių, lapkričio 3 dieną), vakarai tapo ilgi, dienos trumpos, naktys - begalinės. Ir aš visuomet pagalvoju - o ką anais laikais, toje tikrojoje balanos gadynėje, veikdavo žmonės? Elektros nebuvo, interneto ar televizoriaus - tuo labiau. Įsivaizduokite save sėdinčius tamsiose bakūžėse, dūminėse krosnyse ar varganuose židiniuose spragsint malkoms, kylant sprangiems dūmams? Ką darytumėte jūs? Tie projekte dalyvaujančios mokytojos auklėtiniai turbūt pražūtų - nes neturėtų mobiliųjų telefonų :) Bet esmė slypi tame, kad Austė puikiai inscenizavo erdvę, suteikdama keliems "Artifex" kambarėliams anų laikų trobesio pavidalus, aktualizavo senu ritualus ir pateikė tai kaip nuolatinę žmogišką būseną (bent jau mūsų platumose), kurios nepakeitė nei projektai, nei "mobiliakai" (tegul jie ir kuria tokią iliuziją).

Veikimo principas labai paprastas - tartum šešėlių teatre iš Indonezijos. Už uždangos matyti pačios autorės (Austės) siluetas. Ji monotoniškai veja siūlus, kartais pagreitindama tempą, kartais sulėtindama - it kokiame čečėnų karo šokyje.
Tamsa, apėmusi, apglėbusi visą instaliaciją, yra vietoje ir laike - vėl pakartosiu, kad taip ir įsivaizduoju tamsos depresijoje bei sezoninėje melancholijoje paskendusius Šiaurės žmones (suomiai net turi žodį tai žiemos tamsai nusakyti - Kaamos). Tuomet jie vydavo siūlus, pešdavo plunksnas, verpdavo vilną. Galop - pasakodavo pasakas ir padavimus. Žodžiu - toks būsenos aktualizavimas...


Kitoje pusėje matyti visa "virtuvė" - projektorius, automatizuotai besisukantis dviračio ratas ir panašiai.
Beje, turint omenyje tai, kad Arturą Varną matau nuolat važiuojantį su dviračiu (čia toks personalizuotos kritikos viražas), tame irgi įžvelgiu metaforą ar asociaciją. Juk taip ir būdavo - tame siūlų vijime ir dalyvaudavo vyrai ar kiti šeimos nariai. Psichoanalitikai a la ponas Sigmundas Freudas čia irgi sugalvotų ką pasakyti - moteris dirba, vyras dviračio ratą suka (viena gera - dirba, kitas blogas - tik linksminasi) arba atvirkščiai - vyrų išnaudojimas ;)
Moralas gali būti dar ir toks - menininkas nuo paprastų žmonių skiriasi tuo, kad nepasimestų ir neturėdamas mobiliako (kad ir tamsoje) - jis tiesiog meditatyviai vytų siūlus (it mūsų protėviai senais, gerais, tamsiais laikais). Bet papildomos technologijos niekuomet "nepamaišytų", ar ne? (Šį retorinį klausimą skiriu visiems ir konkrečiai Zygmuntui Baumanui).

Papildomoje erdvėje esanti ši "tapisterija" galėtų būti kuo geriausia iliustracija tam berniukui su mobiliu telefonu.
Arba dar - siūlas kaip kelio simbolis, dviratis - priemonė jam įveikti. Gyvenimo siūlai (Moiros etc.) ir mums Likimo įduoti dviračiai jiems sukti...

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

80 arba skulptūriniai Termopilai

Palyginimas (būkime atviri) gana nevykęs - nes nėra nei jokių kovų, nei žūčių, nei Termopilų. Ir turime ne 300 spartiečių, o tik mažiau Vilniaus skulptorių. Kalbame apie Šv. Jono gatvės galeriją ir jos protagonistus - LDS (kodėl vis norisi rašyti LSD?) aštuoniasdešimtmečio minėtojus. Bet vizuali asociacija su spartiečiais ir Termopilais turbūt yra neatsitiktinė. Sportiškiausių Lietuvos menininkų rinkimuose skulptoriai turbūt pelnytų visas įmanomas prizines vietas (ir auksą, ir sidabrą, ir bronzą - gal net gipsą bei granitą...) - nes juk jų platūs pečiai, raumeningos rankos ir tvirtos krūtinės be didesnės konkurencijos nukonkuruotų distrofiškus konceptualistus ar psichologiškai nestabilius tapytojus. Su Termopilais toji asociacija taip pat formuojasi neatsitiktinai - siaurose ir ankštose, labirintinėse galerijos išdėstytos skulptūros (iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų, asmeninių rinkinių ir kitokių muziejų) regisi tartum pasiklydusios ankštuose kalnų tarpekliuose. Belieka pridurti, jog persų vaidmenį čia atlieka žiūrovai, o išdaviko Efialto (to piliečio, kurie persams parodė kitą takelį kalnuose, leidusį iš nugaros smogti Leonidui ir jo kariams) rolė atitenka dailės kritikams - jie juk visuomet menininkams smogia į tarpumentę arba paširdžius savo klastingais teiginiais ir minkliais tekstais!

