2021 m. gegužės 15 d., šeštadienis

SIRENŲ ŠNIBŽDESIAI: Danas Aleksa ir Remigijus Treigys J.Meko vizualiųjų menų centre

 Eidamas nuo Maironio gatvės į Jono Meko vizualiųjų menų centrą (ko? – ogi pasižiūrėti Manilos, tiksliau – Dano Aleksos ir Remigijaus Treigio parodos MANILA IS CALLING YOUR NAME), trumpam stabtelėjau prie nuolatinio savo sustojimo taško – knygų mainų inkilo Tibeto skvere. Pustuštėje lentynoje gulėjo Jameso Joyce‘o „Ulisas“ (1 knyga, 1–12 epizodai, iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius). Folianto viršeliai buvo stipriai apgraužti pelių, žiurkų ar net šunų (matėsi galingų dantų pėdsakai). Tad natūraliai šis klasikinis romanas, įsidėtas į krepšį, pasąmonėje pradėjo veikti kaip tiesioginis ar netiesioginis kelionės vadovas po parodą.

MANILA IS CALLING YOUR NAME – iš tiesų yra kelioninė paroda. Ir paroda apie kelionę. Ar keliones. Ar mega-keliones. Apie tas archetipines trajektorijas, kurias nukeliauja kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis būtų Danas Aleksas/Remigijus Treigys, ar Ulisas/Odisėjas ar šiaip iš taško A į tašką B, gimimo–mirimo maršrutu kursuojantis bet kuris ir bet kas iš mūsų.

Būtų jau net banalu sakyti, kad visokių ten pandemijų ir totalinių karantinų metu ši paroda – kurios protagonistas vaikšto niekuomet nelankytos Filipinų sostinės gatvėmis, internetu užsisakinėja viešbučio numerius (ir net gauna „fydbeką“) veikia kaip kokia vizualinė epopėja, konceptualus žvilgsnis į Edeną per virtualią rakto skylutę į realiai egzistuojančią nepasiekiamybę.

Fizinė ekspozicijos (ir parodos) struktūra yra labai aiški ir paprasta. Tai nerodo jos primityvumo, o atvirkščiai – ypač kruopštų, tiesiog deimantiškai precizišką požiūrįį į kiekvieną detalę. Net vizualios šiukšlelės projekcijoje čia atrodytų kaip tiesioginė nuoroda į išmaniojo įrankio, kuriuo naudojasi Manilą siekiantis pasiekti, įveikti ir palikti vartotojas, ekrano įtrūkimai. Arba, kaip sakytų, kai kurie autoritetai, plastiniu mazgu ar tiesiog kamertonu perskaitant parodos turinį ir formą galėtų būti virš galvų kabantys laidai („Man pavyko viską sujungti į vieną rozetę“, – prisipažįsta parodos kuratorius ir vienas iš autorių Danas Aleksa; vos neparašiau – Danas Ulisas...). „Tokie laidai, jų raizgalynės, yra vienas iš skiriamųjų Manilos padangės ypatumų“ (čia vėl to paties Manilą per ekraną ištyrinėjusio Odisėjo žodžiai).

Struktūra yra dvilypė. Tai lėmė ir parodos būtinybė ir mimikrinio prisitaikymo pobūdis. Pirmoji erdvė, kirtus uždangą – „out“ arba eksterjerinė, antroji – „in“ arba interjerinė.

Pirmojoje gardelėje toną diktuoja ir foną kuria (šalia natūralių Manilos miesto garsų įrašo) urbanistinis landšaftas – internetinėse erdvėse aptikta ir atsisiųsta programa, pateikianti precizišką Manilos brėžinį (bet tik brėžinį!). Šiam žvilgsniui iš dangaus ar dedališko paukščio skydžiui trimatiškumo iliuziją, vaizdinį kūną suteikia Remigijaus Treigio nuotraukos. Treigiškos, kaip visuomet – savo ūkanotu tapybiškumu tartum sufleruojančios, kad maniliška gali būti ir Klaipėda ar Vilnius, Londonas ar Niujorkas...

Vaizdo detalė I-ojoje salėje. Danas Aleksa (ir mes) žvelgia/me į Manilą iš viršaus. Kaip kokie Dedalai –įdomu, kad Joyce'o Ulise veikia Stivenas Dedalas...

Remigijaus Treigio miestai ir jų detalės – visuomet paslaptingos, šiekt tiek romantiškos ir spinduliuojančios vienatvę. Nesvarbu ar Maniloje, ar Milane tai vyktų...

Antrajame kambaryje Danas Aleksa atkuria per booking.com programėlę aptikto buto („Patalpa kaip patalpa, tokia būtų ir kokiame nors Milane“) bendruosius struktūros ruožus. Tam pasitelkiamas ir 3D modelis monitoriuje (kažkodėl akyje įstrigo ir atmintyje išlikos unitazas kaip vos ne svarbiausias interjero akcentas – bet juk skrandžio reikalai yra vienas svarbiausių kelionės dalykų), ir kažkodėl lovos baldakimą ar operacinės stalą primenanti metalinė struktūra, perteikianti originalų to vieno konkretaus Manilos kambario dydį. Nedidelė vienišo keliautojo celė-vienutė, kurioje lovas apvelka ir pakloja vėlgi Remigijos Treigio vaizdai – jo kultinė lova.

Šios parodos atveju menininkų duetas veikia kaip aristoteliškoji substancijos-akcidencijos perskyra – savistovios būtybės ir nesivastovios, esančios dėl kažkieno kito, koegzistancija. D. Aleksa kuria ar atkuria tai, kas egzistuoja savaime ir autonomiškai (Manilos kaip realaus ir tariamo, įsivaizduojamo miesto struktūrą), o R. Treigys tą, kas veikia per kitką (nes jo vaizdiniai gali būti minėtojo kambariuko principu – ir Maniloje, ir Milane, ir kokioje Manilvoje – yra toks miestas Malagos provincijoje Ispanijoje). Lygiai taip pat būtų galima tarti, jog tokia dvilpypė abiejų menininkų taktika primena dvejopiškus, bet tarpusavyje priklausomus Joyce‘o meninio vaizdavimo metodo principus – atspindėjimą ir įsiskverbimą.

Kambarys iš Manilos...

"Aleksiška" to kambario struktūra (metalinis karkasas pirmajame plane) ir "triegiška" lova (ant sienos)

Dar pagalvojau, kad verta atkreipti dėmesį į paties Dano Aleksos išpažinimą apie tai, kaip atsirado ši paroda. „Nuobodžiaudamas pirštų galais slampinėjau Manilos lūšnynų siauromis gatvelėmis. Iš šiapus liečiamo ekrano stebėjau sustingusį miestą, jo žmones. Iš atminties iškilo Remigijaus Treigio fotografijose pakibę atminties „renderinimai”. Kitą dieną pasitikrinęs paštą radau Booking.com algoritmų specialiai man parengtus kelis nakvynės pasiūlymus Filipinų sostinėje: „Manila is calling your name!”. Juk ar tai neprimena minėtojo Uliso nuotykio su sirenomis – kuomet plaukiant per šių giesmininkių salą, ir smalsumo genamas bei norėdamas išgirsti pražūtingų mergelių giesmių, savo įgulos jis paprašė pririšti prie laivo stiebo, o pačiai irkluojančiai įgulai vašku užsiklijuoti ausis.

Regis, kad kažkoks algoritmas ar tykiosios Manilos sirenos per elektroninį paštą sušnibždėjo Danui Aleksai, kviesdamos atplaukti į savo ar bent jau Lusono salą. Ir tik neaišku kas menininką pririšo prie jo laivastiebio – įgulos narys Remigijus Treigys, galerija/galera, auditorija/žiūrovai ar ta pati nelemtoji epidemiologinė/karantininė/ situacija.

2021 m. gegužės 5 d., trečiadienis

FIKCIJA IR REALYBĖ: kelios metodinės pastabos kaip galima užsiauginti (ir iššvaistyti) simbolinį dailininko, menininko, tapytojo kapitalą

