Akvilė Murauskaitė. Rankdarbio įprasminimas. Arba išdulkinti putiną

Šis tekstas atsirado kaip Akvilės Murauskaitės (studijuojančios Vilniaus dailės akademijoje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedroje) darbo bakalauro laipsniui apginti recenzija. Gynimai vyko gegužės 27 dieną Vilniaus galerijoje "Atletika". Prieš tai rankdarbis eksponuotas parodoje # UKRAINA

Su menininkė (ir diplomante) Akvile Murauskaite susipažinau vieną balandžio darbinę dieną, kuomet sėdint VDA muziejaus kabinete, šalia su Dovile Dagiene kuruotos parodos # UKRAINA, tarpduryje pasirodė menininkas, dėstytojas (kaip vėliau paaiškėjo – ir vadovas) Darius Žiūra su kolege. Jis, paslaptingai šypsodamasis, pasakė, kad yra vienas pasiūlymas, o tuomet Akvilė atskleidė kortas – tai yra išvyniojo kilimėlį. Ten pasirodė (metaforiškai šnekant) kryžių bartukas, ar gal labiau, – jokeris (dabar reikėtų tarti džokeris) – taip mano ankstyvos paauglystės laikais vadino kortų žaidime „Durnius“ šmėžuojančią figūrą (pasiskaičius seniai primirštos pramogos instrukciją, pasirodo, kad būna raudonas ir juodas jokeriai...). Kažkokia labai matyta, kiaulės snukį primenanti fizionomija. Kaip Viduramžių ikonose viską konstatavo visuotinai retransliuojamas įrašas: „Chuilo“. Manau, jog šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį ir į ikonografinį sisteminio putino vaizdavimo principą – šventuose paveiksluose vaizdavimas en face būdavo organizuojamas tam, kad tikintysis per savo ir vaizduojamas, regimas akis galėtų užmegzti ryšį su Anapusybe. Šiuo atveju apie transcendenciją gal nevertėtų kalbėti, nebent ji būtų kur nors juodojoje skylėje (ką ir suponuoja federacijos caro spalvinis „išpildymas“) arba, atsiprašant, šiknoje. 

Kilimėlis, atitinkantis savo tiesioginę funkciją – kojoms nusivalyti, nusišluostyti. VDA parodų salių "Titanikas" II aukštas. 2022 metų balandis.

Nepasakosiu, kokie ritualiniai judesiai vyko ir buvo vykdomi šio kilimėlio atžvilgiu. Visa tai yra užfiksuota, dokumentuota pačios autorės. Tačiau būdamas minėtos galerijos – „Titaniko“ darbuotoju (o salių prižiūrėtojai ir parodų konsultantai dar nuo Pono Byno laikų yra geriausi meno ekspertai), atlikinėjau tai, ką galima vadinti ir meniniu, ir socialiniu tyrimu. Viskas vyko naudojant praktiškai tik vieną juslę – klausą (kadangi performatyvūs, nors gal labiau akcijiniai, procesai vyko visai šalia – tik už sienos). Tekdavo girdėti daugybę nevalingų šūktelėjimų, kartais pereinančių į cypčiojimus arba atvirkščiai – artikuliuotus keiksmažodžius. Tuomet balso stygomis ir liežuviais keliamą dodekafoniją keisdavo apatinių galūnių keliami garsai. Dažniausiai tai transformuodavosi į trepsėjimą (kažkodėl dažnai įsivaizduodavau, jog velnio snukį trempia piktajai dvasiai būdingos kanopos – nes vargu ar šis totalinis blogis yra įveikiamas vien gerumu) arba trynimą. Ir nors odiniais, guminiais padais būdavo trinamas taftingo technika padarytas kilimėlis, kažkodėl vis prisimindavau vieno ne visai įvykusio Lietuvos Respublikos prezidento ištarmę susijusią su tapšnojimu ir trynimu.

