Aloyzas Stasiulevičius yra postmodernistas

Mūsų (turiu omenyje Lietuvą kaip maniškę pasaulio bambą - bet nežinau, gal taip vyksta ir kitame - "ne mūsų") kultūros pasaulyje jau senokai yra susiformavusi tokia tradicija, kad viskas yra skirstoma į SAVA ir SVETIMA. Kokie nors Renesanso ar Baroko epochų tyrinėtojai turbūt patvirtins, kad tai labai sena tradicija, psichologai ar dar platesnio pobūdžio analitikai pasakys, jog tai apskritai bendražmogiška, universalu ir pagrįsta archetipais. Lietuvos mene (pirmiausiai vizualiose jo formose) yra linkstama skirstyti: modernistai versus postmodernistai, vilniečiai-kauniečiai (beje, tokią skirtį dažniau akcentuoja Laikinosios sostinės gyventojai), dailininkai ir tarpdisciplininkai, Lietuvos dailės sąjungos nariai ir Profesionalaus meno kūrėjo statusą turintys... Tokios binarinės opozicijos, akivaizdu, gali suveikti bipoliniu sindromu, bet taip yra.

Kodėl apie tai rašau ir sakau?

Kūrinys, kuriame A. Stasiulevičius aproprijuoja ir Vilniaus gotiką (regis, kad bernardiniškuose skliautuose įvykiai vyksta...), ir baroką - galvutė - žinoma, jog Pietro Perti iš Antakalnio...

Todėl, kad ir pats Aloyzas Stasiulevičius, regis, norom-nenorom (gal išprovokuotas, gal sąmoningai) yra patekęs į šiuos žaidimus - tartum muselė tarp kalto ir priekalo. Esu dalyvavęs ne viename parodos atidaryme, kuomet vyresnioji karta eskaluoja modernistų ir postmodernistų konfliktą - visuomet nuo to burnoje lieka toks nevisai malonus prieskonis. Esą modernizmas - gerai, postmodernizmas - labai blogai. (Tik ne visuomet suprantu, kas yra laikoma modernizmu, o kas - postmodernizmu tame kontekste). Kita vertus, jaunesnioji karta irgi kartais į eterį paleidžia savo kompleksus, prietarus, stereotipus. Gal nereikėtų apie tai net užsiminti, tačiau juk žinome, kad tokio pobūdžio asmeniškumai neretai trukdo tiesiog adekvačiai vartoti ir suvokti meną.

Tad - Vilniaus "Pylimo galerijoje" veikia A. Stasiulevičiaus paroda - konkrečiu pavadinimu - "Stasiulevičiaus metai". Joje pristatomi 2019 metais sukurti darbai, plius dar kai kas iš ankstesniųjų - "Muzikinio ciklo" atstovai...

Manau, kad tai yra nebloga šio tapytojo kūrybos išklotinė bei kondensatas. A. Stasiulevičius kaip tipiškas Lietuvos kultūros lauko narys gyvuoja vėlgi analogišku bipolinių opozicijų principu. Jis ir dramatiškas, ir lyriškas, ir spalvotas, ir achromatinis, ir "užsiciklinęs", ir fenomenaliai autentiškas vienu metu. Dalis jo darbų man asmeniškai (kalbu apie asmeninį santykį, nepretenduodamas į jokius tariamus objektyvumus) patinka, kitų - neperskaitau (ir jie, tiesa, atrodo pritempti, sugalvoti, senamadiški).

Kokia yra Aloyzo Stasiulevičiaus stiprybė?

Galime kalbėti apie imanentinius dalykus - t.y. plastiką. Taip - jis yra tikrai muzikalus. Taip - jis dirba ir labai atsakingai su palete. Taip - jis būna jautrus - formos, kolorito, faktūros prasmėmis. Tai imponuoja.

Štai - A. Stasiulevičius, kur jungiasi ir Wilno, ir MKČ, o gaunasi Aloyzas Stasiulevičius ir jo Vilnius - Krintančios žvaigždės preliudas 2019 m., drobė, akrilas, 50x75 cm (nors čia pakuždėsiu, kad man jo tapyboje labiau "groja" horizontalūs formatai - ten ritmas išraiškingesnis ir ne toks literatūriškas).