 Įsivaizduokite, kad nusprendžiate tapti dailininku. Ne, – ne menininku, nes pastaruoju gimstama, o ne tampama, o būtent dailės – vaizduojamosios ar taikomosios, atstovu. Tapytoju, grafiku, tekstilininku, vitražo ar freskos–mozaikos kūrėju. Tokiam reikalui, Jūs, žinoma, labai atsakingai ruošiatės. Lankote parengiamuosius kursus pas kokį nors patyrusį mokytoją, nuo ryto iki vakaro zulinate pieštukais kubus ir piramides, gipsines Artemides ir „muliažinius“ Apolonus, turgavietėse ar autobusų stotyse škicuojate judančius žmones bei jų aplinką. Tuomet pasirinkę Jums tinkančią meno mokyklą – kokią nors akademiją, technikumą ar kolegiją, stojate. Konkursas nemenkas – aštuoni žmonės į vieną vietą, bet Jūs tam buvote pasirengę. Valstybės finansuojamoje pozicijoje (priešingu atveju eikvojate nefiktyvų, o realų savo kapitalą) studijuojate penkerius (senesniais laikais) ar ketverius metus (mūsų dienomis), savo profesionalumą įtvirtindami papildoma dviejų metų magistrantūros doze. Jeigu motyvacija būna nedingusi, o studijų aplinkoje atmosfera kolegiškai draugiška ir intymiai paslaugi (senovėje pirmine to sąlyga buvo nesivėlimas į jokius ten #MeToo skandalus), Jūs gal net tampate menų doktorantu, kelis metus gaudami profesorių atlyginimus gerokai viršijančią stipendiją. Galop, tapdami diplomuotu savo srities specialistu, pradedate gyventi laisvą ir įvairiapusį dailininko gyvenimą. Kaip sakė vienas rusų „peredvižnikas“, „jeigu norite kiekvieną dieną dirbti patinkantį darbą, tapkite dailininku“. Jūs rengiate parodas (sakyti nereikia, kad Jūsų paveikslai yra mėgstami auditorijos, – net žurnalistų Jums nereikia tampyti už skvernų, kviečiant į vernisažus ir prisistatymus) ir pardavinėjate paveikslus. Pasistatote erdvią studiją su tam pritaikytas langais – nes būdamas tapytoju (vis tik orientuokimės į šią vaizduojamosios dailės discipliną) vertinate tik kūrimą natūralaus apšvietimo sąlygomis. O galbūt valstybė ar koks turtingas mecenatas Jums pastato dirbtuvės pastatą su net įrengta ekspozicijų salyte (čia žingeidžiai publikai demonstruojate savo naujausius, dar šlapius paveikslus). Jus mylintys ir atsakingas pareigas visokiausiose ekspertų komisijose ir žiuri užimantys dailėtyrininkai ir dailės kritikai Jums parūpina kasmetines stipendijas, nacionalines, Ministro Pirmininko ir Kultūros ministerijos premijas. Vieną dieną šalies Prezidentas į Jūsų gerą, brangų, gal ir blizgantį žydros spalvos kostiumą įsega Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordiną. Kai numirštate, per nacionalinės televizijos transliuojamas žinias vienai minutei dedikuojamas nekrologas su nespalvota (kad visi matytų, jog Jūs tikrai palikote šią ašarų pakalnę, tačiau Jūsų darbai neabejotinai yra amžini), tačiau kruopščiai parinkta fotografija. Joje atrodote kilniai, su į šoną šiek tiek pasuktu valingu smakru ir dvasingai spinduliuojančiomis akimis. Diktorius iškilmingai, dramatišku tonu išvardina Jūsų nuopelnus. Palaidoja Jus, be abejo, Menininkų kalnelyje, šalia kitų garbių ponų ir ponių. Vėliau iškyla granitinis paminklas (jį sukuria koks nors ne ką mažiau žinomas autorius, gal net irgi nacionalinės premijos laureatas ar bent kandidatas). Jūsų gimimo diena kas šimtą metų pažymima parodomis Nacionalinėje galerijoje ir įvairiuose privačiuose muziejuose (kurie apdairiai, dar Jums esant gyvam, nusiperka ne pačių prasčiausių kūrinių).

Ši aprašyta situacija, žinoma, yra fikcija. Ne taip šiais laikais funkcionuoja dailininkų parengimų sistemos. Kitokie dėsniai galioja ir viešajame gyvenime, – tame kontekste, su kuriuo susiduria, kuriame gyvena ir kuria tapytojai, grafikai, tekstilininkai ir t.t. Tačiau vienas dalykas yra aiškus. Kiekvienas dailininkas, o net ir menininkas, turi būti sukaupęs savo SIMBOLINĮ KAPITALĄ. 

 

Tam, kad nenuvairuočiau į šoną ir neprisigrybaučiau, specialiai pasitikrinau kas tai yra. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (esančioje ir internete, adresu https://www.vle.lt/straipsnis/simbolinis-kapitalas/) šį dalyką labai išsamiai yra aprašęs Gintautas Mažeikis. Turbūt ne be šiokios tokios prancūzų sociologo, poststruktūralisto Pierre‘o Bourdieu įtakos. Geriau neišeitų ir pasakyti (prašau atleisti už ilgą citatą, tačiau kiekvienas sakinys čia turi simbolinio aukso vertės) : „Simbòlinis kapitãlas, – sukaupti ir nuolat atnaujinami populiarumo ištekliai, kylantys iš viešo pripažinimo – garbės, kilmės, rango, socialinio statuso, prestižo, vartotojų pabrėžiamų kitų ypatybių. Simbolinio kapitalo sąvoka susijusi su istoriškai ilgą laiką puoselėtu socialiniu statusu, reputacija, pripažintų asmenų vardais ir titulais. Viešo populiarumo augimas ir kaupimas lemia simbolinio kapitalo didėjimą. Simbolinį kapitalą plėsti padeda populiarinimas ir pripažinimo cirkuliacija. Simbolinis kapitalas susijęs su kultūrine verte, kultūriniu kapitalu – simbolinis kapitalas įkūnija jį, suteikia jam autoritetą. Simbolinio kapitalo cirkuliacija ir didinimas yra panašūs į prekės ženklo populiarinimą ir rinkodarą, nes abu atvejai priklauso nuo tam tikros institucijos gebėjimo garantuoti pripažinimą, bet skiriasi žmogaus autoriteto dinamikos požiūriu“.

Sukaupus simbolinį kapitalą, aukščiau išdėstytoji fiktyvi istorija galėtų tapti realia. Jeigu pats žinočiau – kaip tai padaryti, nespaudinėčiau kompiuterio klaviatūros, o investuočiau į savuosius kultūrinius ir dvasinius išteklius. Manau, kad jie tiesiogiai koreliuotų su finansinėmis vertybėms, tad turėčiau galimybę savo namų (atsiprašau – rūmų) aplinkoje laikyti bent porą literatūrinių vergų. Vienas iš jų skaitytų mano genialias mintis (besiformuojančias mano smegeninėje simbolinio kapitalo dėka, nes juk viskas yra susiję), kitas užrašinėtų, spausdintų ir platintų.

O jeigu rimtai – tai ko reikėtų jaunesniam ar vyresniam tapytojui, menininkui, dailininkui, kad jis pradėtų krautis tą savo simbolinį kapitalą?

Pirmiausia reikia tikro kapitalo. T. y. – pinigų. Pačių tikriausių eurų, dolerių, svarų sterlingų ir/ar kitos konvertuojamos valiutos. Lengviausia yra tiems, kurių tėvai, sutuoktiniai, meilužiai (na, ir meilužės...) yra pakankamai pasiturintys. Tokiu atveju geras išsilavinimas (gal net kur nors Paryžiuje ar Londone) yra garantuotas. Akademiškai piešti bei tapyti ne vienoje dabartinių Vakarų pasaulio aukštųjų meno mokyklų jau gal ir neišmokytų (tokiam reikalui reikėtų rinktis konservatyvesnes ugdymo įstaigas – kur nors Florencijoje ar net Peterburge), bet kaip menininką su pirmuoju simbolinio kapitalo indėliu suformuotų būtinai. Žiniasklaida automatiškai daugiau skirtų daugiau dėmesio svetur, o ne Tėvynėje besimokančiam ir gal net gyvenančiam tautiečiui. Jeigu taip neatsitiktų – irgi ne bėda. Tam juk ir yra pinigingų artimųjų. Jie viską nupirktų ir pasamdytų:

  •  dėmesį ir meilę, viešuosius ryšius ir marketingą;
  •  kritikų palankumą bei padlaižiavimą (kai kurie iš jų, už konkrečias kapitalų išraiškas dirbantys kritikai net patys yra praradę savo simbolinius kapitalus);
  • ir gal net ne minutę (kaip minėtasis nekrologas), o kelias minutes eteryje užimančią reklamą;
  •  taip pat prestižines galerijas, dažų ir drobių, stilingų drabužių;
  • galop – atostogas Nicoje ar Maldyvuose.

TIKRIEJI PINIGAI YRA ESMINIS SIMBOLINIO KAPITALO GARANTAS! (Jei jų neturite, net negalvokite apie kokius ten menus ar, juo labiau, simbolinius kapitalus).

Bet jeigu Jūsų artimoje aplinkoje turtingų žmonių nėra, o giminaičio iš Amerikos palikimas nėra numatytas žemiškuose Dievo planuose, tereikia pasikliauti savo jėgomis ir nuovokumu. Pavyzdžiui, galite įsidarbinti „furistu“ ar kasininku prekybos centre (kai kurie žmonės iš meno, kultūros ir akademinio pasaulių yra įsitikinę, kad laisvomis nuo tokių darbų akimirkomis taip pat galima sėkmingai kurti – tokie net springdami aiškina, transliuoja dvigubo gyvenimo ir sekmadienio meno privalumus – bet patys jie to nėra patyrę) ir per kokį dešimtmetį, sistemiškai taupant, galite sukaupti nedidelį, bet ne visai simbolinį kapitalą. Šio dėka toliau katapultuotumėtės į prestižo orbitą.

Galimas dar vienas sprendimas (finansinio nepakankamumo atveju). Bandyti užsidirbti pinigų savo kūrybos dėka. Tai dailininko profesionalo kelias.

Galimos kelios strategijos: –

Viena iš jų – institucinis ėjimas. Savo talentą sujungus ir sužiedavus su kuria nors simbolinį kapitalą jau turinčia įstaiga (pavyzdžiui, galerija), ir nebijant tapti šiokiu tokiu tos organizacijos pastumdėliu (asmeniškai esu patyręs atvejų, kuomet menininkai, atsiprašant, net pirstelėti negali neatsiklausę juos kuruojančios įmonės), simbolinės įplaukos nenumaldomai kaupsis it koks pensijų fondas. Kūrybine prasme, jeigu institucija pasitiki Jumis kaip sutuoktinis ar sutuoktinė, didelių vidinių dramų ir prieštaravimų neturėtumėte jausti. Jeigu Jums pradeda diktuoti – ką ir kaip daryti ir Jūs nuolat norite kažką pasiųsti necenzūriniu vektoriumi, tuomet iškyla herakliška ar pasakų („Į kairę eisi – galvą prarasi, tiesiai – karalaitę sutiksi...“) verta dilema. Rinktis tenka visą gyvenimą. Simbolinis kapitalas ar tikrosios vertybės... Rekomenduočiau nelaužyti galvos ir rinktis simbolinį kapitalą.

