2018 m. birželio 1 d., penktadienis

Tapytoja, kuri netveria savyje


Yra toks pasakymas apie žmones. „Jis netveria savyje“/„Jis netveria savame kailyje“. Tokiais žodžiais sakoma apie personas, asmeninių temperamento savybių, prigimties ar net Dievulio dėka pasižyminčias begaliniu energijos kiekiu.
Tą galėčiau tarti ir apie Kristiną Mažeikaitę. Matau jos darbus, jos parodinę strategiją – kuri vienodai įtemptu ritmu vyksta jau keletą metų, ir darausi išvadą, jog ji netveria savyje. Ji tiesiog negali būti apribota rėmų. Pasakymas apie rėmų nebuvimą yra ir tiesioginis, ir iš metaforų bei alegorijų sferos...
Dar vienas to patvirtinimas ir argumentas yra būtent šis – turiu omenyje „Degančios saulės namus“. Viską tartum (o kodėl „tartum“? – juk taip ir yra!) patvirtina pačios autorės žodžiai. Žinote, retai mėgstu skaityti parodų anotacijas. Dar rečiau skaitau tapytojų parodų anotacijas. Nes tuose dalykuose labiau veikia kiti dalykai – visų pirma spalva ir dažo kvapas (taip – net jis, o K. Mažeikaitės ekspozicijose dažo kvapas visuomet veikia kaip neišvengiamas palydovas). Tad, tokie žodžiai iš anotacijos:
<...> Saulė – dangaus kūnas. Tuo tarpu parodoje pristatomi peizažai, kuriuose dominuoja žemės kategorija. Čia saulė įkūnijama žemėje. Ir žemė tampa jos namais. Žemė, kuri tarsi pripildyta saulės šilumos. <...>“. 
Tai kažkuo primena branduolio skilimo reakciją. Ir pagalvojau, jog K. Mažeikaitės tapyba būtent tokia ir yra. K. Mažeikaitės tapybiniai laukai sproginėja potėpiais (šie trankosi į drobes tartum iš narvo bandantys išsprukti dideli plėšrūs paukščiai) ir spalvomis (beje, tos spalvos kuo toliau, tuo labiau radikalėja virsdamos įniršio kupinu riksmu, pereinančiu į koloristiškai isterišką falcetą). Svarbiausia, kad K. Mažeikaitės tapyba ne tik sproginėja, bet tiesiog sprogsta energija. Panašiai turbūt staigiai atsilenkia lankas, nupjovus jo iš sausgyslių supintą templę. Retai tenka matyti tapybą su tokiu stipriu branduoliniu užtaisu. Kiekvienas paveikslas čia veikia kaip tapybinė atominė bomba. Spalvos, kurių karštį galima pajusti tiesiog fiziškai, platūs ir sunkūs potėpiai, kurie juntamai daužo per skruostus, rankas, krūtinę. It dideli, be proto stiprūs tunai, rykliai ar eršketai, tik ką ištraukti iš vandens gelmių ant laivo denio.
K. Mažeikaitė yra tapytoja, kuri netveria savyje ir dėl instaliacinio savo ekspozicijų pobūdžio. Tiesą sakant, kartais tų didelių formatas nesutilpimas „Arkoje“, Šv. Jono gatvės galerijoje ar net tame pačiame „Pamėnkalnyje“ veikia slegiančiai. Atskiri paveikslai grumdosi, stumdosi tartum kokia jūros vėplių banda, nesutelpanti ant kranto (vėl pavartojau zoomorfinį palyginimą). Turbūt tai yra konceptuali tapytojos pozicija, nes ji iš tiesų yra tokia, kad netveria savame kailyje, ir jai reikia didelių formatų, didelių erdvių – juk turi daug, daug energijos, kuri ir sproginėja, ir sprogsta. 


 
Net iš nuotraukų matyti, kad darbai fiziškai yra okupavę (labai tinka šis žodis) erdvę (čia gal ir prasideda judėjimas "Okupuok galerijas"?). Jie stumdosi, grumdosi kaip lytys pavasarėjančioje upėje ar besipoginantys pankai hardkoro koncerte.



Spalvos duoda tiesiai į galvą. Įspūdį daro šviežia, "skani", viltingai skambanti žalia... 
 


