2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis

Šį kartą čia daug neblevyzgosiu apie miniatiūrų naudą, paskirtį ir grožį. Tik pastebėsiu kelis punktus:
1) viso labo prieš keletą dienų lankiausi Ermitaže (priminsiu, kad tai yra Sankt Peterburge). Eilinį kartą, stovėdamas prieš mažuosius olandus, įsitikinau, kad jie lenkia (paveikumu, smagumu) visus tuos didžiuosius Rubensus ir Van Deikus (na, koks Rembrantas ar Ticianas yra nepralenkiami dėl kitų priežasčių, o ir ne apie lenktynes čia jau ir kalbame...)
2) kitas dalykas - kad bent šiandieniame Lietuvos mene tapybinė miniatiūra regisi šiokiu tokiu "old-skūliniu" dalyku. Turint omenyje tai, kad jos buvo ypatingai populiarios nuožmiausiais 90'ais. Tada Vilniuje klestėjo visokios brigados, gariūnininkai ir mažos kamerinės galerijos (nuo "Vartų" iki "Stiklo karoliukų") su tradiciniais-komerciniais miniatiūrų formatais. Tai buvo populiaru. Dabar (bent jau rengimo prasme) lyg ir ne. Dar galima įkišti trigrašį, jog ir mūsų dienomis (ne be visokiausių akademijų poveikio) stereotipiškai manoma, kad miniatiūrinis formatas yra "komercinis". Manau, kad tai yra nesąmoningas šablonas, bet negi imsi čia dabar ir paneigsi visokiausius štampus? Kažin ar tai iš viso yra įmanoma...
3) galerijoje-studijoje RA (Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rūtos Eidukaitytės bendras projektas) kiekvieną pavasarį vyksta (jau koks V kartas - tai jau tikrai) tapybos miniatiūrų parodos. Jas jungiantis (tęstinis) pavadinimas "Spiečius" (kažkodėl įsivaizduoju ne tik bites, bet ir kitokius būriais nuo vieno taško ant kito skraidžiojančius vabzdžius), o šių metų tema - "Diena-Naktis" (koncepcija paremta vaikystės laikų origamiu, kurio nežino ypatingai vyresnioji ir ypač jauna kartos).

Čia keli maniškiai favoritai (iš daugiau nei 60-ies dalyvių) -

Agnė Kulbytė
 Agnei Kulbytei, man regis, šis mažas formatas labai tiko. Ir nors mano vaikai pasakė, kad "čia tik patepta ir nieko...", tačiau jie tam ir vaikai, kad kalbėtų taip.  Jeigu tokiu būdu pragystų neišprusę suaugėliai - būtų blogiau. Agnė čia puikiai užkabino tapybinį gylį. Jos kompozicijose jaučiasi erdvė (pridurčiau dar - "sakrali" - bet tokių dalykų garsiai sakyti negalima).

Mindaugas Skudutis

 Mindaugas Skudutis (kaip pastebėjo ne vienas žmogus) yra seksistas. Nesiginčyčiau, kad jis negražiai vaizduoja ne tik moteris (kaip dažnai teigia feminizuojančios jo oponentės), bet ir vyrus. Kokie ten vyrai? - ten yra kuo tikriausi diedai! Tiesiog M. Skudutis tą fizinį žmogaus nepatrauklumą pateikia kūniškai įtikinamai - ir tai tik dažo ir potėpio dėka.

Jurga Šarapova
 Jurga Šarapova  yra laisva menininkė. Laisvę mene kuria laisvas piešinys, laisva linija, laisvas spalvinis mąstymas, laisvas ir nežabotas temų, motyvų dėliojimas. Man Jurgos kūryboje imponuoja tas beveik demoniškas apsėstumas, kurio dėka ji kuria-kuria-kuria. Esmė, kad visa tai nėra mechaninis kartojimas, tai pagal Fibonačio skalę ar geometrinę/aritmetinę progresiją besidauginantys vaizdai ir vaizdiniai. Tikra vaizdinija, kurios neriboja ir nevaržo nei formatas, nei medžiaga, nei koncepcija.

