Romualdas Kvintas sutinka Adomą Mickevičių. Tai buvo 1987-aisiais.

Pradėti norėjau nuo Adomo Mickevičiaus, bet vis tik pradėsiu Romualdu Kvintu.

Geriausia jo skulptūra (man) vis tik yra ne berniukas su kaliošu ar daktaras Aiskauda. Ar dar kas nors.

Beveik kiekvieną dieną matau ją, kopdamas į trečiąjį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos aukštą. Tiesą sakant, dėl to ir kopiu (pro šalį taip galima tingiai pravažiuoti moderniu stikliniu liftu), kad dar ir dar kartą susitikčiau su Poetu. Ir jo Skulptoriumi, žinoma. (Kad ir kaip patosiškai čia beskambėtų).

Kažkur tarp antrojo ir trečiojo aukštų, nišoje yra dar 1987 metais sukurtas pusiaufigūris A. Mickevičiaus biustas. Medis ir kūnas. Materija ir poezija.

Romualdas Kvintas "Adomas Mickevičius" Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Medis, 1987 m.

Manau, kad tie metai buvo lietuviškos skulptūros aukso metai. Gal net neilgai trukęs aukso amžius. Iki tol lietuviška skulptūra buvo pernelyg kūniška, gal net grubi, vėliau tapo dvasiškai (tiksliau - konceptualiai) beore (su tam tikromis ir ne viena išimtimi - nes turime mes tų skulptorių, kurie nepasiduoda visų reikalaujam dailumui ir nesusigundo bedančiu akademiniu sąvokizmu). 

Minėtoje R. Kvinto skulptūroje, interjeriniame žymiojo lenkų poeto biuste, susijungia kūnas ir dvasia. Skulptūra ir menas.

Šioje vietoje galiu tik prisiminti vieną epizodą iš lietuvių menininkų buvimo Lenkijoje gūdžiojo 10 dešimtmečio pradžioje. Jie (lietuvių menininkai) vyko iš vakarinės Lenkijos dalies link savo tėvynės ir traukinio kupė ar plackarte girtas lenkas jiems ultimatyviai pareiškė" Mickiewicz jest nasz". Lietuviai lygiai taip pat ultimatyviai atsakė: "Tai ir pasiimkite jį sau". Na iš tiesų - gal dėl vargšo seno poeto neverta ginčytis su kaimynais - lenkais, gudais ar pačiais savimi? Anekdotas, bet turintis mažą (gal saulėgrąžos dydžio) tiesos grūdelį. 

Lietuviams galbūt nelabai pavyksta išversti (o ir ištverti) savo menamą ar tikrą tautietį (savu jį galima laikyti vien dėl mokykloje "šlifuoto" Konrado Valenrodo, bent jau man asmeniškai padariusį poveikį savo beviltiškumo ir pasiaukojimo dvasia) - tie vertimai, nesvarbu kokio mūsų klasiko bebūtų atlikti - Vinco Mykolaičio-Putino ar Kazio Binkio, regisi negyvais it Čičinsko mumija Upytės bažnyčioje. Vėlgi asmeniškai didžiausią poetinį poveikį yra padarę 1998 metų Mindaugo Strockio "Krymo sonetų" vertimai. O gal tiesiog veikia mūsų laikams būdingas trumpųjų tekstų įprotis, po kurio ir "Ponas Tadeušas", ir "Dziedai" yra sunkiai įveikiami - kaip ir kokio Berliozo "Fantastiškoji simfonija".

Taigi, lietuviams galbūt nelabai pavyksta išversti Mickevičių, bet įskulptūrinimas bent jau Vilniaus mieste yra labiau negu vykęs. Turiu omenyje 1984 metų Gedimino Jokūbonio "pakylėtąjį" (kadaise Alfonsas Andriuškevičius sakė, kad tai viena bausiausių frazių, vartojama lietuviškoje dailėtyroje - bet kartais, ypač kalbant apie praeito amžiaus 9 dešimtmečio menus, ji labai tinka) Adomą (bent tokiu jis man ten rodosi, stovintis prie Bernardinų ir Šv. Onos tartum kokio Ajudaho) ir lygiai po trijų metų (tuo pat laiku Lietuvos laisvės lyga būriavosi prie pirmojo momumento) pasirodžiusio R. Kvinto kūrinio. Jautriai tragiškojo Adomo Mickevičiaus. Nežinau, kas davė toną šiai tikrai stipriai "mickevičianos" tradicijai - Kazimieras Ulianskis ar Zbigniewas Pronaszko, tačiau G. Jokūbonis ir R. Kvintas sukūrė tikrai gyvus poetus. Poetus, vertus savojo Miesto. Čia turbūt jau prasideda stabmeldystė, nes geriausias paminklas bet kuriam poetui yra jo eilės. Ar ne?

Einant pro šalį, kopiant laiptais aukštyn ar leidžiantis žemyn, Adomas visuomet užsimerkia. Jam turbūt svetimas yra šio pasaulio skubėjimas ir rūpesčiai.

