Dirbdamas viename, o gal net ir pačiame geriausių muziejų Lietuvoje – K.Varnelio namuose-muziejuje, o tuo labiau dėkodamas likimui, kad teko pačiam asmeniškai pažinoti Profesorių – tai yra patį Kazį Varnelį, norėčiau įkišti savo kuklų trigrašį diskusijose apie Vytautui Kasiuliui skirtą muziejų.
Pirmiausiai noriu pastebėti ir pabrėžti – visuomet maniau, kad Lietuvos dailės muziejų ir nacionalinių galerijų ateitis slypi asmeniniuose dailininkų, menininkų ir kūrėjų muziejuose. Memorialiniuose butuose, personalinėse galerijose ir panašiai.
Šį įsitikinimą dar įtvirtino prieš kelerius metus atidaryta Nacionalinė galerija, kurios nuolatinė ekspozicija iš tiesų gali tik varyti žiovulį ir nuobodulį apie lietuvišką dailę neišmanančiam žiūrovui, o šiek tiek daugiau apie ją išmanančiam pajėgtų sukelti ir migreną, apopleksiją ar tiesiog gerą įsiūtį. Nes kaip galima taip standartiškai blankiai suręsti pačią ekspozicijos architektūrą ir taip nykiai bei neįdomiai atrinkti ne tik autorius, bet ir atskirus jų darbus?
Šis įsitikinimas tik dar labiau sustiprėjo man pačiam pradėjus dirbti K.Varnelio namuose-muziejuje. Stiprioji (beje – ir silpnoji, nes tam tikrų spragų ar net problemų čia tikrai esama – ir viešuosiuose ryšiuose, ir ekspoziciniame organizavime) šio muziejaus pusė – jo personalumas. Įdomu yra tai, kad gali pamatyti ir paties menininko sustatytą ekspoziciją ir, o tai labai svarbu, susipažinti su jo kūrybos visuma. Šioje vietoje reikia pastebėti – K.Varnelis pats sprendė – ką rodyti ir ko nerodyti žiūrovui – tame yra ir pozityvios, bet ir negatyvios intrigos (menininkai dažnai savo kūryboje sudėlioja akcentus visai ne ten, kur juos dėliotų iš distancijos žvelgiantis specialistas).
Tad esu įsitikinęs, jog ir savą ir svetimą muziejų lankytoją mes labiau sudomintume ir kultūriškai „pamaitintume“, suteikdami jam galimybę apsilankyti Antano Gudaičio galerijoje, Algimanto Švėgždos muziejuje, Jono Švažo bute. Nacionalinę Lietuvos galeriją aš pats įsivaizduoju ne kaip ant Neries kranto stovintį maksiminio Akropolio dublerį (kultūrinį monopolį, kuriame kiti sprendžia – ko reikia ir ko ne neįnoringam ir būti apgaunamu linkusiam vartotojui), o kaip po visą miestą, gal net valstybę išmėtytus ekologinius turgelius, kuriuose pirkėjams pateikiamas platus ir įvairiapusis atskirų autorių racionas. Būtent jie ir pastorintų ploną, vėjų draskomą bei gerokai numelioruotą Lietuvos kultūrinį sluoksnį.
Tad oponuodamas viename kultūriniame žurnale pasirodžiusiai gerbiamų dailės istorikų ir dailėtyrininkų diskusijai apie V.Kasiulio muziejaus ne-būtinybę, drįsčiau teigti, kad tokio muziejaus reikėjo, būtinai reikėjo. Taip pat kaip tokių muziejų reikia ir labai iškiliems, ir ne tokiems žinomiems ir vertinamiems autoriams. Kai kurių vertė, beje, laikui einant gali tik kilti (kaip nuolat yra atrandami amžininkų ignoruoti menininkai). Personaliniai jų muziejai būtų kaip tikri sandėliai, kuriame brandinamas ne vynas ar pelėsinis sūris, o menas. (Nesinori tik diskutuoti su tais korifėjais, kurie skeptiškai ne-galvoja apie jokios muziejinės institucijos ne-buvimą). Tiems patiems diskusijoms prelegentams (beje, su kurių didesne kritinių teiginių apie V.Kasiulio muziejų negaliu nesutikti) dar taip pat norėčiau papriekaištauti labai paprastai ir net šiek tiek demagogiškai: „Jeigu jūs tikrai žinote vertesnius autorius, kas trukdė jums, kultūrinėje visuomenėje įtakingiems ir autoritetingiems asmenims, inicijuoti kitų personalinių muziejų atsiradimą?“.
Tad man nekyla abejonės – V.Kasiulio muziejus tikrai yra būtinas ir reikalingas.