Arvydas Šaltenis
Ai, man labai patinka Arvydas Šaltenis. Nesvarbu, kad pastaruoju metu jis rodo daugiau savo senus kūrinius. Bet šie - kažkas (kaip įtariu) iš 7-8 dešimtmečių (nes "Gumbinės griuvėsiai" turėtų būti iš tarnybos sovietinėje armijoje laikų) yra tas tikrasis jautruoliškasis ekspresionizmas - ir virpančiame potėpyje, ir skausmingoje spalvoje. 

Eimutis Markūnas
 Eimučio Markūno tapyboje (kalbu šiuo atveju tik apie tapybą, nors tai nėra dėkinga ir tikslu aptariamo menininko atveju) jungiasi 1] technologija + 2] procesas + 3] užmaskuotas vaizdas. Iš visos tos kombinacijos susidaro meno kūrinys. Technologijos ir jų suvaldomos medžiagos čia yra tai, į ką akys krypsta pirmiausia. Tuomet dėmesį patraukia proceso pėdsakai - tie visi prisilietimai teptukai, mentelėmis etc. Galop iš gelmių ir šešėlių pradeda lįsti motyvai ir siužetai. "Štai jums, ponai, ir naratyvas", - kaip pasakytų koks nors aštrialiežuvis galvočius.  

Rebeka Bruder
 Rebeka Bruder savo rastrais, kvadratėliais ir "blūrais" kuria dviprasmybes ir orgijas. Na, matau čia ir nuogus kūnus, ir šokius-pokius ir dar velniai žino ką. Gera ta jos plastika, kuri dar geriau jungiasi su konceptu - vis tik technikos imitavimas "rankų darbo" priemonėmis turi savo racijos bei smarvės. Tinka (idealiai tinka) ir mažas formatas. Iš Rebekos tikiuosi tik vieno - nuoseklumo ir, galų gale, didelio, pribloškiančio formato. Nes tie ištapyti faktūriški kvadratėliai ne tik svaigintų, bet ir duotų į galvą.

Eugenijus Antanas Cukermanas

Eugenijus Antanas Cukermanas. Ot, ir labai nekomentuosiu. Užtenka pasakyti tik tiek, jog šiam periodui  tai nėra patys "cukermaniškiausi" darbai. Ypač tiems, kurie pripratę prie tašistinių jo potėpių ir faktūrų. Čia poezija jungiasi su manifestavimu. Ir tai gerai.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė man imponuoja savo įvairove ir tapybiškumu. Šiuo atveju įspūdį daro vien tos tapybinės košės, sukrautos ant drobių. Tuomet gerai yra  erdvė. O dar geriau yra paslaptis ir švytėjimas.

Viktoras Paukštelis
 Viktoras Paukštelis - gal šiek tiek literatūriškas, tačiau ir puikiai tapybiškas. Smagiai čia tie profiliai išraityti... O dar optimizmo ir pesimizmo priešprieša - tiksliau - liūdesys žvelgiantis džiaugsmui tiesiai į pakaušį...

Simonas Skrabulis
 Skanios ryškios spalvos. Elegantiškas tepimas. Kas gali būti geriau. Juo labiau, kad su abstrakčiuoju mąstymu Lietuvos mene visuomet buvo blogai. Čia - lyrinės, poetinės abstrakcijos. Bet jos tikrai vinguriuoja kaip kokia silabotoninė  eilėdara.