Veidas - ne veidas, o aistrą ir ekstazę išgyvenusio mirties kaukė

Elegantiška ranka, kurią praeinant visuomet norisi paspausti - bet ar it Akmeninis riteris "Don Žuane" - ar neįsitrauktų Medinis poetas kur nors į mistines gelmes - kad ir bibliotekos saugyklas?

Aloyzas Stasiulevičius yra postmodernistas

Mūsų (turiu omenyje Lietuvą kaip maniškę pasaulio bambą - bet nežinau, gal taip vyksta ir kitame - "ne mūsų") kultūros pasaulyje jau senokai yra susiformavusi tokia tradicija, kad viskas yra skirstoma į SAVA ir SVETIMA. Kokie nors Renesanso ar Baroko epochų tyrinėtojai turbūt patvirtins, kad tai labai sena tradicija, psichologai ar dar platesnio pobūdžio analitikai pasakys, jog tai apskritai bendražmogiška, universalu ir pagrįsta archetipais. Lietuvos mene (pirmiausiai vizualiose jo formose) yra linkstama skirstyti: modernistai versus postmodernistai, vilniečiai-kauniečiai (beje, tokią skirtį dažniau akcentuoja Laikinosios sostinės gyventojai), dailininkai ir tarpdisciplininkai, Lietuvos dailės sąjungos nariai ir Profesionalaus meno kūrėjo statusą turintys... Tokios binarinės opozicijos, akivaizdu, gali suveikti bipoliniu sindromu, bet taip yra.

Kodėl apie tai rašau ir sakau?

Kūrinys, kuriame A. Stasiulevičius aproprijuoja ir Vilniaus gotiką (regis, kad bernardiniškuose skliautuose įvykiai vyksta...), ir baroką - galvutė - žinoma, jog Pietro Perti iš Antakalnio...

Todėl, kad ir pats Aloyzas Stasiulevičius, regis, norom-nenorom (gal išprovokuotas, gal sąmoningai) yra patekęs į šiuos žaidimus - tartum muselė tarp kalto ir priekalo. Esu dalyvavęs ne viename parodos atidaryme, kuomet vyresnioji karta eskaluoja modernistų ir postmodernistų konfliktą - visuomet nuo to burnoje lieka toks nevisai malonus prieskonis. Esą modernizmas - gerai, postmodernizmas - labai blogai. (Tik ne visuomet suprantu, kas yra laikoma modernizmu, o kas - postmodernizmu tame kontekste). Kita vertus, jaunesnioji karta irgi kartais į eterį paleidžia savo kompleksus, prietarus, stereotipus. Gal nereikėtų apie tai net užsiminti, tačiau juk žinome, kad tokio pobūdžio asmeniškumai neretai trukdo tiesiog adekvačiai vartoti ir suvokti meną.

Tad - Vilniaus "Pylimo galerijoje" veikia A. Stasiulevičiaus paroda - konkrečiu pavadinimu - "Stasiulevičiaus metai". Joje pristatomi 2019 metais sukurti darbai, plius dar kai kas iš ankstesniųjų - "Muzikinio ciklo" atstovai...

Manau, kad tai yra nebloga šio tapytojo kūrybos išklotinė bei kondensatas. A. Stasiulevičius kaip tipiškas Lietuvos kultūros lauko narys gyvuoja vėlgi analogišku bipolinių opozicijų principu. Jis ir dramatiškas, ir lyriškas, ir spalvotas, ir achromatinis, ir "užsiciklinęs", ir fenomenaliai autentiškas vienu metu. Dalis jo darbų man asmeniškai (kalbu apie asmeninį santykį, nepretenduodamas į jokius tariamus objektyvumus) patinka, kitų - neperskaitau (ir jie, tiesa, atrodo pritempti, sugalvoti, senamadiški).

Kokia yra Aloyzo Stasiulevičiaus stiprybė?

Galime kalbėti apie imanentinius dalykus - t.y. plastiką. Taip - jis yra tikrai muzikalus. Taip - jis dirba ir labai atsakingai su palete. Taip - jis būna jautrus - formos, kolorito, faktūros prasmėmis. Tai imponuoja.

Štai - A. Stasiulevičius, kur jungiasi ir Wilno, ir MKČ, o gaunasi Aloyzas Stasiulevičius ir jo Vilnius - Krintančios žvaigždės preliudas 2019 m., drobė, akrilas, 50x75 cm (nors čia pakuždėsiu, kad man jo tapyboje labiau "groja" horizontalūs formatai - ten ritmas išraiškingesnis ir ne toks literatūriškas).

Kita vertus - tokie lyginimai, žinoma, yra be galo idiotiški, nes tai visuomet padvelkia provincialumu, tačiau prisiminkime, kad A. Stasiulevičius savo tapybinį kelią pradėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje (Dailės institutą baigęs 1956 metais) - tad tai yra beveik tokios pačios kartos menininkas, kaip ir Londone iki 2019 metų liepos 4 dienos gyvenęs jo kolega Leon Kossoff. Kita vertus, tais pačiais metais kaip ir Aloyzas, yra gimęs kitas panašios tapysenos, požiūrio (daug dažų, iš vidaus sprogstantis ekspresyvumas ...) - Frank Auerbach. 