Kitas būdas irgi dvelkia šiokiu tokiu parsidavimu. O gal ir ne. Socialinių studijų ir tinklų dėka išsianalizavę, kas patinka tūlam meno vartotojui, Jūs galite daryti komerciškai angažuotą meną. Jeigu Jūs save laikote dvasinguoju idealistu, tokia veikla Jus gali trikdyti (tokiu būdu link hipochondrijos ir lėtinio–buitinio alkoholizmo – vienas žingsnis). Tačiau išsiugdę mazochistinius polinkius ar tiesiog mėgstantys kurti ir kokį nors kičą, didelių problemų neturėtumėte patirti. Feisbukuose ir instagramose Jūsų kūryba pelnytų daugybę „laikų“ ir patiktukų, o per juos, it kokia komposto krūva, formuotųsi simbolinis kapitalas. Žmogiška, paprasta, elementaru.

Gal labai buitiškas pastebėjimas, tačiau viena iš būtinų simbolinio kapitalo sąlygų yra geri batai ir sutaisyti dantys. Pats asmeniškai niekuomet nebūsiu simboliniu kapitalistu vien dėl asmeninių savybių. Neretai išgirstu pastabas: „Kodėl toks rūstus?“ (arba – „Susiraukęs“). Ir nepaaiškinsi žmonėms, kad sieloje šypsausi tik koks dantų pastos reklamos aktorius, jog tai tik mano išorinis luobas. Avalynė, kaip ir tas minėtasis žydras kostiumas, taip pat veikia kaip įnašas į simbolinę asmeninę sąskaitą. Pats mėgstu mano varliškai iškrypusias pėdas atitinkančius driskius, o ne kokias ten „lakierkas“. Dėl to ir neturiu simbolinio kapitalo....

Tiesiog pravartu būti komunikabiliam, nerašyti atvirų ir kvailų komentarų (ypač pavartojus alkoholio) virtualiųjų patrulių ir skundikų kontroliuojamuose socialiniuose tinkluose ir vietinėje žiniasklaidoje. Geras ir etiškas elgesys, viešosios opinijos laikymasis tiesiogiai koreliuoja su simbolinio kapitalo augimu. Ir priešingai – Kanto kategoriniam imperatyvui prieštaraujantys veiksmai grasina greitu, beveik savaiminiu simbolinio kapitalo išvaistymui. (Nebent turint tikrųjų pinigų, galima nieko nepaisyti!).

Remiantis pirmojoje, įvadinėje pastraipoje išdėstyta istorija kaip prielaida ir priežastimi, reikia pastebėti, kad simbolinis kapitalas iš tiesų egzistuoja. Ir jį įmanoma išauginti. Jeigu ankstesniais laikais profesoriai sakydavo, kad baigęs Institutą ar Akademiją žmogus tą savo simbolinį kapitalą užaugina per dešimtį metų (šiuo periodu tariamai negalima net parodų rengti, o ir šiaip viešumoje rodytis), tai dabartiniams menininkams yra kur kas paprasčiau. Simbolinį kapitalą jie įgauna mokyklos–galerijos–kuratorės/iaus ir savojo talento (saviraiškai, komunikavimui, vadybai) dėka. Bet kuris jaunas menininkas mūsų dienomis turi mažesnį ar didesnį simbolinį kapitalą. 

Bet jeigu pažiūrėtume rimtai ir be jokių ironizavimų, tai tektų pripažinti, kad simbolinis kapitalas yra tiesiogiai priklausomas nuo kelių dalykų. Seniau būčiau akcentavęs vieną sąlygą, dabar manyčiau, kad svarbesnė yra kita. Taigi – vis tik gebėjimas komunikuoti yra vienas svarbiausių dalykų. Tai ankstesniais laikais surūgėlis–intravertas galėjo tikėti savo išlikimu po šiuo žydru dangaus skliautu. Šiomis dienomis gebėjimas šypsotis ir maloniai pasakoti apie save bei savo darbą – vienas pagrindinių atskaitos taškų. Tada – visokie marketingai ir su pardavimais susiję dalykai. Ir tik galop – profesionalumas imanentinėje meno sferoje. 

 


 

2021 m. kovo 8 d., pirmadienis

Plagiavimo menas ir antimenas. Kaip apsiginti menininkui?

Vaikystėje, lankant lopšelį–darželį (keista, kad užsimiršo jo numeris, berods buvo pažymėtas dvidešimt antruoju...) per piešimo pamokėlę gavome užduotį: nupiešti šalia sėdinčio draugo portretą. Sėdėjome prie stalų poromis. Maniškio porininko vardas buvo Edgaras (o gal Albertas – tiesą sakant, pirmųjų draugų vardai užsimiršo, kaip ir tas ugdymo įstaigos numerologinis pavadinimas). Griebęs vandeninius dažus, puoliau jį piešti. Edgaras/Albertas elgėsi veidrodiniu principu. Pamenu, kaip apvedžiojau draugo veido kontūrą, pažymėjau plaukus, nosį, lūpas. Tuomet pradėjau detalizuoti dvi šiek tiek atlėpusias ausis. Labai nustebau išvydęs, kad Edgaras/Albertas (elgęsis it kuo tikriausias veidrodinis atspindys) nupaišė žalias mano ausis (priminsiu, kad jis piešė mane...). Pasirodo, kad aš buvau pirmas! Tai yra – PIRMAS nupiešiau žalias Edgaro/Alberto ausis... Iki šiol nesuprantu, ar žaliaausis mano atspindys plagiavo, kopijavo mane, ar tai buvo tiesiog nedidelis įsiskaudinusio portretuojamojo  estetinis poelgis: pavaizdavo mane, kaip save

Plagiatai, kopijos, klasotės ir panašūs anti-estetiniai ir anti-etiniai poelgiai lydi Meno pasaulį nuo jo atsiradimo pradžios. Vos tik atsiranda koks nors sėkmingas meno veiksmas ar veiksnys, visuomet pasirodo ir jo tęsinys arba atspindys. Kartais net sunku pasakyti kas tai – kopija, plagiatas, klastotė, apropriacija ar tiesiog meninio diskurso sudėtinė dalis. 

Viduramžiais ir Tolimuosiuose Rytuose tai buvo ne problema. Renesanse ir modernizme – nusikaltimas. 

Dėl  teksto ribotumo nesianalizuosime, kuo pasižymi plagiatai, kopijos, klastotės, apropriacijos, sekimai, imitavimai, kartotės ir panašūs dalykai. Viena aišku – tai buvo, yra ir bus.

Žinau vieną tapytoją Lietuvoje, kuris žiūri į tai, ką daro jo kolega Ukrainoje. Jie (abu) tapo treninguotus "bachūrus" – bet vienas iš jų buvo pirmas. Antrojo sprendimai įtartinai panašūs į pirmojo. 

Žinau dar vieną tapytoją, kuris eksploatuoja (techniškai nelabai įtikinamai) renesansines graviūras ir XIX amžiaus impresionistinės tapybos klasiką. Žmonės Lietuvoje, kuriems Rembrandto ar Manet vardai ir kūriniai yra nelabai žinomi, galvoja, kad tai kažkas asmeniškai naujo. Nes jie tiesiog nesidomi, nemoka ir nežino. Tegul! Šarlatanai ir atlikėjai visuomet apgaudinės lengvatikius ir nežinančius. 

Žinau vieną visai neblogą tapytoją, kuri imituoja, kopijuoja ir mėgdžioja Michaelį Borremansą. Ai, ką aš čia sakau. Tokių žinau ne vieną, o labai daug. Jos nekaltos, nes jas taip mokė Akademijoje... Publika tuo labiau nekalta, nes net nežino to jokio Borremanso.

Žinau ne vieną tapytoją, kuris negali netapyti neatsivertęs meno albumo ar išmaniojo telefono. Remtis pavyzdžiais yra "privalumas".

Žinau atvejus, kuomet bent kiek žinomesnis ir labiau išgarsėjęs menininkas įgauna būrį hienų ir hieninių šunų, kurie, lėkdami iš paskos ir atrajodami "liūto" išmatomis, pasiekia neblogos finansinės sėkmės. Jie tapo panašiai kaip jų avangardiniai "šaltiniai". O publika nesigilina.

Vidas Poškus Kopijuotojas–imituotojas–sekėjas–aproprijuotojas–plagiatorius stebi saulėlydį 2021, A4 gelinis rašiklis
Žinau mokytojus, kuriuos mėgdžioja jų mokiniai. (Mokytojai dažnai sako, kad siekia savo auklėtinių autentiškumo, tačiau kažkodėl pasąmonėje liguistai, o gal labai sveikai, džiaugiasi būdami imituojamais). Dažnas ir mokytojo–parazito atvejis. Mokytojas/dėstytojas neretai pasirodo impotentu ir siurbia idėjas iš savo moksleivių–studiozų. 

Žinau vieną VDA grafikos katedros absolventą, kurio darbus beveik "žodis žodin" kopijavo viena talentinga (jų ten daug!) kinų grafikė. Kinijos liaudies respublika toli, jie tą įpratę – tad jokių pasėkmių. Tik dantų griežimas ir akių žaibavimas čia – prie Baltijos... Kolegė pasiuntė virtualų "N...i" ir, kaip suprantu, viskas tuo baigėsi.

Pamenu ir  savo kaip šiokio tokio rašytojo ar kuratoriaus patirtis. Geriausia patirtis – kuomet esu net kelis kartus bandęs teikti paraišką vienai menininkų organizacijai kuruoti parodą. Žinoma, kad niekuomet nepavykdavo (dar Gustave Courbet sakė, kad konkursuose dalyvauja tik idiotai), tad nelabai ir nustebdavau, kad jau įvykstančios parodos koncepcijoje būdavo pavartoti (ne žodis žodin, bet elegantiškai pakoregavus) maniškiai sakiniai. O ką – "juk nepatentuota! – atsakytų minėtieji aproprijuotojai. 

Žinau atvejų, kuomet pavogiami pavadinimai ir pavidalai, formos ir formuluotės. "O jūs įrodykite!". Paprastai vagiantieji būna ypač rėksmingi ir teisuoliški. Jie juk neturi ko prarasti, nes jie nieko ir neturi.

