Romualdas Kvintas sutinka Adomą Mickevičių. Tai buvo 1987-aisiais.

Pradėti norėjau nuo Adomo Mickevičiaus, bet vis tik pradėsiu Romualdu Kvintu.

Geriausia jo skulptūra (man) vis tik yra ne berniukas su kaliošu ar daktaras Aiskauda. Ar dar kas nors.

Beveik kiekvieną dieną matau ją, kopdamas į trečiąjį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos aukštą. Tiesą sakant, dėl to ir kopiu (pro šalį taip galima tingiai pravažiuoti moderniu stikliniu liftu), kad dar ir dar kartą susitikčiau su Poetu. Ir jo Skulptoriumi, žinoma. (Kad ir kaip patosiškai čia beskambėtų).

Kažkur tarp antrojo ir trečiojo aukštų, nišoje yra dar 1987 metais sukurtas pusiaufigūris A. Mickevičiaus biustas. Medis ir kūnas. Materija ir poezija.

Romualdas Kvintas "Adomas Mickevičius" Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Medis, 1987 m.

Manau, kad tie metai buvo lietuviškos skulptūros aukso metai. Gal net neilgai trukęs aukso amžius. Iki tol lietuviška skulptūra buvo pernelyg kūniška, gal net grubi, vėliau tapo dvasiškai (tiksliau - konceptualiai) beore (su tam tikromis ir ne viena išimtimi - nes turime mes tų skulptorių, kurie nepasiduoda visų reikalaujam dailumui ir nesusigundo bedančiu akademiniu sąvokizmu). 

Minėtoje R. Kvinto skulptūroje, interjeriniame žymiojo lenkų poeto biuste, susijungia kūnas ir dvasia. Skulptūra ir menas.

Šioje vietoje galiu tik prisiminti vieną epizodą iš lietuvių menininkų buvimo Lenkijoje gūdžiojo 10 dešimtmečio pradžioje. Jie (lietuvių menininkai) vyko iš vakarinės Lenkijos dalies link savo tėvynės ir traukinio kupė ar plackarte girtas lenkas jiems ultimatyviai pareiškė" Mickiewicz jest nasz". Lietuviai lygiai taip pat ultimatyviai atsakė: "Tai ir pasiimkite jį sau". Na iš tiesų - gal dėl vargšo seno poeto neverta ginčytis su kaimynais - lenkais, gudais ar pačiais savimi? Anekdotas, bet turintis mažą (gal saulėgrąžos dydžio) tiesos grūdelį. 

Lietuviams galbūt nelabai pavyksta išversti (o ir ištverti) savo menamą ar tikrą tautietį (savu jį galima laikyti vien dėl mokykloje "šlifuoto" Konrado Valenrodo, bent jau man asmeniškai padariusį poveikį savo beviltiškumo ir pasiaukojimo dvasia) - tie vertimai, nesvarbu kokio mūsų klasiko bebūtų atlikti - Vinco Mykolaičio-Putino ar Kazio Binkio, regisi negyvais it Čičinsko mumija Upytės bažnyčioje. Vėlgi asmeniškai didžiausią poetinį poveikį yra padarę 1998 metų Mindaugo Strockio "Krymo sonetų" vertimai. O gal tiesiog veikia mūsų laikams būdingas trumpųjų tekstų įprotis, po kurio ir "Ponas Tadeušas", ir "Dziedai" yra sunkiai įveikiami - kaip ir kokio Berliozo "Fantastiškoji simfonija".

Taigi, lietuviams galbūt nelabai pavyksta išversti Mickevičių, bet įskulptūrinimas bent jau Vilniaus mieste yra labiau negu vykęs. Turiu omenyje 1984 metų Gedimino Jokūbonio "pakylėtąjį" (kadaise Alfonsas Andriuškevičius sakė, kad tai viena bausiausių frazių, vartojama lietuviškoje dailėtyroje - bet kartais, ypač kalbant apie praeito amžiaus 9 dešimtmečio menus, ji labai tinka) Adomą (bent tokiu jis man ten rodosi, stovintis prie Bernardinų ir Šv. Onos tartum kokio Ajudaho) ir lygiai po trijų metų (tuo pat laiku Lietuvos laisvės lyga būriavosi prie pirmojo momumento) pasirodžiusio R. Kvinto kūrinio. Jautriai tragiškojo Adomo Mickevičiaus. Nežinau, kas davė toną šiai tikrai stipriai "mickevičianos" tradicijai - Kazimieras Ulianskis ar Zbigniewas Pronaszko, tačiau G. Jokūbonis ir R. Kvintas sukūrė tikrai gyvus poetus. Poetus, vertus savojo Miesto. Čia turbūt jau prasideda stabmeldystė, nes geriausias paminklas bet kuriam poetui yra jo eilės. Ar ne?

Einant pro šalį, kopiant laiptais aukštyn ar leidžiantis žemyn, Adomas visuomet užsimerkia. Jam turbūt svetimas yra šio pasaulio skubėjimas ir rūpesčiai.

Veidas - ne veidas, o aistrą ir ekstazę išgyvenusio mirties kaukė

Elegantiška ranka, kurią praeinant visuomet norisi paspausti - bet ar it Akmeninis riteris "Don Žuane" - ar neįsitrauktų Medinis poetas kur nors į mistines gelmes - kad ir bibliotekos saugyklas?