Kas vienija šiuos tris autorius - Aloyzą, Leoną ir Praną (et, būkime lėkštai familiariais...). Ogi - monogaminė spalvos samprata, kontūriškai apibendrintas piešinys ir, žinoma, - klampi dažų masė. Pastaroji - turbūt būtų esminė jungiamoji medžiaga, savotiškas cementas, surišantis du - skirtingus polius - Londoną ir Vilnių (kita vertus, mūsų tautiečių dėka Londonas jau seniai tapo mūsiškės sostinės priemiesčiu - kaip kokie Salininkai, Guriai ar Bezdonys). Esminis skirtumas galbūt slypi tame, kaip toji dažų masė yra paskirstoma. Jeigu londoniškiai dažuose kapanojasi it kokie metro belaukiantys rytinės miesto dalies gyventojai, tai vilniškis jų kolega, žinoma, paklūsta šio miesto diktuojamam gotikinės ir barokinės architektūros ritmui. Ir ritmikai. Dar, žinoma, yra ir MKČ. Na, Čiurlionis. Bet kartais, ir būtent to tariamo čiurlioniško muzikalumo atveju, A. Stasiulevičiaus tapyba tampa pernelyg literatūriška.

Aloyzas Stasiulevičius Pilka diena 2019 m., drobė, akrilas, 42x70 cm

Čia - aiškumo dėlei, įdėjau Leono Kossoffo Willesden Junction (1961 m., aliejus, lenta, 28x52 cm - https://www.piano-nobile.com/artists/1165-leon-kossoff/works/2888/) - Leonas, žinoma, yra kur kas laisvesnis ir brutalesnis, bet prisiminkime, kur formavosi vienas, o kur kitas.

Arba - Frank Auerbach Building Site near St. Paul's: Winter (1955 m. etc. - https://www.piano-nobile.com/artists/1335-frank-auerbach/works/3762/) - žinoma, nuotaikos čia kitos, bet mąstymai - vis tik artimi.

Bet esmių esmė vis tik yra Miestas. A. Stasiulevičiaus kūryboje jis yra gyvas. Ir gyvis - kaip tas mitinis Bastėjos/Barbakano/Bokšto Baziliskas. A. Stasiulevičiaus Miestas gyvas. Jis kvėpuoja ir alsuoja, jis krūpčioja, jis dejuoja, jis kenčia ir dainuoja. Jis yra toks - atsigulęs ant žemės paviršiaus tartum sužeistas tauras, kurį tik ką pervėrė Gedimino strėlė (o gal Šimašiaus ir jo visų chunveibiniškų pirmtakų - nuo sovietmečio pradžios, politika?). A. Stasiulevičiaus Miestas yra toks, koks ir yra Vilnius - su savo istorija, su savo mitologija, su savo dvasia. Jausdamas, kad jau pradedu rašyti banalybes, turiu sustabdyti šį pasąmoninį srautą, tačiau svarbiausia, yra tai, jog A. Stasiulevičius yra postmodernus tapytojas.

Tokį teiginį galima pagrįsti keliais punktais. Pirma - sąsajos su minėta "Londono m-kla". Tai vizualiai atpažįstamas argumentas. Antra - citatų naudojimas. A. Stasiulevičius cituoja Vilniaus gotiką, baroką ir kitus stilius. Trečia - jo tapyboje yra kažkokios tarp pirštų sunkiai apčiuopiamos nevilties, kuri būdinga tik postmodernistams, pankams ir patrakėliams...

Aloyzas Stasiulevičius Vakaras 2019 m., drobė, akrilas, 60x80 cm. Manau, kad A. Stasiulevičius yra turtingiausias ten, kur savo nervais užkabina didįjį Vilniaus nervą, jo virpėjimą ir drebėjimą

Švytėjimas ir klapčiukas auksiniu rūbu: Eglės Velaniškytės atvejis

Apie religinę (gal tiksliau – sakralinę?) tapybą mūsų dienomis kalbama pakankamai daug ir dažnai. Štai, tradiciškai vienao svarbiausių Lietuvos kultūrinio (vizualių menų prasme) įvykio – šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ metu buvo apie tai kalbame ir diskutuojama. Blizgančių, bet pataupytos (kokybės aspektu) spaudos žurnalų personažai fotografavosi, jų nuomone, žymiausių religinio-bažnytinio-sakralinio meno korifėjų kūrinių fone ir mąstė arba nemąstė apie įvairius šventumo pavidalus. O juk iš tiesų – šventumas gali glūdėti ne tik nudėvėtuose benediktino sandaluose, bet ir vaikščiojimui patogiuose firminiuose pranciškono „keduose“... Gaila, kad neteko dalyvauti prieš kelias dienas Bažnytinio paveldo muziejuje vykusioje diskusijoje apie tai (ten vyko pokalbis tema „Šiuolaikinis menas Lietuvos bažnyčiose“), tad netekau galimybės išgirsti tiesiogiai iš pačių kūrėjų ir užsakovų – Bažnyčios atstovų, ko tikimasi, dėl ko nerimaujama, kaip yra. (Čia tik įkiščiau savo parūdijusį sidabrinį trigrašį apie tai, jog meno, ne tik šiuolaikinio, Lietuvos bažnyčiose trūksta jau beveik kokį šimtmetį).

