2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Tapybos restauracija pagal GPJ

Vakar vakare, dalyvaudamas kalėdinės LDS eglutės aplaistyme (eglutės, tiesą sakant, ten nemačiau, bet didingai puošnų, spalvotą ir naują „Dailės“ žurnalą – taip), suglumau, išgirdęs kaip yra pristatomas Gintaras Palemonas Janonis:
        Tapytojas ir restauratorius!
Nors ne – turbūt buvo atvirkščiai:
        Restauratorius ir tapytojas!
Susimąsčiau – Gintaras Palemonas Janonis iš tiesų yra restauratorius. Ir ne bet koks! Dar 2001-aisias jam suteikta (ohoho!) aukščiausia sienų tapybos restauratoriaus kvalifikacinė kategorija.
Pagalvojau, kad Gintaras Palemonas Janonis yra ne tik "kitos" - tai yra senosios, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir "savos", asmeninės ir personalinės (nors ar galima daryti perskyrą tarp GPJ ir LDK kultūrinių pasaulėvaizdžių? – turbūt ne!) tapybos restauratorius.

Gintaras Palemonas Janonis, Tanagra, 1991

GPJ savo tapyboje restauruoja natūros objektus – kalnus ir miškus, net konkrečius medžius, suteikdamas jiems euklidiškai idealias formas, konfigūracijas irs siluetus (konusinius, piramidinius, trikampius).
GPJ savo tapyboje restauruoja architektūrinius statinius, suteikdamas jiems griežtai išreikštas orderines kompozicijas ir dorėniškosios ar jonėniškosios logikos dėsniais viena su kita sąveikaujančias konstrukcines ir dekoro detales (visas tas kolonas, eksedras, kupolus ar tiesiog sienas bei grindis).
GPJ savo tapyboje restauruoja ir visą urbanistinį landšaftą, režisuodamas jį pagal aiškius ir principingus Hipodamo Miletiečio reglamentus ir dogmas.
Galop, GPJ savo tapyboje restauruoja mitologinius personažus – sirenas, sfinksus ir hermas, it koks Apolonas įpūsdamas į jų marmurinius kūnus helėniškos aistros bei pasijos.
Tą patį galima pasakyti apie GPJ moteris – jis jas restauruoja, suteikdamas afroditiškus profilius ir veneriškas ar dianiškas konfigūracijas bei formas.
Bet galbūt svarbiausia, kad GPJ restauruoja pačią tapybą, tiksliau jos esmių esmę – spalvą, tiksliau – spalvas, ir ne bet kokias, o grynas, ryškias ir gyvybingas. Vienu žodžiu – įtikinančias ir nepaliekančias abejingais.
GPJ restauruoja spalvas it koks Sofoklis ar Euripidas, sudėliodamas iš jų kuo tikriausius chorus, giedančius visą koloristinį spektrą (nuo tragiškų tonacijų iki komedinių niuansų) apimančius himnus ir elegijas.

2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Spengimas ir spiegimas

Vieną iš nuotraukų, kurioje Paulius Arlauskas įamžino savo paties kūrinių parodą Intuicija (galerija „Šofar“, Mėsinių 3A, Vilnius, Lietuvos Respublika, ES), pats autorius pavadino „Silence“. Taip, taip – silence, lietuviškai tai reiškia „tyla“, „tyluma“ arba „tylėjimas“. Gotiškai tai būtų thahains, o sanskritiškai – mauna.

https://www.facebook.com/#!/photo.php?fbid=10201756640850206&set=pb.1006686236.-2207520000.1387179916.&type=3&theater
Viskas kaip ir susidėlioja į vietas – Pauliaus Arlausko kompozos tikrai atrodo ramios ir taikios – lygiai taip pat, koks nekaltas ir mielas gali būti tas ramiai žingsniuojantis leopardas. Omenyje turiu kačių šeimos atstovą, kuris stoiškai ir ciniškai žingsniuoja, nieko nebodamas, mėnesienos ar jaunaties sidabriškai ir kastanediškai apšviestomis šio ar kito pasaulio platumomis bei lygumomis. Gal tai ir ne leopardas, gal tai jaguaras ar koks kitas panterinis – galop tai nėra taip ir svarbu, kur kas svarbiau yra jo dėmėtas, mirguliuojantis, tuštumos baimę paniškai juntantis kailis (tegul jo šeimininkas ar savininkas, tai yra pats padaras, nepatiria jokių panikų).
Tokia – tuštumos baimę nuolat patirianti, yra ir Pauliaus Arlausko tapyba. Beje, šioje vietoje sunku apsispręsti, kaip tiksliau ją reikėtų apibrėžti – tapyba ar grafika? Bet lygiai taip pat sunku į dailėtyrinius Prokrusto gultus įsprausti tibetietiškas tankas ir mandalas arba actekiškus manuskriptus ir kronikas. Ten juk yra ir tapybos (spalvos – o Pauliaus Arlausko tapyboje tos spalvos skausmingai, akinančiai ryškios), tiek grafikos (linijos čia liūliuoja, svaigina, sukelia kuo tikriausią transą).
Tad Pauliaus Arlausko kūrybą sunku yra pavadinti tylia. Arba tiksliau – jeigu tai yra tyla, tai ji spengianti, galop perauganti (per tarpines traškesių, bruzdesių ir klegesių būsenas) į kuo tikriausią spiegimą.
Spiegimo struktūros ypač akivaizdžios pusiau abstrakčiose Pauliaus Arlausko kompozicijose, tose, kuriose ornamentinis pradas, secesinė linija, visi tie botago kirčio ir Hortos motyvai yra dominuojantys, jie apraizgę atpažįstamus žemiškojo pasaulio pavidalus it kokie erškėtrožiai ar vijokliai iš brolių Grimmų ar Perrault pasakų.
Vizualus Pauliaus Arlausko kūrinių spiegimas – tai formų ir fono kontrastas, tai linijų vingiai ir posūkiai, tai ornamentiniai dariniai ir konglomeratai, jaučiantys panišką tuštumos (aka – tylos) baimę.
Jo, to vaizdinio spiegsmo galia pasiekia kuo tikriausius 130 decibelų (reaktyvinio variklio garsumas) ar net 140 dB (Teslos išlydžio triukšmas), veikdama žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, hipnotizuodama juos, versdama pasinerti į psichodeliškai transines būsenas (neišku kur vedančias – į pražūtį ar išganymą) – panašias į tas, kurių pavyko išvengti Ulisui, vašku užsikimšusiam ausis ir neišgirdusiam sirenų Telksiopės, Peisinojės, Partenopės vilionių.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Herbačiauskis ir Janonis arba Meilė ir Mirtis

Herbačiauskis, Herbačiauskas, Gerbačiauskis yra mūsų Nyčė, Vaildas ir Bretonas.
O Janonis (ne - ne Julius, o Gintaras Palemonas) yra mūsų Mucha, Klimtas, Bioklinas ir dar kai kas.
Bet gana tų lyginimų! Herbačiauskis yra Herbačiauskis, o Janonis yra Janonis.
Vienas atstovauja vienam Fin de siecle (XIX a. galas ir XX a. pradžia), kitas pergyveno mūsų Fin de siecle ir gyvena XXI šitmmečio pirmojoje pusėje. Viskas logiška!
Nesiimsiu čia aiškinti, kad Herbačiauskis buvo vienu blaiviausių publicistų savo gyvenamu metu ir vienu rafinuočiausių rašytojų (deja, nevertintu ir primirštu) visais laikais.
Analogiškai su Janoniu.
Skiriamasis Janonio tapybos požymis, tai kas jį skiria nuo kitų - ekspresionistų, siurrealistų, postmodernistų ir konceptualistų - MEILĖ.
Taip, taip - meilė.
Janonis nebijo tapyti meilės.


