2018 m. vasario 1 d., ketvirtadienis

Aurio Radzevičiaus triumfas ir tragedija. Apie parodą "Dykynė už cirko. 01" VDA "Krematoriume"

Kažkada teko skaityti Stefano Zweigo knygelę „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ (Triumph und Tragik des Erasmus von Rotterdam). Pamenu, kad didžiausią įspūdį ir nuostabą kėlė ne komplikuota siužeto pynė ir ne ryškiaspalvis protagonistas, o pats pavadinimas. Skaitydamas ir sklaidydamas vis mąsčiau – „o kur čia tas triumfas ir kur toji tragedija? Tiesą sakant, labai nesunkiai supratau, ką didysis austrų rašytojas norėjo pasakyti tokiu idėjos formulavimu (na, didieji žmonės laikais, kurie jų nelabai suprato ir taip toliau, ir panašiai...), tačiau vis pamąstydavau, kad tos pavadinimo formulavimas yra pernelyg drastiškas tokiai kukliai ir giliai asmenybei kaip minėtasis Deziderijus.

Auris Radzevičius atneša kūrinį

Parodos atidarymas. Autorius (kairėje) fotografuoja, Evaldas Jansas (dešinėje) - klauso
 Aurio atveju taip tikrai nėra. Radzevičius nėra Roterdamietis, tad jis nepatiria nei jokių triumfų, nei tuo labiau – tragedijų. Nors insinuacijas galima fomuluoti. Iš tiesų – Auris yra patosiškas menininkas. Tai toks yra jo kūrybinė strategija, kad žvelgdamas į ją nepasijunti prėsku ir pats. Žiūrovas Aurio tapybinių objektų (nekalbu čia apie poezijas ar scenografijas, nes nenoriu kapstytis taip giliai ir taip toli) pajunta tai, ką sengraikiai kadaise vadino κάθαρσις). Prisipažinsiu (nes patyriau tai), jog tai nėra malonus pojūtis. Fiziškai ir fiziologiškai pradeda krėsti drebulys (ir ne tik dėl to, jog eksponavimosi erdvė – VDA „Krematoriumas“ yra šalta kaip nabašninko subinė), burna perdžiūsta (profilaktiškai suvartotas konjakas taip pat neturi nieko bendro su aptariamuoju atveju). O kur dar visokie psichologiniai reikalai, dvasiniai dalykai! Ir viskas yra dėl to, jog Aurio darbai lyg kokio boksininko kumštis duoda žiūrovui tiesiai į nosį (tartum teigdami: „Imkite mus ir žiūrėkite, o žiūrėdami tatai supraskite“). Jie atveria angas ir ertmes į tą tikrąją realybę ir mes suprantame, jog šiame pasaulyje ne viskas yra tik pabarstukai, fejerverkai ir saldžios šypsenėlės. Gyvenimas yra rimčiau. Būtent tai pajutę ir išgyvena katarsinio triumfo būseną. Savotišką euforiją – lyg naujieji adeptai, perpratę kažkokias egzistencines pagirias.

Subjektyvus tapybos objektas nr. 1
Subjektyvus tapybos objektas nr. 2

Du subjektyvūs tapybos objektai
O paskui savaime ateina pagirios, gripas ir kitokios tragedijos. Tai yra suvokimas, jog realybės realumas yra sunkiai pakeliamas. Tam reikia jėgų ir pastangų. Turint ir šio, bei kitko, tiesiog reikia paimti arklą arba lyrą ir eiti realybės keliu. Tikrieji realistai kuria meną. Kurdami meną jie vėl ir vėl išgyvena savo triumfus bei asmenines tragedijas. Tokia yra ir Aurio kūryba. Esanti ir egzistuojanti kažkur už cirko. Cirkas juk ir yra triumfas, o dykvietė – tragedija, ar ne kitaip? 

