Antano Mončio namai-muziejus (ir kiti personaliniai menininkų muziejai): būti ar nebūti?

Šio teksto paskirtis nėra aiškinti – koks reikšmingas yra Antanas Mončys ir koks ypatingas yra jo kūrybą reprezentuojantis muziejus Palangoje.

Ne, tikrai ne!

Iš karto, nevyniodamas žodžių į vatą pastebėsiu, kad mūsų kultūra ir ne vienas ją įkūnijantis fenomenas yra gynybinėse pozicijose – suskliautęs ausis slepiasi apkasuose ir dreba, kad tik kas nors jo neliestų ir netrikdytų. Galbūt pats ryškiausias pavyzdys yra Krantinės arka Vilniuje – savo bukumu (na gerai, ne bukumu, tiesiog neišprusimu) besididžiuojantys subjektai ją dergia tik dėl to, kad „ji yra negraži“ arba „nesuprantama“ ir viskas yra labai „puiku“...

Bet čia nukrypau į šoną...

Jau dvi savaitės praėjo nuo konferencijos A.Mončio muziejuje Palangoje, o aš vis dar vaikštau, apimtas lengvos euforijos, kurią norom-nenorom, visai to nenorėdami, blaško kai kurie cinikai ir skeptikai.
Konferencija buvo labai paprasta – penkliolikos metų jubiliejų mininčioje institucijoje susirinko kai kurių lietuviškų menininkų personalinių galerijų, jų namų-muziejų atstovai ir pristatė savo atstovaujamus  kultūros centrus. Taip – kultūros centrus. Nes egzistuoja du esminiai muziejų-galerijų tipai: muziejai-monopolininkai ir muziejai-individualistai. Abu šie tipai vienodai reikalingi ir ypatingi. Štai, turime Nacionalinę galeriją, pristatančią bendrą LT dailės panoramą ir turime atskiriems menininkams dedikuotas institucijas – kad ir K.Varnelio namus-muziejų (atstovauju šiam pačiam geriausiam personaliniam dailininko muziejui Lietuvoje, tuo labai didžiuojuosi, ir dėl to visa tai rašau) ir daugelį kitų. „Monopolininkai“ yra svarbūs ir dar kaip – nesjuk yra reikalingas bendras, koncentruotas vaizdas į mūsų dailę, su kuria galėtų susipažinti ir bet kuris tautietis, ir bet kurie užsienietis. Tačiau paklauskime – ar apie Antano Gudaičio kūrybą mes labiau, giliau, išsamiau sužinotume NDG, ar jo vardo galerijoje? Tai žinoma, kad pastarojoje!

Būtent apie tai aš čia ir šneku. Manau, kad Lietuva daug daugiau išloštų (tiek jos kūrybingieji menininkai, tiek plati bei įvairialypė žiūrovų auditorija), jeigu turėtume A.Gudaičio, V.Eidukevičiaus, V.Petravičiaus, A.Galdiko, J.Švažo, V.Kisarausko, T.Valaičio galerijas (beje, tą puikiai suprato Pirmosios Respublikos visuomenė, įsteigusi ne ką kitą, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją – jam vienam skirtą muziejinę/galerinę instituciją), o ne vieną koncentruotą „stalą“, pateikiantį vieną kitą trupinį nuo minėtų ir daugelio kitų menininkų kūrybos stalo. Būtent tai suteiktų paskatų mūsų kultūrinio sluoksnio turtėjimui bei gausėjimui. Nes pripažinkime, kad neretai mūsuose viskas nepagrįstai regisi nususę ir prėska.



V.Poškus, Mončio kaukė, 2014

Būtent daug ką verbalizavo maniškę euforiją numušęs vienas kažkurios muziejinės institucijos aukšto rango tarnautojas, globėjiškai išklausęs mano sapalionių (girto zuikio svajonių) apie tai, kaip gera būtų turėti daug personalinių menininkų galerijų-muziejų) ir kontrargumentavęs tokiais punktais:

• ·     Tokius muziejus būtų sunku išlaikyti finansiškai (dar viena našta biudežtui ir taip toliau, ir panašiai)
• ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (I) – nes kam įdomu dailininko pypkė, paletė ir lova?
• ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (II) – nes Lietuvoje nėra įdomių menininkų, viskas tėra gūdūs Vakarų meno pasaulio aidai.

