Tomahaukas šašlykinėje, arba Romualdo Balinsko tapyba

Kadangi pradžioje daugiau rašau apie šeimyninį tomahauką, o ne Romualdo Balinsko tapybą, ją (pradžią), kaip ir skaitydami kokio nors Kuperio ar Tolstojaus gamtos aprašymus jų "plytiniuose" romanuose, galite praleisti. Kita vertus, tas lyrinis personalizuotas pasažas nurodo šių eilučių autoriaus santykį su tapybos kūrinių autoriumi. 

Romualdo Balinsko tapybos fragmentas. Žiūrovo akis, sąmonė ir ne viena kita juslė bei potyris turi čia ką veikti - ji tiesiog gali keliauti po paveikslą it koks tiškoplazmo išradėjas ir aistringas keliautojas profesorius Tiškutis (Jano Brzechwos ponas Kleksas). 

Kaip ir kiekviena/s save gerbianti/s vairuotoja/s, automobilyje vežiojuosi kelis bet kuriame gyvenimo atvejui prireiksiančius dalykus – peilį, degtukų dėžutę ir kirvį. Žinau dar, kad reikėtų turėti virvę (na, šią atstoja sugedusios mašinos buksyravimo trosas) ir kastuvą. Ne, bet ne apie tai čia. Kirvį manosios „tojotos“ bagažinėje yra pakeitęs kadaise tėvo padovanotas tomahaukas. Jis, kaip ir aš (žinoma – reikėtų sakyti atvirkščiai) savo ankstyvosios paauglystės dienomis labai žavėjosi indėnišku gyvenimo būdu (tai suprasti gali tik tie, kuriems Setton-Thompsono „Mažieji laukinukai“, „Ralfas giriose“ bei „Lobas – vilkų karalius“ savais laikais atstodavo Penkiaknygę, Vedas ir Avestą kartu sudėjus). Tad yra pabandęs pasidaryti prerijų gyventojų gyvenimo instrumentą (be kurio jie net kojos nekeldavo iš savo vigvamų, kaip vairuotojai be degtukų) – karo kirvį. Arba tiesiog tomahauką. Geležinę jo dalį tėvas perdarė iš paprasto ūkinio kirvio, o jau kotą drožė pats. Kotas jam, būsimam tapytojui ir kitokio plauko humanitarui, išėjo meniškas – šiek tiek lenktas, savo pavidalu labiau primenantis bumerangą. Bet taip buvo tikrasis rankų darbo tomahaukas!

Taigi, iki atmintino įvykio vežiojausi šią praktiškai šeimos relikviją savo automobilyje.

Tuomet, vieną liepos savaitę mano artimiausias žmogus dalyvavo religinio pobūdžio plenere (pleneristai ten mažai gėrė vyno ir daug kalbėjo apie Tikėjimą) viename vienuolyne. Simpoziumo atidarymo metu, kaip ir dera, buvo kepami šašlykai. Nieko nesakau – šventas reikalas! Ir nors plenere dalyvavo ne tik tapytojai, bet ir automobilistai, tačiau niekas iš jų neturėjo kirvio beržinių malkų pasmulkinimui. Kuomet artimiausias mano žmogus paskambino ir paprašė pagalbos, net nemirktelėjęs pasakiau, kad atsidarytų minėtosios „tojotos“ bagažinę ir paskolintų kepėjams vieną iš būtiniausių transporto priemonės inventoriaus elementų. T.y. tomahauką.

Ir kaip nustebau, kuomet vėliau, bet tą patį vakarą aplankęs plenero atidarytojus, pamačiau, jog maniškis tomahaukas šašlykų kepimo metu atliko ne tik kirvio, bet ir žarsteklio funkciją!

Ir kas taip nepadoriai, netgi drastiškai ir iššaukiančiai elgėsi su relikvija?

Ogi tapytojas Romualdas Balinskas!!!

Stovėjo jis prie šašlykinės, meditatyviai ir ta balinkiškai specifine - šiek tiek ironiška, šiek tiek atidžia veido išraiška, stebėjo ugnį ir ant jos besivartančius šašlykus, o tomahauku, per pusę įkištu metalinėn dėžėn, nuolat žarstė anglis, pelenus ir žarijas.

Tomahaukas buvo pajuodęs nuo suodžių, pilkšvai aptekęs riebalais, gal net (jo metalinė dalis) labiau parūdijęs.