"Erškėčio krūmas kažkur" - Aurio Radzevičiaus opusą skaito Auris Radzevičius. VDA "Krematoriumas" - 


2018 m. sausio 17 d., trečiadienis

Komiškai/nekomiškai apie Lietuvos komiksus



Iš tiesų nieko komiško ir juokingo čia nėra. (Nors komikso pavadinimas kilęs iš šio žodžio - angl. comic - „juokingas“). Bet nesama ir jokių graudulingų verksmų. Būtent tokią situaciją galima konstatuoti kalbant apie komikso (kultūros ir žanro) situaciją Lietuvoje.
Pradžioje apie tuos žanrus ir kultūras. Komiksas kaip žanras turbūt būtų nusakomas taip: kad tai yra vaizdų su tekstiniais paaiškinimais, komentarais, intarpais seka, iš kurių sudaromas pasakojimas. Žinoma, galima dar labiau konkretinti, detalizuoti ir aiškinti, tačiau esmė pagauta. Ir tokie komiksai (beje, nebūtinai išsikristalizavę į atskirą žanrą) egzistavo nuo amžių amžinųjų – akmens amžiaus olose, egiptietiškose ir actekiškose piramidėse, kinų ir japonų medžio raižiniuose, khmerų reljefuose, bizantiškose ikonose ir gotikinių katedrų vitražuose, Biblia pauperum, XIX amžiaus knyginėse iliustracijose (prisiminkime Wilhelmo Buscho „Max and Moritz“). Kita vertus, XX amžiuje, ypač antrojoje jo pusėje susiformavo globalesnis komiksinis reiškinys, kurį galima vadinti alternatyvios ar net ganėtinai oficialios kultūros dalimi, forma. 

Šiek tiek iš lietuviško komikso proistorės. Arvydo Pakalnio, Vitalijaus Suchockio ir Zenono Šteinio karikatūros "'Šluotos ' kalendoriuje 1978". Viena vertus, ne vienas karikatūristas (beje, sovietmečiu šio žanro lygis buvo keleriopai aukštesnis nei mūsų dienomis) veikė šio žanro rėmuose, kiti (kaip A. Pakalnis ar V. Suchockis) iš karikatūros  žengė link "grynojo" komikso žanro - prisiminime pirmojo Pykštuko ir Miciaus, antorjo - paršiuko Čiuko nuotykius vaikų žurnale "Genys". Dar kiti vėliau (ne tik Z. Šteinys, bet ir I. Bereznickas tapo lietuviškosios animacijos klasikais).

Arvydo Pakalnio karikatūra

Vitalijaus Suchockio karikatūra

Zenono Šteinio karikatūra
Tada dar kelis žodžius apie lietuvišką komiksą apskritai. Ar galima kalbėti apie tautinę šio žanro ir kultūros atmainą? Prisiminus prieškario spaudą, ypatingai Jono Martinaičio piešinius, sovietinius laikraščius bei žurnalus („Valstiečių laikraštį, „Tarybinę moterį“, galop „Šluotą“), mūsų dienų komiksus, galbūt galima išvesti formaliąją formulę, kurios dėka išryškintume lokaliuosius šio žanro bruožus. Specifika glūdėtų bent jau tokiose detalėse kaip apimtys ar turinys. Vis tik lietuviškas komiksas egzistuoja kaip globalesnio reiškinio dalis ir, manau, tuo ypač akivaizdžiai galima įsitikinti pamačius „Akademijos“ galerijoje veikiančią parodą „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“. Šios parodos – tęsiančios daugiau nei komikso, bet ir iliustracijos bei iliustratyvumo problematikai dedikuotų parodų ciklą „Baltijos iliustracija“ parodos organizatorės – Ula ir Rusnė Šimulynaitės slepiasi už anoniminio viešosios įmonės „Kūrybinės idėjos“ pavadinimo. Bet ne tai ir svarbiausia. 

Trumpas reportažas iš parodos /fragmentai ir šiek tiek visumos/. Sakyčiau, jog parodinis komikso formatas lemia tai, kad tai daugiau žiūrėjimo, o ne skaitymo /priešinga situacija būtų komiksą vartant turimo leidinio pavidalu/ reikalas. (Parodos kuratorių nuotraukos). 



 


 
 
