Šis tekstas turėtų būti Gyčio Aštrausko, Evaldo Bubino, Algimanto Černiausko parodos „Good Old Baudelaire“ „Grafo“ galerijoje recenzija. Bet taip visiškai nėra dėl vienos iš čia esančių asmenybių ir tam tikros socialinės-kultūrinės konjunktūros.
Kaip
liudija pastarųjų dienų (na, iš tiesų – savaičių, mėnesių, net metų) įvykiai,
Nacionalinės meno ir kultūros premijos (toliau – NP) Lietuvos Respublikoje yra
teikiamos už nieką ir beveik visiems. Visiems – tai seksistams ir
antifeministams, priekabiautojams ir šantažistams. Galbūt tarp jų esama vieno
kito vagies ar net prievartautojo (bet kriminalistai bei istorikai tą nutyli) –
tačiau argi visus juos suskaičiuosi ir demaskuosi? Juolab, kad NP yra teikiama
ne taip jau trumpą laiko tarpą – nuo garbiųjų 1989-ųjų (tuomet vieni laikėsi už
rankų Baltijos kelyje, o kiti turbūt brendo asmeniniams savo planams kažką iš savo
kūno organų duoti palaikyti kitiems - atsiprašau, kitoms). Tarp tų beveik
dviejų šimtų laureatų iš tikrųjų nėra vien tik šventieji, tad gal ir negalima
sakyti, jog visi jie yra šmikiai, tačiau atmesti tokios tikimybės negalima.
Kita vertus, NP atveju visuomet galima atsipalaiduoti, ramiai konstatuojant
(cituoju ne kartą girdėtą mintį), kad „reikia atskirti menininką nuo žmogaus“.
Tad šioje
vietoje būtina tam tikra klasifikacija. Sakyčiau, kad Algimantui galima, reikia
ir net būtina suteikti NP kaip asmenybei. Kodėl? Todėl, kad jis kai kuriose situacijose tiesiog elgiasi
drąsiai ir vyriškai (nevengsiu šio žodžio, tegul ir žinodamas, jog galiu pats
būti apkaltinamas seksizmu). Papasakosiu personalinį atvejį. Senais laikais,
kuomet buvau studentu, o garbiojoje VDA jau tuomet veikė toks vienas
personažas, dėl kurio šioje institucijoje vėliau įsisiūbavo #MeToo judėjimo sekcija, tamsų ir šaltą
vakarą paskutiniuoju autobusu iš Lietuvos sostinės važiavau namo – į Dzūkijos
sostinę. Pas tėvus, namo – tam kad eilinį savaitgalį praleisčiau ne
sudvisusiame bendrabutyje. Sėdėjau pačiame autobuso gale. Šalia manęs sėdėjo
dvi likimo sesės – studentės. Už jų – toks pagėręs bernas, o kairiau nuo manęs
– iš matymo gerai pažįstamas tipažas. Su šiuo kažkada, paauglystės laikais
treniravausi tame pačiame dziudo būrelyje, jis buvo pelnęs medalių Tėvynėje ir
netgi neblogai pasirodė užsienyje. Ir tai nekėlė nuostabos, pasižiūrėjus vien į
spintinę jo konstrukciją... Taigi, tas toliau sėdintis pagėręs bernas kažkur
pusiaukelėje (Vilniaus-Alytaus atveju tai yra taškas, vadinamas Valkininkų
geležinkelio stotimi) pradėjo šlykščiai kabinėtis prie studenčių. Pradžioje
žodžiais, netrukus – veiksmais. Merginos ėmė piktintis. Dziudo čempionas iš
karto įbedė mąslų žingsnį kitur - į lapkritinius Dzūkijos laukus (buvo tamsu, tad matė
jis ne morenines lygumas, o tik savo juodas akis, bet svarbiausia jam juk buvo nematyti nieko), aš verbaliniu būdu (gėdindamas) bandžiau padėti aukoms.