Mano studijų laikų bendrabučio kambariokas–architektas (keista pravarde – Kamštis, bet gal imituotojai ir yra kamščiai?) savo akademinių užduočių eidavo kurti ir atlikti į Nacionalinę biblioteką. Ten, vartydamas žurnalus, jis tobulai (dėstytojų nuomone) atsakydavo į pateiktus klausimus ir užduotis. O kaipg kitaip? Juk tiesiog nukopijuodavo jau gatavus žurnalinius sprendimus. Tiesa, tas kopijas VOS–VOS pakoreguodavo, patransformuodavo – kad plagiavimo apkaltos atveju būtų galima sakyti: "gal ir panašu, bet ne visai taip – juk taip?".

Manau, kad būtent čia ir slypi tikro, profesionalaus ir be galo nagingo plagiavimo esmė. Padaryti pagal kažką, bet truputėlį, plastiškai (įdomu, kad tarp plastinės chirurgijos ir plastinių menų esama kažko bendro – pirmuoju atveju bandoma apgauti užsakovus, antruoju – žiūrovus) pakeitus. Kad pričiupus, atsiprašant, "už šiknos", būtų galima sakyti – "gal ir panašu, bet juk ne visai taip <...> IR JŪS PABANDYKITE ĮRODYTI, KAD YRA KITAIP!". 

Plagijuoja, o ir imituoja žmonės be fantazijos (tiksliau – jų vaizduotė yra nukreipta ne į ko nors naujo atradimą, bet į sėkmingus judesius). Jie stebi ką daro kiti, paskui pakartodami. Panašiai kokiame futbole išmokstama triukų – stebint ir mėgdžiojant kitus...

Dar yra vienas – truputėlį kitoks – parazitavimo ir vergvaldystės pavyzdys. Jį įkūnija visiems žinomas Pablo Picasso. Net buduliai žino Pikasą (o kaipgi – Lietuvoje juk buvo "kultinė" grupė – LRT ar delfyje sakytų – "žvaigždės"). Taigi, o Georges Braque – kubizmo tėvas yra pranykęs tarp tų savo kubofuturistinių formų... Esmė, kad Pablo mėgo pasivogti (na, gerai, sakykime – "pasiskolinti") kai kuriuos plastinius sprendimus iš savo kolegų. Pamatydavo, kad "tai yra gerai", ir pa/si/naudodavo. Blogiau (o gal atvirkščiai – geriau???) yra tai, kad tai padaręs, jis neversdavo akių ir nešaukdavo: "Aš čia ne prie ko! Jūs ką?!!!". Jis tiesiog padarydavo net ne profesionaliau, o kažkaip "geriau". Su didesne energijos ir užmojo doze. Tas Braque kaip tapytojas iš tiesų yra nuobodokas... Picasso jį "nunešdavo" (it koks cunamis) kaip ir daugelį kitų. Publika tą pagavo labai staigiai, nes jai juk nereikia kažko suprasti, jai tereikia "duonos ir reNginių".

Bet čia būtent gal ir slypi receptas – kaip galima atsispirti niekingiems plagiatoriams, apropriatoriams ir kitokiems eksploatatoriams... Tiesiog reikia daryti kur kas geriau – sudėtingiau ir išradingiau! Menininkai kiekvieną dieną turi tobulintis ir tobulėti. Šarlatanai nepasieks jų nei bambų, nei mašnų. Galės kiek nori šokinėti. Tai sunku, bet tai vienintelis vaistas...

Kartais padeda tiesiog anti–tinginystė. Plagiatoriai ir imitatoriai dažnai yra labai imlūs ir pagaulūs, bet labai tingi. Pavyzdžiui, jie nesiims tokios tapybinės klastotės ar kartotės, kur reikia daug ir nuoširdžiai dirbti – kad ir tiesiog kloti potėpius. Ar lengva imituoti Vladą Eidukevičių ar Antaną Martinaitį? Ne – nes tam reikia tiesiog paprastos kantrybės ir darbštumo, ne tik triukų ir efektų...

Pats nesu joks genijus – tiesiog pretenzingas tipelis ir tiek, tačiau jau nuo studijų vaikų lopšelyje–darželyje laikų žinau vieną taisyklę (taip ir atsispyriau minėtojo Edgaro/Alberto manipuliacijoms), supratęs, jog galiu pasitelkti tokių sprendimų, kokių tas mano nevykęs pasekėjas tiesiog nenorės pakartoti (na, violetinės akys, juodi dantys, vandeningai išplaukę plaukai etc.) taip ir padariau. Jis gal ir būtų pakartojęs, tačiau jam tiesiog buvo negražu, ne jo skonio, ir jis nebeimitavo. Bet, netekęs kantrybės, tam Edgarui/Albertui dar mostelėjau vieną kartą per ausį. Paslaugiai nuvestas į kampą ir sušertas užpakalin tapke viena auklėtojos (kurią labai mylėjau – jos vardas buvo Ramunė), jau anuomet, prieš keliasdešimt metų supratau, kad visi tiek plagiatoriai yra tiesiog negabūs aferistai. Tai juos, o ne mus – kūrėjus, į kampą!

 

p.s. Visuomet egzistuoja dar vienas anti-plagiatoriškas variantas: daryti blogai, labai blogai!


2021 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Apie menotyrinio teksto neperskaitomumą

 Šias mintis inspiravo vakarykštis telefoninis pokalbis su kolega Ignu. Jį visi puikiai žinome kaip stiprų ir ambicingą kuratorių (manau, kad Lietuvoje tokių reta – tik gaila, kad seklūs mūsų vandenėliai – it koks dėl globalinio atšilimo ir baltarusiškų šposų nusekęs Nemunėlis, tokių apimčių asmenybėms labai greitai pateikia visokiausių seklumų ir rifų, trukdančių realizuoti pačius drąsiausius sumanymus). Kalbėjome, kaip visuomet, ilgai ir daug. Ignas išdavė, kad nori surengti diskusiją apie menotyrinių tekstų perskaitomumą , o gal ir atvirkštinį to reiškinį. Mūsiškis dialogas eilinį kartą inspiravo daugybę minčių – it kokia smegenų audra tame pačiame Lietuvos upių tėve... Nieko nuostabaus – taip iš mūsų bendrų diskusijų yra gimusios mintys ir idėjos apie eurostandartą jaunojoje Lietuvos tapyboje, prestižą ir meinstrymą, kitus šių dienų apokaliptinius reiškinius (buvo tiesiog nuostabu, kuomet į Klaipėdos Parodų rūmus atvažiavęs vienas garsus prancūzų kuratorius nepasikuklino ir aproprijavo kai kurias idėjas, kitais metais pateikęs tai, kaip savo, vienoje iš Kauno parodinių erdvių).

Taigi – menotyrinio teksto neperskaitomumas...

Giliai kapstome, draugai ir ponai!

Formuluokime – optimistiškiau – ar menotyriniai tekstai Lietuvoje yra perskaitomi?

Ar jie skaitomi iš viso? Man pavyzdžiui, kaip menininkui ir menotyrininkui, visuomet yra įdomiausi tie, kurie, nesikuklinsiu, parašyti apie mane (bet tik teigiami) arba mano paties. Mene, turbūt kaip muzikoje, literatūroje, kine ar teatre. Nemanau, kad ten yra kažkas kitaip. Koršunovas gal ir skaitė ką nors apie Nekrošių, bet tik tikėdamasis išpešti kokios nors informacijos, Rūbackytė kažin ar studijuoja recenzijas apie Petro ar Luko Geniušų rečitalius. Ir taip toliau, ir panašiai. Nebent esama kažkokių asmeniškai merkantilių sąryšių. Žinoma, esama ir visokiausių omnivivarinių sutvėrimų, skaitančių visokiausius ir visus tekstus – net menotyrinius.

Kita vertus – pasakymas „menotyrinis tekstas“ yra labai abstraktus. Tai gali būti ir dailės istoriko studija, ir studento pranešimas apie draugų kursiokų parodą. Ir trumpas komiksas, ir plytinio svorio straipsnių rinkinys.

„Naujajame židinyje“ (2021 m., nr. 1) taip pat vakar perskaičiau Aistės Paulinos Virbickaitės (tikrai puikiai perskaitomus) svarstymus labai artima tema: „Skaitytojo nuotykiai Lietuvos menininkų biografijose“ (p. 43–46). Nuostabu, kad kai kuriuose Vilniaus prekybos centruose (to nepamatytume mažesniuose miestuose) pradėta prekiauti kultūros spauda – tokiu būdu, laukiant ilgoje eilėje, galima nebūtinai žiovauti, užsidengus medicinine kauke ar naršyti išmaniajame įrenginyje (pvz. savo smegininėje).