Ką iš tų spartiečių rekomenduočiau (tai yra - kas patinka man ir kuriam iš jų su malonumu durčiau į nugarą - nes toks juk mano darbas...)? Dedu visiško atsitiktinumo (batalinio chaoso) principu - neskirstant pirmos, antros ir kitokios vietų. Tačiau pats kompiuteris sugeneravo abėcėlinį principą (ir gal taip yra objektyviausia).
Malonus Skaitytojas, be abejo, įsitikins, jog šių eilučių autorius savo pasirinkimu atstovauja gana tradiciniam požiūriui į trimatį meno porūšį. Kita vertus, pačioje kolekcijoje taip pat dominuoja analogiškas (šiek tiek muziejinis, "fondinis") principas...

Ališanka.
Šis autorius man imponuoja pirmapradžiu vitališkumu ir lyrizmu (bet ne sentimentalizmu). 
Ambraziūnas.
Dar nematytas portretas iš mitologinio Justino Mikučio ("Jusčio" - mąstytojo, padariusio įtaką ne vienai menininkui kartai) ikonografijos.
Erminas.
Vienas konceptualiausių ir daugiausiai žadančių iš jaunesniųjų. Turintis savo kalbą ir mąstymą.
Jaroševaitė.
Argi ne puiki ši moteriškė?
Kučas.
Šiam kūriniui suteikčiau laurų vien jau už puikų "sukibimą" su erdve. O ir figūrėlė (it iš etruskų meno) - žavi.
Kvintas.
Darbas pavadinimu "Langas". Ką gali skulptorius ir žmogaus kūnas.
Centre - Karalius, šonuose - kiti klasikai: kairėje - Kuzma, dešinėje - Mikėnas.
Štai, kad ir Mikėnas. Vis tik jis yra klasikas (visomis prasmėmis). Šiek tiek asimetriškas veidas įpučia gyvybės, apibendrintos formos suteikia visuotinumo bei amžinumo.
Venclovas.
Mėgau ir mėgstu šį skulptorių. Jis apgauna medžiagą ir žiūrovą - o kas nemėgsta apgaulių (ypač savo adresu)?

2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Tik negalvokite tapti policininkais arba bankininkais! "Raptor contemporary" ir Vytenis Lapinskas