Bet apie tai daug galvojau ir mąsčiau, kuomet dar 2019 metų adventiniu laikotarpiu – lygiai gruodžio 17 dieną Molėtų dailės galerijoje buvo atidaryta Eglės Velaniškytės paroda „Šviečiantis veidas“. Minėtos institucijos ekspozicinėje erdvėje pamatėme nedidelę autentiškos tapytojos, Lietuvos meno arenoje pasirodžiusios praeito amžiaus IX dešimtmetyje, retrospektyvą. Šios tapytojos kūryba gyvena dviem pavidalais – Salako ir post-Salako. Sielos ir Kūno. Bet – apie tai galima pasiskaityti ir Eglės duotame interviu... 

Štai - nuoroda į tą interviu - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-02-15-egle-velaniskyte-nenoriu-kad-vaikai-manes-bijotu/10606

Arba galima  pasižiūrėti ir nedidelį darbinį interviu parodos atidarymo metu, kur autorė kalba apie studijas ir kūrybines baimes bei laisves. Šių eilučių autorius filmavo, tad kameros drebėjimas laikytinas būtina viso to sąlyga :) - https://www.youtube.com/watch?v=Tp-gXTzf3zE

Taigi – paklauskime konkrečiai – ar Eglės Velaniškytės tapyba yra sakrali?

Pirmas, tiesiog tarp lūpų ir ant liežuvio galo tiesiog neramiai trypčiojantis atsakymas būtų – TAIP. Ogi kodėl? Na, taigi čia daugybė siužetų ir motyvų iš Šventojo Rašto. Jėzus, Marija, Jeronimas, Veronika, Mozė, Abraomas ir kiti žinomi bei nežinomi šventieji, pranašai, patriarchai... Juk tai yra elementaru. Kad ir kaip dievinčiau Elvį Preslį ar Laną del Ray, tačiau jų atvaizdai Katalikų bažnyčioje, man kaip praktikuojančiam lotyniškų apeigų krikščioniui, šiek tiek negrotų. Ne dėl to, kad jie nebuvo ir nėra šventais, bet tik dėl to, jog skiriasi siužetinės linijos... Bet, kita vertus, prisiminkime daugybę šventųjų ir „patriarkų“ atvaizdų – visų tų oleodrukinių kartočių, Guido Reni štampuočių, gipsinių atliejų ir alavinių pavyzdžių, kad suvoktume, jog šventumui kartais reikia ne tik atpažįstamų simbolių bei atributų, bet ir kažko daugiau...

Taip - Eglės Velaniškytės tapyba yra religinė, sakrali ir bažnytiška (krikščioniška, katalikiška - nors įžvelgčiau čia ir judėjiškų ar protestantiškų gaidų savo jausmingumu bei pietizmu) savo turiniu. Ypač neretai - 

Eglė Velaniškytė Šv. Jeronimas 1998-2001 m.

Eglė Velaniškytė Mylėk savo artimą 2016 m.

Tarkime, tardami, jog Eglės Velaniškytės tapyba yra sakrali, pasianalizuokime, kodėl ji yra tokia?

Pirma, žinoma ir vis tiek – minėtieji motyvai. Eglė tapo Šv. Jeronimą ir tai darydama pernelyg nenukrypsta nuo ikonografinio kanono. Valio. Bet dar ir – „vau“. Nes tam ji suteikia autentiškumo. Tai yra. Viskas nutapyta taip, lyg pati tapytoja būtų mačiusi, regėjusi. Ir – svarbiausia – PATYRUSI.

Taigi, tam, kad tapyba būtų sakrali, turi veikti asmeninės patirties faktorius. Nesiimsiu aiškinti, kas tai yra, nes tam skiriami Šv. Kryžiaus Jono pobūdžio traktatai. Tiesiog žmogus turi ir pakentėti, ir iškentėti, ir pagyventi, ir išgyventi. Arba nebent Apvaizda nušvinta jame kažkokiais dar ir mistiniais, protu ir logika nesuvokiamais būdais. Na, tai jau paslaptis. Beje, paslapties E. Velaniškytės tapyboje tikrai esama.

Kita vertus, gera stipri (bent jau asociacijų ir paralelių pavidalais) šventumo ir sakralumo dozė Eglės Velaniškytės tapybos atveju jaučiama ir "pasaulietiškesniuose"  siužetuose. Štai - Veronikos drobulę, tą Jėzaus veido atspaudą mes juk matome visuose jos tartum krauju nutapytuose portretuose - 

Eglė Velaniškytė Portretas 2014 m.

