2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Ką daryti be "mobiliako", ką daryti tamsoje?

Papasakosiu vieną darbinę istoriją...
Dirbu Vilniaus dailės akademijos muziejuje, kuriam yra pavaldžios ir parodinės "Titaniko" salės. O muziejai (net akademiniai), kaip žinome, pirmadieniais nedirba. Toks jau tas muziejinis kanonas... Bet paprastai neveikia tik ekspozicinės erdvės (taigi - ir "Titanikas"), administracija, personalas, kolektyvas darbuojasi, pluša iš peties net ir pirmadieniais. Taigi, slenka lapkritiškai tamsi pirmadienio popietė. Sėdžiu aš vienas kabinete prie kompiuterio (o kaipgi kitaip?). Staigia garsiai atsidaro durys ir įeina moteris, klausdama - atsiprašau, ne klausdama, o teigdama, deklaruodama:
- Jūs pirmadieniais nedirbate? Bet noriu patekti į parodą!
(Kaip tik vyko 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė, kuruojama profesoriaus Kęstučio Vasiliūno).
Damai kaip įmanoma mandagiau ir kultūringiau pasakiau, jog "pirmadieniais nedirbame", tiksliau - pirmadieniais parodos neveikia.
- Nesvarbu, - ji iš karto atrėžė man, - mūsų laukia apie trisdešimt. Vaikai. Mokiniai. Mes dalyvaujame projekte.
Pagalvojau, kad nebūtina man jaustis biurokratiniu šikniumi ir galiu savo subinę nunešti iki salės, maloniai atrakinti duris ir parodyti bręstančiam jaunimui, ką iš knygų gali nuveikti patyrę bei mažiau patyrę (jaunesni) menininkai.
Taip ir atsitiko.
Visas būrys tuščiomis, stiklinėmis akimis įsiveržė į parodinę erdvę, mokytojai valdingu balsu šaukiant:
- Mokiniai, o dabar išsirinkite po tris knygas, jas nusifotografuokite, paskui turėsite aprašyti ir pristatyti! Toks mūsų projektas!!!
Tuoj pat, po kelių sekundžių ji žaibo greitumu pralėkė per sales beveik rėkdama:
- Man tai patinka šita, šita ir dar šita knygos!
Ji dar pabaksnojo pirštu į savo favoritinius dailininkų knyginius objektus.
Vaikai, žinoma, (ne visi, bet dauguma) nusekė iš paskos, pliauškindami telefonais.
Nepedagogiškai pasielgiau (įsivaizduodamas, kad juokauju), garsiai pastebėdamas, jog pedagogė diktavo savo valią ir skonį, parodydama tai, kas jai patinka. Bet niekas manęs negirdėjo. Vaikai jau buvo nusifotografavę po tris knygas ir nešė muilą iš "Titaniko". Tartum tikros žiurkytės iš skęstančio laivo.
Nekenčiu žodžio "projektas" ir tų, kurie juos "kuria", "daro", "dalyvauja". Dar labiau, nuo mokyklos laikų nemėgstu formalaus požiūrio į mokymo procesą. Ačiū pedagoginiam Dievui (turbūt Atėnei ar Apolonui?), kad ne visi tokie yra mokytojai, dalyvaujantys projektuose dėl pliusiuko ar varnelės...
Bet ne apie tai. Visiems smagiai bėgant iš apžiūrėtos parodos (virš 100 kūrinių buvo peržiūrėti per dvi-tris minutes - net ne peržiūrėti - tik nufotografuoti), vienas berniukas priėjo prie mokytojos ir pasakė:
- Aš negalėsiu dalyvauti projekte.
- Kodėl???
- Neturiu telefono, kuris fotografuoja, nei fotoaparato.
- Tai paprašyk draugo, kad jis nufotografuotų, o paskui galėsite kartu projekte dalyvauti!!!
- Ne, jis irgi negali.
Čia manyje įsijungė edukologas ir tiek mokytojai, tiek tam vaikui papasakojau savo sunkaus gyvenimo istoriją - kaip savo kaip dailės kritiko karjerą pradėjau dar "balanos gadynėje", kuomet kompiuteris buvo gana retas dalykas, kameras turėjo tik fotomenininkai (nors jų menininkais niekas niekuomet rimtai ir ne traktavo - tik paskui jie sugebėjo kažkaip susireikšminti), o pagrindinis kritiko darbo įrankis buvo galva (tiksliau - atmintis, nes galva gali dirbti ir boksininkas), pieštukas ar kitoks rašiklis, popieriaus skiautė (paminėjau tauresnį bloknoto reiškinį). Tam vaikui pats įsakmiai tariau:
- Išsirink, kas tau patinka ir nusipiešk, jeigu nepameni.
Jis taip ir padarė... Tiesą sakant, pradžioje galvojau, kad šiame pirmadieniniame projekte dalyvauja kažkurios dailės mokyklos auklėtiniai. Todėl ir liepiau nusipiešti. Bet ten buvo anglų kalbos mokytoja iš paprastos vidurinės ar progimnazijos. Na, tas vaikas užtruko visą pusvalandį parodoje (ne dvi minutes). Ir vien dėl to vertėjo atidaryti "Titaniko" duris! (Be to, jis dar paklausė, eskizuodamasis vieną iš savo išsirinktų objektų, kas yra "Akrilas" - kirčiuoti A didžiąją, tad išaiškinome jam apie sintetinius dažus ir jų panaudojimo galimybes buityje bei mene).

Visa ši ilga istorija iš tiesų yra skirta Austės Jurgelionytės-Varnės parodai (tfu, vos neparašiau "projektui") "Vija" (visas reikalas vyksta "Artifex" galerijoje). Smulkiai neaprašinėsiu - kaip ten kas yra (pasižiūrėkite patys, juolab, įdėjau keletą fotografijų). Tiesiog Austė yra tekstilės mokslus baigusi menininkė. "Baltų kandžių" - tokios tekstilininkių grupuotės, narė. Ne tik audžianti, pinanti, velianti, bet ir konceptualizuojanti, animuojanti, technologizuojanti tekstilę. Jos (kaip ir jos kolegių/kolegų) dėka tekstilė jau seniai yra tapusi interdisciplinine raiška. Ši paroda (vėl vos neparašiau - "projektas"!) irgi yra tokia. Esama čia ir kino, ir scenografijos, ir performanso ar akcijos elementų, bruožų, aspektų. Bet esmė slypi rituale - tame siūlų sukime, jų vijime. Pamenu, sovietiniais laikais (tada praėjo šių eilučių autoriaus nelengva vaikystė) mano mama darė tą patį. O juk viso to ištakos slypi dar senesniuose laikuose. Dabar, kai galutinai įsisiautėjo tamsos metas (projektas, oi - paroda, buvo prasidėjo tik po Vėlinių, lapkričio 3 dieną), vakarai tapo ilgi, dienos trumpos, naktys - begalinės. Ir aš visuomet pagalvoju - o ką anais laikais, toje tikrojoje balanos gadynėje, veikdavo žmonės? Elektros nebuvo, interneto ar televizoriaus - tuo labiau. Įsivaizduokite save sėdinčius tamsiose bakūžėse, dūminėse krosnyse ar varganuose židiniuose spragsint malkoms, kylant sprangiems dūmams? Ką darytumėte jūs? Tie projekte dalyvaujančios mokytojos auklėtiniai turbūt pražūtų - nes neturėtų mobiliųjų telefonų :) Bet esmė slypi tame, kad Austė puikiai inscenizavo erdvę, suteikdama keliems "Artifex" kambarėliams anų laikų trobesio pavidalus, aktualizavo senu ritualus ir pateikė tai kaip nuolatinę žmogišką būseną (bent jau mūsų platumose), kurios nepakeitė nei projektai, nei "mobiliakai" (tegul jie ir kuria tokią iliuziją).