Tačiau priekabiautojas į mane nekreipė dėmesio, todėl (vengdamas pats tapti jo auka,
nes savo muštynine patirtimi nepasiklioviau), nuėjau link vairuotojo. Šis tik
dar labiau pasigarsino „Pūko“ radiją ir mano adresu nepasuko net senokai skusto
savo smakro. Grįžau atgal, tardamas mergaitėms, kad derėtų duoti durniui kelią
(omenyje turėjau ne tik tą pagėrusį kuilį, bet ir imtynininką bei šoferėlį) ir
pats persėdau (vietų netikėtai buvo ir priekyje) kitur. Maniškiu pavyzdžiu
pasekė ir studentės. Moralas šioje istorijoje slypi ne vien tame, kad
nepagelbėjau akivaizdaus smurtavimo objektams (nors ir labai stengiausi), bet
ir tame, kad aplinkiniams (ypač tam dziudoistui, varpos nenulaikantį šaunuolį
galėjusiam pakloti vienu metimu) buvo visiškai nusispjauti. Nepasakosiu visų
įvykių ir peripetijų (kas nori, tas puikiai viską žino), tačiau pastebėsiu, jog
Algimantą Černiauską gerbiu ir net myliu šių dienų kontekste dėl aiškios
pozicijos buvimo ir vyriškos drąsos. Praktiškai visa situacija, kurią mes
žinome (ir kurios dėka Algimantas yra pačiame jos sūkuryje) jo paties nelietė
ir jis galėjo visiškai ramiai rūkyti cigaretę kur nors tarpuvartėje (kalbu
rusiško priežodžio frazeologija) ir nieko nedaryti. Tačiau jis prakalbo ir jo
dėka visa istorija virto pasakojimu ne vien apie mergeles ir patinus (kur
teisybės galima aptikti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje), bet epopėja apie
mūsuose iki šiol egzistuojantį psichologinį smurtą, sovietinę diedoviščiną, prastą
ir prasčiokišką žeminimą, kurioje akivaizdoje atsidūręs ne vienas sako: „Bet
juk nieko nebuvo. Nieko ir įrodyti negalima. Toks menininkas. Painioti jo
genialumo ir žmogiškųjų ydų nereikėtų“. Etc. ir taip toliau. Algimantas aštriai
ir drąsiai sako, jog taip neturėtų būti. Kad reikia kažką daryti mums visiems. Tai
yra rimta. Už tai pats galėčiau teikti jam NP. Čia gal ne į temą (o gal
atvirkščiai???), bet pastebėsiu, jog dabartinė situacija Lietuvos valstybėje
yra tokia niūriai ir šviesiai tragikomiška, kad už elementariai moralų elgesį
premijų, apdovanojimų ar tiesiog elementarios pagarbos yra nusipelnęs ne vienas
pilietis. Kalbu apie tokius, kurie neprisisiurbia prie bendro tautos gerbūvio
vien dėl savo asmeninės naudos, o atvirkščiai – idealistiškai siekia bendrojo
gėrio. Tokių, regis, dabar tampa mažuma. Tad jie jau vien tai verta premijų ar
bent pagarbos.
Bet
čia moralės reikalai. Žinant, kad su morale ne tik meninėje, bet ir
pedagoginėje veikloje mūsuose yra ypatingai blogai – viešus charakirius ir atgailos
sepukus čia turėtų padaryti ne tik kai kurių akademijų bei katedrų vadovybės ir
administracijos, bet ir tų pačių NP teikimo komisijos. Nes tarp jos narių
tikrai ne vienas žinojo ir žmogiškąsias nominantų silpnybes. Ir kartais į jas kreipiamas dėmesys net liberaliajame meno pasaulyje. Šioje vietoje
negaliu neprisiminti vieno savo dalyvavimo kažkokios eilinės LDS bienalės ar
trienalės žiuri – vienam iš galimų laimėtojų to prizo (o tai buvo kelionė į,
berods, Europos parlamentą) buvo atsakyta kliaujantis argumentu: „Jis per daug
geria ir gali padaryti gėdos Lietuvai“).
Taigi
nepainiokime etikos ir meno, nes būtent tą deklaruoja ne vienas tarp mūsų.
Pakalbėkime apie Algimanto Černiausko kūrybą. Turiu pastebėti, jog ją žinau jau
ne vienerius metus. Dar 2012 metų vasarį VDA parodų salėje „Titanikas“ veikė
šio menininko (dar studento) ir jo dėstytojo Henriko Čerapo paroda „Jauno
gitaristo meilės darželis“. Tuomet į šį tandemą žvelgiau kaip neblogą (parodine
prasme) profesoriaus ir mokinio kolaboravimo pavyzdį, jau tuomet pamąstydamas –
o kas bus toliau? Esmė slypi tame, kad Černiauskas priklausė tam specifiniam
Čerapo mokintinių būreliui (pats, o ir kiti juos vadina „čerapiukais“ arba „čerapistais“),
kurie veikia šiokios tokios sektos principu. O kas yra sekta? Kame slypi
sektiškumas? Tame, kad dėstytojas savo kalbą ir pasaulėžiūrą perša kaip
vienintelę ir nepamainomą vertybę. Auklėtiniai dėl to nediskutuoja ir eina
karštomis guru pėdomis, mindami šiam tiesiog ant kulnų. Pridursiu dar, kad
seniau ir anuomet, o ir vėliau, toje Katedroje (kalbu ne apie Justino
Marcinkevičiaus apdainuotąją, o Justino Vienožinskio įsteigtą) būta Gudaičio ir
„gudaičiukų“, Karatajaus ir „karatajukų“, Vaitiekūno ir „vaitiekūniukų“,
Gasiūno ir „gasiūniukų“. Tad kaip rodo ši seka, o ir trumpas gyvenimiškas
patyrimas, dar vienas natūralus sektos bruožas yra jos baigtinumas. Ne tik
studento kaip būsimojo menininko aspektu – nes imituoti kažkurį Mokytoją yra kelias
į Niekur arba važiavimas maršrutu „Road to Hell“ (kaip dainavo Chrisas Rea).