 Retais atvejais būdavo galima išgirsti (o kartais ir išvysti) visiškai kitokią reakciją, kuomet į parodą ateinantys žiūrovai nedrįsdavo lipti ant (tikėtina, kad jų nuomone ir įsitikinimu) meno kūrinio) ir įtempę savo fizines pastangas – tekdavo arba špagato principu apžergti tekstilės stačiakampį, arba apsisukti aplink duris it kokioms striptizo šokėjoms aplink strypą. Vis tik manau, kad šiuo atveju būkštavimas prisiliesti prie objekto buvo saistomas ne politinių ar ideologinių nuostatų, o klasikinio postulato, jog parodų salėse, galerijose ir muziejuose eksponatai yra neliečiami.

Antroji šio artefakto egzistavimo fazė – kuomet gegužės 9 dieną (imperialistams sakraliąją Valpurgijos parą) kilimas buvo jau netrinamas ir spardomas, o dulkinamas visomis prasmėmis Ukrainos Didvyrių aikštėje, prieš rusijos ambasadą. Sakyčiau, kad šiuo atveju iš profanum plotmės, vos ne chtoniškojo pasaulio buvo pakilta link sacrum – bet tik, gink, Dieve, ne ta prasme, kad putleris buvo kaip nors reabilituotas ar amnestuotas. Tikslinė publika ir atsitiktiniai praeiviai (nuo Latvių gatvės gyventojų iki tarnybinę pareigą užimančių policininkų) vėlgi galėjo įsijausti į Viduramžių apeigas – kuomet nusikaltėliai būdavo baudžiami viešai, miestų rinkos ar turgaus aikštėse ir vos ne kiekvienas galėdavo įspirti kišenvagiui į užpakalį, įmesti vieną kitą malkų glėbelį religiniam atskalūnui, arba bent pažvelgti į nukirstą kilmingo valstybės išdaviko (pavyzdžiui bajoro Astiko) galvą. Tad imponuoja A. Murauskaitės kūrinio kultūrinis daugiasluosniškumas.

Putino dulkinimas prie rusijos ambasados gegužės 9 dieną. Autorės video dokumentacijos stop kadras.

 Tačiau ypač didelį įspūdį ir pagarbą kelia (šią nuostatą dar labiau sustiprina atvirai parašyta bakalaurinio darbo aiškinamoji dalis, kurioje Akvilė atlieka personalinį, asmeninį, auto autodafė – priminsiu, jog šiuo terminu vadinamas viešasis inkvizicijos teismo vykdymas) menininkės reakcija į aktualijas. Kiek galima spręsti iš menininkų pasisakymų, po vasario 24-os dienos sustingo (tartum dieviškąją rūstybę Sodomos ir Gomoros stebinčios Loto moterys) į druskos stulpus, nebegalėdami nieko kurti ir/ar daryti. Kiti, atvirkščiai, žaibiškai reagavo. Akvilė Murauskaitė yra iš pastarųjų. Manau, kad šis nelemtų aplinkybių ir neįsivaizduojamų baisybių darbas yra nei pernelyg egzaltuotas, nei tiesmukai deklaratyvus, o, priešingai – taiklus ir aktualus, būtinas ir reikalingas.

p.s. Prisiminkime, kad senovės Romoje, kad ir Tragiko name Pompėjose, prieangyje būdavo išdėliojama mozaika su šuns atvaizdu ir imperatyvu Cave Canem. Mokslininkai iki šiol neapsisprendžia, ar tas užrašas siūlo saugotis budraus sargo, ar prašo nesužaloti, neužlipti ant dekoratyviai augintinių veislei (levrečių) atstovaujančių numylėtinių (jauni jie yra ypač gležni ir trapūs). A. Murauskaitė, regis, siūlo atsiduoti reliacinei estetikai ir tiesiog išdulkinti putiną. Visomis prasmėmis, visomis jėgomis. 

 

Rankdarbis "Atletikoje". Simboliška, kad chuilo guli ant grindų, o kampe ant taburetės pamerktos dvi saulėgrąžos. Norint prieiti prie jų, reikia pereiti per snukį. Nuotaika primena mauzoliejų (šiam tipui - sisteminiui putinui, tai pernelyg didelė prabannga, bet žinant, kad rusijoje adoruojami nudvėsusių tironų ir žudikų lavonai - nieko keisto). Kita vertus, erdvė primena ir kalėjimo vienutę.