Veikimo principas labai paprastas - tartum šešėlių teatre iš Indonezijos. Už uždangos matyti pačios autorės (Austės) siluetas. Ji monotoniškai veja siūlus, kartais pagreitindama tempą, kartais sulėtindama - it kokiame čečėnų karo šokyje.
Tamsa, apėmusi, apglėbusi visą instaliaciją, yra vietoje ir laike - vėl pakartosiu, kad taip ir įsivaizduoju tamsos depresijoje bei sezoninėje melancholijoje paskendusius Šiaurės žmones (suomiai net turi žodį tai žiemos tamsai nusakyti - Kaamos). Tuomet jie vydavo siūlus, pešdavo plunksnas, verpdavo vilną. Galop - pasakodavo pasakas ir padavimus. Žodžiu - toks būsenos aktualizavimas...


Kitoje pusėje matyti visa "virtuvė" - projektorius, automatizuotai besisukantis dviračio ratas ir panašiai.
Beje, turint omenyje tai, kad Arturą Varną matau nuolat važiuojantį su dviračiu (čia toks personalizuotos kritikos viražas), tame irgi įžvelgiu metaforą ar asociaciją. Juk taip ir būdavo - tame siūlų vijime ir dalyvaudavo vyrai ar kiti šeimos nariai. Psichoanalitikai a la ponas Sigmundas Freudas čia irgi sugalvotų ką pasakyti - moteris dirba, vyras dviračio ratą suka (viena gera - dirba, kitas blogas - tik linksminasi) arba atvirkščiai - vyrų išnaudojimas ;)
Moralas gali būti dar ir toks - menininkas nuo paprastų žmonių skiriasi tuo, kad nepasimestų ir neturėdamas mobiliako (kad ir tamsoje) - jis tiesiog meditatyviai vytų siūlus (it mūsų protėviai senais, gerais, tamsiais laikais). Bet papildomos technologijos niekuomet "nepamaišytų", ar ne? (Šį retorinį klausimą skiriu visiems ir konkrečiai Zygmuntui Baumanui).

Papildomoje erdvėje esanti ši "tapisterija" galėtų būti kuo geriausia iliustracija tam berniukui su mobiliu telefonu.
Arba dar - siūlas kaip kelio simbolis, dviratis - priemonė jam įveikti. Gyvenimo siūlai (Moiros etc.) ir mums Likimo įduoti dviračiai jiems sukti...

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

80 arba skulptūriniai Termopilai

Palyginimas (būkime atviri) gana nevykęs - nes nėra nei jokių kovų, nei žūčių, nei Termopilų. Ir turime ne 300 spartiečių, o tik mažiau Vilniaus skulptorių. Kalbame apie Šv. Jono gatvės galeriją ir jos protagonistus - LDS (kodėl vis norisi rašyti LSD?) aštuoniasdešimtmečio minėtojus. Bet vizuali asociacija su spartiečiais ir Termopilais turbūt yra neatsitiktinė. Sportiškiausių Lietuvos menininkų rinkimuose skulptoriai turbūt pelnytų visas įmanomas prizines vietas (ir auksą, ir sidabrą, ir bronzą - gal net gipsą bei granitą...) - nes juk jų platūs pečiai, raumeningos rankos ir tvirtos krūtinės be didesnės konkurencijos nukonkuruotų distrofiškus konceptualistus ar psichologiškai nestabilius tapytojus. Su Termopilais toji asociacija taip pat formuojasi neatsitiktinai - siaurose ir ankštose, labirintinėse galerijos išdėstytos skulptūros (iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų, asmeninių rinkinių ir kitokių muziejų) regisi tartum pasiklydusios ankštuose kalnų tarpekliuose. Belieka pridurti, jog persų vaidmenį čia atlieka žiūrovai, o išdaviko Efialto (to piliečio, kurie persams parodė kitą takelį kalnuose, leidusį iš nugaros smogti Leonidui ir jo kariams) rolė atitenka dailės kritikams - jie juk visuomet menininkams smogia į tarpumentę arba paširdžius savo klastingais teiginiais ir minkliais tekstais!

Ką iš tų spartiečių rekomenduočiau (tai yra - kas patinka man ir kuriam iš jų su malonumu durčiau į nugarą - nes toks juk mano darbas...)? Dedu visiško atsitiktinumo (batalinio chaoso) principu - neskirstant pirmos, antros ir kitokios vietų. Tačiau pats kompiuteris sugeneravo abėcėlinį principą (ir gal taip yra objektyviausia).
Malonus Skaitytojas, be abejo, įsitikins, jog šių eilučių autorius savo pasirinkimu atstovauja gana tradiciniam požiūriui į trimatį meno porūšį. Kita vertus, pačioje kolekcijoje taip pat dominuoja analogiškas (šiek tiek muziejinis, "fondinis") principas...

Ališanka.
Šis autorius man imponuoja pirmapradžiu vitališkumu ir lyrizmu (bet ne sentimentalizmu). 
Ambraziūnas.
Dar nematytas portretas iš mitologinio Justino Mikučio ("Jusčio" - mąstytojo, padariusio įtaką ne vienai menininkui kartai) ikonografijos.
Erminas.
Vienas konceptualiausių ir daugiausiai žadančių iš jaunesniųjų. Turintis savo kalbą ir mąstymą.
Jaroševaitė.
Argi ne puiki ši moteriškė?
Kučas.
Šiam kūriniui suteikčiau laurų vien jau už puikų "sukibimą" su erdve. O ir figūrėlė (it iš etruskų meno) - žavi.
Kvintas.
Darbas pavadinimu "Langas". Ką gali skulptorius ir žmogaus kūnas.
Centre - Karalius, šonuose - kiti klasikai: kairėje - Kuzma, dešinėje - Mikėnas.
Štai, kad ir Mikėnas. Vis tik jis yra klasikas (visomis prasmėmis). Šiek tiek asimetriškas veidas įpučia gyvybės, apibendrintos formos suteikia visuotinumo bei amžinumo.
Venclovas.
Mėgau ir mėgstu šį skulptorių. Jis apgauna medžiagą ir žiūrovą - o kas nemėgsta apgaulių (ypač savo adresu)?

2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Tik negalvokite tapti policininkais arba bankininkais! "Raptor contemporary" ir Vytenis Lapinskas