Šiek tiek pyktelėjęs ant Romo, savo artimiausio žmogaus, Tapybos ir Bažnyčios, vienuolynų ir plenerų, šaltu indėnišku veidu (kai niekas nematė) įsidėjau tomahauką į savo automobilio bagažinę. Tuomet galutinai supratau, kad banalią tiesą, jog vyras negali dalintis trimis dalykais – savo žmona, savo mašina, ir savo įrankiais (arba ginklais), reikia pakoreguoti ir patikslinti. Tikras vyras (sutuoktinis ir automobilininkas) pirmiausiai neturi "šėrintis" savo tomahauku.

Ant Romualdo Balinsko anuomet nesupykau.

Pirma, supratau, kad esu pats kaltas. Antra, geriems menininkams bent jau aš, remdamasis savo ilgamete kaip dailės kritiko patirtimi, reikia ir būtina atleisti, žinant, jog jie gyvena kitais ir kituose matavimuose. Trečia, šiomis dienomis tiek pamatęs R, Balinsko parodą Vilniaus „Arkos“ galerijoje, tiek regėdamas kitą ekspoziciją – „Pašvęsta kolekcija“ Videniškių vienuolyno muziejuje (priminsiu, kad tai vyksta Molėtų rajone, ant sraunios Siesarties upelės krantų, šalia renesansinės Šv. Lauryno bažnyčios), supratau, jog tas tomahaukas šašlykinėje yra puiki šio menininko kūrybos metafora.

Taigi – pabandykime pasinagrinėti – ką norėjau tuo pasakyti? Argi mes, žmonės, neprimename ant geležinių virbų, patamsėjusių iešmų (skaitykime tai it kasdieniškos rutinos metaforą) sumautų ir ant lėtos ugnies (tos pačios kasdienybės, pakurstomos psichologinių stresų, politinių kataklizmų, asmeninių nusivylimų, simbolis) lėtai ir metodiškai čirškinamų mėsos gabalų? Paties R. Balinsko ranka ir šios valdomas tomahaukas čia veiktų it kažkokios antgamtinės jėgos, veikiančios stipresnį ar silpnesnį kiekvienos sielos apdegimą (besibaigiantį visišku apanglėjimu, žaliu „nedakepimu“ arba tobulu skoniu).

Kadangi šį tekstą apie R. Balinsko tapybą inspiravo jo paroda "Pašvęsta kolekcija" Videniškių vienuolyno muziejuje, žinau, kad lyg ir turėčiau daugiau kalbėti apie tikėjimą, religingumą ir sakralumą vizualiuose menuose (aptariamo autoriaus atveju tas tikrai yra aktualu), tačiau nenoriu rašyti apie tai, ko neišmanau. Kita vertus - tapyba - neabejotinai yra tikėjimo išraiška. Nes juk galima tikėti tapyba, daugiau nei tapyba, kartu su tapyba. Toks yra R.B. atvejis. 

O jeigu rimčiau ir formaliau, – tai, ką spalviškai pamatytume šašlykinės turinyje – anglys, riebalai, geležis, mėsa, atstovauja R. Balinsko tapybinei paletei. Joje tarp žemiškų ir kūniškų pigmentų, toje visoje gausioje, kartais šiek tiek chaotiškai  atrodančioje masėje, lyg kibirkštys ar ašmenys sušvyti spalviniai akcentai.

Jei dar rimčiau ir ikonografiškiau (gal net ikonologiškiau, pasak Aby Warburgo) – R. Balinsko kūryboje yra ir mėsiško kūno, ir jį deginančios ugnies. Manyčiau, kad „ant to“ ir laikosi šio tapytojo tapyba. Aštrus kirvis čia veikia kaip kūrėjo sąmonė, kaip tam tikra rodyklė, skirstanti spalvas ir veidrodiškai atspindintis fikciją nuo realybės.

R. Balinsko tapyba yra kupina paradoksų. Plastiškai – ji be galo „skani“. Jis dirba su palete, jis jautriai liečia drobės paviršių, jis pasiduodamas jausmams, visiškai nepameta galvos ir žino, kad net ekstatinėje būsenoje reikia atidžiai stebti save – neperdeginti saugiklių, nenuvažiuoti nuo stogo. Kartu tai, ironiška ir tragiška, skausminga ir juokinga, religinga ir pilna tikėjimo tapyba. Tad, kaip matote, kažkoks tomahaukas ar juo labiau šašlykai su tuo neturi nieko bendro...

Čia yra aukščiau įdėto paveikslo nuotraukos fragmentai. Balinskiška tapyba yra tokia, jog pradžioje akis aprėpia bendrą vaizdą, paskui, it atskiras litanijos frazes pradeda kontempliuoti atskirus segmentus: - 

Galvoju, koks yra vienas patrauklausių R. Balinsko tapybos bruožų? Ne vienas, o keli - juos pats menininkas yra apibrėžęs keturių raidžių žodeliu TARP. Nes jo tapyba yra tarp seno ir naujo, tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, tarp abstraktaus ir figūratyvaus, tarp tikėjimo ir abejonės, tarp gyvenimo ir mirties. 