Kadangi išgirdęs šiuos žodžius ilgam netekau amo, ir negalėjau nieko atsakyti, dabar galiu pateikti kelis kontr-punktus.

• o   Taip, personaliniai menininkų namai-muziejai-galerijos daug atsieina ir atsieitų valtybės iždui. Bet taip samprotaujant, galima pastebėti, kad pinigus siurbia ir visi kiti muziejai.
• o   Didžioji kai kurių kultūros valdininkų (fu, kaip nesuderinamai skamba šie du pastarieji žodžiai) dalis iki šiol šabloniškai mąsto, kad menininką atstovauja ne jo kūryba, o jo naudoti daiktai. Bet man, pavyzdžiui, visiškai nusišvilpti, kokį drabužį dėvėjo Michelangelo – kur kas įdomiau, ką jis nutapė ar išskaptavo.
• o   Manau, kad jeigu tas tūlas prelegentas matytų daugiau menininkų kūrybos ir jų visumos, jis nekalbėtų, kad „Lietuvoje nėra nieko gero“. Kartais mūsų dienomis susiduriame su tokiu bendrapiliečių tipu – jie būna išvažinėję visą pasaulį, „ofšoru po egzotiškus kraštus...“, tačiau nemato, kad vyksta po jų nosimi...

Štai būtent tai ir inspiravo maniškes mano mintis apie Krantinės arką (kuri čia visai ne prie ko), bendratautiečių bukumą ir panašiai... Tiesiog mūsuose iki šiol yra gajus, aktyvus ir dominuojantis savo kvailumu besididžiuojančių žmonių tipas, o paminėtas muziejinis klerkas su savo išvedžiojimais liudija, kad tokie ne tik egzistuoja, jie dar ir valdo, formuoja bendrąją nuomonę ir pan.

Bet pabaigai noriu pasakyti kelis pagiriamuosius žodžius A.Mončio muziejui. Kaip teko patirti, jis, minintis savo penkiolikos metų sukaktį, gyvena ne pačius geriausius savo metus. Aplinkui zuja kažkokie įtartino sukirpimo tipeliai, mojuojantys popieriais ir aiškinantys, kad šventoji žemė, esanti po A.Mončio muziejaus namu, kad pats statinys turi priklausyti kažkam kitam, kad muziejus praktiškai čia nereikalingas ir t.t. Žodžiu, eilinis geras muziejus Lietuvoje turi užsiiminėti ne savo darbais bei misija, bet skirti dalį energijos kažkokiom nesąmonėm...

O A.Mončio muziejus tikrai yra puikus. Fantastiškos yra jo erdvės. Smagu, kad viena erdvių dalis yra skirta mūsų pasididžiavimo, fantastiškojo menininko kūriniams. Ir tai, kad čia galima pamatyti ne vieną, ne kelis, o nemažai jo darbų – praktiškai visumą, vienovę, esmę – tai yra didelė privilegija. Taip pat smagu, kad kita ekpsozicinė dalis yra skirta keičiamoms parodoms (nuo A.Gudaičio iki jaunų ir užsieniečių...). Ir jau vien dėl to verta atvažiuoti į Palangą (kuri, mano laaabai subjektyvia nuomone, yra užkampis kaip reikiant – to turginio tvaiko nenuplauna nei Baltijos bangos, nenupučia nei sūrūs vakariai, šiauriai) – nes čia tikrai yra ką ir ko pažiūrėti.

Vien jau A.Mončio muziejaus dėka...