Kai kurioms Aistės Paulinos mintimis iš dalies pritariu (na, kad ir „skaitytojai mūsų šalyje menu nesidomi, meno kritikos ir meno istorijos darbų neskaito“ – taip tikrai neabsoliutinčiau, pastebėdamas, kad tegul nedidelis ir ribotas, tačiau tokių žiūrovų ir skaitytojų ratas egzistuoja), kitoms nepritariu visiškai: „...menininkai Lietuvoje visą XIX ir didžiąją dalį XX a. mažai dėmesio skyrė formalioms meninėms problemoms...“ (p. 45). Žinau, kad Aistė Paulina, pati kaip rašanti apie menininkus ir menininkes, labiau mėgsta akcentuoti pikantiškas ir anekdotiškas jų biografijų puses (bent taip galima spręsti iš įrašų socialiniuose tinkluose ar delfiuose), taip pat ikonografines subtilybes, ignoruodama kūrybinius – plastinius, formalius menininkų ypatumus. Tai pats lengviausias atkreipti neįsigilinusio skaitytojo dėmesį (bet tokiu atveju dėmesys garantuotas – ir tai pirmas žingsnis į detalesnį gilinimąsi). Vis tik įdėmiau pavarčius kad ir tekste minimą Vlado Drėmos parašytą XIX amžiaus Vilniaus klasiko – Kanuto Rusecko biografiją (1996), nebūtų galima sakyti, kad jam terūpėjo „visuomenės edukacija, tradicijų išsaugojimas (sic?!), patriotiškumo skatinimas“ (p. 45). Atseit, plastika nerūpėjo (bet kad jo laiškuose kūrybinė problematika yra labai ryški!)... Be to, kolegės straipsnyje net nepaminėtas, kad ir toks, mano nuomone, vienas stipriausių lietuviškų biografinių tekstų apskritai –  aistringai parašyta, gausiais prisiminimais nusagstyta Tomo Sakalausko monografija apie Vladą Eidukevičių (Esu toks, koks esu, 1987 m.). Galima gal pripažinti Aistės Paulinos teiginį, esą dailininkų biografai per mažai aptaria politinę menininkų veiklą (tartum koreliuodama neseniai per radijo laidą Laima Kreivytė taip pat paminėjo, kad „menininkai, nesidomintys politika, yra keisti“). Taip – Eidukevičius tikrai buvo keistas! Bet man, kaip skaitytojui (o ir galimam rašytojui) yra absoliučiai nusispjauti į politines menininko pažiūras (ypač turint omenyje tuos, kurie tikrai įsigilinę į imanentinius, vidinius menų dalykus – o tokių visuomet buvo ir bus, tegul kai kuriems aktyvistams ir biurokratams pasvajojant apie meno ir menininko kaip valstybės vergo ir visuomenės tarno „aktualiąją“ veiklą) ar jo šeimyninę padėtį, tikėjimo gylį, galop – seksualinę orientaciją. Aistė Paulina savo apžvalgoje tikrai įžvelgė tam tikrų specifinių lietuviškosios dailės biografijų kazusų – pritariu, kad rašant apie kažkokį menininką ar menininkę (ypač priešingos lyties) išlenda tam tikri paties rašančiojo kompleksai. Ar šis, mano tekstas irgi nėra asmeninių kompleksų, lūkesčių ir nuodėmių rezginys?

Bet nukrypau – tokiu būdu mano tekstas (tegul ir ne visai menotyrinis – labiau pasirenkant šią discipliną kaip objektą) tampa neperskaitomu.

Studijavau dailėtyrą VDA tuomet, kai šios katedros vedėju buvo Alfonsas Andriuškevičius. Buvo seni laikai, dailėtyros klasiko (beje, jis bent anuomet visada akcentuodavo esantis dailės, o ne meno kritiku) charizma – nediskutuotinas dalykas. Būtent dėl jo žavesio ir vidinės kultūros labai staigiai apsisprendžiau beviltiškai nedaužyti galvos į kietas Tapybos katedros profesorių širdis ir bernardiniškojo vienuolyno sienas (na, ir ačiū Dievui!). Džiaugiuosi iki šiol...

Profesoriaus Petro Aleksandravičiaus Žemaitė reklamuoja vieną nuostabiausių (iki šiol) Lietuvos dailininkų biografijų - Tomo Sakalausko tekstą apie Vladą Eidukevičių. (Beje, 1996-ųjų P. Aleksandravičiaus biografinio interviu su Vidmantu Jankausku knyga - irgi verta dėmesio dėl kontekstų ir intertekstų)

Nekvestionuoju, kad jo menotyriniai tekstai yra lengvai perskaitomi. Nes, parašyti žaismingai, koncentruotai ir konstruktyviai. Nepilstant vandenėlių. Ir būtent šiuo aspektu jau anuomet nekenčiau gausybės A. Andriuškevičiaus epigonų rašinių – tos prirašytos paklodės (dažniausiai kaip studentiškas bonusas publikuotos „Šiaurės Atėnuose“) su daugybe įmantrių žodžių ir sudėtingų sakinių konstrukcijų buvo absoliučiai neperskaitomos... Beje, šiuo metu dailės kritikai pamažu degraduojant ir mažėjant rašančių šiomis temomis, toks įspūdis, kad susiformavo nauja daugžodžiaujančių epigonų generacija, kurie, kaip beveik tendencinga, yra atėję (kas šiaip savaime vertinga nes skatina kitokį požiūrį) ne iš Dailės istorijos ir teorijos, bet iš kitų, pirmiausia – tapybos, katedrų. Ką gi, Andriuškevičius jiems nedėstė, o ir tokio dailės kritiko vardą turbūt mažai jau kas prisimena. Jiems netrūksta drąsos rašyti ilgiausių tekstų (redakcijoms maloniai sutinkant publikuoti – bet ką padarysi, kai kito pasirinkimo nelikę?), tačiau minčių dėstymo prasme tai visiški veltiniai.

Pats Vedėjas, kažkurio seminaro metu apie mano rašinį pasakė taip: „parašyta stilingai, bet objektas kažkoks keistai neaktualus“. Anuomet vos nepersipjoviau venų ar neišgėriau butelio aliejaus (ką yra padaręs mano vienas kambariokas, egzaltacijon puolęs po „Fluxus“ parodos atidarymo ŠMC), eilinį kartą nepatekęs į „Šatėnus“, tačiau dabar, po daugybės metų, supratau, kad tikrai jis buvo teisus. Nes rinkdavausi rašyti apie kažkokį Albrechto Dürerio laišką Willibaldui Pirckheimeriui, arba Šakių regiono dailininkų parodą anuometinėje „Medalių“ galerijoje.

Geru pavyzdžiu suveikė ir vieno seminaro metu filosofijos dėstytojo (pamenu netgi ir dalyką, kurį dėstė Vilniaus dailės akademijoje – tai buvo religijos filosofija – taip, anuomet filosofinių disciplinų dailiokai gaudavo su kaupu ir, manau, ne veltui) Kęstučio Dubniko elgesys. Pačioms „kiečiausioms“ mano grupiokėms, kurios jau jautėsi gerai įvaldžiusios dailėtyrinį žargoną su privalomomis „naratyvo“, „diskurso“, „paradigmos“, „sociogeokultūros“ ir panašiomis sąvokomis, jis, sumažino referatų vertinimo balus. Vien už sunarpliotą rašyseną.

Taigi, perskaitomas menotyrinis tekstas turi būti parašytas stilingai (argumentuotai, aiškiai, konkrečiai) ir pasirenkant įdomų objektą. Dėl pirmojo dalyko kaip ir viskas aišku, dėl antro – absoliučiai ne. Renkantis ypatingai įdomų ir aktualų menotyrinį objektą labai nesunku tapti parsiduodančiu masinės, „meinstryminės“ žiniasklaidos darbuotoju – kurie paprastai renkasi įžymybes ir „žvaigždes“, nes to reikalauja redaktoriai, reitingai ir neišprususi skaitytojų auditorija. Pasiūla čia visuomet tiesiogiai susijusi su paklausa – kaip voverė su ją įkalinusiu ratu.

Beje, labai nemėgstu dailininkų albumuose (tokiuose leidiniuose, kur dėmesys kreipiamas į vizualiąją dalį) balastinio perkrovimo tekstais. Yra tokių menotyrinink(i)ų, kurie/kurios savo super ego bando priešpastatyti  menininko ego. Teksto viršenybė vaizdų atžvilgiu pirmąjį automatiškai paverčia ne neperskaitomu, o tiesiog neskaitomu...

Manau, kad renkantis menotyrinį objektą, rašantysis turi pats pasirinkti – kas jam yra įdomu ir aktualu. Tik tokiu būdu gimsta perskaitomas ir piršto neišlaužtas, tikrai ne iš kelmo spirtas menotyrinis tekstas.

Ar tokių tekstų yra Lietuvos menotyroje?

Taip, ir dar su kaupu! Tik, kaip visuomet – reikia paieškoti.

 

P. s. kita vertus, išgirstant dabar mėgstamus plepalus apie privalomą muziejų ir parodų, vadovėlių ir tų pačių menotyrinių tekstų įdomumą (= perskaitomumą), ausyse visuomet nuskamba lietuviškosios filosofijos ir logikos banginio, Kanto vertėjo Romano Plečkaičio paskaitų metu dažnai sakyta frazė: „Čia jums ne cirkas, kad viskas būtų įdomu“. 

 

P. p.s sutinku, kad šis tekstas yra sunkiai perskaitomas...

2021 m. kovo 1 d., pirmadienis

Žiovulys ir žagsulys, arba kelios virtualios virtualaus žiūrėtojo mintys apie virtualią XVII-osios Vilniaus tapybos trienalės parodą

Kadangi lygiai prieš metus, tik prasidėjusio kovidinio karantino metu socialiniuose tinkluose sau ir kitiems apsiskelbiau, kad „užraukiu su dailės kritika“ (Alea iacta est!, o ir žodis nėra žvirblis – į saują negrįžta), šias mano mintis prašau skaityti ne kaip profesionalaus menotyrininko analizę (kur jau man lygintis su akimis vartančiomis ir visų labai mylimomis bakalaurėmis?), bet kaip elementaraus žiūrėtojo (tokio, kuriam dar vis šiek tiek rūpi...) emocinius pliūpsnius. Šiuos galima apibrėžti dviem žodžiais: ŽIOVULYS IR ŽAGSULYS.

Kodėl?

Todėl, kad kalbu apie eilinę Vilniaus tapybos trienalę (nr. 17), nenuovokos jūs!

Pastaroji šiais metais vyksta daugiau virtualiai – na, galima pamatyti virtualius 3D turus, entuziastingų foto mėgėjų ir pačių dalyvių surengtus reportažus, kitokią filmuotą, fotografuotą, skaitmenintą medžiagą kompiuterio ar išmanaus telefono ekrane. Beveik kaip seksas telefonu! Šioje vietoje vis prisimenu kai kurių iki šiol besipiktinančių projekto „Jaunasis tapytojo prizas“ argumentaciją, jog „tapybos negalima žiūrėti per ekraną“. (Lygiai taip pat kai kas dažnai dar iki šiol deklaruoja, kad tapyti ar žiūrėti tapybą galima ir būtina tik pasitelkus natūralų apšvietimą – lyg neegzistuotų galerijų baltieji kubai su visai neblogais apšvietimais ar internetinis sąlytis su menais iki šiol būtų kažkas nerealaus).