Vieną gražią pavasario dieną, eidamas iš darbo (jau užrakinęs duris), jo prieigose, už kelių metrų, ant žolytės pamačiau miegantį žmogų. Paprastai tokie kaip jis yra vadinami "bomžais". "Bomžu" jis gal ir buvo, tačiau namus turėjo. Gyveno visai šalia maniškio darbo. Ir ne vienas jis - visa kompanija. Būdavo, ryte ateini darbuotis ir matai juos, kokius keturis draugiškai miegančius savame mėšle, šlapime, vėmaluose, užsiklojusius vienu "adijalu". Tikroji draugystė ir brolybė! Bet tą kartą jis buvo vienas. O aš pagalvojau; "Netvarka. Taip atvirai drūnyti prie valdiškos įstaigos - nevalia". Koks nors psichoanalitikas galbūt būtų iššifravęs, jog pasąmoningai pavydžiu jo laisvei ir gyvenimui ne pagal taisykles ir tvarkaraščius. Gal net būtų teisus... Nesvarbu. Pabandžiau tą pilietį pažadinti iš saldaus miego gniaužtų. Paspardžiau į koją, tačiau jis knarkė kaip knarkęs. Pyktelėjęs nusprendžiau užpilti kibirą vandens. Tačiau netrukus manyje įsijungė humanistas - nors buvo gegužės pradžia, tačiau vakarai, naktys - vėsios, tad miegalius kažkiek sušaltų. Pasitenkinau užpylęs stiklinę vandens jam ant veido. Jis (užsimerkęs ir miegodamas), pakėlė galvą, riebiai nusikeikė ir energingai pirštu išsivalė ausies ertmėn patekusį vandenį. Tuomet vėl užknarkė. "Na, viskas, kviečiu mentus", - tariau jam. Žodis "mentas" man nepatinka tiek dėl slaviškos etimologijos, tiek dėl sovietinio turinio, tačiau žinojau, jog publika, kuriai adresavau šį terminą, kultūringesnių sąvokų nelabai suvokia. Po kokių penkiolikos minučių atvažiavo ekipažas - šviesiaplaukė mergina, plaukus susisegusi į uodegą ir rambus vaikinas. Pirmoji valkatą pajudino (prieš tai užsimovusi gumines pirštines) moteris. "Bomžas" eilinį kartą nusikeikė, pasiųsdamas pareigūnę jai nederančiomis kryptimis. Tuomet darbo ėmėsi porininkas. Vėlgi su guminėmis pirštinėmis. Jis niuktelėjo alkūne subjektui į nugarą, tuomet stvėrė už pakarpos ir pradėjo tempti auką į automobilį ("Teks vežtis"). Pasirodo, sulaikytasis buvo apsišikęs iki ausų - ne iš policijos baimės, o iš begalinės palaimos pavartojus "rašalo". Tai liudijo iki kelių nusmukusios kelnės ir nuosavu mėšlu išteptas jo kūnelis. "Gal jums ką nors patiesti automobilyje?" - paslaugiai ir draugiškai paklausiau, galvodamas, kad darbovietėje aptikčiau kokį nereikalingą polietileno gabalą. "Nereikia, užpakalinė sėdynė yra plastikinė, paskui mes ją nuplauname su šlanga", - atsisakė pareigūnai, liūdnai prisipažindami, - "svarbiausia iškęsti smarvę transportavimo metu". Atidarytais automobilio langais ir perkreiptais (ne dėl liūdesio - tiesiog dėl smarvės) veidais jie ir paliko tą nuodėmingą Senamiesčio kiemelį. Veidmainingai šypsodamasis (nes kažkodėl pasidarė labai linksma) jiems palinkėjau gražios dienos ir sėkmingos tarnybos. O pats, grįžęs namo, savo mažamečiams vaikams griežtai prigrasinau - tik nesugalvokite užaugę tapti policininkais!


Bankininko butas. Prajuokino ta drabužių kabyklėlė dešinėje - mūsų namuose yra panaši, bet geresnė (ant šios daug drabužių nesukabinsi - sulūš).
Kaip atskirti bankininką nuo menininko? Menininkas su batais miega, bankininkas juos nusiauna...
Visa ši tirada, pamokantis pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su mistinės grupės Raptor contemporary instaliuotu (mačiau būtent tokiu, o ne performatyviu, pavidalu) kūriniu „Akademijos“ galerijoje (Vilniuje), kurios II aukšte buvo perkelta (copy-paste) principu dalis banko tarnautojo Vytenio Lapinsko namų aplinkos. „Bytovucha“, apie kurią koks nors Nietzsche pasakytų: „Žmogiška, pernelyg žmogiška!“. Esmė slypi tame, kad savo nepilnamečius vaikus, skatindamas nedirbti policininkais ar (juo labiau) menininkais (kam tas vargas?) kreipiu į tiesios – bankininkystės kelią. Jaunesnysis sūnus (jam dabar 7-eri) žodžiais lyg ir pateisina viltis (jis juk nori „daug pinigų“ – tam, kad galėtų nusipirkti išmanųjį telefoną, kompiuterinių žaidimų ir saldainių. Vienuolikmetė duktė provokacijoms nepasiduoda – kažkodėl nori tapti „tapybininke“. Apžiūrėjęs parodą su bankininko buities atributais, nebuvau sužavėtas. Viskas tas pats, kaip ir pas mus – paprastas mirtinguosius. Žinoma, sužavėjo tvarkingai į batus suskirstyti ir suklasifikuoti batai (matyt, tąja tvarka ekonomistai ir skiriasi nuo humanitarų), nieko nepasakysiu apie bet kokias knygas arba realistinius paveiksliukus, nuramsčiusius sienas. Tamsusis kambarėlis – puikus. Nors mūsiškiuose namuose tokio nėra (gal tai ir yra bankinės gerovės požymis?). Tik vienintelis dalykas, rodantis bankininko priklausomybę aukštesniam socialiniam sluoksniui, yra įspūdingas (čia remčiausi savo sūnaus – potencialaus bankininko, skonio receptoriais) LEGO konstruktorius – laivas (svetainės sektoriuje). Žinau, kokie pinigai yra kišami į tuos niekingus plastmasės gabalėlius. Tad turbūt tai yra vienintelė matytoji priežastis, dėl kurios grįžęs namo, savo vaikams (visa laimė, jog jie nematė to meninio įvykio) nepasakiau: „Tik nesugalvokite užaugę tapti bankininkais!“.
 
Čia jau "pa našomu"
Žavusis tamsusis kambarėlis
Bankininko žaislai
 
 

2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

Štai ji - tapyba. Kęstutis Lupeikis

Pradžioje pakalbėkime apie hardkorą.

Hardkoras (nuo angliško "žiaurus", "sunkus") muzikoje - tai intensyvesnė pankroko forma, kuriai būdingas greitas tempas ir piktokas, dažnai socialiai angažuotas arba personalinę neviltį (ir panašias būsenas) išreiškiantis beveik išrėkiamų, išriaumojamų žodžių turinys.

Šio teksto atsiradimą sąlygojo LDS galerijos languose pamatytas K. Lupeikio parodos eksponavimo procesas (tarpinė fazė).

Būtent tokia man regisi (ir girdisi) Kęstučio Lupeikio tapyba. Vizualiai ji tartum gana paprasta... O kaip kitaip - juk menininkas naudoja elementarias formas, abstrahuotus pavidalus, kuriuos iš savo sąmonės (ar ir pasąmonės) dažų ir gesto - agresyvaus, energingo, būdu.

Čia intensyviai dar veikia ir spalva - dominuojantys žemiški deriniai kontrastuoja su baltomis plokštumomis, suteikiančiomis pavidalams monumentalius siluetus ir fizinį svorį.

Telefoninis fotografavimas su savo išplaukimu irgi tik į naudą - tie tos tapybinės dėmės ir yra visa esmė. Tapybinis įsiūtis, aistra ir virpėjimas. 
Belieka pridurti, kad K. Lupeikis yra pats tapybiškiausias iš šiuolaikinių lietuvių architektų. Ir architektoniškiausias iš šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jeigu kada nors steigčiau Abstrakčiojo matymo centrą (tokią instituciją, kuri šviestų abstrakčios kūrybos ir jos suvokimo idėjas - nes mūsuose net ponai menininkai iki šiol nelabai supranta, kas ta abstrakcija ir su "kuo ji valgoma" - pradeda įžiūrinėti visokius motyvus, detales ir panašiai), tai K. Lupeikio tapyba ten užimtų deramą vietą. Nors iš kitos pusės - toji tapyba nėra abstrakti... Nes ar emocijos ir psichologiniai impulsai yra abstraktūs? Jie juk labai realūs, daiktiški, net figūriški. Toks tikras hardkoras....

Vakaro prieblandose šmėkščiojantys praeiviai kažkaip labai gerai sulimpa su K. Lupeikio tapyba languose.














