Švytėjimas ir klapčiukas auksiniu rūbu: Eglės Velaniškytės atvejis

Apie religinę (gal tiksliau – sakralinę?) tapybą mūsų dienomis kalbama pakankamai daug ir dažnai. Štai, tradiciškai vienao svarbiausių Lietuvos kultūrinio (vizualių menų prasme) įvykio – šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ metu buvo apie tai kalbame ir diskutuojama. Blizgančių, bet pataupytos (kokybės aspektu) spaudos žurnalų personažai fotografavosi, jų nuomone, žymiausių religinio-bažnytinio-sakralinio meno korifėjų kūrinių fone ir mąstė arba nemąstė apie įvairius šventumo pavidalus. O juk iš tiesų – šventumas gali glūdėti ne tik nudėvėtuose benediktino sandaluose, bet ir vaikščiojimui patogiuose firminiuose pranciškono „keduose“... Gaila, kad neteko dalyvauti prieš kelias dienas Bažnytinio paveldo muziejuje vykusioje diskusijoje apie tai (ten vyko pokalbis tema „Šiuolaikinis menas Lietuvos bažnyčiose“), tad netekau galimybės išgirsti tiesiogiai iš pačių kūrėjų ir užsakovų – Bažnyčios atstovų, ko tikimasi, dėl ko nerimaujama, kaip yra. (Čia tik įkiščiau savo parūdijusį sidabrinį trigrašį apie tai, jog meno, ne tik šiuolaikinio, Lietuvos bažnyčiose trūksta jau beveik kokį šimtmetį).

Bet apie tai daug galvojau ir mąsčiau, kuomet dar 2019 metų adventiniu laikotarpiu – lygiai gruodžio 17 dieną Molėtų dailės galerijoje buvo atidaryta Eglės Velaniškytės paroda „Šviečiantis veidas“. Minėtos institucijos ekspozicinėje erdvėje pamatėme nedidelę autentiškos tapytojos, Lietuvos meno arenoje pasirodžiusios praeito amžiaus IX dešimtmetyje, retrospektyvą. Šios tapytojos kūryba gyvena dviem pavidalais – Salako ir post-Salako. Sielos ir Kūno. Bet – apie tai galima pasiskaityti ir Eglės duotame interviu... 

Štai - nuoroda į tą interviu - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-02-15-egle-velaniskyte-nenoriu-kad-vaikai-manes-bijotu/10606

Arba galima  pasižiūrėti ir nedidelį darbinį interviu parodos atidarymo metu, kur autorė kalba apie studijas ir kūrybines baimes bei laisves. Šių eilučių autorius filmavo, tad kameros drebėjimas laikytinas būtina viso to sąlyga :) - https://www.youtube.com/watch?v=Tp-gXTzf3zE

Taigi – paklauskime konkrečiai – ar Eglės Velaniškytės tapyba yra sakrali?

Pirmas, tiesiog tarp lūpų ir ant liežuvio galo tiesiog neramiai trypčiojantis atsakymas būtų – TAIP. Ogi kodėl? Na, taigi čia daugybė siužetų ir motyvų iš Šventojo Rašto. Jėzus, Marija, Jeronimas, Veronika, Mozė, Abraomas ir kiti žinomi bei nežinomi šventieji, pranašai, patriarchai... Juk tai yra elementaru. Kad ir kaip dievinčiau Elvį Preslį ar Laną del Ray, tačiau jų atvaizdai Katalikų bažnyčioje, man kaip praktikuojančiam lotyniškų apeigų krikščioniui, šiek tiek negrotų. Ne dėl to, kad jie nebuvo ir nėra šventais, bet tik dėl to, jog skiriasi siužetinės linijos... Bet, kita vertus, prisiminkime daugybę šventųjų ir „patriarkų“ atvaizdų – visų tų oleodrukinių kartočių, Guido Reni štampuočių, gipsinių atliejų ir alavinių pavyzdžių, kad suvoktume, jog šventumui kartais reikia ne tik atpažįstamų simbolių bei atributų, bet ir kažko daugiau...

Taip - Eglės Velaniškytės tapyba yra religinė, sakrali ir bažnytiška (krikščioniška, katalikiška - nors įžvelgčiau čia ir judėjiškų ar protestantiškų gaidų savo jausmingumu bei pietizmu) savo turiniu. Ypač neretai - 

Eglė Velaniškytė Šv. Jeronimas 1998-2001 m.

Eglė Velaniškytė Mylėk savo artimą 2016 m.

Tarkime, tardami, jog Eglės Velaniškytės tapyba yra sakrali, pasianalizuokime, kodėl ji yra tokia?