Taip pat prisiminkime, jog senovės graikams žmogaus siela  glūdėjo jo kepenyse. Eglės Velaniškytės personažų sielos slypi ir giliose jų akiduobėse, ir žemdirbiškai, motiniškai pavargusiose plaštakose - 

Eglė Velaniškytė Magdalena 2010 m.

Kita vertus, Eglės Velaniškytės tapyboje net ir visiškai pasaulietiniai siužetai dvelkia Šventuoju Raštu. Štai, kad ir šis motyvas, primenantis Šventosios Šeimos istoriją arba Šv. Simono (kurio atributu buvo pjūklas, - mat šiuo kažkur prie Juodosios jūros jis buvo perpjautas išilgai) kankinystės istoriją... -

Eglė Velaniškytė Žmonės sode 1983 m.

Antra, ir, manau, tai yra labai svarbu kalbant apie sakralinę ir sakralią tapybą, esminis yra švytėjimo motyvas. Šioje vietoje verta pastebėti, jog būtent Molėtų parodos kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė sugalvojo pavadinimą „Šviečiantis veidas“. Bent kiek NT skaičiusiam žmogui galbūt akyse išryškėja „Veraiconas“. Bent kiek dailės istoriją išmanančiam individui tose pačiose akyse gali sušmėžuoti ir smurto scenos iš Caravaggio tapybos, ir Rembrandtas su Saskija ant kelių, ir Vermeerio nutapybiškai pagautas pieno šlakelis (ir tai yra geriausi įrodymai, kad sakrali tapyba apsieina be minėtųjų ikonografinių siužetų ir motyvų). Tiesiog, sakralinėje tapyboje esmių esmė yra šviesa ir švytėjimas. Tą – apie substancinį šviesos būvį jau prieš amžius amžinuosius (iš tiesų – ne taip seniai) kalbėjo Linkolno vyskupas Robertas Grosseteste ir/ar Šv. Bonaventūra.

Viena esminių (vis tik tvirtinčiau – ESMINĖ!) Eglės Velaniškytės tapybos ypatybių yra švytėjimas. Iš kur jis atėjo? – vartojant specialius pigmentus ar išnaudojant kokias nors ypatingas patirtis, o gal tiesiog atėjo ir tiek, nes tai yra šiokia tokia dovana – tylos bei pauzės turbūt vertas dalykas...

Pabaigai pasakyčiau štai dar ką. Nežinau, ar Eglės Velaniškytės darbai galėtų kaboti bažnyčių altoriuose kaip tie mirtingųjų tarpininkai su Anapusybe. Nesu nei toks praktikuojantis, nei taip pasikaustęs teologijoje ar bažnytiniuose kanonuose, nei akumuliavęs tokių patirčių, jog galėčiau spręsti. Bet šventai žinau, jog jeigu kada nors pastatytume Tapybos šventovę – tokius maldos namus, kuriuose būtų meldžiamasi Tapybai ir tik Tapybai, juose jeigu ne šventiko, tai bent kuklaus ir pamaldaus, auksinio švytėjimo rūbu aprengtu klapčiuku tikrai patarnautų Eglės Velaniškytės tapyba...
Pompastiškai čia parašiau, norėdamas pasakyti, kad gera tapyba savaime būna sakrali. 

Tomahaukas šašlykinėje, arba Romualdo Balinsko tapyba

Kadangi pradžioje daugiau rašau apie šeimyninį tomahauką, o ne Romualdo Balinsko tapybą, ją (pradžią), kaip ir skaitydami kokio nors Kuperio ar Tolstojaus gamtos aprašymus jų "plytiniuose" romanuose, galite praleisti. Kita vertus, tas lyrinis personalizuotas pasažas nurodo šių eilučių autoriaus santykį su tapybos kūrinių autoriumi. 

Romualdo Balinsko tapybos fragmentas. Žiūrovo akis, sąmonė ir ne viena kita juslė bei potyris turi čia ką veikti - ji tiesiog gali keliauti po paveikslą it koks tiškoplazmo išradėjas ir aistringas keliautojas profesorius Tiškutis (Jano Brzechwos ponas Kleksas). 

Kaip ir kiekviena/s save gerbianti/s vairuotoja/s, automobilyje vežiojuosi kelis bet kuriame gyvenimo atvejui prireiksiančius dalykus – peilį, degtukų dėžutę ir kirvį. Žinau dar, kad reikėtų turėti virvę (na, šią atstoja sugedusios mašinos buksyravimo trosas) ir kastuvą. Ne, bet ne apie tai čia. Kirvį manosios „tojotos“ bagažinėje yra pakeitęs kadaise tėvo padovanotas tomahaukas. Jis, kaip ir aš (žinoma – reikėtų sakyti atvirkščiai) savo ankstyvosios paauglystės dienomis labai žavėjosi indėnišku gyvenimo būdu (tai suprasti gali tik tie, kuriems Setton-Thompsono „Mažieji laukinukai“, „Ralfas giriose“ bei „Lobas – vilkų karalius“ savais laikais atstodavo Penkiaknygę, Vedas ir Avestą kartu sudėjus). Tad yra pabandęs pasidaryti prerijų gyventojų gyvenimo instrumentą (be kurio jie net kojos nekeldavo iš savo vigvamų, kaip vairuotojai be degtukų) – karo kirvį. Arba tiesiog tomahauką. Geležinę jo dalį tėvas perdarė iš paprasto ūkinio kirvio, o jau kotą drožė pats. Kotas jam, būsimam tapytojui ir kitokio plauko humanitarui, išėjo meniškas – šiek tiek lenktas, savo pavidalu labiau primenantis bumerangą. Bet taip buvo tikrasis rankų darbo tomahaukas!