 "Saulės laukimas (Geltonas vakaras)" (2016) -

Vienas iš personalinių favoritų (nors, kita vertus, savo sprogstamuoju pobūdžiu ir detonuojančiu charakteriu jie visi gerai veikia smegenis ir raumenis) - "Tylumoje II" (2018) - 


Šio darbo pavadinimas geras (na, man tiesiog patiko) - "Tapytojas - tai žemė" (2017-18) -

 



2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Už ką Algimantui Černiauskui reikėtų suteikti Nacionalinę kultūros ir meno premiją


Šis tekstas turėtų būti Gyčio Aštrausko, Evaldo Bubino, Algimanto Černiausko parodos „Good Old Baudelaire“ „Grafo“ galerijoje recenzija. Bet taip visiškai nėra dėl vienos iš čia esančių asmenybių ir tam tikros socialinės-kultūrinės konjunktūros.
 Kaip liudija pastarųjų dienų (na, iš tiesų – savaičių, mėnesių, net metų) įvykiai, Nacionalinės meno ir kultūros premijos (toliau – NP) Lietuvos Respublikoje yra teikiamos už nieką ir beveik visiems. Visiems – tai seksistams ir antifeministams, priekabiautojams ir šantažistams. Galbūt tarp jų esama vieno kito vagies ar net prievartautojo (bet kriminalistai bei istorikai tą nutyli) – tačiau argi visus juos suskaičiuosi ir demaskuosi? Juolab, kad NP yra teikiama ne taip jau trumpą laiko tarpą – nuo garbiųjų 1989-ųjų (tuomet vieni laikėsi už rankų Baltijos kelyje, o kiti turbūt brendo asmeniniams savo planams kažką iš savo kūno organų duoti palaikyti kitiems - atsiprašau, kitoms). Tarp tų beveik dviejų šimtų laureatų iš tikrųjų nėra vien tik šventieji, tad gal ir negalima sakyti, jog visi jie yra šmikiai, tačiau atmesti tokios tikimybės negalima. Kita vertus, NP atveju visuomet galima atsipalaiduoti, ramiai konstatuojant (cituoju ne kartą girdėtą mintį), kad „reikia atskirti menininką nuo žmogaus“.
Tad šioje vietoje būtina tam tikra klasifikacija. Sakyčiau, kad Algimantui galima, reikia ir net būtina suteikti NP kaip asmenybei. Kodėl? Todėl, kad jis kai kuriose situacijose tiesiog elgiasi drąsiai ir vyriškai (nevengsiu šio žodžio, tegul ir žinodamas, jog galiu pats būti apkaltinamas seksizmu). Papasakosiu personalinį atvejį. Senais laikais, kuomet buvau studentu, o garbiojoje VDA jau tuomet veikė toks vienas personažas, dėl kurio šioje institucijoje vėliau įsisiūbavo #MeToo judėjimo sekcija, tamsų ir šaltą vakarą paskutiniuoju autobusu iš Lietuvos sostinės važiavau namo – į Dzūkijos sostinę. Pas tėvus, namo – tam kad eilinį savaitgalį praleisčiau ne sudvisusiame bendrabutyje. Sėdėjau pačiame autobuso gale. Šalia manęs sėdėjo dvi likimo sesės – studentės. Už jų – toks pagėręs bernas, o kairiau nuo manęs – iš matymo gerai pažįstamas tipažas. Su šiuo kažkada, paauglystės laikais treniravausi tame pačiame dziudo būrelyje, jis buvo pelnęs medalių Tėvynėje ir netgi neblogai pasirodė užsienyje. Ir tai nekėlė nuostabos, pasižiūrėjus vien į spintinę jo konstrukciją... Taigi, tas toliau sėdintis pagėręs