Gintaras Palemonas Janonis, Mylimojo kapo lankymas, 2013

Meilę Janonio tapyboje įkūnija ir idealus romėniškas ar graikiškas peizažas su eksedromis, kupolais ir kolonomis. Meilę Janonio tapyboje įkūnija arkediškos spalvos ir pati atmosfera. Meilės himnus Janonio tapyboje gieda sfinksai, grifai, sirenos, grifonai ir pjūkliškuose miškuose skaudžiai trykštančių saulėlydžių fone besislapstantys kentaurai.
Bet svarbiausias Meilės atributas, personažas, protagonistas ir herojus Janonio tapyboje yra MOTERIS.
Arba kaip sakė Herbačiauskis (ne, jis nesakė - jis giedojo):
Tu Meilės dukra - Moterie, Moterie, Moterie!
Tu amžinai prakeiktoji Lilith!
Aušrine apsirėždiusi, genijų žvaigždėmis apsikaišiusi - tu gražiausias Demone!
(Iš: "Meilė ir moteris", 1925 m.)
Arba:
Iš tolo tu mano dangus - angelas mano!
Arti tu mano pragaras - demonas mano!
Iš tolo tu man dievas, arti tu man šėtonas!
Iš tolo tu man rožė, arti tu man gyvatė!
Iš tolo aš tave myliu pasiutusio, pašėlusio žaibo meile, viesulo padūkimu!
(Iš: ten pat).


Gintaras Palemonas Janonis, Interjeras III, 2002 m.

Moteris Janonio tapyboje ir yra Meilė, ji gundanti, kelianti aistrą. įkvepianti ir žlugdanti vienu metu.
Moteris Janonio tapyboje yra ir Meilė, ir Mirtis...
Kuo Moteris Janonio tapyboje yra tokia išskirtinė? To paties galima klausti apie Herbačiauskio raštus...
Moteris Janonio tapyboje nėra nei vulgariai atpažįstama, nei idėjiškai abstrakti. Moteris Janonio tapyboje yra ir ideali, ir kūniška. Tai šventojo ženklo siluetas, kuo tikriausias hieroglifas, reiškiantis Gyvenimą. O Gyvenimo antipodas, kaip žinoma, yra Mirtis. Tai Mirtis Janonio tapyboje yra ir pati Moteris, ir tuberozos kvapas (anot Herbačiauskio) ir visa tai išreiškiančios spalvos - skausmingos, rėkiančios ir aistringos - koks yra Gyvenimas, Moteris, Mirtis...


Gintaras Palemonas Janonis, Raudona moteris raudoname miške, 1990 m.



2013 m. gruodžio 3 d., antradienis

Šventoji Ona ir ikonoklastai

Neimsiu aiškinti, kas yra Šventojo Ona, Švenčiausia Mergelė Marija ar Jėzus Kristus - nes tie, kas žino, tai žino ir tiki arba ne, o kas nežino, tai nei tiki, nei netiki, nei apskritai turi susidarę kokią nors nuomonę.
Ne apie tai ir kalba.
Kalba eina apie Šv. Onos broliją - garbingą organizaciją, šlovingame Vilniaus mieste veikusią nei ilgai, nei trumpai - viso labo nuo 1501 metų, kuomet ne kas kitas, o pats kontraversiškasis Romos popiežius Aleksandras VI (iš pagarsėjusios Borgijų giminės) patvirtino prie garsiausios sostapilės bažnyčios (taip - gotikinės Šv.Onos) įkurtos šios organizacijos buvimą. Ir taip iki 1864 m. - tie kas žino, kas tuo metu dėjosi "Šiaurės Vakarų krašte", taip pat supras "dedlaino" priežastis.


Šv.Onos brolijos namo iškaba, 1642 m., smiltainis, polichromija, auksavimas, Lietuvos nacionalinis muziejus

Brolijos namas (kamienica) bent jau XVII amžiuje veikė Šv.Mykolo gatvėje. Kaip rašo Janas Zagorskis šio skersgatvio ir Pilies gatvės kampe esantį namą savo testamentu brolijai 1626 m. maloniai dedikavo ponas Jakobas Naporkowskis ir jo žmona Anna Bieniasowa (mirę maro metu ir palaidoti Katedroje). 1642 m. namas buvo naujai suremontuotas, geradarių atminimas pagerbtas ir epitafija pačioje bažnyčioje.
Tą pačią datą mena ir minėtame name, jų išorinėje sienoje tais 1642-aisiais įmontuota iškaba, bene seniausias Vilniaus paminklas viešojoje erdvėje, XX amžiaus pradžioje išimta iš "apyvartos" (tai yra - išmontuota iš sienos), galop pakliuvusį į tuometinį Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų (dabar - Lietuvos nacionalinis muziejus).
Nekyla net abejonių, kad prieš mūsų akis - tipiška renesansinė plastika. Kresni kūnai, statiška simetrinė kompozicija ir klasikinė antikva tai įrodo.
Žinoma, kad tai ne kokio kur kas subtilesnio ir kitą - barokinę plastiką tuo metu propagavusio italų akmentašio kūrinys. Greičiausiai vietinio meistro produkcija, sukurta nudažius (ar ta tamsi monochromija yra autentiška - diskusijų ir tyrimų reikalas) ir paauksavus smiltainį. Ach, tas eskiziškas nerūpestingumas ir kirviškas brutalumas! Jame ir stiprybė, ir achiliškos sausgyslės...
Glumina nudaužta Kūdikėlio galva, numuštos Dievo Motinos ir Šv.Onos (padiktavusios ikonografiškai kanoninį tokios scenos pavadinimą, perimtą iš vokiečių kalbos - "Šv.Ona Pati Trečioji") nosys, aplūžinėję pačios plokštės kampai. Galvoje kyla mintys, kad taip brutaliai su meno kūriniu galėjo pasielgti koks nors dailę (bent jau bažnyčioje) niekinęs puritonas-protestantas, vandališkas Zolotorenkos kazokas ar tiesiog viskam abejingas gaisras (J.Zagorskis, remdamasis Jozefu Ignacu Kraszewskiu patikslina, kad plokštė buvo atnaujinta po didžiojo 1748 m. Vilniaus degimo) ir dar prisidėjo laikas. Didžiausias ikonoklastas juk yra Kronas...


2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Katinai ir kaminai: ŽIAURUMAS