Taigi, iki atmintino įvykio vežiojausi šią praktiškai šeimos relikviją savo automobilyje.

Tuomet, vieną liepos savaitę mano artimiausias žmogus dalyvavo religinio pobūdžio plenere (pleneristai ten mažai gėrė vyno ir daug kalbėjo apie Tikėjimą) viename vienuolyne. Simpoziumo atidarymo metu, kaip ir dera, buvo kepami šašlykai. Nieko nesakau – šventas reikalas! Ir nors plenere dalyvavo ne tik tapytojai, bet ir automobilistai, tačiau niekas iš jų neturėjo kirvio beržinių malkų pasmulkinimui. Kuomet artimiausias mano žmogus paskambino ir paprašė pagalbos, net nemirktelėjęs pasakiau, kad atsidarytų minėtosios „tojotos“ bagažinę ir paskolintų kepėjams vieną iš būtiniausių transporto priemonės inventoriaus elementų. T.y. tomahauką.

Ir kaip nustebau, kuomet vėliau, bet tą patį vakarą aplankęs plenero atidarytojus, pamačiau, jog maniškis tomahaukas šašlykų kepimo metu atliko ne tik kirvio, bet ir žarsteklio funkciją!

Ir kas taip nepadoriai, netgi drastiškai ir iššaukiančiai elgėsi su relikvija?

Ogi tapytojas Romualdas Balinskas!!!

Stovėjo jis prie šašlykinės, meditatyviai ir ta balinkiškai specifine - šiek tiek ironiška, šiek tiek atidžia veido išraiška, stebėjo ugnį ir ant jos besivartančius šašlykus, o tomahauku, per pusę įkištu metalinėn dėžėn, nuolat žarstė anglis, pelenus ir žarijas.

Tomahaukas buvo pajuodęs nuo suodžių, pilkšvai aptekęs riebalais, gal net (jo metalinė dalis) labiau parūdijęs.

Šiek tiek pyktelėjęs ant Romo, savo artimiausio žmogaus, Tapybos ir Bažnyčios, vienuolynų ir plenerų, šaltu indėnišku veidu (kai niekas nematė) įsidėjau tomahauką į savo automobilio bagažinę. Tuomet galutinai supratau, kad banalią tiesą, jog vyras negali dalintis trimis dalykais – savo žmona, savo mašina, ir savo įrankiais (arba ginklais), reikia pakoreguoti ir patikslinti. Tikras vyras (sutuoktinis ir automobilininkas) pirmiausiai neturi "šėrintis" savo tomahauku.

Ant Romualdo Balinsko anuomet nesupykau.

Pirma, supratau, kad esu pats kaltas. Antra, geriems menininkams bent jau aš, remdamasis savo ilgamete kaip dailės kritiko patirtimi, reikia ir būtina atleisti, žinant, jog jie gyvena kitais ir kituose matavimuose. Trečia, šiomis dienomis tiek pamatęs R, Balinsko parodą Vilniaus „Arkos“ galerijoje, tiek regėdamas kitą ekspoziciją – „Pašvęsta kolekcija“ Videniškių vienuolyno muziejuje (priminsiu, kad tai vyksta Molėtų rajone, ant sraunios Siesarties upelės krantų, šalia renesansinės Šv. Lauryno bažnyčios), supratau, jog tas tomahaukas šašlykinėje yra puiki šio menininko kūrybos metafora.

Taigi – pabandykime pasinagrinėti – ką norėjau tuo pasakyti? Argi mes, žmonės, neprimename ant geležinių virbų, patamsėjusių iešmų (skaitykime tai it kasdieniškos rutinos metaforą) sumautų ir ant lėtos ugnies (tos pačios kasdienybės, pakurstomos psichologinių stresų, politinių kataklizmų, asmeninių nusivylimų, simbolis) lėtai ir metodiškai čirškinamų mėsos gabalų? Paties R. Balinsko ranka ir šios valdomas tomahaukas čia veiktų it kažkokios antgamtinės jėgos, veikiančios stipresnį ar silpnesnį kiekvienos sielos apdegimą (besibaigiantį visišku apanglėjimu, žaliu „nedakepimu“ arba tobulu skoniu).