Taip sakau net prisipažindamas, kad V.Kasiulis man nėra įdomus autorius. Taip, jis buvo stiprus, kūrybingas ir daug žadantis studentas. Taip, jo startinės pozicijos buvo tiesiog idealios. Šioje vietoje gal neatskleisiu jokios paslapties, primindamas, kad K.Varnelis ir V.Kasiulis buvo ir paprastais, ir mokslo draugais. Būtent jų duetas ar net tandemas tuometinėje ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Kauno meno mokykloje veikė lyg tikras avangardinis flagmanas. Paskui jie beveik kartu pasitraukė į Vakarus (K.Varnelis dar baigė Vienos dailės akademiją, o V.Kasiulis jau po karo dėstė Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje). Tik, čia reikia pastebėti, apie vėlesnį, jau paryžietiškąjį V.Kasiulį k.Varnelis, pakalbėdamas visuomet šiltai (kaip apie artimą bičiulį) pagailestaudavo: „Vargšas žmogus“. Klausiamas: „O kodėl vargšas?“, paaiškindavo, kad (1) įklimpo į alkoholizmo liūną, (2) dėl to Paryžiuje nesukūrė nieko įspūdingo.
V.Kasiulio muziejus ir jo visumą patvirtino šį K.Varnelio požiūrį. Tiksliau – pasakyčiau taip: V.Kasiulio muziejus prasmingai egzistuoja dėl pirmų kelių salyčių, dedikuotų jo ankstyvajai kūrybai (lietuviškos tapybos kontekste darbai „Šokėjos“, „Malkų pristigus“ „Pieta“ ar „Irgi mat kritikai!“ gal ir nėra šedevrų šedevrai, bet tikrai išskirtiniai – jie ir profesionalūs, ir konceptualūs); ir taip pat dėl laikinų parodų (vilniečio Michalo Roubos urbanistiniai peizažai a la Cezanne ir a la naujasis vokiškas daiktiškumas trenkia gerą spyrį į ketvirtajame dešimtmetyje šių žanrų ir krypčių kontekste gerokai apsnūdusios lietuviškos tapybos užpakalį).
Visa kita – ta komerciškai motyvuota prancūziškojo periodo V.Kasiulio kūryba (kartojanti pati save ir nu-ornamentavusi save iki plakatinio plokštumo) yra įdomi tik kaip asmens ir kūrėjo pastangų išlikti megapolyje ir buvusiame pasaulinės kultūros centre pavyzdys.
Žinoma, tos stilizavimo tendencijos V.Kasiulį labai artimai supina su Prancūzijoje šeštajame dešimtmetį dirbusiais ir į panašų dekoratyvumą nukrypusiems Pablo Picasso ar Henri Matisse‘u. Tačiau pasaulinio lygio ir garso klasikai sau galėjo tai leisti vardan iki tol užsidirbto kapitalo. O V.Kasiulis paskubėjo, neatlikdamas visų namų darbų, užsirašyti į klasikų panteoną. Būtų užtekę „desėtko“pačių kūrinių, o ne didžiosios dalies nuolatinės ekspozicijos salių.
Man pačiam, beje, tokiu atveju būtų įdomesnis V.Kasiulio kaip iliustratoriaus kūrybos aspektas. Štai, beje, vitrinoje padėta viena ar kelios H.Radausko knygelės tikrai neįtikina, kad V.Kasiulis yra vienas puikiausių šio poeto įvaizdintojų. O tos siluetinės kompozicijos baroko ir japonų dvasioje rinkiniui „Strėlė danguje“ (1950 m.) tikrai tai patvirtina!
Bet, kaip sakiau, visiškai nekvestionuoju V.Kasiulio muziejaus egzistavimo klausimu. Ypač naiviai ir kvailai tikėdamasis tokių institucijų radimosi. (Jeigu būtų seniai įvykdyta A.Gudaičio valia, išspręstos K.Žoromskio muziejaus kolizijos, abejonių nekeltų ne tik pagarbos duoklės atidavimas V.Kasiuliui, bet net ir Arbit Blato „byla“).
Nedideliu V.Kasiulio kerštu K.Varneliui (už tą Profesoriaus „gailestį“) pavadinčiau keistą, beveik Likimo pirštu dvelkiantį atsitikimą: salytėje, kurioje pristatoma V.Kasiulio biografija, kartonai su ant jų atspaustomis nuotraukomis ir tekstais į sieną yra prismaigstyti adatėlėmis. Viena tų adatėlių kažkodėl persmeigia fotografiją, kurioje yra įamžintas V.Kasiulis su savo Kauno meno mokyklos bendramoksliais (turbūt kokie 1938–1939 metai). Smeigtukas tarytum Šventoji ietis ar vudu ritualų dalis (arba Radausko šaulio paleista strėlė) eina tiesiai per fotografijoje šalia kitų kolegų užfiksuoto K.Varnelio širdį...