Virtualios parodos (kurios dėka mes ir galime susipažinti su Vilniaus tapybos trienalės ekspozicija) man jau seniai yra dėkingos tuo, kad pasižiūrėjus ekrane galima apsispręsti – eiti ar neiti? Dabar, šių eilučių rašymo metu ir šiaip eiti dar vis negalima – nebent į kirpyklą (bet kam man, vėl auginančiam plaukus, tai?), tad lieka tik vienas kelias – neiti.

Nei į senokai atstatytąjį Arsenalą (po kelių dešimtmečių Valdovų rūmai, manau, atrodys taip pat beviltiškai, kaip ir šis su savo iki šiol „zelcinėmis“ grindimis), nei į rekonstruotąjį „Dūmų fabriką“.

Kas yra atgrasu (vienija) abiem atvejais? Ogi foninės užuolaidos tapybos darbams žiūrėti. Tai baisu. Nesvarbu kokiu lietuviškos tapybos spalviniu aspektu – juodu ar baltu, tai būtų atsukta į dienos (lempų) šviesą. Tapybos darbų žiūrėjimui tai yra nepriimtina. Kelia aliuzijas į viešuosius namus ir jų raudonus žibintus bei „ružavas“ užuolaidėles. O mūsų tapytojai, tapytojos ir tapyba juk yra neparsiduodantys!!! Ar ne?...

Bet ne užuolaidose ir trienalės architektūroje slypi esmė. Čia juk tik įpakavimas.

Koks esminis yra XVII-ojo renginio didžiausias minusas? Ogi vienodumas ir nuspėjamumas (tai ir kelia žiovulį bei žagsulį nr. 1). Kad tuo įsitikinčiau pats ir įtikinčiau Jus, mano garbieji skaitytojai, specialiai iš savo knygų lentynos išsitraukiau 12-osios Vilniaus tapybos trienalės katalogą (beje, labai smagų maketo ir formato aspektais). 2004 metais vykusio renginio kuratoriumi buvo Ignas Kazakevičius, architektu – Valdas Ozarinskas. Viskas vyko Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Kęstutis Kuizinas dabartinės trienalės rengėjams ir LDS konkrečiai, turbūt šiuo metu pasakė kažką tokio, ką kažkuomet ištarė rusų diktatorius Putinas Latvijos aspiracijų dabartinio Pytalovo rajono atžvilgiu, paminėdamas kažkokias padvėsusio asilo ausis. Tad ir reikia belstis į arsenalus ar fabrikus. Tegul ir virtualiai.

Žiovulys Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje...

 Taigi, versdamas šį katalogą ir lygindamas jį (bei savo prisiminimus apie aną parodą) su šiuometine dvinare ekspozicija, galiu drąsiai teigti – NIEKAS NEPASIKEITĖ. Neturime nieko naujo – jokio proveržio, jokių naujovių, jokių staigmenų.

Kalbant iš tapybos mirties pozicijų (tam reikėtų nusikelti į paskutinįjį ano tūkstantmečio dešimtmetį, kuomet buvo kalbama, jog „tapyba yra mirusi“), galima teigti, jog mūsų dienomis toji mirusi menų karalienė (bent jau Lietuvoje) sugebėjo dar save sėkmingai ir mumifikuoti. Kaip kokia Brežnevo kaliausė.

Plastine prasme – tai yra toks „šliūžu-šliūžu ant pašliūžų“ žaidimas. Atsibodusi savi-kruša potėpiais ir sintetinėmis spalvomis. Konceptualiai – marmaliavimas ir gargaliavimas. Nieko nebeįmanoma tikėtis iš „senukų“, bet, kas baisiausia – jaunoji karta irgi yra bedantė ir kretanti, atrajojanti ir pirsnojanti tapybinėmis atliekomis. Turbūt karantinai ir savi-izoliacijos visus mūsų tapytojus taip nusmurgdė?

„Kokie sprendimai?“, – paklaustumėte Jūs.

„Nežinau. Nebesu kritikas“, – atsakyčiau aš.

Bet kaip žiūrovas atsakyčiau papunkčiui. 1) Man yra atsibodęs tas trienalinis/parodinis – t. y. paveikslinis formatas. Dar iš sovietinio akademizmo laikų išlikęs stereotipas, kad tokio pobūdžio parodose privalo būti konkrečiu fiziniu dydžiu apibrėžtas plokščias (aliejus, drobė, blogesniu atveju – akrilas ar kokios „inovatyvios“ plastiko plėvės) stačiakampis. Čia kaip įsivaizduojama, jog monumentas turi būti nulietas iš bronzos, o eurovizinėje dainoje reikia dainuoti klaikiu anglišku akcentu ir kraipant užpakalį. 2) Man atsibodęs yra lietuviškos tapybos konceptualus užkalkėjimas, kuris yra pagrįstas absoliučiu plastiniu neraštingumu (ir šioje trienalėje esama autorių, mano kuklia nuomone, nemokančių ne tik piešti, bet net ir pasirašyti savo darbų) ir totaliniu neapsiskaitymu (tapybinė erudicija geriausiu atveju demonstruojama sekant kažką, imituojant kažką). Mūsiškiai tapytojai yra užsižaidę savojoje smėlio dėžėje (kaip ir rašytojai, fotografai, režisieriai, aktoriai – bet ko tikėtis, jeigu net televizijų „žvaigždės“ migruoja iš vieno kanalo į kitą, iš vienos programos į kitą).

Ką reikėtų daryti?

Atsisakyti tų pačių žmonių iš Vilniaus ir Kauno (bei Varšuvos), kurie metai po metų sprendžia – kokia yra tapyba ir kas ją atstovauja (draugai, bičiuliai, artimieji tokiais atvejais visuomet yra geriausia opcija). Nesugebant okupuoti ŠMC (nors man tai ne panacėja), rimtai pergalvoti – ar LDS administruojamos galerijos tose paveldinėse bei pasiskolintose erdvėse vis dar tinka kokybiškų parodų rengimui? Labiau galvoti apie kolekcijos konstravimą - ne tik juodas/baltas spalvas, bet ir pustonius. Galvoti apie įvairovę ir pateikimo patrauklumą. Ir, žinoma, kviesti (bet kviesti asmeniškai) dalyvauti daugiau jaunimo iš Lenkijos, Latvijos, Estijos. Kodėl? Todėl, kad toji tapyba yra šiek tiek įvairesnė ir įdomesnė (lai būsiu apkaltintas nepatriotizmu) – ką jau ne vieneri metai įrodo „Jaunojo tapytojo prizas“... 

...žiovulys "Dūmų fabrike"

 


 

2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

90-ieji, arba apie pro-post-sovietinį naratyvą

Iš karto paaiškinsiu ir pabrėšiu, kad asmeniškai labai nemėgstu žodžio NARATYVAS – tokio populiariai parazitinio mūsų dienomis ir vartojamo įvairiomis situacijomis ir skirtinguose kontekstuose – DISKURSUOSE (tai dar vienas asmeniškai nepropaguojamas terminas). Kita vertus, su pačia naratyvo sąvoka būtent ir susipažinau pačiame 10 dešimtmečio (keista, kad viešojoje erdvėje taip eskaluojamas „90–ųjų“ pasakymas – kalbininkų jis lyg nėra labai toleruojamas?) viduryje – 1995 ar 1996 metais, pirmajame savo dailės istorijos ir teorijos kurse, kuomet į mūsų nebrandžiai ir pominkščiai fuksiškas galvas buvo kemšamas Felixo Thürlemanno knygelės „Nuo vaizdo į erdvę“ (vertė Lina Kliaugaitė, finansuojant Atviros Lietuvos fondui 1994 m. leido Baltos lankos) turinys. Jau tuomet niekaip nesupratau – kodėl vietoje pasakymo naratyvas negalime išsiversti gražiu lietuvišku pasakojimo atitikmeniu.

Bet dailėtyrinės literatūros tuomet buvo labai nedaug. Ši semiotiškai angažuota knygelė įvairių dėstytojų būdavo pateikiama kaip kokia panacėja (šalia Vseobščaja istorija iskustva daugiatomių su nespalvotomis reprodukcijomis, kurių dėka dekanas Alfredas Širmulis rengdavo egzaminius „blickrygus“). Koks nors E. Panofsky su savo „Prasme vizualiniuose menuose“ ar menotyros senelis H. Wölfflin ir jo „Pamatinės meno istorijos sąvokos“ lietuviškai pasirodė jau kitame tūkstantmetyje ir mums, studiozams, perkopus į atsakingas magistrantūros studijų pakopas – taigi, regėjosi nelabai ir aktualiais (kiek reikėjo, išminties jau buvo pasisemta kitomis, tegul ir ne taip laisvai įvaldytomis, kalbomis).

Taigi – kaip matome – 10 dešimtmetis šiuo metu yra „ANT BANGOS“. Žmonės (ne tik tie – iš "tikrųjų" „Žmonių“ žurnalo) primena, rašytojai rašo, kuratoriai kuruoja (parodas).