2015 m. birželio 15 d., pirmadienis

Kostas Poškus (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), arba tiesiog KNYGA

Kostas Poškus, (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, 2015

Pradžioje šiek tiek oficialaus pristatymo (nurašyto nuo 4-ojo knygos viršelio) (tekstas, beje, mano - vp):

"Kosto Poškaus tekstai - tai dailininko komentarai jo tapybos darbų ir piešinių paraštėse, vaizdinės kūrybos pratęsimai, papildymai ir dialogai su ja. Šiuo rašinius galima priskirti ir esė, ir novelės, ir net epo (tiksliau, jo apmatų, kuriuos galima tituluoti 'Alytietiška odisėja') žanrui. Savo ruožtu - piešiniai nėra pasakojimų iliustracijos, tai tik, anot autoriaus, tos pačios grandinėlės dalis. 

Pagrindinis pasakotojo veikėjas yra pats Kostas Poškus bei jo gyvenamoji aplinka; geografine prasme - tai Pietų Lietuva, miestelio dvasią išsaugojęs Alytus su jo gyventojais. Siužetinę intrigą kuria protagonisto ir šios terpės santykiai, kupini asmeninių monologų, emocinių kibirkščių ir kitokių nutikimų.

Kostas Poškus Ori miestelėno senatvė 2012

Pertraukėlei šiokios tokios statistikos:

  • knygoje yra 206 puslapių
  • į tuos puslapius surašytos 22 istorijos (pasakojimai) + neilga pratarmė ("... Tegul ateities istorikai į šiuos pasakojimus nežiūrės pernelyg rimtai kaip į dokumentais patvirtintą metraštį, nes daugelis faktų yra netikslūs, pritempti prie autoriui patogios fabulos, gerai, kai kurių jų nežinant, sugalvoti ar laisvai interpretuoti..." (p. 9)). 
  • esama 20 piešinių
Keli žodžiai apie knygos atsiradimo aplinkybes, priešistorę ir panašiai. Net nežinau, kas pastūmėjo Kostą Poškų rašyti tekstus. Atsirado tai kažkaip savaime. Jis ir anksčiau tai darydavo - organizuodamas parodas, kad ir Alytaus kraštotyros muziejuje, visuomet pildavo joms anotacijas, nedideles apžvalgas. Tame pačiame muziejuje rašė ir parengė dvi knygas - apie medinę liaudišką skulptūrą ir juostas. Tad tai nėra pirmojo knyga... Didelė dalis šioje knygoje sudėtų tekstų buvo publikuoti "Šiaurės Atėnuose", taip pat vietinėje - Alytaus spaudoje. O paskui kažkaip automatiškai pasipylė pasakojimai. Pamenu pirmąjį, kurptą pirmajame šeimos kompiuteryje (blerbusiame kaip skalbiamoji mašina ir kartas nuo karto savaime, kaprizingai išsijunginėjusiame), prasidėjusį žodžiais "Stebiu kaimyno Serafimo mėsinius vištinus. Rudenį jie iškeliaus į užsitarnauto poilsio vietas - stiklainius...". Ar kažkaip panašiai - buvo net keli nuolat perrašomi variantai, cituoju iš atminties, nes vis slapta paskaitinėdavau rašomą ilgą, į romaną ar bent Marko Aurelijaus savirefleksinį traktatą pretendavusį opusą. Vėliau rašmenys pylėsi lyg patys...

Kostas Poškus Gyvenimas prie sugriauto geležinkelio pylimo 2015 (knygoje nėra)
Keli žodžiai apie knygos maketą. Dizaino autoriai yra vario burnos / idėjų dirbtuvės. Popierius storesnis, kreidinis - jo dėka vaizdai ir tekstai (beje, šriftas labai malonus skaitymui) yra tiesiog sulipę vienas su kitu. Formatas - liuksusinis, kažkas tarp Biblijos ir maldaknygės, telefonų knygos ir dienoraščio. Jaukus, albuminis (nuo sąvokos "šeimyninis albumas") variantas minkštais viršeliais ir be jokio oficiozo. 

Vėlgi apie tą "Alytietišką odisėją" - abi Homero poemos buvo "apdovanotos" net 24 giesmėmis - tad skirtumas čia nelabai ir didelis. KP keliauja iš N miestelio į Alytų, iš mitinės vaikystės į savo rašymo dienas, sutikdamas dievus, pusdievius, herojus ir paprastus mirtinguosius - tokius, kaip Baltasis katinas, Leninas, Jonas iš Liejyklos, futbolininkas Špykis. 

Atskiri pasakojimai keičia punktyrais, intervalais vienas kitą savo temomis ir nuotaikomis. Vieni jų - labiau antropologiniai (iš papročių ir apeigų), kiti - istoriniai (faktai, pavyzdžiui, kad ir apie Alytaus liejyklą ar skerdyklą), kiti - asmeniniai-biografiniai ("Aš piešiau Leniną"). Kiti - refleksiniai, aprašomieji, traukiantys savo plepumu ir rimtumu. Iš tokių man pačiam asmeniškai ypač sukrečiantis, paskutiniuoju (iš tiesų - fiziškai, jis yra galinis), kulminaciniu akordu sugrojantis "Vasara kaip traukinys":

"Vasara yra tas metų laikas, kurio visai nėra mūsų šiek tiek į Šiaurę pasidavusiuose kraštuose. Jos lauki lauki, kai neturi vilties sulaukti, ji ateina su savo netikėtais karščiais, savo dar labiau netikėtomis liūtimis. Vasara man primena gatvėje sutiktą gražią nepažįstamą moterį. Liekną, paslaptingą. Žaviesi jos nepriekaištingomis kūno formomis, aprangos stiliumi, pamatęs gilias akis ir dar gilesnę iškirptę ištirpsti lyg mažvaikis. O ji aristokratiškais pirštais išlavintu judesiu prie ausies pakelia telefoną ir tada tau pasidaro labai nuobodu." (p. 199-200).

Arba dar - šiek tiek rimtesnė dalis (pati pradžia):

"Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra, bet, duok Die­ve, gal at­si­ti­ko ste­buk­las ir kas nors at­si­ra­do (va­ka­rie­tiš­kas va­rian­tas). Ta­da švel­nus mo­te­riš­kas bal­sas pra­neš, kad trau­ki­nys pa­sie­kė taš­ką, ku­ria­me, nors ta­vęs nie­kas ne­lau­kia, pri­va­lė­si iš­lip­ti. Pa­gal pa­sau­li­nio ro­ma­no ir ki­no ge­riau­sias kli­šes iš­lip­si, pa­sta­ty­si krep­šį ant pe­ro­no, bu­ku žvilgs­niu pa­ly­dė­si tam­so­je iš­nyks­tan­čias nu­va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio švie­sas, pe­ri­fe­ri­ne re­ga ste­bė­si mo­te­rį, ku­rią trau­ki­ny­je aki­mis nu­ren­gi­nė­jai, nors, su­ža­din­da­mas vi­są fan­ta­zi­ją, lyg ana­to­mi­jos va­do­vė­ly­je ma­tei tik­tai kaž­ko­kią ho­mo­mor­fi­nę bū­ty­bę, ir ją su­tin­kan­tį vy­rą. Vie­na aki­mi ste­bė­si pa­ju­dė­ju­sį trau­ki­nį, ki­ta – į si­dab­ri­nį au­to­mo­bi­lį sė­dan­čią po­re­lę: „Mie­lo­ji, grį­žai. Šam­pa­nas ta­vo su­grį­ži­mui.“ Ta­da nu­si­spjau­si, bet pa­gal­vo­si, kad ir ba­na­ly­bės kar­tais yra gra­žios. Lyg ame­ri­ko­niš­kų ar skan­di­na­viš­kų mo­kyk­lų ro­ma­nis­čių su­kur­tuo­se ro­ma­nuo­se. Nors žiū­rint iš ša­lies pui­ku, ta­vo­ji anks­tes­nė pa­tir­tis kuž­da į au­sį, kad tai nė­ra vi­siš­ka tei­sy­bė. O ką da­ry­ti to­liau?" (p. 199).