Arūnas Jansevičius (g. 1958) Žiaurumas (tempera, akvarelė, popierius, 1987 m.) (iš privačios kolekcijos)
A.Jansevičius atstovauja devintojo praeito amžiaus dešimtmečio lietuviškam pop artui ir psichodeliniui menui – reiškiniui, kuris neabejotinai egzistavo, tačiau savo žiedų krovimo ir sprogimo metu kažkodėl (priežastis labai aiški – keitėsi mados, transformavosi politinės, ekonominės, socialinės sąlygos) buvo pakastas negailestingų ir abejingų šalnų.
A.Jansevičiaus kūryba (žinau iš jo repertuaro labai nedaug – pluoštelį iliustracijų ir aptarimą kompoziciją Žiaurumas, Lietuvos dailės muziejaus duomenų bazėje taip pat įtrauktas jo kūrinys Šešėliai – popierius, akvarelė, guašas, 70,3x50,8 cm; beje darbuotojų datuotas 1975 metų data, nors parašyta signatūra skelbia kitą, kur kas įtikinamesnę datą – JANSEVIČIUS ARŪNAS – 85) taip pat yra gerokai apgenėta. Apgenėta laiko, nežinojimo, objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Bet užtenka čia tų gailesčių ir apgailestavimų. Pakanka ir to, kas yra ir egzistuoja.
1981 metais baigęs meninio odos apipavidalinimo specialybę Talino dailės institute, A.Jansevičius atvyko gyventi į Alytų. Pamenu jį iš savo vaikystė dienų, šiltais vasarų vakarais (gal tai buvo vienas kartas, mano vaizduotėje multiplikavęsis į daugybės pasikartojimų virtinę), ateinantį pas tėvus į svečius su vermuto ar rūgštaus vyno buteliu drobinėje „tašėje“ ar „sietkutėje“. Yra net dovanojęs knygelę su dedikacija: ...NUO DĖDĖS ARŪNO...
Tuomet mes gyvenome industrinėje pramoninio miesto be praeities, dabarties ir ateities – Alytaus, kaimynystėje. Standartinėje surenkamų gelžbetoninių plokščių penkiaaukštėje dėžutėje. Tais šiltais vasarų vakarais iš netoli buvusio mėsos kombinato sklisdavo šleikštus deginamų kanopų ir ragų kvapas, o skydinių namų statybos ar medvilnės apdirbimo kombinatai leisdavo hipnotizuojančius, spengesio ir džeržgiamo kupinus garsus.
Būtent tokių garsų yra kupinas Žiaurumas. Tą psichodelinį garsą leidžia sintetiniai ir kontrastingi ryškių spalvų kontrastai, fraktaliniu didėjimu ir mažėjimo ritmu viena kitą dubliuojančios formos.
Kaminai Žiaurume – nenustebsiu, kad jie yra iš ten. Iš tos mikrorajoniškai pramoninės aplinkos. Iki šiol miesto horizonte pamėkliškai šmėkšo bankrutavusių ar aplinką iki šiol teršiančių kaminų siluetai. Didysis „Medvilnės“ kaminas – jų tikras patriarchas.
Katinas, Žiaurume veidrodiškai simetriškai kartojantis save – ta viduramžiška piktosios dvasios apostazė (kaip ir asimetriškai kybanti chiroptera) man pačiam taip pat yra iš asmeninės vaikystės. Auginome tuo metu katę, vardu Anelę, protingą kaip pats Platonas ar Sokratas kartu sudėjus (nekalbant jau apie Aristotelį) ir atsivedusi penkių narių vadą-komplektą iš dryžuotų patelių ir juodai baltų patinėlių (Murka, Pūkis, Teplius, Rainė ir dar kažkuri – jeigu ką).
Devintojo dešimtmečio Alytuje (tos piramidinės struktūros Žiaurumo horizonte galbūt yra ne iš Gizos, o iš pasąmoninio Zeitgeist miesto) paradoksalus kontrastas tarp gyvo medžio ar dar gyvesnio gyvūno ir negyvos, geometrizuotos formos būtent ir gimdė žiaurumą. Patį tikriausią žiaurumą, įsikūnijantį ne fosforizuojančiame akių žvilgsnyje, ne grėsmingai šiepiamuose iltiniuose dantyse, net ne apokaliptiškai rūkstančiuose kaminuose (tuose tikriausiuose krematoriumuose) ar smailiadantėse ir aštriabriaunėse piramidžių viršūnėse, o tuštumoje, spengiančioje baltoje plokštumoje, į kurią, virstančia nebyliu ilgu –––––––––– yra sutraukiami visi pavidalai su savo kūnais ir dvasiomis.

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

K.Varnelio stigmos arba ar reikalingas V.Kasiulio muziejus?

Dirbdamas viename, o gal net ir pačiame geriausių muziejų Lietuvoje – K.Varnelio namuose-muziejuje, o tuo labiau dėkodamas likimui, kad teko pačiam asmeniškai pažinoti Profesorių – tai yra patį Kazį Varnelį, norėčiau įkišti savo kuklų trigrašį diskusijose apie Vytautui Kasiuliui skirtą muziejų.
Pirmiausiai noriu pastebėti ir pabrėžti – visuomet maniau, kad Lietuvos dailės muziejų ir nacionalinių galerijų ateitis slypi asmeniniuose dailininkų, menininkų ir kūrėjų muziejuose. Memorialiniuose butuose, personalinėse galerijose ir panašiai.
Šį įsitikinimą dar įtvirtino prieš kelerius metus atidaryta Nacionalinė galerija, kurios nuolatinė ekspozicija iš tiesų gali tik varyti žiovulį ir nuobodulį apie lietuvišką dailę neišmanančiam žiūrovui, o šiek tiek daugiau apie ją išmanančiam pajėgtų sukelti ir migreną, apopleksiją ar tiesiog gerą įsiūtį. Nes kaip galima taip standartiškai blankiai suręsti pačią ekspozicijos architektūrą ir taip nykiai bei neįdomiai atrinkti ne tik autorius, bet ir atskirus jų darbus?
Šis įsitikinimas tik dar labiau sustiprėjo man pačiam pradėjus dirbti K.Varnelio namuose-muziejuje. Stiprioji (beje – ir silpnoji, nes tam tikrų spragų ar net problemų čia tikrai esama – ir viešuosiuose ryšiuose, ir ekspoziciniame organizavime) šio muziejaus pusė – jo personalumas. Įdomu yra tai, kad gali pamatyti ir paties menininko sustatytą ekspoziciją ir, o tai labai svarbu, susipažinti su jo kūrybos visuma. Šioje vietoje reikia pastebėti – K.Varnelis pats sprendė – ką rodyti ir ko nerodyti žiūrovui – tame yra ir pozityvios, bet ir negatyvios intrigos (menininkai dažnai savo kūryboje sudėlioja akcentus visai ne ten, kur juos dėliotų iš distancijos žvelgiantis specialistas).
Tad esu įsitikinęs, jog ir savą ir svetimą muziejų lankytoją mes labiau sudomintume ir kultūriškai „pamaitintume“, suteikdami jam galimybę apsilankyti Antano Gudaičio galerijoje, Algimanto Švėgždos muziejuje, Jono Švažo bute. Nacionalinę Lietuvos galeriją aš pats įsivaizduoju ne kaip ant Neries kranto stovintį maksiminio Akropolio dublerį (kultūrinį monopolį, kuriame kiti sprendžia – ko reikia ir ko ne neįnoringam ir būti apgaunamu linkusiam vartotojui), o kaip po visą miestą, gal net valstybę išmėtytus ekologinius turgelius, kuriuose pirkėjams pateikiamas platus ir įvairiapusis atskirų autorių racionas. Būtent jie ir pastorintų ploną, vėjų draskomą bei gerokai numelioruotą Lietuvos kultūrinį sluoksnį.
Tad oponuodamas viename kultūriniame žurnale pasirodžiusiai gerbiamų dailės istorikų ir dailėtyrininkų diskusijai apie V.Kasiulio muziejaus ne-būtinybę, drįsčiau teigti, kad tokio muziejaus reikėjo, būtinai reikėjo. Taip pat kaip tokių muziejų reikia ir labai iškiliems, ir ne tokiems žinomiems ir vertinamiems autoriams. Kai kurių vertė, beje, laikui einant gali tik kilti (kaip nuolat yra atrandami amžininkų ignoruoti menininkai). Personaliniai jų muziejai būtų kaip tikri sandėliai, kuriame brandinamas ne vynas ar pelėsinis sūris, o menas. (Nesinori tik diskutuoti su tais korifėjais, kurie skeptiškai ne-galvoja apie jokios muziejinės institucijos ne-buvimą). Tiems patiems diskusijoms prelegentams (beje, su kurių didesne kritinių teiginių apie V.Kasiulio muziejų negaliu nesutikti) dar taip pat norėčiau papriekaištauti labai paprastai ir net šiek tiek demagogiškai: „Jeigu jūs tikrai žinote vertesnius autorius, kas trukdė jums, kultūrinėje visuomenėje įtakingiems ir autoritetingiems asmenims, inicijuoti kitų personalinių muziejų atsiradimą?“.
Tad man nekyla abejonės – V.Kasiulio muziejus tikrai yra būtinas ir reikalingas.
Taip sakau net prisipažindamas, kad V.Kasiulis man nėra įdomus autorius. Taip, jis buvo stiprus, kūrybingas ir daug žadantis studentas. Taip, jo startinės pozicijos buvo tiesiog idealios. Šioje vietoje gal neatskleisiu jokios paslapties, primindamas, kad K.Varnelis ir V.Kasiulis buvo ir paprastais, ir mokslo draugais. Būtent jų duetas ar net tandemas tuometinėje ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Kauno meno mokykloje veikė lyg tikras avangardinis flagmanas. Paskui jie beveik kartu pasitraukė į Vakarus (K.Varnelis dar baigė Vienos dailės akademiją, o V.Kasiulis jau po karo dėstė Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje). Tik, čia reikia pastebėti, apie vėlesnį, jau paryžietiškąjį V.Kasiulį k.Varnelis, pakalbėdamas visuomet šiltai (kaip apie artimą bičiulį) pagailestaudavo: „Vargšas žmogus“. Klausiamas: „O kodėl vargšas?“, paaiškindavo, kad (1) įklimpo į alkoholizmo liūną, (2) dėl to Paryžiuje nesukūrė nieko įspūdingo.
V.Kasiulio muziejus ir jo visumą patvirtino šį K.Varnelio požiūrį. Tiksliau – pasakyčiau taip: V.Kasiulio muziejus prasmingai egzistuoja dėl pirmų kelių salyčių, dedikuotų jo ankstyvajai kūrybai (lietuviškos tapybos kontekste darbai „Šokėjos“, „Malkų pristigus“ „Pieta“ ar „Irgi mat kritikai!“ gal ir nėra šedevrų šedevrai, bet tikrai išskirtiniai – jie ir profesionalūs, ir konceptualūs) ir taip pat laikinų parodų (vilniečio Michalo Roubos urbanistiniai peizažai a la Cezanne ir a la naujasis vokiškas daiktiškumas trenkia gerą spyrį į ketvirtajame dešimtmetyje šių žanrų ir krypčių kontekste gerokai apsnūdusios lietuviškos tapybos užpakalį).
Visa kita – ta komerciškai motyvuota prancūziškojo periodo V.Kasiulio kūryba (kartojanti pati save ir nu-ornamentavusi save iki plakatinio plokštumo) yra įdomi tik kaip asmens ir kūrėjo pastangų išlikti megapolyje ir buvusiame pasaulinės kultūros centre pavyzdys.
Žinoma, tos stilizavimo tendencijos V.Kasiulį labai artimai supina su Prancūzijoje šeštajame dešimtmetį dirbusiais ir į panašų dekoratyvumą nukrypusiems Pablo Picasso ar Henri Matisse‘u. Tačiau pasaulinio lygio ir garso klasikai sau galėjo tai leisti vardan iki tol užsidirbto kapitalo. O V.Kasiulis paskubėjo, neatlikdamas visų namų darbų, užsirašyti į klasikų panteoną. Būtų užtekę „desėtko“pačių kūrinių, o ne didžiosios dalies nuolatinės ekspozicijos salių.
Man pačiam, beje, tokiu atveju būtų įdomesnis V.Kasiulio kaip iliustratoriaus kūrybos aspektas. Štai, beje, vitrinoje padėta viena ar kelios H.Radausko knygelės tikrai neįtikina, kad V.Kasiulis yra vienas puikiausių šio poeto įvaizdintojų. O tos siluetinės kompozicijos baroko ir japonų dvasioje rinkiniui „Strėlė danguje“ (1950 m.) tikrai tai patvirtina!
Bet, kaip sakiau, visiškai nekvestionuoju V.Kasiulio muziejaus egzistavimo klausimu. Ypač naiviai ir kvailai tikėdamasis tokių institucijų radimosi. (Jeigu būtų seniai įvykdyta A.Gudaičio valia, išspręstos K.Žoromskio muziejaus kolizijos, abejonių nekeltų ne tik pagarbos duoklės atidavimas V.Kasiuliui, bet net ir Arbit Blato „byla“).
Nedideliu V.Kasiulio kerštu K.Varneliui (už tą Profesoriaus „gailestį“) pavadinčiau keistą, beveik Likimo pirštu dvelkiantį atsitikimą: salytėje, kurioje pristatoma V.Kasiulio biografija, kartonai su ant jų atspaustomis nuotraukomis ir tekstais į sieną yra prismaigstyti adatėlėmis. Viena tų adatėlių kažkodėl persmeigia fotografiją, kurioje yra įamžintas V.Kasiulis su savo Kauno meno mokyklos bendramoksliais (turbūt kokie 1938–1939 metai). Smeigtukas tarytum Šventoji ietis ar vudu ritualų dalis (arba Radausko šaulio paleista strėlė) eina tiesiai per fotografijoje šalia kitų kolegų užfiksuoto K.Varnelio širdį...  