Vienas kolekcionierius neseniai taikliai pastebėjo, jog lietuvių fotografai labai neteisingai fiksuoja lietuviškus dievukus. Jie būna kompoznuojami akių lygyje. Tuo tarpu visi tie šventieji ir dievai juk būdavo pamaldžių akių dažniau stebimi iš apačios (santykis iš apačios Dangopi) - R. Balinsko rakursas šiuo atveju visiškai teisingas. 

Man asmeniškai patinka, kad R. Balinskas yra įvairus, protėjiškai nuolat kintantis, o prometėjiškai - šiek tiek (o gal net labai???) degantis meninininkas. Kiekviena jo paroda įvykis, kiekviena jo kolekcija - ne iš piršto laužta, nesugalvota, o išjausta, pagauta per patyrimus. 

Dar be abejo, imponuoja, jog jis gali būti ir toks, ir toks. Ir meilus, ir piktas. Ir saldus, ir kartus. Nuo jo tapybos dvelkia ir tokiu bažnytinėje spintoje ilgai pakabėjusių stulų ir arnotų kvapeliu, o kartu čia galima patirti ir visus su šiandieniu mąstymu, šiuolaikiniu matymu susijusius malonumus bei kitokias pasėkmes. Kalbama apie konceptualumą, kontekstualumą ir idėjos išsakymą rafinuotai mininaliomis priemonėmis (taip, taip - tapyba gali būti ir tokia!). Nes klasika yra klasiška...

Vienas įspūdingiausių kūrinių "Pašvęstoje kolekcijoje" (kalbu apie asmeninį santykį.
Apie kiekvieną darbą pats Romas gali papasakoti istoriją - kaip, kokiomis aplinkybėmis tai atsirado. Kas vaizduojama, kodėl taip nutapyta ir panašiai.
Kita vertus - pati tapyba seka savo pasakas. Ir šios kasos, ir šios didelės-didelės ašaros bei GYVAI stilizuoti pavidalai, figūros, tampančiomis abstrakčiomis, bet ne ką mažiau gyvomis dėmėmis - savotiškais boschiškais personažais, gali tapti bet kuo. Mergele nuo stiklo kalno iš lietuviškos tautosakos. Apsireiškimo objektu. Tapybos ikona. Sielos atvaizdu ir panašiai. Kaip patetiškai beskambėtų.

Taigi, pradėjau buitiškai - šašlykais ir tomahauku. O baigiau dvasingai. Žvelgiant į Romualdo Balisnko tapybą kitaip ir neįmanoma. Nebent atvirkščiai.

...parašyta namuose sekmadienį, skambant ortodoksų varpams

Raudonoji kelionių knygelė

Mano rankose – Johano Huizingos veikalas „Herfsttij der Middeleeuwen“. ‚Viduramžių ruduo“ – 1919 metų studija apie XIV – XV a. gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Tie, kas bent šiek tiek domisi vienu įspūdingiausių žmonijos gyvenimo periodų (turbūt olandų istorikas ir kultūrologas ir prisidėjo prie to, jog XIV – XV šimtmečius būtent tokiais ir laikome), pernelyg jau ir nenustebs. 1996 metais Antano Gailiaus išverstas mokslinis darbas ir poetinis kūrinys viename asmenyje, buvo išleistas remiant Atviros Lietuvos fondui. Galbūt galima keikti, niekinti, pykti, protestuoti prieš Georgą Sorosą, bet bent jau tas faktas, kad šis ne vienam šviesiam protui šviesą tunelio gale parodęs tyrimas buvo išverstas į gimtąją kalbą, rodo, kad minėtas filnatropas yra pelnęs žiupsnelį indulgencijų ir bent jau šansą patekti ne į Dantės apdainuotojo anapusinio pasaulio gelmes, bet į tarpinę jo stotelę – teologiškai vadinamą Skaistykla.

Pasakymas – „mano rankose“ suvoktinas metaforiškai (kaip Mažvydo knyginė frazė „...Imkit mane ir skaitykit /Ir tatai skaitydami permanykit... arba Degutytės parafrazė „..ant mano rankų guli...“) arba labai tiesiogiai. Kalbu apie 2019 metų Agnės Dautartaitės-Krutulės knygos meno ir dizaino opusą. Tai netipiškas ir netradicinis sprendimas. Ne vienas knygos ir mano bičiulis, kuriam parodžiau sukurtą Agnės knygą (su Huizingos tekstu) pradžioje šiek tiek suglumdavo ir pasimesdavo. Tuomet atsargiai klusterėdavo: „Ar viskas čia gerai? Su knyga?“. O tuomet imdavo versti bei vartyti. Tai darydami tardavo: „Labai puiku“. Man irgi regis, kad taip ir yra.