Galvoju, kad man gražu tai todėl, kad tai iš tiesų yra universalu - toks amžinasis Odisėjo mitas, pasikartojantis pasakojimas - tik kitoje vietoje, kitame laike ir kito pasakotojo lūpomis...

Kostas Poškus Odisėjo sugrįžimas į Itakę 2012 (knygoje nėra)
 Tai tiek...


2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Gaujos mene, arba menininkų gaujos

Mūsų nomadinėje visuomenėje (perfrazuojant kartu į vieną vietą sudėtus Deleuze‘ą, Baumaną ir Beresnevičių) buvimas gaujoje ne tik simptomas, bet ir esminė egzistavimo sąlyga. Gaujomis gyvena visi – darželinukai ir paaugliai, politikai (susirinkę į parlamentus ar bent jau partijas) ir teisėsaugininkai, statybininkai ir super mamos, seksualinės mažumos ir ultra patriotai. Ne išimtis yra ir kultūros žmonės – gaujomis veikia ar net gyvena aktoriai ir režisieriai, poetai ir tapytojai, kultūrinių industrijų proletarai ir meno inkubatorių broileriai (t.y. mėsiniai vištinai). Individualybių šiais laikais yra mažai – jas susiurbia gaujos. Žmogus apskritai yra socialinis gyvulys – nereikia čia nei tų postmodernistų, Aristotelio ištarmė neprarado aktualumo ir po kelių tūkstantmečių.

Tiek ir tenorėta pasakyti!

Vėliavnešys, 2012 m.
Visgi dar pakonkretinsiu – kas yra gauja meniniame gyvenime, kokios jos stipriosios bei silpnosios pusės. Gauja suteikia ramybės ir atsargumo pojūtį – gera yra neišsiskirti iš kitų, atitikti tam tikras normas ir reikalavimus – tuomet pripažinimas ir karjera yra, jeigu ne garantuota, tai bent potencialiai galima. Iš buvimo gaujose mene formuojasi stiliai, judėjimai, kryptys. Štai, juk turėjome impresionistų gaują, kovojusią su kita – akademistų gauja, Lietuvoje „arsininkų“ gauja rungėsi su „individualistais“, „24“ pjovėsi su „LSD“, „emisininkai“ grūmėsi su „konservatoriais“ ir taip toliau, bei panašiai. Gaujos būna formaliai institucionalizuotos arba neformalios (susibūrusios kaip išorinių taisyklių ir konvencijų nesaistomi susivienijimai). Gaujų specifika slypi tame, kad jos kovoja tarpusavyje (iš to kyla meninės idėjos, skyla estetinės kibirkštys) ir, skirstydamos visus, be išimties visus, į savus bei svetimus, neįsileidžia nieko į gaujos ratą. Nebent tas „kitas“ atlieka „kalima šahada“ aktą – nuolankiai pripažįsta priimančios gaujos puoselėjamas ir propaguojamas vertybes. Gauja yra bet koks ir bet kuris klubas, asociacija, institucija, sąjunga, bendrovė, grupė.

Gaujos yra neišvengiamas meninio gyvenimo atributas (ir kaip sakyta – netgi išlikimo sąlyga). Štai, pamenu, vienas lietuvių vertėjas, rašydamas apie knygų muges Amerikoje, pabrėžė, jog po „mes vieni kitus pažįstame, o ypač žymūs autoriai bendrauja tik tarpusavyje“ (citavimas laisvas, išryškinant esmę – tą patį galima pasakyti bent jau apie tapytojus ir dailėtyrininkus – asmeniškai pažįstamas socialines grupes). Blogiausia yra tai, jog gaujos, tarytum tie pagal kolektyvinius dėsnius gyvenantys kilkių būriai, gyvenimą suvokia vien juodo ir balto kategorijomis. Balta, šiuo atveju, yra tai, ką išpažįsta sava gauja, juoda – kitos gaujos postulatai. Dar blogai yra tai, jog gaujos nesuvokia, jog yra individų nenorinčių priklausyti gaujoms – nei savoms, nei svetimoms. Nors, kita vertus, galbūt nebuvimas gaujoje taip pat yra specifinės gaujos požymis?

Belieka pabaigti Josifo Brodskio žodžiais:

Mūsų laikais kiekvienas naujas sociopolitinis darinys, ar tai būtų demokratija, ar autoritarinis režimas, yra dar vienas žingsnis tolstant nuo individualizmo dvasios nevaldomo masių šėlsmo link. Asmens išskirtinumo idėja užleidžia vietą anonimiškumo idėjai. Individas žlunga ne tiek nuo kalavijo, kiek nuo penio <...>.“ [J. Brodskij, „Apie tironiją“, [vertė D.Judelevičius] in: Poetas ir proza, Vilnius, 1999, p. 126]. Pripažinkime, kad čia labai į temą kalbant apie gaujas...

2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Ar fotografija yra menas?


Taigi... – ar fotografija yra menas?

Klausimas išties vertas devynioliktojo šimtmečio! Ir nepaisant kokios nors Londono fotografų draugijos postulatų ar Andreas‘o Gursky‘io komercinės sėkmės, drąsiai ir tvirtai galima tarti: ŽINOMA, KAD NE.

Fotografija nėra menas. Gal tik būkime konkretesni – žmonės vaikščiojantys su kameromis ant savo krūtinių arba pažastyse, yra tokie pat menininkai, kaip muzikantais būtų anksčiau su portatyviniais VEF‘ais radijo imtuvais vaikščiojantys „blatnuoliai“ ar dabartiniai ausinukų užsikimšėjai. Taip, žinoma, jie gyvena muzikoje ir su muzika, tačiau patys jos nekuria. Taip ir kamerų nešiotojai – jie tik fiksuoja vaizdus, tačiau jų netveria. Viskas labai paprasta!

Pasakius, kad kiekvienas yra menininkas arba fotomenininkas (tik esą menininkai ar fotomenininkai tai težino), reikia pripažinti, jog yra nubrėžiamos bet kokios ribos, net minimalūs reikalavimai – viskas, net sėdėjimas tupykloje, tuomet tampa demiurgine veikla – kūryba.

Iš tiesų taip ir yra.

Atversiu kortas. Čia, be abejo, buvo tik pigi provokacija.

Ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi labai elementarius dalykus. Dar kadaise su vienu savo bičiuliu visus menininkus suskirstėme į dvi kategorijas: 1) tuos, kurie myli meną ir 2) tuos, kurie myli save tame mene. Pirmieji – tai tie tikrieji. Antrieji – pižonai bei šarlatanai. Kaip savo trumpo sąlyčio su pankų subkultūra metu sužinojau juos taip pat besiskirstančius į „tikruosius“ ir „pistpankius“ (tai yra – viso labo pozuojančius, mėgstančius išorinį formatą, bet ne esmę).

Tiesą sakant ir parašiau tai tik dėl to, jog fotografijos kaip meno, ir fotografo kaip menininko problematika susiformavo maniškėje galvoje stebint vieno rudeninio Nidos seminaro dalyvius. Vaikščiojo jie su savo „kodakais“ ar „fudžiais“ labai reikšmingi ir svarbūs. Analogišką situaciją ilgoką laiko tarpą stebėjau vienoje mokslo įstaigoje – keletas kolegų garsiai ir demonstratyviai deklaravo, jog jie yra ne kas kitas, o „Mokslininkai“. Nesvarbu, kad visa mokslinė veikla apsiribojo statistinių lentelių sudarymais ir inventorizavimais. Kažkodėl man tokie prisipažinimai verčia netikėti jais (analogiškai suklustu, išgirdęs vieną ar kitą tariant: „Būsiu atviras / nuoširdus“ – juk iš karto aišku, kad meluos ir nebus nei atviras, nei nuoširdus!). Tokie prisipažinimai ir primygtiniai teigimai tiesiog atveria nepilnavertiškumo kompleksus.