bernas kažkur pusiaukelėje (Vilniaus-Alytaus atveju tai yra taškas, vadinamas Valkininkų geležinkelio stotimi) pradėjo šlykščiai kabinėtis prie studenčių. Pradžioje žodžiais, netrukus – veiksmais. Merginos ėmė piktintis. Dziudo čempionas iš karto įbedė mąslų žingsnį kitur - į lapkritinius Dzūkijos laukus (buvo tamsu, tad matė jis ne morenines lygumas, o tik savo juodas akis, bet svarbiausia jam juk buvo nematyti nieko), aš verbaliniu būdu (gėdindamas) bandžiau padėti aukoms. Tačiau priekabiautojas į mane nekreipė dėmesio, todėl (vengdamas pats tapti jo auka, nes savo muštynine patirtimi nepasiklioviau), nuėjau link vairuotojo. Šis tik dar labiau pasigarsino „Pūko“ radiją ir mano adresu nepasuko net senokai skusto savo smakro. Grįžau atgal, tardamas mergaitėms, kad derėtų duoti durniui kelią (omenyje turėjau ne tik tą pagėrusį kuilį, bet ir imtynininką bei šoferėlį) ir pats persėdau (vietų netikėtai buvo ir priekyje) kitur. Maniškiu pavyzdžiu pasekė ir studentės. Moralas šioje istorijoje slypi ne vien tame, kad nepagelbėjau akivaizdaus smurtavimo objektams (nors ir labai stengiausi), bet ir tame, kad aplinkiniams (ypač tam dziudoistui, varpos nenulaikantį šaunuolį galėjusiam pakloti vienu metimu) buvo visiškai nusispjauti. Nepasakosiu visų įvykių ir peripetijų (kas nori, tas puikiai viską žino), tačiau pastebėsiu, jog Algimantą Černiauską gerbiu ir net myliu šių dienų kontekste dėl aiškios pozicijos buvimo ir vyriškos drąsos. Praktiškai visa situacija, kurią mes žinome (ir kurios dėka Algimantas yra pačiame jos sūkuryje) jo paties nelietė ir jis galėjo visiškai ramiai rūkyti cigaretę kur nors tarpuvartėje (kalbu rusiško priežodžio frazeologija) ir nieko nedaryti. Tačiau jis prakalbo ir jo dėka visa istorija virto pasakojimu ne vien apie mergeles ir patinus (kur teisybės galima aptikti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje), bet epopėja apie mūsuose iki šiol egzistuojantį psichologinį smurtą, sovietinę diedoviščiną, prastą ir prasčiokišką žeminimą, kurioje akivaizdoje atsidūręs ne vienas sako: „Bet juk nieko nebuvo. Nieko ir įrodyti negalima. Toks menininkas. Painioti jo genialumo ir žmogiškųjų ydų nereikėtų“. Etc. ir taip toliau. Algimantas aštriai ir drąsiai sako, jog taip neturėtų būti. Kad reikia kažką daryti mums visiems. Tai yra rimta. Už tai pats galėčiau teikti jam NP. Čia gal ne į temą (o gal atvirkščiai???), bet pastebėsiu, jog dabartinė situacija Lietuvos valstybėje yra tokia niūriai ir šviesiai tragikomiška, kad už elementariai moralų elgesį premijų, apdovanojimų ar tiesiog elementarios pagarbos yra nusipelnęs ne vienas pilietis. Kalbu apie tokius, kurie neprisisiurbia prie bendro tautos gerbūvio vien dėl savo asmeninės naudos, o atvirkščiai – idealistiškai siekia bendrojo gėrio. Tokių, regis, dabar tampa mažuma. Tad jie jau vien tai verta premijų ar bent pagarbos. 