Knygos maketas (galbūt per mažai žinau apie Viduramžių knygas – manuskriptus ir/ar inkunabulus) – originalus, autentiškas, netipiškas. Spalvine gama (raudona, juoda, taip pat gelsvai balta), šriftų (Alegreya, Meta) pasirinkimu – sprendimas klasiškesnis. Bet kalbėkime žmogiškais terminais ir vertinkime antropomorfiniais masteliais. Knyga yra patogi vartymui. Plius – ji programuota dviem (realiai – VIENAM) dalykams. 1) Vartymui; 2) (ir tai yra netgi svarbiau) – Nepasidėjimui. Pagal tai, kaip iki nušiurimo yra nuvartytas pirmojo lietuviškojo Huizingos leidimo variantas (mačiau ir varčiau tai savo akimis bei rankomis), esantis Vilniaus viešojoje A. Mickevičiaus bibliotekoje, galima spėti ir galvoti, jog Agnė Dautartaitė-Krutulė žinojo, numatė ir nuspėjo, kad Viduramžius, puikius mokslinius tekstus ir spalvingus vertimus mėgstantys žmonės skaitys šią Knygą. Tai leidinys iš anksto pasmerktas nu-vartymui, nu-skaitymui, netgi elementariam nušiurimui. Kita vertus – Kalėdų senelio įteiktą dovano iki šiol nešiojuosi ant savo kuprinės (tad pasakymas „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“ – nėra toks jau ir paprastas). Tad galiu drąsiai teigti, jog naujas „Viduramžių rudens“ variantas yra ne kas kita, kaip kelionių knygelė (bet, priešingai Pranciškui Skorinai – ne tokia jau ir maža), kurią galima, reikia, net būtina turėti keliaujanti po spalvinguosius Viduramžius ir puikius tekstus (net neimsiu porinti, kas tai yra – nes autoritetingesni ir kompitetingesni asmenys padarys tai kur kas geriau už mane).

p.s. Ką, manau, ateityje padarysiu su šia knyga? Įrišiu į kokius nors lanksčius odos viršelius. Tokius, kad, kad prisisegęs vieną iš Gyvenimo knygų sau prie diržo, galėčiau toliau keliauti po iš žodžių it siūlų tapisteriškai nuaustas olandų mokslininko vizijas.

Johan Huizinga Viduramžių ruduo, vertėjas Antanas Gailius, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, leidykla "Aukso žuvys", 2019

Prie diržo prisegama knyga - Boecijaus "Filosofijos paguoda". Iš XV amžiaus Anglijos - 

http://brbl-archive.library.yale.edu/exhibitions/golittlebook/girdle.html

"Virš" ar "po", ar "šalia": bandymas diskutuoti su kuratore apie Nojaus Petrausko ir Danieliaus Rusio realizmus

Išgirdęs, kad Danielius ir Nojus jų parodos atidarymo metu jų kuratorės Vaidilutės lūpomis buvo pavadinti siurrealistais“, vos nepaspringau apdairiai ir vikriai anksčiau pasigriebto vyno puodelio turiniu. 
- Koks klaidingai teisingas pastebėjimas!

Teisingas, nes siurrealizmo elementų Danieliaus ir Nojaus kūrybose iš tiesų esama. Antai, kuo, jeigu ne siurealizmu reikėtų laikyti tas košmariškas vizijas N. Petrausko paveiksluose? Plius, jie dar ir sukurti senųjų meistrų maniera – o šioji ypatybė kažkodėl, bent jau mūsuose, taip pat yra siejama su klasikiniu siurrealizmu. Gal todėl, jog jų imperatorius Salvadoras, bei vietinis karaliukas Sauka, pilnais kaušais sėmėsi idėjų, inspiracijų, citatų, motyvų iš Renesanso beigi Baroko korifėjų? Arba, Danieliaus atveju – tie ilgi, vakariškai krentantys šešėliai ar nesikabina vieliniais kabliais su metafiziškuoju De Chirico? Taigi, išoriškai Danielius ir Nojus iš tiesų primena apsisapnavusius siurrealistus.