Aš, kaip tų laikų žmogus (patyręs esmines savo gyvenimiškojo virsmo:... vaikystė–paauglystė–jaunystė..., fazes), žiūriu ir mirkčioju, vartydamas akimis. Tiesiog man tas laikas nėra nei patrauklus, nei įdomus, nei kuo nors kerintis. Tas laikas (na, gerai – „90-ieji“) asocijuojasi:

1.       Su nuolatiniu kainų augimu. Manau, kad ne vienas postsovietinis žmogus žino ir nutuokia apie ką kalbu. Čia panašiai kaip Ukrainos Holodomorą arba Leningrado blokadą patyręs nenumes duonos trupinėlio
2.   Nepritekliais ir jų įsikūnijimu Mama, kuri laisvu nuo mokytojavimo laiku siūdavo flanelinius marškinius ir paskui tai bandydavo pardavinėti rajono parduotuvėse
3.       Permanentiniu šilto vandens ir šildymo nebuvimu (nuo tų laikų iki šiol nekenčiu savo Almer mater architektūros – ir iki šiol neapsisprendžiu, kur būta didesnio „dubako“ – Senuose rūmuose – buvusiame Bernardinų vienuolyne, kurio dalį tais laikais kažkaip sugebėjo paimti pranciškonai – turint omenyje, kad vienuolynas čia nefunkcionavo net „prie lenko“, ar Naujuosiuose – kai kuriems dėstytojams nostalgiškai prisimenant kažkokią modernią šildymo sistemą...)
4.       Valstybiniu ir buitiniu banditizmu – jauna Respublika, iš tiesų, tik tvėrėsi ir neturėjo jokių kiaušų, o iš sovietinių biurokratinių ir saugumietiškųjų struktūrų išlindę tipai kiaušus lydėsi iš aukso. Spauda kaip spauda. Kaip ir mūsų laikais – visokias padugnes heroizuodavo, o dėmesio vertus piliečius ignoruodavo
5.       Keistomis investicinių čekių istorijomis. Neturėdamas ekonominių žinių (plius tuo metu dar buvau jaunas ir tegul tai būna pasiteisinimas), negalėčiau pasakyti – kaip ten kas buvo, tačiau pamenu, jog tėvai gavo kažkokių investicinių čekių ir jie (investicijų pavidalais) keistai išgaravo. Nes firmos-firmelės dar keisčiau išgaruodavo. Tame kontekste tartum koks Ezopas reikšdavosi vienas verslininkas, nuolat deklaravęs, jog „bizniui išsilavinimas ir diplomas nereikalingi“ (paskui jis buvo patupdytas į cypę, o spauda dar kartą gavo geros medžiagos kultūros naujienoms)
6.       Vis dar gajomis sovietinio mentaliteto formomis. Pamenu, kaip ano dešimtmečio pradžioje nustebau patyręs saldofonišką lietuviško „vajenkomato“ diedų ir bobų bendravimo būdą (kuomet paskutinės mokyklos klasės dienomis mane bandė imti į kariuomenę atlikti privalomos tarnybos). Ne mažiau nustebau ir praėjus dešimčiai metų, pradėjęs dirbti rimtoje muziejinėje instuticijoje ir pamatęs, kad sovietinės hierarchijos ir subordinacijos, baimės ir prietarai nėra niekur dingę
7.       Beribiu vartotojiškumu, kurio dėka vėliau (it koks atominės bombos grybas) išaugo prekybcentriai – tos tikros mūsų godumo ir kvailumo katedros
8.       Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti...

Vidas Poškus Žmogus iš nulinių metų, rašiklis, pieštukai, A4, 2021

 Tai tik kelios pozicijos, dėl kurių nemėgstu tų laikų. (Žinoma būta ir daugybės pliusų – kad ir vis dar gyvybinga Sąjūdžio dvasia, kurios dėka visuomenė kartais netgi regėjosi laisvesnė ir demokratiškesnė minčių sklaidos aspektu nei dabar, ir panašiai...)

Dar jų nemėgstu ir dėl to, jog niekaip nesugebu asocijuotis su „90-ųjų karta“. Nesijaučiu jos dalimi. Tais laikais man rūpėjo muzika ir Renesanso menas (šias dvi meiles it kokia vėliava deklaravau ilgais plaukais – savo gimtajame miestelyje už tai kiekvieną dieną sulaukdavau pasiūlymo į snukį arba bent – kultūringesniais atvejais – rekomendacijos apsilankyti kirpykloje – tad savo kūnu ir kailiu esu patyręs kokios yra mūsų visuomenės tolerancijos ribos – jos yra beribės, kaip ir visuomenės primityvumas).

Kadangi man rūpėjo menas ir ypač Renesansas (bet neabsoliutizuojant), tuo metu vykstantys meno procesas man nelabai rūpėjo. Nesidomėjau kas dėjosi „Kablyje“, „Jutempus“ ar net ŠMC – žinoma, nueidavau pasižiūrėti, bet nedėjau į kelnes (priešingai savo bendraamžiams) kad ir dėl kokios Fluxus parodos buvusiuose Parodų rūmuose, nes tie dalykai, bent minimaliai pavarčius tegul ir tuo metu ribotą literatūrą, neatrodė jau kažin kokiais naujais. Trisdešimties metų senumo dalykėliai daug kam tuo metu atrodė kaip kažkas VOw (pastarasis terminas dar nelabai būdavo vartojamas). Tad ir visos „Geros blogybės“ bei kitos ir panašios grupuotės regėjosi darančios vertingus mūsų provincijoje dalykus, bet labai jau pasenusius ir neaktualius (kitiems, žinoma, tai atrodė kitaip). Tiksliau – nerūpėjo, o į tai žvelgiau abejingai. Man regisi, kad dabartinė jaunimo karta panašius dalykus daro profesionaliau ir aktualiau. O anuomet neretai - dėl mados. 

Esmė, kad visomis savo odos poromis ir jaunatviškais spuogais jaučiau slogią post-sovietinę atmosferą. Pilką ir veidmainingą, su vis dar užsilikusiais komunistais ir KGB-istais, šaltą ir smirdančią, su naujai užsiveisusiais aferistais ir vagimis (bei, neduokDie – žudikais). Ir tikrai, nuoširdžiai sakau, apsidžiaugiau (bet tai jau kito tūkstantmečio „nuliniais“ metais) Europos Sąjunga, Šengenu ir visokiais kitokiais riestainiais, kurių dėka dalis vietinio brudo prisiklijavo prie tikrai Lietuvos nemylimų jos emigravusių piliečių ir tautiečių. Tačiau jeigu dalis lietuvių išvažiavo tikrai ten – kur labiau gerbiamos ne tik žmogaus teisės, bet ir orumas, tai banditėliai tiesiog kanalizavosi į kitas pasaulio vietas (ne visai fariziejiškai apgailestauju dėl nuo lietuviškų nusikaltėlių nukentėjusių airių, anglų, vokiečių ir ispanų; jie neišnyko - jie kartais grįžta, o ir šiaip blogis - kaip ir gėris niekuomet nemažėja ir nedaugėja). Vien dėl to post-sovietizmo (žmonės tikrai tuomet buvo pikti, nusivylę ir tikrąja ta žodžio prasme bei metaforiškai  – alkani) asmeniškai nekenčiu 90-ųjų.

Tad mane personaliai stebina to dešimtmečio glorifikacija ir mistifikacija. Knygos, parodos, atodūsiai... 

Žinoma, empatiškai galiu suprasti. Jaunystė, pirmoji meilė ir kiti panašūs dalykėliai. Bet su nostalgija prisiminti 90-uosius, tą visą šlykštų gariūninį kontekstą, – tai yra beveik tas pats, kas su atodūsiais kartoti: „kaip gerai mes gyvenome Sovietų Sąjungoje“ (tie, kas yra buvę šių dienų Rusijoje ar bendravę su šios post-Sovietų Sąjungos piliečiais, gali patvirtinti, kad tai sakoma dažnai ir labai nuoširdžiai). Man asmeniškai „nuliniai“ metai patiko daug labiau. Jie įkvėpė savuoju optimizmu, tikėjimu, kad po neįvykusios kompiuterinės 2000-ųjų metų Apokalipsės egzistuoja ir post-apokaliptiškai virtualus gyvenimas. Kurį, iš tiesų, dabar kaip tik ir patiriame...

2021 m. vasario 13 d., šeštadienis

Apie Seksą, Mokslą ir Atgimimą

Mano rankose – poeto Tado Žvirinskio dienoraštinis romanas (taip skelbiama paantraštėje) – MANUSCRIPTUM DISCIPULI arba studentiška 1990 – 1991 metų kronika (aociacija "Slinktys", Vilnius, 2021). Banalus įvadinis sakinys apie ne/tikėtą tekstą.

Bet pradžioje, nebūdamas profesionaliu literatūros kritiku, pakalbėsiu apie apčiuopiamą  leidinio kūną. Fiziškai tai labai malonaus formato knyga. Kadangi (esu kadaise apie tai viešai prisipažinęs, tad tiesiog pasikartosiu) maniškė skaitykla yra vonios kambarys ir vonios indas  taip, mėgstu skaityti (ir ypač tokio pobūdžio literatūrą) šniokščiant karšto vandens čiurkšlei ir maniškį kūnelį (koks jau ten kūnelis – visiškas KŪNAS) skalaujant UAB "Vilniaus vandenys" teikiamai terpei. Prisipažinsiu – laukiau visą savaitę. Vien dėl to, kad ištikus šeštadieniui, pasiskandinčiau vandenyje ir T. Žvirinskio knygoje.

Šią yra gera skaityti vonioje. Formatas tam - tobulas. Popierius (ne koks ten kreidinis) - tinkamas. Languoti priešlapiai (suponuojantys languotą dienoraščio puslapių temperamentą) - įpareigojantys. Beje, – viršelis – kuriame prieš žiūrovų ir skaitytojų akis staiposi nufotografuoti autentiški Kauno medicinos akademijos studentai (įtariu, kad farmacininkai)  – įtraukiantis. Ir reikia tik kepurę (paprastą skrybėlę ar baltą, krakmolytą provizoriaus galvos apdangalą) nukelti prieš knygos dailininką Roką Gelažių. Jo dėka knygos fizinis pavidalas – malonus, jaukus, įtraukiantis. Tartum (čia jau perfrazuojant dienoraščio autorių)  – kokios nors "natašos" ar kitos būsimos Lietuvos medikės kūnas...