Bet čia moralės reikalai. Žinant, kad su morale ne tik meninėje, bet ir pedagoginėje veikloje mūsuose yra ypatingai blogai – viešus charakirius ir atgailos sepukus čia turėtų padaryti ne tik kai kurių akademijų bei katedrų vadovybės ir administracijos, bet ir tų pačių NP teikimo komisijos. Nes tarp jos narių tikrai ne vienas žinojo ir žmogiškąsias nominantų silpnybes. Ir kartais į jas kreipiamas dėmesys net liberaliajame meno pasaulyje. Šioje vietoje negaliu neprisiminti vieno savo dalyvavimo kažkokios eilinės LDS bienalės ar trienalės žiuri – vienam iš galimų laimėtojų to prizo (o tai buvo kelionė į, berods, Europos parlamentą) buvo atsakyta kliaujantis argumentu: „Jis per daug geria ir gali padaryti gėdos Lietuvai“).
Taigi nepainiokime etikos ir meno, nes būtent tą deklaruoja ne vienas tarp mūsų. Pakalbėkime apie Algimanto Černiausko kūrybą. Turiu pastebėti, jog ją žinau jau ne vienerius metus. Dar 2012 metų vasarį VDA parodų salėje „Titanikas“ veikė šio menininko (dar studento) ir jo dėstytojo Henriko Čerapo paroda „Jauno gitaristo meilės darželis“. Tuomet į šį tandemą žvelgiau kaip neblogą (parodine prasme) profesoriaus ir mokinio kolaboravimo pavyzdį, jau tuomet pamąstydamas – o kas bus toliau? Esmė slypi tame, kad Černiauskas priklausė tam specifiniam Čerapo mokintinių būreliui (pats, o ir kiti juos vadina „čerapiukais“ arba „čerapistais“), kurie veikia šiokios tokios sektos principu. O kas yra sekta? Kame slypi sektiškumas? Tame, kad dėstytojas savo kalbą ir pasaulėžiūrą perša kaip vienintelę ir nepamainomą vertybę. Auklėtiniai dėl to nediskutuoja ir eina karštomis guru pėdomis, mindami šiam tiesiog ant kulnų. Pridursiu dar, kad seniau ir anuomet, o ir vėliau, toje Katedroje (kalbu ne apie Justino Marcinkevičiaus apdainuotąją, o Justino Vienožinskio įsteigtą) būta Gudaičio ir „gudaičiukų“, Karatajaus ir „karatajukų“, Vaitiekūno ir „vaitiekūniukų“, Gasiūno ir „gasiūniukų“. Tad kaip rodo ši seka, o ir trumpas gyvenimiškas patyrimas, dar vienas natūralus sektos bruožas yra jos baigtinumas. Ne tik studento kaip būsimojo menininko aspektu – nes imituoti kažkurį Mokytoją yra kelias į Niekur arba važiavimas maršrutu „Road to Hell“ (kaip dainavo Chrisas Rea). Tokiais atvejais yra galimi du sprendimo būdai. Vienas jų – numirti pačiam kaip menininkui. Tokių būta daug tarp karatajukų ar gasiūniukų – jie gavo gerus balus ir įvertinimus iš dėstytojų savo studijų laikais, tačiau išnyko iš arenos netrukus, po visų gynimų ir baigimų. Kitas kelias – budistinis. Tiksliau – dzenbudistinis. Kaip sakė vienas iš jų adeptų (laisva parafrazė): „Norint pasiekti dharmą, reikia užmušti ne tik save, bet ir Mokytoją savyje“.
Tad Algimantas, mano įsitikinimu, šiuo metu būtent tą ir daro – savęs jis gal neužmušinėja, tačiau sėkmingai smaugia Mokytoją savyje. Kaip tai daro? Pirmas dalykas – keičia formatą. Didelį platiems gestams ir neribotiems užmojams dėkingą dydį jis mažina. Tai daro tam, kad eitų ne tik į plotį, bet ir į gylį. Be to (čia jau gal antras punktas), mažindamas formatą jis tampa jautresniu ir atidesniu spalvai. Statybinį industrinį dažą (na, tokiais yra uždažytos kokių nors valdiškų įstaigų ar pramonės įmonių laiptinės arba koridoriai) jis keičia beveik impresionistiškai jautria, muzikaliai virpančia koloristine skale. Trečias dalykas, kuriame jaučiami ir matomi poslinkiai – pats prisilietimas prie paviršiaus. Jis tapo subtilesniu, prilygstančiu meiliam mylimo žmogaus kūno lytėjimui pirštų galiukais. Galop (ketvirtas šio semantinio kvadrato kampas) – beatsirandanti linija Algimanto tapyboje. Ji galbūt visuomet egzistavo – ten, tarp tų būgniškai trankių potėpių gigantiškose drobėse. Tačiau dabar, šiuo atveju, tuose kameriškesniuose pavidaluose ji įgavo dvasios netgi tarp pačių potėpių susidūrimų ir susikirtimų.... Viso to Mokytojo užmušinėjimo simboliu ir metafora (bet tai daugiau nei tas...) laikyčiau vieną kūrinį – video performansą, kuriame Algimantas Černiauskas su savo kolega E. Bubinu nenustojamai kasa duobę kažkur tolimojoje Portugalijoje. Tai juk ir kasimosi gilyn, ir praradimo, bet kartu – Prisikėlimo ženklas.
Tad už ką Algimantui Černiauskui reikėtų suteikti NP? Už poziciją ar už meną? Už poziciją NP nėra duodama, už meninę veiklą anksčiau ar vėliau NP gaus kiekvienas Lietuvos menininkas (turint omenyje mirštamumą, emigraciją ir dėl to, kad remiantis matematiniais skaičiavimais gaus ją visi anksčiau ar vėliau). 