Vieną gražią pavasario dieną, eidamas iš darbo (jau užrakinęs duris), jo prieigose, už kelių metrų, ant žolytės pamačiau miegantį žmogų. Paprastai tokie kaip jis yra vadinami "bomžais". "Bomžu" jis gal ir buvo, tačiau namus turėjo. Gyveno visai šalia maniškio darbo. Ir ne vienas jis - visa kompanija. Būdavo, ryte ateini darbuotis ir matai juos, kokius keturis draugiškai miegančius savame mėšle, šlapime, vėmaluose, užsiklojusius vienu "adijalu". Tikroji draugystė ir brolybė! Bet tą kartą jis buvo vienas. O aš pagalvojau; "Netvarka. Taip atvirai drūnyti prie valdiškos įstaigos - nevalia". Koks nors psichoanalitikas galbūt būtų iššifravęs, jog pasąmoningai pavydžiu jo laisvei ir gyvenimui ne pagal taisykles ir tvarkaraščius. Gal net būtų teisus... Nesvarbu. Pabandžiau tą pilietį pažadinti iš saldaus miego gniaužtų. Paspardžiau į koją, tačiau jis knarkė kaip knarkęs. Pyktelėjęs nusprendžiau užpilti kibirą vandens. Tačiau netrukus manyje įsijungė humanistas - nors buvo gegužės pradžia, tačiau vakarai, naktys - vėsios, tad miegalius kažkiek sušaltų. Pasitenkinau užpylęs stiklinę vandens jam ant veido. Jis (užsimerkęs ir miegodamas), pakėlė galvą, riebiai nusikeikė ir energingai pirštu išsivalė ausies ertmėn patekusį vandenį. Tuomet vėl užknarkė. "Na, viskas, kviečiu mentus", - tariau jam. Žodis "mentas" man nepatinka tiek dėl slaviškos etimologijos, tiek dėl sovietinio turinio, tačiau žinojau, jog publika, kuriai adresavau šį terminą, kultūringesnių sąvokų nelabai suvokia. Po kokių penkiolikos minučių atvažiavo ekipažas - šviesiaplaukė mergina, plaukus susisegusi į uodegą ir rambus vaikinas. Pirmoji valkatą pajudino (prieš tai užsimovusi gumines pirštines) moteris. "Bomžas" eilinį kartą nusikeikė, pasiųsdamas pareigūnę jai nederančiomis kryptimis. Tuomet darbo ėmėsi porininkas. Vėlgi su guminėmis pirštinėmis. Jis niuktelėjo alkūne subjektui į nugarą, tuomet stvėrė už pakarpos ir pradėjo tempti auką į automobilį ("Teks vežtis"). Pasirodo, sulaikytasis buvo apsišikęs iki ausų - ne iš policijos baimės, o iš begalinės palaimos pavartojus "rašalo". Tai liudijo iki kelių nusmukusios kelnės ir nuosavu mėšlu išteptas jo kūnelis. "Gal jums ką nors patiesti automobilyje?" - paslaugiai ir draugiškai paklausiau, galvodamas, kad darbovietėje aptikčiau kokį nereikalingą polietileno gabalą. "Nereikia, užpakalinė sėdynė yra plastikinė, paskui mes ją nuplauname su šlanga", - atsisakė pareigūnai, liūdnai prisipažindami, - "svarbiausia iškęsti smarvę transportavimo metu". Atidarytais automobilio langais ir perkreiptais (ne dėl liūdesio - tiesiog dėl smarvės) veidais jie ir paliko tą nuodėmingą Senamiesčio kiemelį. Veidmainingai šypsodamasis (nes kažkodėl pasidarė labai linksma) jiems palinkėjau gražios dienos ir sėkmingos tarnybos. O pats, grįžęs namo, savo mažamečiams vaikams griežtai prigrasinau - tik nesugalvokite užaugę tapti policininkais!


Bankininko butas. Prajuokino ta drabužių kabyklėlė dešinėje - mūsų namuose yra panaši, bet geresnė (ant šios daug drabužių nesukabinsi - sulūš).
Kaip atskirti bankininką nuo menininko? Menininkas su batais miega, bankininkas juos nusiauna...
Visa ši tirada, pamokantis pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su mistinės grupės Raptor contemporary instaliuotu (mačiau būtent tokiu, o ne performatyviu, pavidalu) kūriniu „Akademijos“ galerijoje (Vilniuje), kurios II aukšte buvo perkelta (copy-paste) principu dalis banko tarnautojo Vytenio Lapinsko namų aplinkos. „Bytovucha“, apie kurią koks nors Nietzsche pasakytų: „Žmogiška, pernelyg žmogiška!“. Esmė slypi tame, kad savo nepilnamečius vaikus, skatindamas nedirbti policininkais ar (juo labiau) menininkais (kam tas vargas?) kreipiu į tiesios – bankininkystės kelią. Jaunesnysis sūnus (jam dabar 7-eri) žodžiais lyg ir pateisina viltis (jis juk nori „daug pinigų“ – tam, kad galėtų nusipirkti išmanųjį telefoną, kompiuterinių žaidimų ir saldainių. Vienuolikmetė duktė provokacijoms nepasiduoda – kažkodėl nori tapti „tapybininke“. Apžiūrėjęs parodą su bankininko buities atributais, nebuvau sužavėtas. Viskas tas pats, kaip ir pas mus – paprastas mirtinguosius. Žinoma, sužavėjo tvarkingai į batus suskirstyti ir suklasifikuoti batai (matyt, tąja tvarka ekonomistai ir skiriasi nuo humanitarų), nieko nepasakysiu apie bet kokias knygas arba realistinius paveiksliukus, nuramsčiusius sienas. Tamsusis kambarėlis – puikus. Nors mūsiškiuose namuose tokio nėra (gal tai ir yra bankinės gerovės požymis?). Tik vienintelis dalykas, rodantis bankininko priklausomybę aukštesniam socialiniam sluoksniui, yra įspūdingas (čia remčiausi savo sūnaus – potencialaus bankininko, skonio receptoriais) LEGO konstruktorius – laivas (svetainės sektoriuje). Žinau, kokie pinigai yra kišami į tuos niekingus plastmasės gabalėlius. Tad turbūt tai yra vienintelė matytoji priežastis, dėl kurios grįžęs namo, savo vaikams (visa laimė, jog jie nematė to meninio įvykio) nepasakiau: „Tik nesugalvokite užaugę tapti bankininkais!“.
 
Čia jau "pa našomu"
Žavusis tamsusis kambarėlis
Bankininko žaislai