Kita vertus - tokie lyginimai, žinoma, yra be galo idiotiški, nes tai visuomet padvelkia provincialumu, tačiau prisiminkime, kad A. Stasiulevičius savo tapybinį kelią pradėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje (Dailės institutą baigęs 1956 metais) - tad tai yra beveik tokios pačios kartos menininkas, kaip ir Londone iki 2019 metų liepos 4 dienos gyvenęs jo kolega Leon Kossoff. Kita vertus, tais pačiais metais kaip ir Aloyzas, yra gimęs kitas panašios tapysenos, požiūrio (daug dažų, iš vidaus sprogstantis ekspresyvumas ...) - Frank Auerbach. 

Kas vienija šiuos tris autorius - Aloyzą, Leoną ir Praną (et, būkime lėkštai familiariais...). Ogi - monogaminė spalvos samprata, kontūriškai apibendrintas piešinys ir, žinoma, - klampi dažų masė. Pastaroji - turbūt būtų esminė jungiamoji medžiaga, savotiškas cementas, surišantis du - skirtingus polius - Londoną ir Vilnių (kita vertus, mūsų tautiečių dėka Londonas jau seniai tapo mūsiškės sostinės priemiesčiu - kaip kokie Salininkai, Guriai ar Bezdonys). Esminis skirtumas galbūt slypi tame, kaip toji dažų masė yra paskirstoma. Jeigu londoniškiai dažuose kapanojasi it kokie metro belaukiantys rytinės miesto dalies gyventojai, tai vilniškis jų kolega, žinoma, paklūsta šio miesto diktuojamam gotikinės ir barokinės architektūros ritmui. Ir ritmikai. Dar, žinoma, yra ir MKČ. Na, Čiurlionis. Bet kartais, ir būtent to tariamo čiurlioniško muzikalumo atveju, A. Stasiulevičiaus tapyba tampa pernelyg literatūriška.

Aloyzas Stasiulevičius Pilka diena 2019 m., drobė, akrilas, 42x70 cm

Čia - aiškumo dėlei, įdėjau Leono Kossoffo Willesden Junction (1961 m., aliejus, lenta, 28x52 cm - https://www.piano-nobile.com/artists/1165-leon-kossoff/works/2888/) - Leonas, žinoma, yra kur kas laisvesnis ir brutalesnis, bet prisiminkime, kur formavosi vienas, o kur kitas.

Arba - Frank Auerbach Building Site near St. Paul's: Winter (1955 m. etc. - https://www.piano-nobile.com/artists/1335-frank-auerbach/works/3762/) - žinoma, nuotaikos čia kitos, bet mąstymai - vis tik artimi.

Bet esmių esmė vis tik yra Miestas. A. Stasiulevičiaus kūryboje jis yra gyvas. Ir gyvis - kaip tas mitinis Bastėjos/Barbakano/Bokšto Baziliskas. A. Stasiulevičiaus Miestas gyvas. Jis kvėpuoja ir alsuoja, jis krūpčioja, jis dejuoja, jis kenčia ir dainuoja. Jis yra toks - atsigulęs ant žemės paviršiaus tartum sužeistas tauras, kurį tik ką pervėrė Gedimino strėlė (o gal Šimašiaus ir jo visų chunveibiniškų pirmtakų - nuo sovietmečio pradžios, politika?). A. Stasiulevičiaus Miestas yra toks, koks ir yra Vilnius - su savo istorija, su savo mitologija, su savo dvasia. Jausdamas, kad jau pradedu rašyti banalybes, turiu sustabdyti šį pasąmoninį srautą, tačiau svarbiausia, yra tai, jog A. Stasiulevičius yra postmodernus tapytojas.

Tokį teiginį galima pagrįsti keliais punktais. Pirma - sąsajos su minėta "Londono m-kla". Tai vizualiai atpažįstamas argumentas. Antra - citatų naudojimas. A. Stasiulevičius cituoja Vilniaus gotiką, baroką ir kitus stilius. Trečia - jo tapyboje yra kažkokios tarp pirštų sunkiai apčiuopiamos nevilties, kuri būdinga tik postmodernistams, pankams ir patrakėliams...

Aloyzas Stasiulevičius Vakaras 2019 m., drobė, akrilas, 60x80 cm. Manau, kad A. Stasiulevičius yra turtingiausias ten, kur savo nervais užkabina didįjį Vilniaus nervą, jo virpėjimą ir drebėjimą