V.Poškus, Mončio kaukė, 2014

 

Bronė Jacevičiūtė. "Nuo Punios kalno/ Nemunas ties Punia": šiek tiek apie skanų peizažą

Apie Bronę Jacevičiūtę yra sunku rašyti neminint jos ryšių su Salomėja Nėrimi arba Janina Degutyte (kaip ir neįmanoma nepasakyti žodžio kito apie jos ideologizuotą kūrybos pobūdį). Viena buvo jos mokytoja, kita draugė ir bičiulė. Tiek viena, tiek kita tiesiogiai ir netiesiogiai diktavo ir šios šiek tiek primirštos (nors mirusios ne taip seniai nuo tekstuko parašymo datos) tapytojos temas, gal net ir stilistiką. B.Jacevičiūtė yra neįsivaizduojama be savo „kultinio“ 1956 metų paveikslo „Salomėja Nėris pas Šešioliktosios lietuviškos divizijos karius“ (jo atsiradimo priežastys ir aplinkybės yra labai aiškiai išdėstytos pačios autorės prisiminimuose). Gal ne toks „kultinis“, tačiau pakankamai reikšmingas yra ir J.Degutytės portretas (1973 m.). Blogu tonu pasižymintis ar teisybės visais būdais ieškantis tyrinėtojas dar prisimintų šios dailininkės propagandinius plakatus, skirtus Tarybinei armijai ar agituojančius daugiau grūdų skirti valstybei. Istorija viską dėlioja į savo vietas.

Taip, ideologizuoti kūriniai atspindi sudėtingas konkretaus laiko peripetijas, menininko biografijos įvairovę, tačiau niekas nediskutuos, kad formos prasme jie yra stiprūs, įdomūs net siužeto požiūriu (socrealizme kažin ar įmanoma atskirti abu šiuos lygmenis). Galbūt todėl bent man ypač įdomūs yra socrealistų eskizai, etiudai ir kitokie ne tokio stipraus ideologinio įsipareigojimo reikalaujantys formatai (būtent tai ir turėjau omenyje rašydamas apie Jono Vaičio „Tris paršelius“, oi, atsiprašau, pionierius).

Bronė Jacevičiūtė buvo stipri peizažistė (nors, reikia pripažinti, yra pasibaisėtinų jos darbų). Žinoma, tiek turinio (gamta net ir Amerikoje gamta), tiek netgi formos prasmėmis ten galbūt nebuvo nieko ypatingo – akademiškai suręsti, ryškiomis chruščiovinio „atšilimo“ spalvomis nutvieksti kraštovaizdžiai ir tiek. Bet kartais to ir užtenka. Pernelyg didelis pretenzingumas vargina, net užknisa.

Prieš akis turiu nedidelį, horizontalų šios tapytojos peizažą. Lyg ir nieko ypatingo – klasikinė lietuviško peizažo schema – smėlėtas krantas pirmajame plane, vandens telkinys, medžiai už jo, nedidelis „gabalėlis žydro dangaus“. Ir kompozicinis bei faktinis centras – valtelė su baltamarškiniu piliečiu. Žmogaus figūrėlė yra mažutėlė, įsižiūrėjus geriau regisi, kad prie savo degtukinės galvutės ji dedasi kažką balto (ledų, krem-briulė, gogel mogelį ar dar kokį daiktą). Pirmojo plano potėpiai horizontaliai lygiagretūs, medžiai toliau – kažkaip išsukti, įtrinti į kartoną. Gražu ir tiek.

Tai tikrai yra gražu, skanu (tapybine prasme) ir malonu. Malonūs spalviniai deriniai, skanus tepimas, gražus siužetas ir pati tapyba.

Apie patį siužetą galima pasakyti tiek: pats pavadinimas nugarinėje pusėje yra užrašytas dviem variantais – pieštuku („Nuo Punios kalno“) ir mėlynu rašalu („Nemunas ties Punia“). Tad visiškai aišku, kad regime vaizdą Punios piliakalnio papėdėje, panemunėje. Kitame krante – Punios šilas. Punia kaip objektas tapyta neatsitiktinai. Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ (1956 m.), piliakalnio tyrinėjimai, vykę šeštojo dešimtmečio pabaigoje (vykdyti Reginos Volkaitės-Kulikauskienės) šią vietą savotiškai sakralizavo, paversdama jeigu ne vietine tapatybę ir sąmonę saugojančių „tarybinių lietuvių“ Meka ar Jeruzale, tai bent jau Troja...