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Cukermanas ir paletė

Kadaise, vis dar gūdžiais pokariniais metais Freiburge du Taikomosios dailės mokyklos profesoriai - Vytautas Kazimieras Jonynas ir Aleksis Rannitas publikai įrodinėjo racionalųjį moderniosios dailės pagrindą ir modernizmo prasmę iš esmės. Darė tai jie labai paprastai - kaip toje pasakoje, kuomet karalaitis turėjo iš raganos užburtų, varnomis ar balandėlėmis paverstų mergelių išsirinkti savo mylimąją. Jonynas ir Rannitas taip pat rinko grūdą iš pelų - bandė ištraukti Picasso reprodukciją iš psichinio ligonio kūrinių. Ir, bingo, jie tai padarė!
Mūsuose, kuomet statistiniai žiūrovai taip pat jaučia savo asmeninius privalumus ne tik šiuolaikinio meno, bet ir modernizmo atžvilgiu (tai jie grindžia iki gyvo kaulo įgrysusiais teiginiais "nesuprantu" arba "ir aš taip galėčiau"), visada yra pravartu kokį nors kokybišką artefaktą, atstovaujantį kuriai nors mokyklai ir ideologijai, lyginti su kažkuo. Beje, ne tokiais gūdžiais laikais, bet irgi beveik pokariu (jeigu karo pabaigą Lietuvoje brėžtume ties 1990-1991-ųjų metų data) kažką panašaus jau darė lietuviškos dailės kritikos guru AA, konkretaus autoriaus kūrybą lygindamas su durimis. Tiesa, AA tyrimo motyvai ir išvados buvo absoliučiai kitokios...
Abstrakčias (tikrai abstrakčias, o ne apsimestinai abstrakčias, ne iš peizažo išsivysčiusias) Eugenijaus Antano Cukermano kompozicijas (kuo tikriausias tapybiškumo metastazes mūsų ligotoje kultūroje) taip pat pravartu lyginti. Ir ne su bet kuo - o su kuo tikriausiomis paletėmis. Arba viena palete.



Regis, kad tame nėra jokių skirtumų ir prieštaravimų. Kas baisiausia! Nes žvelgiant labai jau akademiškai ir skrupulingai, dažus ant paletės iš tūbelių spausti reikia ne bet kaip, o remiantis tam tikrais kanonais ir spalvotyros dėsniais. Paprastai rekomenduojama tepti tuos spalvinius mėginėlius pagal laikrodžio rodyklę, nuo šviesių iki tamsių, nuo šiltų iki šaltų (bet įmanomi ir kiti būdai). Taigi, ant paletės paviršiaus yra, ir ne tik egzistuoja, bet net viešpatauja griežtoji ponia Logika.
Šio daikto kartais trūksta Cukermano tapyboje. Bent išoriškai. Baisiausia yra tai, kad jo tapyba regisi kur kas emocionalesnė, juslingesnė, spontaniškesnė nei tūlos paprastos paletės paviršius! Toks tad paradoksas...
Bet tai tik išoriniai dalykai. Juk esmė visuomet slypi giluminiuose dalykuose. Taip ir Cukermano tapyba nuo visų palečių skiriasi daugiasluoksniškumu (jo dėka akis gali ir net turi gremžtis, lįsti, raustis, skrieti į vidines paveikslinio pasaulio platumas) ir šios ypatybės nulemtu švytėjimu.
Kitas dalykas - paletėje kiekviena spalvikė (tegul ir labiausiai "išmozotu" variantu) gyvena savo vidinį, suverenų ir autonomišką gyvenimą. Tuo tarpu Cukermano tapyboje spalvos (tegul ir uždėtos, užteptos, užlietos, ištrėkštos tariamai atsainiai) jungiasi į vieną, vientisą struktūrą. Išėmus vieną spalvą - tegul ir achromatinę juodą ar aristokratiškai auksinę (ar kokią plebėjišką sieną ar umbrą), griūna visa koloristinė Cukermano simfonija.
Bet vėlgi grįžkime prie minėto juslingumo. Panašiai kaip viduramžiškoje teologijoje - pradžioje eina protas, o po jo - tikėjimas, taip ir Cukermano kūrybiniame akte pradžioje žingsnuoja racionalus samprotavimas (be jo, kaip ten bebūtų, kūryba prilygtų miglotai psichozei, šizoidiniams kliedesiams ir tiek), tačiau viską vainikuoja jausmų pliūpsniai. It kokie šampano purslai. Jausmai lyg kokie dievai įsikūnija pačiuose elementariausiuose dalykuose - įmantriai užteptuose potėpiuose ar išmoningai suformuotose faktūrose. Jausmai, kaip kuo tikriausi pirmą kartą po žiemos iš tvankių ir tamsių tvartų į gėlėtas pavasario pievas išleisti kumeliai, laigo po Cukermano tapybos paviršius, primindami, kad paletės tėra tik bedvasės, negyvos, prėskai ištepliotos plokštumos, o tikroje tapyboje esama šio bei to daugiau...