Kadangi šį tekstą apie R. Balinsko tapybą inspiravo jo paroda "Pašvęsta kolekcija" Videniškių vienuolyno muziejuje, žinau, kad lyg ir turėčiau daugiau kalbėti apie tikėjimą, religingumą ir sakralumą vizualiuose menuose (aptariamo autoriaus atveju tas tikrai yra aktualu), tačiau nenoriu rašyti apie tai, ko neišmanau. Kita vertus - tapyba - neabejotinai yra tikėjimo išraiška. Nes juk galima tikėti tapyba, daugiau nei tapyba, kartu su tapyba. Toks yra R.B. atvejis. 

O jeigu rimčiau ir formaliau, – tai, ką spalviškai pamatytume šašlykinės turinyje – anglys, riebalai, geležis, mėsa, atstovauja R. Balinsko tapybinei paletei. Joje tarp žemiškų ir kūniškų pigmentų, toje visoje gausioje, kartais šiek tiek chaotiškai  atrodančioje masėje, lyg kibirkštys ar ašmenys sušvyti spalviniai akcentai.

Jei dar rimčiau ir ikonografiškiau (gal net ikonologiškiau, pasak Aby Warburgo) – R. Balinsko kūryboje yra ir mėsiško kūno, ir jį deginančios ugnies. Manyčiau, kad „ant to“ ir laikosi šio tapytojo tapyba. Aštrus kirvis čia veikia kaip kūrėjo sąmonė, kaip tam tikra rodyklė, skirstanti spalvas ir veidrodiškai atspindintis fikciją nuo realybės.

R. Balinsko tapyba yra kupina paradoksų. Plastiškai – ji be galo „skani“. Jis dirba su palete, jis jautriai liečia drobės paviršių, jis pasiduodamas jausmams, visiškai nepameta galvos ir žino, kad net ekstatinėje būsenoje reikia atidžiai stebti save – neperdeginti saugiklių, nenuvažiuoti nuo stogo. Kartu tai, ironiška ir tragiška, skausminga ir juokinga, religinga ir pilna tikėjimo tapyba. Tad, kaip matote, kažkoks tomahaukas ar juo labiau šašlykai su tuo neturi nieko bendro...

Čia yra aukščiau įdėto paveikslo nuotraukos fragmentai. Balinskiška tapyba yra tokia, jog pradžioje akis aprėpia bendrą vaizdą, paskui, it atskiras litanijos frazes pradeda kontempliuoti atskirus segmentus: - 

Galvoju, koks yra vienas patrauklausių R. Balinsko tapybos bruožų? Ne vienas, o keli - juos pats menininkas yra apibrėžęs keturių raidžių žodeliu TARP. Nes jo tapyba yra tarp seno ir naujo, tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, tarp abstraktaus ir figūratyvaus, tarp tikėjimo ir abejonės, tarp gyvenimo ir mirties. 

Vienas kolekcionierius neseniai taikliai pastebėjo, jog lietuvių fotografai labai neteisingai fiksuoja lietuviškus dievukus. Jie būna kompoznuojami akių lygyje. Tuo tarpu visi tie šventieji ir dievai juk būdavo pamaldžių akių dažniau stebimi iš apačios (santykis iš apačios Dangopi) - R. Balinsko rakursas šiuo atveju visiškai teisingas. 

Man asmeniškai patinka, kad R. Balinskas yra įvairus, protėjiškai nuolat kintantis, o prometėjiškai - šiek tiek (o gal net labai???) degantis meninininkas. Kiekviena jo paroda įvykis, kiekviena jo kolekcija - ne iš piršto laužta, nesugalvota, o išjausta, pagauta per patyrimus. 

Dar be abejo, imponuoja, jog jis gali būti ir toks, ir toks. Ir meilus, ir piktas. Ir saldus, ir kartus. Nuo jo tapybos dvelkia ir tokiu bažnytinėje spintoje ilgai pakabėjusių stulų ir arnotų kvapeliu, o kartu čia galima patirti ir visus su šiandieniu mąstymu, šiuolaikiniu matymu susijusius malonumus bei kitokias pasėkmes. Kalbama apie konceptualumą, kontekstualumą ir idėjos išsakymą rafinuotai mininaliomis priemonėmis (taip, taip - tapyba gali būti ir tokia!). Nes klasika yra klasiška...

Vienas įspūdingiausių kūrinių "Pašvęstoje kolekcijoje" (kalbu apie asmeninį santykį.
Apie kiekvieną darbą pats Romas gali papasakoti istoriją - kaip, kokiomis aplinkybėmis tai atsirado. Kas vaizduojama, kodėl taip nutapyta ir panašiai.
Kita vertus - pati tapyba seka savo pasakas. Ir šios kasos, ir šios didelės-didelės ašaros bei GYVAI stilizuoti pavidalai, figūros, tampančiomis abstrakčiomis, bet ne ką mažiau gyvomis dėmėmis - savotiškais boschiškais personažais, gali tapti bet kuo. Mergele nuo stiklo kalno iš lietuviškos tautosakos. Apsireiškimo objektu. Tapybos ikona. Sielos atvaizdu ir panašiai. Kaip patetiškai beskambėtų.