Vis tik Vaidilutė nebuvo neteisi, Nojų su Danieliumi pavadindama siurrealistais. Kybojimo virš kažko - smėlio pilių ar buities motyvai abiejų dailininkų (nuo žodžio "dailu) kūryboje tikrai dažni: 

Nojus Petrauskas

Danielius Rusys

 Bet paklauskime patys savęs – kreipiuosi į visus menininkus ar bent (o tokių juk dauguma) bandančius tokiais apsimesti. Ar norėtumėte, jeigu jus kas nors vadintų, pavyzdžiui, romantikais? Štai, sumodeliuokime situaciją. N menininko parodos atidarymo metu koks nors garbus kritikas jį pavadina „romantiku“. Kokiu nors Ernstu Teodoru Amadėjumi... Griūk negyvas! Paskutiniai romantikai numirė dar net negimę – t. y. XIX šimtmetyje. Siurrealistai galutinai kojas pakratė 1938 metų vasario 24 dieną, oficialiai pasibaigus paryžietiškai parodai titulu „Exposition Internationale du Surréalisme“.

Vaidilutė tikrai nepadarė nieko blogo ir baisaus, ar juo labiau – nusikalstamo, Danielių ir Nojų pavadindama siurrealistais, tačiau jie tiesiog yra neverti tokio titulo. Danielius Rusys ir Nojus Petrauskas nėra verti net ir siurrealizmo epigonų pravardės.

Kodėl?

Kita vertus - Danieliaus ir Nojaus kūrybai yra būdingas romantizmui nesvetimas erotizmas ir viduramžiškas Damos kultas - žr. D. kūrinį -

Beje, reikia pastebėti, kad lėlytes barbes savo kūrybinėje praktikoje ir strategijoje naudoja ir kiti LT menininkas. Bet jeigu jų erotizmas primena pachmielingą "Špunkės" kliento nusiriaugėjimą, tai Danielius toms plastmasinėms panelėms suteikia nekalto žavesio.

Jiems būdinga ir romantiškoji introspekcija.  Štai, kaip į save iš savęs žvelgia N. -

Todėl, kad tai, ką daro Danielius ir Nojus, nėra VIRŠ/SUR realizmas.

Tai, ką daro Danielius ir Nojus yra šalia (PRÈS) net po (APRÈS) siurrealizmo. Taigi, juos abu galima vadinti pressiurealistais arba apressiurealistais... Kuo pressiurealizmas ir apressiurealizmas skiriasi nuo siurrealizmo? Tuo, kad pressiurealistas arba apressiurealistas nesistengia, nesiekia pakilti virš realizmo. Jis būna šalia jo arba po juo.

Danielius, žinodamas, kad gyvenimas yra sapnas, būna po juo. Ir netgi pakildamas į debesis (atkreipkite dėmesį, jog šio dailininko paveiksluose neretai lekioja kokios nors manekeniškai kaulėtos būtybės), jis kybo ne virš, bet po pasauliu. Tai ką mes matome, tėra iliuzija. Lygiai taip pat mes matome, jog Žemė yra plokščia. Tuo tarpu ji – regbio kamuolio formos... Žiūrėdamas į pasaulį iš „po“ pozicijų, Danielius mato jo absurdiškumą. Ir naudodamas paveikslą kaip veidrodį, suteikia progą mums pamatyti tikrąjį vaizdą.

Nojus, savo ruožtu, irgi negravituoja kur nors virš. Jis levituoja šalia. Jis nesapnuoja košmaro, jis regi jį. Ir nutapo, išdrožia ir išdrožinėja. Jis mato gyvulius, kurie iš tiesų yra dvasios. Dvasios, priešingai, yra gyvi padarai. Nojus lyg koks šamanas gyvena ten – dvasių pasaulyje. Ir dovanoja mums galimybę tai, it kokioms raganoms Joniukop rankelę (turima omenyje parafrazė iš pasakos „Hansel & Gretel“), pačiupinėti.

Tad kame slypi Danieliaus ir Nojaus kuratorės Vaidiluttės klaidingas teisingumas? Jis slypi tame, kad kad šių menininkų kūryboje yra daug paradokso, absurdo ir beviltiškos vilties. Todėl jie yra ir romantikai, ir siurrealistai, ir, visų pirma – presistai ir apresistai. 

Jeigu reikėtų apibrėžti - kas naujo Danieliaus Rusio kūryboje - sakyčiau, kad joje daugėja moteriškų pradų...

Jeigu reikėtų apibrėžti - kas žavi Nojaus Petrausko kūryboje - sakyčiau, jog skulptūriškumo ir tapybiškumo sintezė. Simptomiška, jog parodą atidarius priešpaskutinę Advento dieną, autorius priminė, jog visos tos kalėdinės eglutės yra viso labo kaulų konglomeratas....