2013 m. lapkričio 12 d., antradienis

Ramūnas Čeponis pagal Daniilą Charmsą

Yra toks giliamintiškas Charmso pasakojimas iš "Nutikimų" serijos apie Matematiką ir Andrejų Semionovičių. Tai platoniško dialogo (su keturiais pakartojimais kiekvieną sykį) forma parašyta istorija apie tai, kaip Matematikas iš savo asmeninės galvos išsiėmė rutulį. Sferą - pačią tobuliausią formą skaičių, idėjų ir gamtos pasaulyje.
Ramūnas Čeponis yra kitoks. Iš galvos jis išsiiminėja ne rutulius. Iš Ramūno Čeponio galvos patys lenda stačiakampiai, kvadratai ir kitokios stačiu kampu susikertančios struktūros. Pavyzdžiui - tobuliausia iš stačių - kryžiaus forma.
Ar stačiakampiai gali būti tobuli? Taip, o taip! Stačiakampiai ne tik gali, stačiakampiai iš tiesų yra tobuli.
Stačiakampiai rodo pasaulio šalis, stačiakampiai rodo metų laikus, stačiampiai rodo paros dalis.
Stačiakampiai yra archetipai, kryžiai taip pat yra kultūriškai įskiepyti (galbūt) archetipai, pati Ramūno Čeponio tapyba yra archetipiškai ikoniška - kaip kokia Šventosios Dvasios išklotinė ar tapybinė turiniškos drobulės variacija dviejų matavimų plotmėje.



АНДРЕЙ СЕМЕНОВИЧ: 
Надоело  мне с  тобой препираться.
МАТЕМАТИК:
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!

ANDREJUS SEMIONOVIČIUS:
Nusibodo man su tavimi ginčytis!
 MATEMATIKAS:
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo! [vertimas - Sigito Parulskio]

2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Pigi egzotika Arūno Baltėno fotografijoje

Fotografija yra linkusi, tiesiog sutverta egzotikai...
Nereikia net kokios Susan Sontag - štai man pačiam tereikia prisiminti ne taip seniai matytą Peterio Hugo nuotraukų kolekiją This Must Be The Place Stokholmo Fotografiskoje. Labiausiai sąmonę ten veikė egzotiški motyvai ir personažai. Tokie, kaip hienų dresuotojai kažkur afrikietiškų šabakštynų bei dykviečių glūdumoje...
Į egzotiką yra linkę ir lietuvių fotografai. Ir senesni, ir truputėlį jaunesni (bet irgi pražilę ar praradę savo plaukus). Tie, kuriuos mano Dėstytoja yra linkusi įdėti į dulkiną ir jau net šiek tiek nuvalkiotą "nuobodulio estetikos" lentynėlę. Na, nenuobodūs jie, o banalūs! Kaip kuo tikriausi raskolnikovai ar oblomovai vangiai besidairantys aplink savo sovietinėse komunalkėse ir egzotiką įžvelgę elektros jungtuke ar padžiautose pėdkelnėse.
Tai ir yra pigi egzotika. Pigi pačia tiesmukiškiausia, paprasčiausia ir neužgauliausia šio žodžio prasme. Pigi, nes nereikalaujanti didelių finansinių sąnaudų ir esmę įžvelgianti kasdieninėse smulkmenose.
Toks yra ir Arūnas Baltėnas - egoztiką jis pamato, atranda paprasčiausiuose ir "pigiausiuose" dalykuose - kaimuose su beišmirštančiais senukais. "Namų tyloj", - kaip sako pats autorius.
Egzotika čia visur - kiekvienos dienos tėkmėje su metronomiškai tiksinčiu žadintuvu (nuotraukose, regis, užfiksuotas tas garsas - jis ten, tarp šešėlių ir šviesos blyksnių, toje dulkinoje erdvėje), šventėse su pyragų kvapais ir šiluma. Tie beiš-mirštantys ir dėl to beveik šventi žmonės dabar jau tikrai tampa vis didesne egzotika...



Pigi, ne kitokia egzotika ypač jaučiama Gervėčių - tos lietuviškos salos Gudijoje, to lokalinio post-kolonijinio fenomeno aplinkoje. Pigi - ir tiesiogiai - nes baltarusiškame kaime gyventi vis dar yra pigiau  net nei didžiojoje Lietuvoje (mūsų sotesnių kišenių požiūriu), egzotika - nes tai tikrai yra kitur, ne-čia (o toks juk yra esminis egzotikos apibrėžimas - labai apibendrintai perfrazuojant Edwardą W. Saidą), ne tarp mūsų - mūsų pačių ar mūsiškių taip pat beišmirštančių ir vis egzotiškesniais virstančių senolių...

2013 m. spalio 18 d., penktadienis

Ko trūksta ir ko yra per daug Sigitos Maslauskaitės tapyboje

Kažkada vienas lietuvių tapytojas (ir ne bet koks, o tikras klasikas!) tapybą prilygino tenisui.
Nežinau ir neprisimenu kokiam - lauko, ping pongui ar gal net badmintonui. Lyg pirmajam, nes, pasak A.Kuro (taip, tai buvo jis), tapyboje kaip ir tenise - svarbiausia yra taisyklės ir garsas "pokšt", išgaunamas kiekvieno smūgio metu.
S.Maslauskaitės tapyba taip pat prilygintina tenisui, nes 1) taisyklių joje tikrai esama. Ir netgi per daug!
Stilistiškai - tai ne kas kita, o tas pats nuvalkiotas, purvinasis VDA tapybinis akademizmas, net iki šiol propaguojamas tamsiuose ir klaidžiuose buvusio bernardinų vienuolyno koridoriuose. Tai, kad aptariama autorė pranciškoniškas celes pakeitė karmelitiškomis, esmės per daug ir nepakeitė - tapyba išliko tokia pati, kokia buvo prieš N metų.
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kiti (t.y. kolegos tapytojai) jau seniai išaugo iš tų, atsiprašant, prikakotų kelnaičių (kalbu čia tik apie spalvinius santykius!) ir bando savo jėgas ryškiaspalvių palečių ir plaunamų teptukų fronte (vos nepasakiau "alkofronte"). Kiti tose kelnaitėse taip ir nuvyto, nepajėgę suprasti kas tai yra tapyba, kam ji reikalinga ir su kuo ji valgoma. Šie pastarieji savo jėgas bando kitose profesinėse srityse ir ideologinių vertybių kamerose (kalbu apie saugojimo kameras, įkūnijančias talentų užkasimą į žemes - pasak JK, o ne kalėjimo kameras).
Akademizmo S.Maslauskaitės tapyboje yra tikrai per daug - jis (bent mane, atvargusį 6 ir net daugiau metų toje pačioje Akademijoje - nors labiau linkęs vartoti senąją Instituto kategoriją) šiek tiek erzina. Bet kartu ir guodžia bei ramina...
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kitiems taip ne(be)tapant, tai natūraliai virsta didele vertybe!
Aš, pavyzdžiui, tikrai vertinu dažų kvapą ir, svarbiausia, jėgą, kurios dėka S.Maslauskaitės tapyba virsta jau net ne tenisu, o tikru futbolu ar regbiu. Nors labiausiai tai lygintina su stipriu kamuolio spardymu į sieną (vaikystėje pats tai esu ne kartą daręs ir gal todėl veikia šiokie tokie sentimentai).
Šios jėgos - impulsyvios ir net neapskaičiuotos (tai dar primena ir "kuvaldos" daužymą į akmenį) bei subtilybių (visokiausių niuansų, elegancijos ir gerų tapybinių manierų) trūkumo dėka S.Maslauskaitė neabejotinai gerai ištapytų kokio nors vienuolyno ar bažnyčių sienas. Net keista, kad gerus santykius, švelniai tariant, su KB palaikanti menininkė iki šiol nepasinaudojo tokia proga. Norėčiau pamatyti maldos namus, kurių sienos, lubos ir net gal rūsiai būtų išdažyti tokiais visais Izaokais, Dovydais ir Sauliais, Jeronimais ir Pranciškais. Ten jie turėtų daugiau oro nei siauruose paveikslų rėmuose, ten jie veiktų taip, kaip turi veikti - energingai (nes nutapytieji personažai tikrai turi jėgų - kaip ir pati autorė) ir, kartu, pamaldžiai. Lyginant su visa manieringa, kičine ir sladžia nūdienos bažnytine daile, tai būtų kažkas, prieš ką vertėtų tarti barokiškai - OHO.