Taigi, pradėjau buitiškai - šašlykais ir tomahauku. O baigiau dvasingai. Žvelgiant į Romualdo Balisnko tapybą kitaip ir neįmanoma. Nebent atvirkščiai.

...parašyta namuose sekmadienį, skambant ortodoksų varpams

Raudonoji kelionių knygelė

Mano rankose – Johano Huizingos veikalas „Herfsttij der Middeleeuwen“. ‚Viduramžių ruduo“ – 1919 metų studija apie XIV – XV a. gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Tie, kas bent šiek tiek domisi vienu įspūdingiausių žmonijos gyvenimo periodų (turbūt olandų istorikas ir kultūrologas ir prisidėjo prie to, jog XIV – XV šimtmečius būtent tokiais ir laikome), pernelyg jau ir nenustebs. 1996 metais Antano Gailiaus išverstas mokslinis darbas ir poetinis kūrinys viename asmenyje, buvo išleistas remiant Atviros Lietuvos fondui. Galbūt galima keikti, niekinti, pykti, protestuoti prieš Georgą Sorosą, bet bent jau tas faktas, kad šis ne vienam šviesiam protui šviesą tunelio gale parodęs tyrimas buvo išverstas į gimtąją kalbą, rodo, kad minėtas filnatropas yra pelnęs žiupsnelį indulgencijų ir bent jau šansą patekti ne į Dantės apdainuotojo anapusinio pasaulio gelmes, bet į tarpinę jo stotelę – teologiškai vadinamą Skaistykla.

Pasakymas – „mano rankose“ suvoktinas metaforiškai (kaip Mažvydo knyginė frazė „...Imkit mane ir skaitykit /Ir tatai skaitydami permanykit... arba Degutytės parafrazė „..ant mano rankų guli...“) arba labai tiesiogiai. Kalbu apie 2019 metų Agnės Dautartaitės-Krutulės knygos meno ir dizaino opusą. Tai netipiškas ir netradicinis sprendimas. Ne vienas knygos ir mano bičiulis, kuriam parodžiau sukurtą Agnės knygą (su Huizingos tekstu) pradžioje šiek tiek suglumdavo ir pasimesdavo. Tuomet atsargiai klusterėdavo: „Ar viskas čia gerai? Su knyga?“. O tuomet imdavo versti bei vartyti. Tai darydami tardavo: „Labai puiku“. Man irgi regis, kad taip ir yra.

Knygos maketas (galbūt per mažai žinau apie Viduramžių knygas – manuskriptus ir/ar inkunabulus) – originalus, autentiškas, netipiškas. Spalvine gama (raudona, juoda, taip pat gelsvai balta), šriftų (Alegreya, Meta) pasirinkimu – sprendimas klasiškesnis. Bet kalbėkime žmogiškais terminais ir vertinkime antropomorfiniais masteliais. Knyga yra patogi vartymui. Plius – ji programuota dviem (realiai – VIENAM) dalykams. 1) Vartymui; 2) (ir tai yra netgi svarbiau) – Nepasidėjimui. Pagal tai, kaip iki nušiurimo yra nuvartytas pirmojo lietuviškojo Huizingos leidimo variantas (mačiau ir varčiau tai savo akimis bei rankomis), esantis Vilniaus viešojoje A. Mickevičiaus bibliotekoje, galima spėti ir galvoti, jog Agnė Dautartaitė-Krutulė žinojo, numatė ir nuspėjo, kad Viduramžius, puikius mokslinius tekstus ir spalvingus vertimus mėgstantys žmonės skaitys šią Knygą. Tai leidinys iš anksto pasmerktas nu-vartymui, nu-skaitymui, netgi elementariam nušiurimui. Kita vertus – Kalėdų senelio įteiktą dovano iki šiol nešiojuosi ant savo kuprinės (tad pasakymas „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“ – nėra toks jau ir paprastas). Tad galiu drąsiai teigti, jog naujas „Viduramžių rudens“ variantas yra ne kas kita, kaip kelionių knygelė (bet, priešingai Pranciškui Skorinai – ne tokia jau ir maža), kurią galima, reikia, net būtina turėti keliaujanti po spalvinguosius Viduramžius ir puikius tekstus (net neimsiu porinti, kas tai yra – nes autoritetingesni ir kompitetingesni asmenys padarys tai kur kas geriau už mane).

p.s. Ką, manau, ateityje padarysiu su šia knyga? Įrišiu į kokius nors lanksčius odos viršelius. Tokius, kad, kad prisisegęs vieną iš Gyvenimo knygų sau prie diržo, galėčiau toliau keliauti po iš žodžių it siūlų tapisteriškai nuaustas olandų mokslininko vizijas.

Johan Huizinga Viduramžių ruduo, vertėjas Antanas Gailius, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, leidykla "Aukso žuvys", 2019

Prie diržo prisegama knyga - Boecijaus "Filosofijos paguoda". Iš XV amžiaus Anglijos - 

http://brbl-archive.library.yale.edu/exhibitions/golittlebook/girdle.html