Nugarinėje pusėje yra įrašyta ir autorės dedikacija „Jaunystės draugui Domui“. Domas – tai Domas Černius, pagal išsilavinimą agronomas, pagal pašaukimą – poetas. 

Meno terminalas virsta Estetiniu terminatoriumi

Su kolega kuratoriumi ir kritiku Ignu Kazakevičiumi mes padarėme Meno terminalą....

Žodyje „terminalas“ esama šiokios tokios dviprasmybės. Tai gali būti ir kažkas labai gigantiško (kaip krovininių laivų terminalas kokiame nors Šiaurės jūros uostamiestyje) ir labai "menko" – kaip informacinis terminalas kokiame nors trijų žvaigždučių viešbutyje.

Meno terminalas yra būtent toks – ir nenusakomai didelis, ir simpatiškai kamerinis. Juo, it kokiu kruiziniu laivu Tallink (plaukiančiu iš Rygos į Stokholmą) galima nuplaukti ir labai toli – į krantų neturinčius menų okeanus, ir tiesiog pažaisti. 

Taip, taip – pažaisti. 

Nes terminalas yra kažkas tarpinio tarp bankomato ir žaidimų aparato – tiek vienu, tiek kitu atvejais, spaudant mygtukus ar jautrųjį ekraną, galima tiesiog žaisti ir visais būdais patirti satisfakciją. Malonumą, orgazmą, gėrį.

Taigi, žodžių junginyje „mes padarėme“ taip pat esama šiokios bent jau dviprasmybės. Pirmoji reikšmė labai paprasta – su Ignu Meno terminalą tiesiog sukūrėme. Tai yra dvasinių ir mentalinių mūsų pastangų rezultatas.

Kalbant metaforiškai, atsiprašant, mes jį išdulkinome. Nieko nepadarysi – taip grubiai sakoma mūsų kalboje ir visuomenėje...

O iš tiesų tai neaišku – kas ką padaro – ar kuratoriai terminalą, ar terminalas – kuratorius. Tuo pačiu ir žiūrovus. Viskas priklauso nuo teisingai (tada mes padarome jį) arba klaidingai (tada jis padaro mus) atsakytų klausimų. Tada terminalas virsta kuo tikriausiu Terminatoriumi ir pasako:

–        - Hasta la vista, baby!

O jeigu jau labai rimtai, tai viskas yra be galo paprasta ir sudėtinga (vėl tai pakartosime).

Meno vartotojas tiesiog turi nueiti į parodą. Išsirinkti jam maloniai skirtą vokelį (prieš tai perskaitęs inskripciją ant stulpo ir įvertinęs save – kas jis iš tiesų yra – žiūrėtojas, stebėtojas ar vertintojas), perskaityti instrukciją ir, priėjęs prie Meno terminalo, sužaisti juo.

Meno terminalo esmė ir prasmė yra labai paprasta:

–       -  Kaip terminatorius (robotas, kyborgas, kibernetinis žmogus, elektroninis golemas) gali pakeisti natūralųjį homo sapiens, taip Meno terminalas yra hiper-inter aktyvus meno kūrinio ar kūrybos recenzijos ir net paties meno kūrinio ar net (oho!) pakaitalas, į formulę užrašyta jo kvintesencija...

Pradinė informacija apie Meno terminalą. Koncepcija, diagrama etc.

Pirminė instrukcija (ant kolonos) ir esminės instrukcijos (pagal vartotojo tipą - žiūrėtojas, stebėtojas, vertintojas)

Vieta, kur nesuinteresuoti vartotojai stebi Jūsų santykį su Meno terminalu (arba Termiantoriumi)

Štai jis...

Gražuolis

Mentaliniame vyksme. I'll be back, kaip sakant...

Daugiau esminės informacijos (rekomenduotina pasiskaityti prieš einant ir vartojant Meno terminalą): 

http://www.art-terminal.com/projektas-meno-terminalas.html