O dabar visi tie šventieji ir šventosios, užpildę paveikslus, šie, savo ruožtu - parodines sales (kaip pačios menininkės studiją ar tos pačios Dailės akademijos galerijas) neturi jokio ryšio su tikrasiais savo adresatais - maldininkais, zakristijonais ir kunigais, davatkomis ir klapčiukais, tais tiesiog tikinčiais ir besimeldžiančiais žmonėmis.
Iš kitos pusės - žinat kaip tūlas motyvuotas ateistas ar antiklerikalas bei indeferentas žiūri į bet ką, susijusį su tikėjimo klausimais ir problematika, toks poelgis (ėjimas profaniškon viešumon) regisi kaip vykusi konceptuali provokacija, netgi savotiškas tikėjimo išpažinimas (ko natūraliai Bažnyčia ir šventieji tikisi iš bet kurio nario) vizualinėmis priemonėmis.
Tai, kad toje tapyboje, lyg iškarpytoje freskoje, deklaratyvumo ir lozungiškumo yra daugiau nei dvasingumo (žiauriai nuvalkiotos ir abejotinos kategorijos, besislepiančios už gestiško teatrališkumo ir aptarto jėgų antplūdžio - kartais visai nesuvaldyto ir nereikalingo, neretai mechaniško iki abuojumo) gal neturi ir stebinti. Juk bažnyčiose ne tik esama, bet ir reikia tokio meno, kuris atliktų nepaprastai-paprastą agitacinę funkciją...
Tad ir S.Maslauskaitės tapyba įgautų savo tikrąją jėgą ir paskirtį, išeidama iš uždarų, išrinktiesiems ir nepašvęstiesiems dedikuotų erdvių...

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Tylos byla

Arvydo Žalpio meno objektų rinkinys (vadinkime jį laikinai Pamėnkalnio galerijoje įsikūrusia paroda) yra dedikuotas tylai. "Dedikuotas" - galbūt per švelniai pasakyta, kadangi tai ne tik dedikacija, bet ir refleksija, analizė, meditacija.
Įdomiausia, kad visa tai vyksta tikrai ne tyliai! (Nes mes juk labai retai, priešingai dzeno adeptams, bijodami tylos, nekalbame apie tai, apie ką nereikėtų šnekėti).
Garsinį triukšmą kelia videokūrinys "Daina". Iš tiesų tai ne daina, o jos aidas, sklindantis jaunos ir pagrobtos mergelės pasąmonės užkaboriuose (toks įspūdis), tuneliu link šviečiančio tikslo skriejančios dvasios audovizualiniai potyriai (jeigu tokie būna). Visa tai veikia kaip fonas, nustelbiantis net už lango girdimą troleibusų bildėjimą, praeivių batų kaukšėjimą ir šnekas.
Vizualųjį triukšmą skleidžia ir beveik visi eksponuojami daiktai.
- Triukšmas jaučiamas ir suvokiamas perpjautose paveikslų drobėse, su į žiūrovą išvirtusiais viduriais (informacinis perteklius teikia peno apmąstymams apie Fontanos žestų vertą destrukciją arba naujųjų realistų minimalizmą - koks kalambūras!).
- Triukšmas regimas išlankstytose kėdėse. Čia veikia net pati semantika - na, kokia gali būti tyla ten, kur egzistuoja du vienas į kitą atgręžti baldai, o tarp jų dega lempelė (tarsi signalas ir simbolis: "Kalbėkite, vyksta įrašas!").
- Triukšmingos yra ir kitos (taip pat išpjaustinėtos) drobės, kuriose matyti senesniųjų užtapymų pėdsakai. Tepamasis judesys diskutuoja su skutamuoju-pjaunamuoju - o juk diskusijų metu niekuomet nebūna tylu...
Tylą spinduliuoja - ne - ne spinduliuoja, tai nėra tinkamas apibrėžimas - tylos kupinas, sklidinas yra tik vienas objektas. Video instaliacijoje, iliuziškai į begalybę (o begalinėje erdvėje, bent taip galima teigti, laikantis išankstinės nuomonės, bet kokį garsą sugers erdvė) praplėčiančioje kampuotų piliorių remiamą stalininę erdvę, tikrai yra esama tylos. Tyla čia klesti, viešpatauja ir bujoja - taip, kaip tyla egzistuoja statiškoje realios galerijos aplinkoje. (Tiesą sakant, tokiu atveju pasiteisina ir minėtoji "Daina" - savo garsais ji tą tylą sustiprina - o iliuzinės erdvės galėtų būti ir daugiau - kiekvienoje interjero gardelėje, kiekvienoje "travėjoje").


2013 m. spalio 8 d., antradienis

Aš bijau Mikalojaus Vilučio

Aš siaubingai bijau Mikalojaus Povilo Vilučio!
Ne - ne kaip žmogaus. Net atvirkščiai. Žmogus jis - mielas ir inteligentiškas.
Nebijau ir jo personažų!
Natūralu, kad nebijau autoportretinių MPV protagonistų, žvelgiančių ikoniškai en face. Nesibaiminu jų skvarbių akių ir kaukiškų fizionomijų, nesipurtau nuo raukšlių ar aštrių skruostų.
Net nebijau ir kitų Vilučio personažų - tų profilinių veidų (bizantinėse ikonose tokiais rakursais vaizduoti šėtonai, belzebubai, velniai ir liucifieriai), tų individų išstybusiomis kojomis (lyg iš Antano gundymų), tų ornamentiškų figūrų (tartum nužengusių iš kraugeriškų Nerono bakchanalijų), tų siurrealistinių pamėklių (Yveso Tanguy giminaičių).
Kai kurios iš jų - tikra tiesa - yra gąsdinančios. Kai kurios verčia šiurpti odą ir drebėti. Kitos netgi varo kuo tikriausius košmarus. Bet visa tai niekai - proto miego ir nemigos pagimdytos pabaisos. Teoriniai konstruktai ir racionalieji įsikūnijimai...

Baisiausia Mikalojaus Povilo Vilučio kūryboje yra erdvė - tie į begalybę nueinantys horizontai, tos vakarų pašvaistes primenančios padangės ("pazarai"), tos erdvės, kuriose tikrų tikrai neegizistuoja niekas - tik tuštuma ir Baimė...