Iš principo tie žmonės yra visai nekalti ir pateisinami. Statistikomis bei klasifikacijomis užsiimantieji atlieka visą juodą, tačiau tokį reikalingą darbą (panašiai kaip vertėjai, nebūdami rašytojais arba atlikėjai – kompozitoriais, suteikia katarsio kitiems). O ir su fotografija labai paprasta – tūlam piliečiui, norint panašėti į menininką, belieka spaudinėti mygtuką ir žiūrėti per langelį. Kartais nereikia ne tik jokių kitų praktinių žinių (apie išlaikymus, ekspozicijas, diafragmas), bet net primityvaus kompozicijos suvokimo. O kam visa tai?

Panašiai (nors gal ir ne iš tos pačios operos) lankantis vienoje svečioje šalyje, tačiau mūsų valstybės ambasadoje, ten dirbęs kultūros atašė siūlė bendradarbiauti, po to dėl visa ko perspėjęs: „Tik nesiūlykite jokių tapybų ar rašytojų. Mums reikia fotografijos ir kino!“. Taigi taip, viskas jus suprantama!.
Iš tiesų tai tenorėjau pasakyti, jog niekas taip nediskredituoja fotografijos, kaip visa ta kameromis pykštinti minia. Analogiškai muzikai kenkia bet ką ir kaip bimbinantys muzikantai, nusidainuojantys, idiotiškus dainų tekstus retransliuojantys solistai. Šiuolaikinį meną diskredituoja prasto šiuolaikinio meno gausa – dažnas būna įsitikinęs, jog toks ir turi būti šiuolaikinis menas – prastas, atsainus, nesuvokiamas, daugžodžiaujantis... [čia galite įsirašyti savo neigiamus apibūdinimus]. Tapybai pliusų neprideda prasti tapytojai. Literatūrą žudo grafomanai (nors kas pasakys – ar Balzakas su Žemaite nebuvo grafomanais?). Ir taip toliau...

Taigi, meną diskredituoja prastas menas.

Fotografija čia net ne prie ko, nes ji pati yra menas (che-che – juk jau negyvename devynioliktajame šimtmetyje). Kita vertus – be prasto meno nebūtų gero, kaip šviesos nebūtų be šešėlio. Tad ir patenkame čia į tokį uždarą ratą, priverstinai ar laisvanoriškai bėgdami juo kaip papurauodegės voverytės.


2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Pan Dizainas

Tarptautinis žodelis pan lietuvakalbėje aplinkoje galėtų būti suvokiamas dvejopai. Senojoje graikų kalboje pan reiškia „visa“, ir vartojant jį kaip priešdėlį, turimas koks nors globalus, visa-apimantis reiškinys; pavyzdžiui – pandemija („visaliaudinis“), tai yra keliose šalyse ar net žemynuose siautėjanti liga, panestetinis – visur akcentuojantis tik grožį bei estetiką, ir panašiai. Kita vertus, lietuviškai kalbantis ir su mūsų kaimynais bei istoriniais giminaičiais sugyvenantis bendrapilietis nesunkiai suprastų, kad žodis pan reiškia „poną“. Prisiminkime, kad ir lenkiškai rašiusio mūsų tautiečio (ups!) Adomo Mickevičiaus poemą „Pan Tadeusz“.

Tad ir terminas pan-dizainas turi keletą reikšmių.

Visų pirma, kalbame apie visa apimantį dizainą ar jo supratimą. Kita vertus [antra], lenkiškas žodelytis pan žymi „Poną Dizainą“.

Tiesiog dizainas šiais laikais valdo meną.

Va tai tau...

Trumpai paaiškinsime, ką turime omenyje. Beveik visos meno formos ir rūšys mūsų dienomis tapo atributais prie buities – interjero detalėmis, taip sakant. Paveikslas transformavosi į priedą prie sienų apmušalų, skulptūra virto kambario atributu. Net šiuolaikinio meno formos – konceptualūs ar postkonceptualūs (šie tai ypač) artefaktai pasivertė dizaino objektais. Žvelgiant labai plačiai, tame turbūt nėra ir negali būti nieko keisto, kadangi dizaino, kaip ir kitų dailės rūšių šaknys slypi piešinyje (itališkai disegno, nors šioje vietoje reikia pastebėti, kad dizainas itališkai žymimas progettazione terminu). Bet tai yra tik kilmės bei genealogijos dalykai. Iš tiesų menas yra menas, o dizainas – (būkime nepopuliarūs), tik gerbūvio atributas.

Kas visgi meną daro dizainišku? Ogi dekoratyvumas!!!

Keletas analogijų ir panašumų:
Ignas Krunglevičius
Autorius įvykdo galerinės erdvės sterilizavimo operaciją, jo artefaktui - švieslentei (LCD horizontas, 2015 m.) ne tik kartojant salės sienos proporcijas, bet ir susurbiant erdvę, kurioje TAI yra eksponuojama. O žvelgiant formaliai - minimalistinis stačiakampis suteikia interjerui papildomų prasmių beigi atspalvių...
Žilvinas Landzbergas
Šio autoriaus pan-dizainiškumas yra sąlygotas kultūrinio kontekstualumo. Kaip antai animacinė klajonė po Valkininkų vaikų sanatorijos "Pušelės" sieninės tapybos (BA.Steponavičius, B.Žilytė, 1969-1972 m.) struktūras.
O kaip tas dekoratyvumas paima viršų meniškumo (esame konservatyvūs, tad pastebėsime, kad meniškumą kažkiek lemia jausmai, aistros, emocijos ir kitokie jusliniai dalykai – tai, ko dizaine iš tiesų nebūna) atžvilgiu? Labai paprastai – racionalizuojant beigi stilizuojant.

Kas yra racionalizavimas? Racionalizavimas (gal net greičiau pseudo-racionalizavimas) yra tariamai loginiu mąstymu pagrįstas komponavimas ir panašiai. Visgi tame esama apgaulės, kadangi komponavimo pojūtis (panašiai kaip muzikinė ar spalvinė klausa) individui yra suteikiama su jo gimimu. Vėliau tai galima lavinti, plėtoti, tačiau reikia turėti ir tam tikrų duomenų...
Stilizavimas yra tiesiog gražus dalykų sukomponavimas. Sudėliojimas taip, kad nerėžtų akies ir nešiurpintų sąmonės.

Štai, pavyzdžio dėlei atkreipkime dėmesį į Igno Krunglevičiaus „Privatų sintaksės virusą“ ir Žilvino Landzbergo „Be karūnos“. Pirmuoju atveju dizaino yra daugiau, antruoju – mažiau. Bet, kaip jau buvo pasakyta, pandizainas valdo viską.