Pirma, žinoma ir vis tiek – minėtieji motyvai. Eglė tapo Šv. Jeronimą ir tai darydama pernelyg nenukrypsta nuo ikonografinio kanono. Valio. Bet dar ir – „vau“. Nes tam ji suteikia autentiškumo. Tai yra. Viskas nutapyta taip, lyg pati tapytoja būtų mačiusi, regėjusi. Ir – svarbiausia – PATYRUSI.

Taigi, tam, kad tapyba būtų sakrali, turi veikti asmeninės patirties faktorius. Nesiimsiu aiškinti, kas tai yra, nes tam skiriami Šv. Kryžiaus Jono pobūdžio traktatai. Tiesiog žmogus turi ir pakentėti, ir iškentėti, ir pagyventi, ir išgyventi. Arba nebent Apvaizda nušvinta jame kažkokiais dar ir mistiniais, protu ir logika nesuvokiamais būdais. Na, tai jau paslaptis. Beje, paslapties E. Velaniškytės tapyboje tikrai esama.

Kita vertus, gera stipri (bent jau asociacijų ir paralelių pavidalais) šventumo ir sakralumo dozė Eglės Velaniškytės tapybos atveju jaučiama ir "pasaulietiškesniuose"  siužetuose. Štai - Veronikos drobulę, tą Jėzaus veido atspaudą mes juk matome visuose jos tartum krauju nutapytuose portretuose - 

Eglė Velaniškytė Portretas 2014 m.

Taip pat prisiminkime, jog senovės graikams žmogaus siela  glūdėjo jo kepenyse. Eglės Velaniškytės personažų sielos slypi ir giliose jų akiduobėse, ir žemdirbiškai, motiniškai pavargusiose plaštakose - 

Eglė Velaniškytė Magdalena 2010 m.

Kita vertus, Eglės Velaniškytės tapyboje net ir visiškai pasaulietiniai siužetai dvelkia Šventuoju Raštu. Štai, kad ir šis motyvas, primenantis Šventosios Šeimos istoriją arba Šv. Simono (kurio atributu buvo pjūklas, - mat šiuo kažkur prie Juodosios jūros jis buvo perpjautas išilgai) kankinystės istoriją... -

Eglė Velaniškytė Žmonės sode 1983 m.

Antra, ir, manau, tai yra labai svarbu kalbant apie sakralinę ir sakralią tapybą, esminis yra švytėjimo motyvas. Šioje vietoje verta pastebėti, jog būtent Molėtų parodos kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė sugalvojo pavadinimą „Šviečiantis veidas“. Bent kiek NT skaičiusiam žmogui galbūt akyse išryškėja „Veraiconas“. Bent kiek dailės istoriją išmanančiam individui tose pačiose akyse gali sušmėžuoti ir smurto scenos iš Caravaggio tapybos, ir Rembrandtas su Saskija ant kelių, ir Vermeerio nutapybiškai pagautas pieno šlakelis (ir tai yra geriausi įrodymai, kad sakrali tapyba apsieina be minėtųjų ikonografinių siužetų ir motyvų). Tiesiog, sakralinėje tapyboje esmių esmė yra šviesa ir švytėjimas. Tą – apie substancinį šviesos būvį jau prieš amžius amžinuosius (iš tiesų – ne taip seniai) kalbėjo Linkolno vyskupas Robertas Grosseteste ir/ar Šv. Bonaventūra.

Viena esminių (vis tik tvirtinčiau – ESMINĖ!) Eglės Velaniškytės tapybos ypatybių yra švytėjimas. Iš kur jis atėjo? – vartojant specialius pigmentus ar išnaudojant kokias nors ypatingas patirtis, o gal tiesiog atėjo ir tiek, nes tai yra šiokia tokia dovana – tylos bei pauzės turbūt vertas dalykas...

Pabaigai pasakyčiau štai dar ką. Nežinau, ar Eglės Velaniškytės darbai galėtų kaboti bažnyčių altoriuose kaip tie mirtingųjų tarpininkai su Anapusybe. Nesu nei toks praktikuojantis, nei taip pasikaustęs teologijoje ar bažnytiniuose kanonuose, nei akumuliavęs tokių patirčių, jog galėčiau spręsti. Bet šventai žinau, jog jeigu kada nors pastatytume Tapybos šventovę – tokius maldos namus, kuriuose būtų meldžiamasi Tapybai ir tik Tapybai, juose jeigu ne šventiko, tai bent kuklaus ir pamaldaus, auksinio švytėjimo rūbu aprengtu klapčiuku tikrai patarnautų Eglės Velaniškytės tapyba...
Pompastiškai čia parašiau, norėdamas pasakyti, kad gera tapyba savaime būna sakrali.