P. s. Regėtųsi, kad ne visai korektiška yra kalbėti ne apie meną, o kažkokias pozicijas parodos recenzijos atveju. Juolab nėra padoru išskirti vieno menininko likusių dviejų atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju - susidurdamas su tuo "senuoju geruoju Bodleru", matau tame ir tam tikrą pilietinę deklaraciją, i rnet politinę manifestaciją.


Šis tiesiog telefonu nufilmuotas kelių sekundžių vaizdelis man pačiam regisi kur kas geresne recenzija nei visi šie tekstiniai postringavimai aukščiau ar žemiau. Kodėl? Todėl, jog labai puikiai rodo realaus vaizdo ir figūratyvumo  transformacijas, jų keitimąsi ir tapimą virš-realiomis bei abstrakčiai tikromis. Kuo tikriausia tapybinės olos alegorija, kurią sėkmingai eskaluoja visas trejetas - AŠTRAUSKAS, BUBINAS, ČERNIAUSKAS.

 


Štai dar keletas Vyto Nomado nuotraukų iš parodos /daugiau  žr. https://www.facebook.com/pages/GRAFO-Gallery/164938340796241?hc_ref=ARTLiIaoJWZBvchDGwrvSgspO1mvcGmexKOPdr2B0VEw6wxRmjsQF5rUljmedEtO7Fg -











2018 m. vasario 1 d., ketvirtadienis

Aurio Radzevičiaus triumfas ir tragedija. Apie parodą "Dykynė už cirko. 01" VDA "Krematoriume"

Kažkada teko skaityti Stefano Zweigo knygelę „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ (Triumph und Tragik des Erasmus von Rotterdam). Pamenu, kad didžiausią įspūdį ir nuostabą kėlė ne komplikuota siužeto pynė ir ne ryškiaspalvis protagonistas, o pats pavadinimas. Skaitydamas ir sklaidydamas vis mąsčiau – „o kur čia tas triumfas ir kur toji tragedija? Tiesą sakant, labai nesunkiai supratau, ką didysis austrų rašytojas norėjo pasakyti tokiu idėjos formulavimu (na, didieji žmonės laikais, kurie jų nelabai suprato ir taip toliau, ir panašiai...), tačiau vis pamąstydavau, kad tos pavadinimo formulavimas yra pernelyg drastiškas tokiai kukliai ir giliai asmenybei kaip minėtasis Deziderijus.

Auris Radzevičius atneša kūrinį

Parodos atidarymas. Autorius (kairėje) fotografuoja, Evaldas Jansas (dešinėje) - klauso
 Aurio atveju taip tikrai nėra. Radzevičius nėra Roterdamietis, tad jis nepatiria nei jokių triumfų, nei tuo labiau – tragedijų. Nors insinuacijas galima fomuluoti. Iš tiesų – Auris yra patosiškas menininkas. Tai toks yra jo kūrybinė strategija, kad žvelgdamas į ją nepasijunti prėsku ir pats. Žiūrovas Aurio tapybinių objektų (nekalbu čia apie poezijas ar scenografijas, nes nenoriu kapstytis taip giliai ir taip toli) pajunta tai, ką sengraikiai kadaise vadino κάθαρσις). Prisipažinsiu (nes patyriau tai), jog tai nėra malonus pojūtis. Fiziškai ir fiziologiškai pradeda krėsti drebulys (ir ne tik dėl to, jog eksponavimosi erdvė – VDA „Krematoriumas“ yra šalta kaip nabašninko subinė), burna perdžiūsta (profilaktiškai suvartotas konjakas taip pat neturi nieko bendro su aptariamuoju atveju). O kur dar visokie psichologiniai reikalai, dvasiniai dalykai! Ir viskas yra dėl to, jog Aurio darbai lyg kokio boksininko kumštis duoda žiūrovui tiesiai į nosį (tartum teigdami: „Imkite mus ir žiūrėkite, o žiūrėdami tatai supraskite“). Jie atveria angas ir ertmes į tą tikrąją realybę ir mes suprantame, jog šiame pasaulyje ne viskas yra tik pabarstukai, fejerverkai ir saldžios šypsenėlės. Gyvenimas yra rimčiau. Būtent tai pajutę ir išgyvena katarsinio triumfo būseną. Savotišką euforiją – lyg naujieji adeptai, perpratę kažkokias egzistencines pagirias.

Subjektyvus tapybos objektas nr. 1
Subjektyvus tapybos objektas nr. 2

Du subjektyvūs tapybos objektai
O paskui savaime ateina pagirios, gripas ir kitokios tragedijos. Tai yra suvokimas, jog realybės realumas yra sunkiai pakeliamas. Tam reikia jėgų ir pastangų. Turint ir šio, bei kitko, tiesiog reikia paimti arklą arba lyrą ir eiti realybės keliu. Tikrieji realistai kuria meną. Kurdami meną jie vėl ir vėl išgyvena savo triumfus bei asmenines tragedijas. Tokia yra ir Aurio kūryba. Esanti ir egzistuojanti kažkur už cirko. Cirkas juk ir yra triumfas, o dykvietė – tragedija, ar ne kitaip? 

"Erškėčio krūmas kažkur" - Aurio Radzevičiaus opusą skaito Auris Radzevičius. VDA "Krematoriumas" -