Taigi - vienas [1)] sterilizuoja bei dekonstruoja, kitas [2)] - kontekstualizuoja ir perkonstruoja:
Ignas Krunglevičius
Žilvinas Landzbergas
 
Dizainiški yra pavadinimai. Bandant suvokti ir analizuoti tiek „Privataus sintaksės viruso“, tiek „Be karūnos“ semantiką, susiduriama su neperlaužiama siena. Pažodžiui: 1) privatus reiškia „asmeninis“, „neoficialus“; 2) sintaksė – tai „sandara“ arba „gramatikos dalis, nagrinėjanti sakinius ar žodžių junginius“; 3) virusas – „nuodas“, taip pat „infekcinis patogenas“. Taigi – krapštyk galvą, kaitink smegenis, meldžiamasis, bandydamas susidėlioti teisingą prasmę ir reikšmę. O juk čia tik viso labo semantinis dizainas – žodžių junginiai dėl žodžių junginių – grožio, skambesio, vienu žodžiu – Pan Dizaino

Su „Be karūnos“ yra lyg ir paprasčiau, kadangi perskaitomumas čia yra akivaizdesnis, keliantis sąsajas su kieno nors nukarūnavimu, pažeminimu, atvertimi (iš ciklo „karalius yra nuogas“). Bet pažvelkime į ekspozicinį „Be karūnos“ kūną, idant suvoktume, jog tai tėra viso labo etiketė prie tam tikrų artefaktų samplaikos, kuriai galima dėti ir kitokią kortelę, kad ir „Ir viskas bus gerai“, „minimal ambient post punk new folk neo gothic polimorfistinis išsireiškimas dvidešimt penktųjų metų ambiogenezės principų raidos metamorfozėse“... Žodžiu, irgi toks Pan Dizainas [belieka tik pridurti, kad dizainiški gali būti ir dailėtyriniai tekstai - užrašai dėl grožio ir apie nieką...]. 

Bet dar giliau pažvelkime į fizinius pavidalus. Krunglevičiaus atveju veikia high-tech – visokios technologijos, susijusios stereo percepcija. Lempos, kolonėlės, laidai, rozetės, prailgintuvai ir panašiai. Viską svarbu sukomponuoti, gražiai apipavidalinti aplinką ir tiek. Tai technologinis Pan Dizaino aspektas. Na, o Landzbergas eina kitu keliu – tartum Mašioto Krapštukas (toks personažas iš vaikiškos apysakaitės, jaunasis gamtos bičiulis, viską rinkęs iš gamtos – lizdelius, kiaušinėlius, sėklytes etc.). Jis renka ready-made‘us ir juos komponuoja – apipavidalina erdvėje. Gražiai, kad jį kur rupūžkė, tai daro, sukuria tą atmosferą, aplinką ir blogosferą – žodžiu, elgiasi kaip tikras Pan Dizaino atstovas... Nes juk viskas mūsų laikais yra Pan Dizainas...

Vienas [1)] technologizuoja, kitas [2)] kolekcionuoja:
 
Ignas Krunglevičius
Žilvinas Landzbergas

Pagalvojau, kad tam, kad būtų dizainas tamptų menu, tarp visų tų racionaliai ir stilizuotai pateiktų elementų turi atsirasti toks mentalinis zyzimas. Garsas z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z. Tai labai subjektyvu ir asmeniška (personalu ir biografiška), bet jeigu tai atsiranda, tuomet dizainas tampa menu. Krunglevičiaus atveju (tegul jis ir technologiškesnis), toji z-z-z-z-z-z-z-z grandinėlė yra trumpesnė, Landzbergo – ilgesnė. Bet juk dizainas mėgsta visokiausius efektukus....

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Medžiagiškumas

Po ilgamečių meno, dailės ir kūrybos tyrinėjimų supratau vieną dalyką… Bet pradžioje (tik ne pačioje) leiskite pacituoti Raimondą Gailiūną, pasakiusį, kad “nežinau, kas yra tas menas – vieniems, tai tas, kas neparduodama, o kitiems, atvirkščiai – tai, kas parduodama…”. O aš po kokių dvidešimties metų gilinimosi į klampius, tamprius ir ypatingai (dar pacituojant Antaną Andrijauską, kurį galima charakterizuoti žodžiu YPATINGAI) sudėtingus meno ir patikimo santykius, supratau vieną dalyką, kad visuotinai yra toleruojami ir kotiruojami tokie tapybos raiškos metodai, kuriuose yra pabrėžiamas medžiagiškumas.
Štai, sakykime, paimkime pavyzdžiais Šarūną Sauką arba, ir tai būtų dar didesniu argumentu – Wernerį Tübkę, ir tarkime tiesiai-šviesiai, kad norint, jog sektųsi mene (na, patiktumėte, gerbiami kolegos, ir panašiai) – būtina kultivuoti MEDŽIAGIŠKUMĄ. Nes medžiagiškumas yra viskas… Žiūrovo akis yra paperkama kūnų, audinių, organinių bei neorganinių paviršių įtikinamumo. Žodžiu, viskas yra labai paprasta, net primityvu. Toks, tad, sėkmės laidas bei garantas…

Bet kodėl čia paminėtini Sauka ir Tübkė? Ne tik todėl, kad tarp jų yra daug kas bendro – ir ypač tas vienijantis medžiagiškumas… Sauka yra mano didžioji estetinė meilė, bet Tübkė – pirmoji…
Visgi pradžioje dar grįžiu prie dėstymo apie medžiagiškumą.
Tapyboje medžiagiškumų būna įvairiausių:
  • augalų (ypač lapų ir žievės) medžiagiškumo
  • daiktų (buities rakandų ir virtuvinių rykų) medžiagiškumo
  • uolienų medžiagiškumo
  • kūniško medžiagiškumo
  • debesų (ir šiaip dangaus) medžiagiškumo
Lietuvių, bet ne tik lietuvių, tapyboje esama daugybė medžiagiškumuose besispecializuojančių autorių. Štai - Sigitas Staniūnas yra lapų materialistas (materija=medžiaga), jam taip pat paklūsta šilkai bei kitokios medžiagos, Sigitas Mickevičius materializuoja uogas ir žiedlapius, na, o kūnus (ypač bjaurųjį jų aspektą) neblogai sumedžiagina Žygimantas Augustinas...
Saukos stiprybė ir įdomybė slypi tame, kad jo medžiaginis spektras yra be galo platus - šis tapytojas padaro tikrą medžiaginį kokteilį iš lapų, granatų, spermos, akmenų, vyno, lentų ir šilko. Tübkė yra analogiškas. Tiek tad tų medžiagiškumo paslapčių.
Galiu tarti tik tokią deklaraciją:

- Tapytojau, jeigu tu nori dėmesio, skirk deramą dėmesį medžiagiškumui!

Ir viskas bus gerai...

O pabaigai papasakosiu, kaip pats pažinau Sauką ir Tübkę. Paradoksas slypi tame, kad apie vokietį išgirdau anksčiau, nei apie lietuvišką jo kolegą. Pamenu tą dieną, kai mano tėtis parnešė namo įrėmintą Tübkės "Valstiečių karą Vokietijoje" [https://en.wikipedia.org/wiki/Werner_T%C3%BCbke] - visą didžiojo darbo (originalus dydis - 14x123 metrų) reprodukcinę išklotinę, išimtą iš DDR dailės žurnalo Bildende Kunst. Nuo kokių 1982-ųjų kabojo ji mūsų virtuvėje, valgydamas nelabai skanius sovietinius makaronus ("vermišelius") arba virtą kiaušinį, žiūrinėdavau į daugybę figūrėlių, į ištapytus audinius, žemes, dangų, architektūrą. Ir tik dabar supratau, kad mane - žiūrovą, it kokį kilbuką, veikė medžiagiškumas (tartum kuo tikriausias žemėtas sliekas - meškeriotojo jaukas ant kabliuko).

WernerioTübkes (1929-2004) Frühbürgerliche Revolution in Deutschland reprodukcijos fragmentas.
Aliuminio rėmu įrėmintas, kabojęs namų virtuvėje senais, gerais laikais... 
Visgi Tübkes atveju ypatingai veikia drabužių, oro ir vaivorykštės medžiagiškumas...