2013 m. spalio 2 d., trečiadienis

Pionieriai kaip trys paršeliai arba Jono Vaičio originalumas

1953 metų Jono Vaičio tapybos kūrinio "Jaunieji gamtininkai" kompozicija nėra visiškai originali.
Prisiminkime vieno iš stalininio ir chruščiovinio socrealizmo brontozaurų - Deinekos (Aleksandro Aleksandrovičiaus) kūrybinės minties šuolius - tokius kaip "Berniukai, išbėgantys iš vandens" (1930-1935 m.) arba "Donbasas. Pietų pertrauka" (1935 m.). Visais šiais atvejais į žiūrovą judą linksmai nusiteikusių žmonių grupės.
Po ranka dar turiu iš ties parankinę (daug kartų vartytą dėl visokių praktinių patarimų) mamos ir savo paties vaikystės knygą "[Pionierių] Vadovo knygą" (rusų autorių kolektyvo parašytą, išverstą į liet. k. ir išleistą Valstybinės Pedagoginės Literatūros Leidyklos - /taip tekste/ Vilniuje 1948 m.). Jos apsitrynusiame viršelyje taip pat galima pamatyti į kalnelį (Šviesaus Socialistinio Rytojaus personifikaciją) kopiančius1) moteriškos lyties pionierę, 2) vyriškos lyties pionierių vadovą, 3) vyriškos lyties berniuką - pionierių.
J. Vaičio kompozicijoje matome analogišką "triadą" tik vadovą pakeitęs augesnis pionierius su drugelių "sietkute" ant peties. Visa tai nuostabiu būdu primena pagrindinius pasakos "Trys paršeliai" herojus (protagonistus). Trys paršiukai užkariauja kultūrinę (sic!) kolūkio pievą, įkūnijančią gamtą. Vilkas, kapitalistinių plutokratų avataras, turbūt tūno kur nors už horizonto.
Galvoju kelis dalykus:
  • ar ir Vladas Eidukevičius, jeigu būtų sulaukęs 1951 metų, būtų persimetęs į socrealizmo dogmatiką? (sistema jį apdairiai nužudė pačioje pradžioje)
  • parodos anotacijoje skaičiau, kad J. Vaitys paskutiniais savo gyvenimo metais vėl bandė "modernizuotis", visgi pamačius jo 7 dešimtmečio kūrinius, galvoje kedenasi mintis, kad po socrealistinio išžaginimo akto, nekaltybę susigrąžinti buvo pakankamai sudėtinga (nors koks "Kauno uostas" iš apniukusių 1962-ųjų visai žavus)
  • bet man savaip žavus ir šitas socrealizmas -  piešinys, kolioras etc. (tai turbūt mano paties spaliukiška ir pionieriška vaikystė - antai pamenu, tokius socrealistinius plakatus, mokamąją priemonę rusų kalbos pamokose, kur taip pat veikė visokie panašūs personažai)
  • iš kitos pusės - kai matai baigtinę "studiją" (didelio masto kompoziciją su iškrapštytomis detalėmis) ir nedidelius eskizinius etiudukus šalia, svarstyklės visuomet nusvyra šitų imprezų pusėn
  • visai žaviai suveikia literatūrinės etiketės - pavadinimo (o jis, kaip žinome, "prie Stalino" buvo svarbus) - ta dviprasmybė - gamtininkai versus pionieriai. Amerikoje Laukinius Vakarus ir jų beribes prerijas taip pat užkariavo pionieriai (tik kitokie - be "silkių" - raudonų kaklaraiščių po kaklais).
  • ir dar vis nepaleidžia mintis, jog fotoaparatas anais laikais tapyboje buvo naudojamas lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir dabar yra eksploatuojamos skaitmeninės "muilinės"

Jonas Vaitys Jaunieji gamtininkai 1953 m.

Vadovo knyga, Vilnius, 1948 m., viršelis (autorius nenurodytas)

Jonas Vaitys Jaunieji gamtininkai (etiudas) 1951 m.

2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Moterys kaip kirmėlės ir kirmėlaitės

Savo kirmėliškais potėpiais (dėl to jis ir jo bičiuliai ir vadintini "kirmėlistais") Mindaugas Skudutis gali nutapyti bet ką  - žmones, medžius, namus ir tiltus.
Bet ypač įtikinamai jis nutapo moteris.
Turbūt tam ypač puikiai tinka tie besirangantys, gyvi ir gyvybingi potėpiai. Būtent jie, o ne kas kas kitas kuria gyvų, kvėpuojančių, pulsuojančių moterų įspūdį. (Na, dar, žinoma, labai svarbu yra spalva).
Moteriškas M. Skudučio kompozicijas galima skirti į dvi grupes. Ikonografiniu ir estetiškai etiniu aspektais tos dvi grupės pavadintinos: "moralioji" (pirmoji grupė), ir "amoralioji" (antroji).
"Moralioji" moterų grupė - tai tos M. Skudučio paveikslų moterys, kurios veikia kaip teigiami (tačiau svarbu pastebėti - pasyvūs, objektiški, vyriškoje sąmonėje projektuojami) personažai. Lyg plėtojant mintį apie "kalokagatijos" idealą, jos savaime yra ir gražesnės. Šios moterys ištapytos smulkesniais, mielesniais, gražesniais potėpiais, primenčiais simpatiškas kirmėlaites.
"Amoralioji" moterų grupė - tai neigiamos M. Skudučio moterys, tikri femme fatale avatarai. Demoniškos moterys, spinduliuojančios grėsmę ar bent šią iššaukiančią ironiją. Jos kažką veikia, daro, kuria ir, tokiu būdu, blogai, raganiškai veikia, žinoma, ne ką kitą, o tuos pačius vyrus. Šios moterys iš tiesų primena riebias kirmėles, dėles, siurbėles ir iliustruoja vieno Viduramžių teologo teiginį, kad "tai viso labo maišai, pripildyti gleivių bei nešvarumų".



2013 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Tibeto tankos ir Kinijos tankai

Iš tikrųjų tai tėra žodžių žaismas. Tibetietiškos tankos prieš Kinijos tankus galbūt ir kovoja, tačiau ta kova vyksta ne čia, ne Vilniuje, ir ne Lietuvoje, o aukštuosiuose Himalajuose - ten kur iš tiesų liejasi kraujas, ten kur iš tikrųjų viena valstybė jėga yra užėmusi kitą ir visais būdais naikina jos visuomenę, jos papročius, jos žmones ir tradicijas.
Nors galima sakyti ir kitaip - galbūt taiki Tibeto kova už save, už savo laisvę ir galimybes vyksta ne tik pačiame Tibete, bet ir visame pasaulyje. Šių dienų įvykiai, Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitas, slaptas ir atviras Kinijos komunistų spaudimas vietiniams valdininkams ir tarnautojams juk vyksta čia ir dabar.
Ir nors kiniškų 79 ar 80 tipo tankų, galingosios šarvuotosios mašinos ZTZ-99 nepamatysime nei Pilies gatvėje, nei kur nors Aukštaitijos pievose, tačiau toks jau sutapimas (o gal visai ir ne), kad Šlapelių muziejuje yra eksponuojamos tibetietiškos tankos iš M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, o šalia, visai šalia - "Akademijos" galerijoje galima išvysti trijų kinų menininkų (Chen Minxin - tapyba, Jianwen Xu - grafika, Gu Jing Zhou - keramika) parodą (globojamą, ne ko nors kito, o pačios "liaudies respublikos" ambasados).
Sunku ir netgi neįmanoma lyginti abiejų kolekcijų. Abiem atvejais operuojama kanonu, remiamasi tradicija ir nepajudinamais stereotipais.
Tačiau bent jau vakarietiškame mąstyme sacrum visuomet bus priešingas profanum. Mandalos su šventenybėmis ir dievybėmis, regis, kalba apie vieną, o arbatinukai ir kalnų peizažai (bent jau tie, kurie tapomi dabar ir būtent parodoms) teigia visiškai kitką. Vienur transcendentiška, kitur - sekuliaru. Vienur XIX-XX amžius, kitur - mūsų dienos.
Visgi įdomu yra tai, kad man pačiam asmeniškai Gu Jing Zhou arbatinukai, išrikiuoti snapeliais skirtingomis kryptimis, pasirodė panašūs į žiedinei gynybai išsidėsčiusius tankus, į nedidelius agresyvius šarvuočius. Geriausiu atveju - tiesiog trilobitus. Tad tokios ir asociacijos!
Ech, jeigu kinai Tibete iš tiesų kovotų tik su arbatinukais ir kakemonais...