Kaip ir dera visiems tekstams, publikuojamiems "dienoraščių" žanro amplua, pačioje pradžioje atsižegnojama holivudine fraze: "bet koks įvykių ir personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis" (p. 5). Taip pat – tartum tęsiant dar legendinio "Rankraščio, rasto Saragosoje" tradicijas, pats autorius kardinaliai, radikaliai ir absoliučiai atsiriboja nuo savosios autorystės. Šis T. Žvirinskio veikalas tartum nebuvo sukurtas jo paties, o aptiktas kaimo sodybos palėpėje, farmaciniu požiūriu suredaguotas N miestelio vaistininkės Sonatos (neturinčios nieko bendro su "Kronikoje" minima bendravarde Mylimuke) ir trumpoje pratarmėje (p. 7) pristatytas mistiškai mitinio Fadėjaus Tyrišo. 

Tad – apie ką ši knyga? Tai 1990 – 1991 metų Lietuvos, Kauno ir paties protagonisto –dvidešimties/dvidešimt vienerių metų KMA studento, tik ką grįžuso iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir toliau bestudijuojančio "Medkėje", bičiulių ir kolegų draugiškai vadinamo Šizoradikalu, gyvenimo kronika, papasakota šio lūpomis. 

Lietuvos įvykiai čia veikia kaip tam tikros dekoracijos. Kintanti scenografija - "perestroika", Kovo 11-oji, blokada, Sausio 13-osios įvykiai. Vietomis ryškiau, vietomis blankiau. Kauno miesto kaip konkretaus fono tekste ir vaizde gal kiek mažiau  – didžiausių dekoracijų rolę atlieka Alma mater (ypatingai keli aukštai bendrabutyje - didžioji migracija iš vieno aukšto į kitą susisiekiančių indų principu veikė visą knygos skaitymo laiką), "Laisvė" su keliomis savo girdyklomis, Slabodkė (Vilijampolė) su nuomojamu kambariu dėdės – vadinamo meiliai "choziainu", bute. 

Ir šioje vietoje ne visai sutikčiau su knygos ketvirtajame viršelyje užfiksuotu vieno iš knygos redaktorių – Justino Kubiliaus pastebėjimu, jog šiame tekste Kaunas yra pavaizduotas "tarsi gyvas". Jeigu kas ir užfiksuota  – tai Lietuva su politinėmis jos perturbacijomis bei Medicinos akademija. Bet šiaip, kadangi pagrindinė knygos veikėjų (ir pirmaeilių, ir antraeilių) funkcija yra tik: 1) pisimąsis (moksliškai turbūt reikėtų vadinti lytiniais santykiais?) ir 2) studijos, mokslai - nuolatiniai atsiskaitymai, įskaitos, egzaminai, tad skaitant nublanksta net didžiųjų Lietuvos istorinių įvykių (tegul protagonistui būnant tikruoju savo atgimstabnčios tautos sūnumi) reikšmė. Pirmenybė atiduodama SEX'ui ir MOKSLUI. Sintetiškai sublimacinė viso to išraiška yra Šizoradikalo leidžiamas leidinys - (sovietiniais laikais vadintinas "samizdatu", post-laikais - tiesiog "zine"), imti - pirkti ir skaityti įkvepiančiu pavadinimu "Smegenų porno". Dėl šios aistringai literatūrinės para-akademinės veiklos (personalinis kultūros almanachas platinamas Akademijoje) jos redaktorius kolėgės - "Medkės" laikraščio redaktorės netgi buvo pavadintas Vulkanu (p. 186).

Ir tai labai teisingas apibūdinimas! Nes šios knygos pagrindinis herojus ir lyrinis žmogus yra kuo tikriausias Sekso ir Mokslo VULKANAS!!! (Vis, žvelgdamas iš savo – brandesnio amžiaus atstovo pozicijų, skaitydamas stebėjausi - kaip taip įmanoma ir spėti?). 

Visame tekste Šizoradikalas tiesiog spjaudo sperma ir žiniomis. Sperma šaudoma vos ne kiekviename puslapyje - iki tokios finišo tiesiosios, kad protagonistas, paplūdęs kruvinais spermatozoidais ir kraujais, suserga, ar bent įtaria rimtai sergąs (jeigu ne triperiu, tai vėžiu). Tad koks nors dorovės sargas iš džiaugsmo tartum ir turėtų trinti delnais - paskutiniuose knygos puslapiuose regisi, jog Herojus mažiau dėmesio pradeda skirti savo kūniškoms reikmėms, daugiau besirūpindamas vis labiau ir labiau pamėgtomis farmacijos studijomis...

Kita vertus, būtent toji sperma tarp eilučių suvoktina kaip kuo tikriausia psichoanalitnė metafora. Veikėjo fiziologiniai nuotykiai vyksta Lietuvos laisvėjimo kronikos fone. Pastarasis irgi regisi kaip kuo tikriausias Pavasaris, savotiška Prisikėlimo orgija, "Carmina Burana" avataras. 1990-1991 metai Lietuvoje - tai katilas su burbuliuojančia sperma ir menstruaciniais garais. Tad studento - būsimojo provizoriaus istorija alchemiškai fiksuoja Tautos ir besiformuojančios Valstybės procesus. Tam gal kaip tik kontrastuoja provincialaus ir savo sultyse verdančio (kaip ir mūsų dienomis) Kauno fonas. 

Dabar kelios pastabos apie konkretybes. 

Mano artimiausias žmogus (galima jį vadinti irgi taip pat - Mylimuke) pastebėjo: "Po šios knygos pradėsiu bijoti eiti pas gydytojus". Kadangi daktarų visuomet bijojau, tekstas maniškės pozicijos gal pernelyg ir nepakeis. Tik eilinį kartą įsitikinau, jog medikai dėl įgyto išsilavinimo ir studentiškų patirčių (giminingų ekonomistinėms, filosofinėms, tapytojiškoms, filologinėms prusinimosi patirtims) į pacientų kūnus tikrai žiūrėjo, žiūri ir žiūrės kaip į fizologinę mėsą.

Tai dar labai jauno – tegul ir atitarnavusio tarybinėje armijoje –  "vyriškumo mokykloje" (kaip mokė net šių eilučių autorių) dienoraštis. Pamenu, kad tokiomis mintimis dalindavosi ir jaunesni (Šizoradikalo atžvilgiu) mano pažįstami – kiemo draugai  – paaugliai. Tad dienoraštis egzistuoja ir kaip tam tikra medicinė kronika (prisiminkime čia dr. Jono Basanavičiaus memuarus), ir vis tik, kaip labai dėkinga antropologinė, etnografinė medžiaga esamiems ir būsimiems tyrinėtojams. Neseniai per radiją girdėjau, kad vienas ir lietuviškos literatūros autoritetų – Saulius Tomas Kondrotas prisipažino beveik neskaitąs grožinės kūrybos. Aš - taip pat. Bet kai tekstas veikia ir emocionaliai, ir informatyviai (pabraukta mano, V.P.)  – jį savaime verti ir skaitai. T. Žvirinskio knyga yra tokia...

Gal tik mane asmeniškai šiek tiek erzino išnašos, paaiškinančios vieną ar kitą sovietinio, paaugliško, "saldofoniško" žargono terminą. Tartum ir taip aišku, tad kam dar komentuoti? Koks nors žodynėlis gale būtų geriau. Nors orientuojantis į jaunesnę auditoriją, gal nėra taip ir blogai.

Recenzentas skaitykloje

Dar apie konkretybes. 

Tekste yra daug "atvirų" vietų. Lietuvių literatūroje po Ričardo Gavelio atvertos Pandoros skrynios tai nėra visiška naujiena. Šiuo metu aktyviai propaguojant Charleso Bukowskio madą, tūlam skaitytojui, be abejo, formuosis tokios asociacijos (tai tik forma – galop puikus pavyzdys, jog idėjos plevena ore, nes vis tik įtariu, jog dienoraštis iš tiesų parašytas ne dabar - šiomis dienomis jis tik buvo pašlifuotas, o konkrečiu vyksmo metu). Juo labiau, "mainstrymiškai" propaguojant "laukinių" 90–ųjų madą, tartum reikėtų kalbėti apie vietos kontekstą - prisiminti, kad ir Rimanto Kmitos (bei kitų) knygas. Tačiau blatnųjų turgelininkų patirtys (rūpesčiai ir vargai) bei žargonai manęs nežavėjo nei anuomet, "devyniasdešimtaisiais", nei dabar. Ironija, aštrumu ir intelektinėmis aspiracijomis šį T. Žvirinskio tekstą lygiuočiau su man asmeniškai artimu kitu rašytoju – Regimantu Dima. Abu jie nėra konjunktūriniai rašytojai – tie "sąjunginiai", iš savų ratų ir pažinčių, manantys palaiką lietuviškos literatūrinės tradicijos kraujotaką. Be prietarų, bet su individualiu sarkazmu. Ir kiaušais... Abu jie taip pat nėra tekstiniai manipuliatoriai (turiu omenyje tuos prėskai ir išgalvotai rašančius ponaičius bei paneles) –  jų raštus galima skaityti ir  kaip savo laiko dokumentą, ir kaip šmaikštaus, ne drungno vandenėlio pilstymu paremtą tekstą.

Tad natūraliai vėl grįžtu prie vonios reikalų. Visą savaitę laukiau, kuomet galėsiu atsigulti savojon skaityklon - vonion ir paskaitysiu T. Žvirinskio MANUSCRIPTUM DISCIPULI. Kylant karšto (ne drungno!) vandens garams, retkarčiais stebint savo kūną (vis tik būnant dvigubai vyresniu už Šizoradikalą, natūraliai kyla mintys – "kažin ar mano fiziniam apvalkalui taip pavyktų?"), vieno seanso metu perskaičiau knygą nuo pradžios iki pabaigos. Manau, kad tai buvo vienas geresnių mano savaitgalių...