Su Sauka "susipažinau" jau brandesniame bei sąmoningesniame amžiuje. Sauka būdavo "Dailėje", didelį įspūdį padarė už jau savo užsidirbtus (doru ir sąžiningu archeologiniu darbu) pinigus įsigytas leidinėlis, pristatantis vieno kunigo kolekciją - ten, pamenu, man darė įspūdį saukiškas medžio rievių tekstūrų ir braškių uogienės skaidrumo medžiagiškumas, be to - Markeso knygelė "...apie gražiąją Erendirą" (kurią turėjo studijas pradėjusi sesuo). Na, o paskui savo akimis pamačiau ir "Pragarą" - tuose pačiuose Parodų rūmuose, tik ne 1992-aisiais (personalinėje parodoje), o kiek vėliau - regis, kažkurioje trienalėje/bienalėje/kvadrienalėje.

 Taip tad susidūriau su Saukos medžiagiškumu - ir prarijau jį, kaip ta vargšė žuvelė. Nes jis yra viliojantis ir gundantis.

Du Šarūno Saukos darbai atmintiname veikale RIČARDO JAKUČIO dailės kolekcija (Vilnius, "Poli", 1993).
Kairiojoje reprodukcijoje mane iki šiol žavi braškių uogienės materialumas, dešinėje - visas medžiagiškumo kompleksas - ir mediena, ir ištrypta žemė, ir raukšlėta žmonių oda ir net apčiuopiami "triusikai".

2015 m. kovo 10 d., antradienis

Kokteilis iš 3 ingredientų

Bet kas, gėręs Baltą rusą, nesunkiai pasakys, kad šis alkoholinis kokteilis yra sudarytas iš trijų dalių: degtinės, kavos likerio ir šalto pieno. Na, o ragavę Sex On The Beach, turbūt irgi lengvai padiktuos esminę komponentinę trejybę: 1) degtinę (žinoma!), 2) apelsinų sultis, 3) persikų likerį.

Tad štai šių eilučių autorius, žvelgdamas į parodą "Moteris žanrų žaisme" (atkreiptinas dėmesys į trilypį pavadinimą!), kurioje reprezentuojasi trys (!!!) autoriai - Aistė Černiūtė, Jūratė Kazakevičiūtė ir Aleksandras Vozbinas, mąsto - kuriam kokteiliui - "rusui" ar "seksui" priskirtina regimoji meno kolekcija. 

Keletas vaizdelių (iš karto norime pasakyti, kad specialiai, lyg maišydami kokteilius, pačius trijų autorių kūrinius fragmentuojame). 

Aistė Gabrielė Černiūtė:



Jūratė Kazakevičiūtė:



Aleksandras Vozbinas:




- Kodėl koktelis? - galbūt paklaustų koks nors Tomas Netikėlis. "Labai paprasta", - atsakytume, - "visas menas ir konkretus meno kūrinys yra iš genialumo, darbo, nusivylimo, klaidų, rutinos, purvo ir daugelio kitų komponetų sudarytas mentalinis kokteilis. Tegul Jums tai skamba ir pseudoromantiškai...". 

Baltasis rusas lyg ir netiktų tematiškai - visgi parodoje akcentuojamas lytiškumo - moteriškasis pradas. Tačiau beveik absoliučiai sutampa kokteiliniai ingredientai. Ką aš čia turiu omenyje? Tą, kad kai kurios tų trijų autorių "techninės" (iš tikrųjų - medžiaginės bei formaliosios) charakteristikos tiesiog tobulai atitinka pirmojo kokteilio receptūrą. 

Jūs tik pažiūrėkite - Kazakevičiūtės kūryba yra degtiniška! Tos jos sinteponinės moterys ir kitokios būtybės svaigina arba bent jau kuria totalaus neblaivumo būseną. Būdamas girtu, recenzijos autorius mato tik tokias, o ne kitokas moteris - gundančias, bet kartui siurikiškai bauginančias (kaip kokias kates - kurios mielai murkia, tačiau kai reikia-nereikia, parodo ir aštrius nagučius). O ir medžiagos, tie audiniai, vatos, kapronai, nailonai, siuviniai bei kitokios materijos konotuoja degtinišką skaidrumą, etinį-estetinį grynumą bei stiprumą... Černiūtė yra likeriška. Jos tapyba yra kaip koks tamsus ir nepermatomas Žagarės vyšnių likeris (šioje vietoje net nereikia minėti, jog tapytoja yra rengusi "vyšninę" parodą). Be to, tai rupi (kaip pravaryta stambaus malimo kavamalėje), širdies darbą greitinanti tapyba (kofeinas etc.) - jūs juk patys žinote - visokie jausmai, impresijos, ekspresijos... Tuo tarpu Vozbino darbai - grynas pienas! Figūros - ar būtų vyriškos, ar moteriškos - kaip iš pieno plaukusios. Norėčiau būti korektišku ir precizišku, pastebėdamas, jog šio dailininko darbams tinka visos pieno produktų kategorijos. Vozbino tapyba yra ne tik pieniška - ji dar ir grietiniška, grietinėliška, jogurtiška, net kefyriška. Tiesiog tokios yra menininko nutapytos moterys (o ir koloritas), tiesiog toks yra jų kūniškumas - skanus, šiek tiek rubensiškai liulantis - kaip į gražius sluoksnius nusistovėjęs rūgpienis...


Vėlgi vizualus kokteilis. White Russian...

Jūratė Kazakevičiūtė:



Aistė Gabrielė Černiūtė:



Aleksandras Vozbinas:



"Sekso paplūdimyje" kategorija taip pat labai tinka kalbant apie visos šios trijulės - Aleksandro, Aistės, Jūratės kūrybą. Nes kas yra seksas paplūdimyje? - Tai šioks-toks nepatogumas ( 1>fizinis trukdymas - sueities metu smėliai visur lenda...; >jausmiškai dvasinis diskomfortas - kažkas gali pamatyti, gelbėtojai keistai sureaguoti ir panašiai...), visgi pasibaigiantis malonumu ar bent romantiškais prisiminimais (gera atminti puikiai praėjusias dienas!)... Juk tokia yra Vozbino tapyba - taip, ji graži, miela, vaizduojanti puikius dalykus, tačiau tas groteskas, toji ironija kažkuo panaši būtų į Jūsų lytinių santykių prie jūros metu šalia drybsančio, pirštu prikišamai rodančio kaimynėlio krizenimą (begėdiškumo ir atvirumo derinukas). Analogiškai su Kazakevičiūte - per tuos širdžiai patrauklius, saldokai erotiškus, lengvą ištvirkimą skleidžiančius objektus, spinduliuojama ir meilė, ir net šiokia tokia neapykanta (šiurpas, virpesys bei įniršis). [Kažką panašaus  savo adresu turbūt patiria į moterų pliažo teritoriją užklydęs suinteresuotas žioplys]. Galop Černiūtė, besigriebianti ir lyriškų temų, ir sukrečiančių problemų (nuo meilės iki neapykantos, nuo aistros iki mirties)...

Tad šių eilučių autorius, nenorėdamas būti eiliniu Buridano asilu, kaip tikras kokteilių vartotojas, griebtų Baltąjį rusą, o išlenkęs šį, nepasididžiuotų paragauti SOB - abiejų jų sudėtys ir kiti esminiai dalykai bei skoniai juk atitinka trijų autorių kūrybines vibracijas ir žiūrovų/gėrovų receptorius...


Tad vėl vaizdų mikstūra. Kuo tikriausias Sex On The Beach...

Aleksandras Vozbinas:



Jūratė Kazakevičiūtė:



Aistė Gabrielė Černiūtė:



- Na zdravi! ...
- Danke!...