Tokiais atvejais yra galimi du sprendimo būdai. Vienas jų – numirti pačiam kaip
menininkui. Tokių būta daug tarp karatajukų ar gasiūniukų – jie gavo gerus
balus ir įvertinimus iš dėstytojų savo studijų laikais, tačiau išnyko iš arenos
netrukus, po visų gynimų ir baigimų. Kitas kelias – budistinis. Tiksliau –
dzenbudistinis. Kaip sakė vienas iš jų adeptų (laisva parafrazė): „Norint
pasiekti dharmą, reikia užmušti ne tik save, bet ir Mokytoją savyje“.
Tad
Algimantas, mano įsitikinimu, šiuo metu būtent tą ir daro – savęs jis gal
neužmušinėja, tačiau sėkmingai smaugia Mokytoją savyje. Kaip tai daro? Pirmas
dalykas – keičia formatą. Didelį platiems gestams ir neribotiems užmojams
dėkingą dydį jis mažina. Tai daro tam, kad eitų ne tik į plotį, bet ir į gylį.
Be to (čia jau gal antras punktas), mažindamas formatą jis tampa jautresniu ir
atidesniu spalvai. Statybinį industrinį dažą (na, tokiais yra uždažytos kokių
nors valdiškų įstaigų ar pramonės įmonių laiptinės arba koridoriai) jis keičia
beveik impresionistiškai jautria, muzikaliai virpančia koloristine skale.
Trečias dalykas, kuriame jaučiami ir matomi poslinkiai – pats prisilietimas
prie paviršiaus. Jis tapo subtilesniu, prilygstančiu meiliam mylimo žmogaus
kūno lytėjimui pirštų galiukais. Galop (ketvirtas šio semantinio kvadrato
kampas) – beatsirandanti linija Algimanto tapyboje. Ji galbūt visuomet
egzistavo – ten, tarp tų būgniškai trankių potėpių gigantiškose drobėse. Tačiau
dabar, šiuo atveju, tuose kameriškesniuose pavidaluose ji įgavo dvasios netgi
tarp pačių potėpių susidūrimų ir susikirtimų.... Viso
to Mokytojo užmušinėjimo simboliu ir metafora (bet tai daugiau nei tas...)
laikyčiau vieną kūrinį – video performansą, kuriame Algimantas Černiauskas su
savo kolega E. Bubinu nenustojamai kasa duobę kažkur tolimojoje Portugalijoje.
Tai juk ir kasimosi gilyn, ir praradimo, bet kartu – Prisikėlimo ženklas.
Tad už ką Algimantui Černiauskui reikėtų suteikti NP? Už poziciją ar už meną? Už poziciją NP nėra duodama, už meninę veiklą anksčiau ar vėliau NP gaus kiekvienas Lietuvos menininkas (turint omenyje mirštamumą, emigraciją ir dėl to, kad remiantis matematiniais skaičiavimais gaus ją visi anksčiau ar vėliau).
P. s. Regėtųsi, kad ne visai korektiška yra kalbėti ne apie meną, o kažkokias pozicijas parodos recenzijos atveju. Juolab nėra padoru išskirti vieno menininko likusių dviejų atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju - susidurdamas su tuo "senuoju geruoju Bodleru", matau tame ir tam tikrą pilietinę deklaraciją, i rnet politinę manifestaciją.
Šis
tiesiog telefonu nufilmuotas kelių sekundžių vaizdelis man pačiam
regisi kur kas geresne recenzija nei visi šie tekstiniai postringavimai
aukščiau ar žemiau. Kodėl? Todėl, jog labai puikiai rodo realaus vaizdo
ir figūratyvumo transformacijas, jų keitimąsi ir tapimą virš-realiomis
bei abstrakčiai tikromis. Kuo tikriausia tapybinės olos alegorija, kurią
sėkmingai eskaluoja visas trejetas - AŠTRAUSKAS, BUBINAS, ČERNIAUSKAS.
Štai dar keletas Vyto Nomado nuotraukų iš parodos /daugiau žr. https://www.facebook.com/pages/GRAFO-Gallery/164938340796241?hc_ref=ARTLiIaoJWZBvchDGwrvSgspO1mvcGmexKOPdr2B0VEw6wxRmjsQF5rUljmedEtO7Fg -