Ugnė Žilytė
 Man nepatiktų ta pirmoji (kairėje - "dieninė") Ugnės Žilytės miniatiūra, jeigu nebūtų tos tamsiosios. Fotografijoje gal taip ir nesimato iš suglamžytos materijos tarpeklių šviečiančios akys... Tad tai dar kartą patvirtina, jog be nakties nebūna dienos ir atvirkščiai. Viskas šiaip iš vaikystės, kuomet dieną saulės nutviekstas kambarys, vakare (nereikia net nakties!) persikūnija į siaubo atrakcionus.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė
 Vienur - gelmė, kitur - skaidrumas. Vienur - tirštis, kitur - permatomumas. Jovita yra kaligrafė ir paviršių čiupinėtoja vienu metu. O man dar patinka ir jos spalvinis temperamentas - orus, santūrus, vibruojantis.  Vėlgi (žr. viena pozicija aukščiau) tapytoja čia tartum deklaruoja, kad kartais esminių dalykų kontūrai (tegul ir labai efemeriški) išryškėja būtent naktimis, o ne dienomis!

Aušra Vaitkūnienė
 Aušros Vaitkūnienės tapyboje egzistuoja keli lyg ir prieštaringi, punktai. Laisvumas čia jungiasi su disciplina, spalva - su piešiniu. Ir iš tų priešybių (kaip kokiame daoizme) kurpiasi atmosfera. Tie, kurie bent kartą yra buvę prie Nemuno ar Merkio, nesuabejos, jog žalia žolė, aukštas dangus, upės skaidrumas yra "kaip tikri". Bet kalbame ne apie fotografišką atvaizdavimą, o nuotaikos pagavimą už skverno ar atlapo. Berniukas, šviečiantis prožektoriumi naktimi yra iš kažkokių vaikystėje patirtų dalykų. To užtenka, kad tai darytų įspūdį. Nes juk tapyboje (mene apskritai) jaudina atspindimi dalykai. Lygiai kaip tas prožektorius. 

Rimvidas Stankevičius

Ai, šiaip smagus darbas. Ir eilėraštis dera. 

Nijolė Vilutienė
 Vibruojančios linijos kuria erdvę. Kaligrafija, gamta, švytėjimas. 

Ričardas Garbačiauskas
Vis tik yra erotinio "draivo" šiuose Ričardo Garbačiausko formatuose. Spalva kaip geidulys, paviršius kaip kūnas. Bet man tinka ir patinka vien tapyba - tas jautriai, jautriai užteptas dažas.

Jūratė Mykolaitytė
 Jūratė Mykolaitytė man visuomet patiko. Kartais ji kartojasi. Neretai tie patys motyvai, lyg kokios apsėstumo būsenos, keliauja iš vienos drobės į kitą. Tos figūrėlės kieme persekioja savo žvilgsniais nuo vaikystės laikų. Tuomet dar negyvenau Vilniuje. Kai čia atsibeldžiau, supratau, kad šią nuotaiką (ta žiūrėjimo iš balkono apačion pozicija) jau esu patyręs. O kur? Žinoma, kad J. Mykolaitytės tapyboje. Griūvantys namai ir vakarinės prieblandos irgi iš ten pat...


Pagalvojau, kad Medai Norbutaitei ypatingai tinka miniatiūrinis formatas. Tuomet faktūra organiškai susijungia su forma (pavidalu ir siluetu), tada ta prietema atrodo ypatingai gundanti ir viliojanti - kaip ta tikroji tapybinė paslaptis. O natūralaus dydžio dažo (balto-juodo) "išspaudos" yra ne kaip tikros, jos tikrai yra tikros.

Leo Ray

Leo Ray yra spalvų sprogdintojas. Viena vertus, jis kaip tikras išminuotojas sprogmenį, tą spalvą iškonstruoja ("dekonstruoja"). Iš kitos pusės, tas išnarstytas grynas - citrinines, žydras, žalumynines, netgi achromatines (juodą, "dirbančią" beveik vitražiniu karkasu ir baltą, "pakeliančią" kitų aštrumą bei ryškį) taip sujungia, kad jos sprogsta ne akyse, jos sprogsta jausmuose ir pasąmoninėse būsenose. Čia kalbu ne vien apie šiuos formatus - kurie, vėlgi, ypač gerai pasiteisina. Galų gale, siužetai tiesiog yra ironiškai smagūs - be jokių ten pertempimų ir "užlankstymų".