2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Neįvykusi-Nerealizuota-Nebuvusi arba nihilizmas ir vaizduotė

Per daug ir nereikėjo ieškoti žodžių, norint nusakyti Rakės (Eglės Rakauskaitės - lietuviško šiuolaikinio meno klasikių klasikės) kolekciją.
Viskas, kas joje vyksta, galima pavadinti neįvykusių, nerealizuotų, neįgyvendintų (sąmoningai arba dėl kitų priežasčių), nebuvusių sumanymų grimasomis.
Grimasomis, taip, grimasomis. Nesipiktinkite šiuo šiek tiek neigiamu apibūdinimu. Negatyvo jame yra tiek pat, kiek jo slepiasi už nihilizmo nugaros. Grimasomis, nes mąstant grynai buitiškai, visiškai kasdieniškai - bet koks nerealizuotas veiksmas ir potyris visuomet esti apibendrinamas suglumimo išraiškos - t.y. grimasos.
Šiuo atveju grimasas daro ir pati autorė, iš skeveldrų, šukių, fragmentų (fizine ir konceptualia prasmėmis) montuodama muziejinę ekspoziciją, mimika lydi ir žiūrovų veidelius. Vienus glumina dekonstruktyvūs veiksmai, kitus - taiklūs ir ironiški šyptelėjimai (tai kitas, taip pat psichologiškai motyvuotas veiksmas, sekantis po ne-realizacijos), trečius - šiokio tokio atsainumo ("a možet pranesiot!") dozė.
Regisi, kad Rakė, Eglė Rakauskaitė, nespėjo į didžiąją dalį modernizmo puotos įvykių (bent Lietuvoje) - stalinistinių ir postsovietinių stabų statymo ir pagerbimo apeigas, lietuviškos fotografijos sužibėjimo zenitą ir pan., ir jai beliko komentuoti. Rašyti komentarines grimasas ant sunykusios, supuvusios (kaip tie jos pačios padaryti grybai) kultūros griuvėsių.
Be to ir po to, kai Vilniuje "Nihilizmo ir vaizduotės" programos vėliava mojuodami pasirodė Gianni Vattimo, Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jean-Jacques’as Wunenburgeris, tokio apibūdinimo neįmanoma panaudoti kalbant apie Rakės kūju sukapotus grybus, išpreparuotas knygas ar video instaliaciją su Mikėno kregždėmis ("skregždėmis" - pasakytų kažkurios aukštaičių tarmės atstovai). Šiose man įspūdį padarė iš skulptūrinės moters galvos lyg Mozės ragai kylantys lėktuvėliai. O ir paukščių įgarsinimas medumi tepė ausis.
Ten kur nebelieka nihilizmo, ten kur nekomentuojama, pasitelkiama vaizduotė. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.



Daržovės ir mėsa

Nepasakysiu nieko naujo, ničnieko nepastebėto ir nežinomo, teigdamas, kad Algis (Algis Griškevičius) yra negyvas, absoliučiai sustingęs ir suledėjęs tuomet, kai tapo savo peizažus -urban- stiliumi.
"Urban" - nes bet kuriuose, net kaimo, beje, dažniausiai puikiai kultivuotuose kaimo peizažuose, tose pievose ir laukuose lyg kiškio ausys kyšo sunkiai slepiami techniniai agregatai - stulpai, transformatorinės ar tiesiog "meksfaltai beigi trotuarai".
Ir atvirkščiai - Algis gyvas, be galo judrus ir pulsuojantis (tikras gyvsidabris savo puikiu juodo-balto koloritu) yra tuomet, kai spaudo foto mygtuką ir spaudžia tas savo seksistines nuotraukas.
Seksistines - nes jose visuomet, na gerai, beveik visada, būna kūnas. Ir ne bet koks, o vyriškas. Vyro kūnas jo brandžioje gyvenimo fazėje - nugairintas vėjų ir audrų, patyręs naktinių poliucijų ekstazes, pergyvenęs vidurio amžiaus krizės sukeltas perturbacijas
, iššūkius ir išgyvenimus.
Sekstistines - nes tas kūnas, tie kūnai, tie kūnų spiečiai ir konglomeratai vaizduojami, fiksuojami, amžinami neslepaint jų lytinės priklausomybės. Kartais netgi šaržuojami (bet be jokių tiesmukų šaržavimų).
Net moterys Algio fotografijose yra vyriškos vyriškai "objektyvizuotos". Tai yra - paverstos persisotinusios aistros objektu. Nors ir vyrai yra tokie - mėsingi ir rubensiški, vandeikiški, jordansiški.
Algio nuotraukų personažus norisi tiesmukai ryti, smaguriauti jais. Tokie jie yra skanūs, patraukliai liulančiais taukais, lyg patys tikriausi šaltienos gabalai. Gyva, net judanti, vaidinanti, pozojanti šaltiena! Kalbu čia iš kanibalinio mėsėdžio pozicijų.
Bet net visa ta aplinka, tos pievos, žolės, lapai ir kamienai, tarnauja lyg kuo tikriausias garnyras, daržovės ir salotos (valgomos ir omnivivarų, ir veganų, ir žaliaėdžių). Ne medinės konstrukcijos, tas kuo tikriausias Algio architektūrinių vizijų įsikūnijimas turi kažko bendro su šakutėmis arba dantų krapštukais...
Algio fotografijos yra kuo tikriausi natiurmortai, vaizduojantys kūnus ir augalus, mėsas ir daržoves. Paradoksaliausia, kad tai gyvieji natiurmortai...

p.s. Visuomet, kai žvelgiu į Algio fotografijas, apima eretiška mintis, kad savo nuotraukomis jis paneigia savo paties asmeninę tapybą. Kad fotografuojančiam tapytojui nebereikia mojuoti teptuku, kad užtenka tos "knopkės" ir elementaraus kompozicinio jausmo. Kam tapyti, jeigu galima fotografuoti? Ir tai išeina gyviau. (Kita vertus - negyvumas turi savo vertę bei motyvaciją). Bet čia jau įsiveliame į begalinį ir klampų disputą apie tapybos ir fotografijos riboženklius, galimybes ir silpnybes...

2013 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis

Lilė šaudo natiurmortus

Tapyba yra kaip šaudymas iš lanko ar gero (tai yra - stambaus) kalibro patrankos. Principas tas pats: 1)nusitaikai; 2) spaudi ar atleidi (templę, nuleistuką, svirtelę, jausmus, emocijas); 3) pataikai (arba nepataikai). Lilė, Lilija Puipienė šaudo garsiai paukščiančia muškieta. Šaudo į saulėlydžių ar debesų pagražintus kraštovaizdžius (su atspindžiais vandenyse, su šešėliais ar blikais ant žemės ir tarp šakų, žolių, kitokių struktūrų). Kartais driokstelna į kokį kambarį, tiesiog išmušdama skylę į išgyvenimų kupinas patalpas (vienišų būtybių celes). Bet man labiausiai patinka, kuomet jį pyškina į natiurmortinius dalykus. Nesvarbu kokius - vazas, obuolius, gipsines atėnes, artemides ar afrodites. Pataiko į tuos daiktus, į tuos elementus kaip kokiame geriausiai aprūpintame tire. Pykšt - skylė tiesiai į biustinę kaktą. Pykšt - jums, gerbiamieji, spalviniai santykiai. Pykšt-pokšt - ir visai smagiai viskas susidėlioja. Arba pradeda gyvai suktis, cypti, gergžti kaip tuose tiruose.