 
Svarbiau yra tai, kad būtent ši paroda labai iliustratyviai, deklaratyviai ir sistemingai atskleidžia tris komikso apskritai egzistavimo avatarus. 1) Tai piešinys, eskizas, vizuali ir tekstinė idėja apskritai. Tai tam tikras edukacinio pobūdžio virtuvės atvėrimas žingeidžiam žiūrovui, norinčiam pamatyti – kaip gimsta ir formuojasi komiksas, kokios esminės yra jo gimimo sąlygos. 2) Komiksas kaip leidinys (ir šis jo įsikūnijimas yra tas „tikrasis“ jo buvimo ir veikimo garantas). O leidinys gali būti visoks – nuo elementaraus (gal ne tokio ir elementaraus?) zino, iki žurnalinės/laikraštinės iliustracijos. 3) Komiksas kaip parodinis eksponatas. Ką ir matome aptariamuoju atveju. Truputėlį aukščiau rašydamas apie „problematikai dedikuotų parodų ciklą“ susimąsčiau, kad tokiu pasakymu tartum „nususinu“ vieną iš šmaikščiausių ir įdomiausių vaizduojamojo meno žanrų. Nes komiksas nei tyrinėja, nei analizuoja. Komiksas vaizdu, įtemptu ar šiek tiek atpalaiduotu siužetu tiesiog pasakoja. Tačiau komiksų paroda (šiuo atveju net trijų Baltijos šalių eksplikacija) turi galią kažką konstatuoti ir įrodyti.

Parodos atidarymas. (Kuratorių nuotraukos). 
 



Žiūrovas gali tuo įsitikinti ir pats (tam, kad grįžęs galėtų atsiversti „Dr. Kvadratą. Greimą ir jo semiotiką“ arba „Vilniaus miesto legendas“). Kita vertus, parodos kataloge U. Šimulynaitė labai puikiai yra sudėsčiusi argumentus kuo lietuviškieji komiksai, jų kultūra skiriasi nuo kaimyninių šalių. Verta įsiskaityti į tokį sakinį: „Ko gero, rimčiausiai komiksai vertinami Estijoje, kur komiksų disciplina dėstoma Estijos dailės akademijoje (ten dėsto ir viena mūsų dalyvių – Ann Pajuväli), ir Latvijoje, kur leidžiamas tarptautinis komiksų žurnalas „kuš!““. Tuo pačiu konstatuojama, jog pastaraisiais metais mūsų regione komiksai sparčiai populiarėja: atsiranda vis daugiau leidinių, parodų ar kitokių su komiksais susijusių renginių“ [Baltijos iliustracija. Komiksai #2, /parodos katalogas/, p. 4]. Kita vertus, tai lyg leidžia ir pradėti šiek tiek nuogąstauti. Maniškės žalios ir sovietinės vaikystės dienomis tai tikrai nebuvo aktualu, tačiau mūsų dienomis vis labiau įsigalinant komiksui kaip populiariam bei atraktyviam žanrui – ar tai negresia tam tikra tekstinės kultūros degradacija? T. y. žinant kaip kartais ir ne be pagrindo pedagoginėje aplinkoje pradedama drausti ar bent riboti komiksą kaip žanrą ir žinių šaltinį, nes vien jų skaitymas/žiūrėjimas turi savos, suvokimo specifiką (kad ir paviršutiniškumą) skatinančios logikos. Tad gal reikia formuluoti, jog tikras komiksas yra skirtas brandžiam vartotojui? Manau, jog šioji paroda ir pats projektas tam ir yra skirtas, bei tą skatina. 

Mano favoritai parodoje /panaudojau katalogo atvartus/ -
Līva Kandevica (Latvija) - ištrauka iš 2016 m. savilaidos būdu šiuo metu Vokietijoje gyvenančios autorės išleistos knygos "Situations"

Joonas Sildre (Estija) - dar 2013 m. pradėta piešti žymiojo estų kompozitoriaus biografija.

Ulos Šimulynaitės (Lietuva) komiksas. Jau išleistas.

Anna Vaivare (Latvija) - architektūros mokslus Rygos technikos universitete baigusi menininkė. Dirba kaip iliustratorė ir komiksų autorė. 2017 m. iliustravo Julios Bird poezijos knygą "Now You Can Look". Man labai - čia nuoroda į asmeninę svetainę - http://www.annavaivare.lv/

Ann Pajuväli (Estija) - dėsto piešimą ir komiksų kūrimą Estijos dailės akademijoje.
 Komikso paskirtis ir esmė, manau, labai aiškiai ir ryškiai yra išreikšta parodos „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“ afišose (kuratorių darbas!). Viena vertus, žiūrovą įtraukia, turi patraukti (it kokia saulašarė vargšę muselę) ryškios spalvos, dekoratyvios plokštumos, paprasta kompozicija ir aiškus piešinys (it giedrą dieną matomi daiktai). Iš kitos pusės - ir būtinai bei privalomai - komiksai turi kelti malonumą, atpalaiduoti, suteikti džiaugsmą (kaip toji saulė, šiltas smėliukas, jūra, palmė ir kokteilis).