2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Tik negalvokite tapti policininkais arba bankininkais! "Raptor contemporary" ir Vytenis Lapinskas

Vieną gražią pavasario dieną, eidamas iš darbo (jau užrakinęs duris), jo prieigose, už kelių metrų, ant žolytės pamačiau miegantį žmogų. Paprastai tokie kaip jis yra vadinami "bomžais". "Bomžu" jis gal ir buvo, tačiau namus turėjo. Gyveno visai šalia maniškio darbo. Ir ne vienas jis - visa kompanija. Būdavo, ryte ateini darbuotis ir matai juos, kokius keturis draugiškai miegančius savame mėšle, šlapime, vėmaluose, užsiklojusius vienu "adijalu". Tikroji draugystė ir brolybė! Bet tą kartą jis buvo vienas. O aš pagalvojau; "Netvarka. Taip atvirai drūnyti prie valdiškos įstaigos - nevalia". Koks nors psichoanalitikas galbūt būtų iššifravęs, jog pasąmoningai pavydžiu jo laisvei ir gyvenimui ne pagal taisykles ir tvarkaraščius. Gal net būtų teisus... Nesvarbu. Pabandžiau tą pilietį pažadinti iš saldaus miego gniaužtų. Paspardžiau į koją, tačiau jis knarkė kaip knarkęs. Pyktelėjęs nusprendžiau užpilti kibirą vandens. Tačiau netrukus manyje įsijungė humanistas - nors buvo gegužės pradžia, tačiau vakarai, naktys - vėsios, tad miegalius kažkiek sušaltų. Pasitenkinau užpylęs stiklinę vandens jam ant veido. Jis (užsimerkęs ir miegodamas), pakėlė galvą, riebiai nusikeikė ir energingai pirštu išsivalė ausies ertmėn patekusį vandenį. Tuomet vėl užknarkė. "Na, viskas, kviečiu mentus", - tariau jam. Žodis "mentas" man nepatinka tiek dėl slaviškos etimologijos, tiek dėl sovietinio turinio, tačiau žinojau, jog publika, kuriai adresavau šį terminą, kultūringesnių sąvokų nelabai suvokia. Po kokių penkiolikos minučių atvažiavo ekipažas - šviesiaplaukė mergina, plaukus susisegusi į uodegą ir rambus vaikinas. Pirmoji valkatą pajudino (prieš tai užsimovusi gumines pirštines) moteris. "Bomžas" eilinį kartą nusikeikė, pasiųsdamas pareigūnę jai nederančiomis kryptimis. Tuomet darbo ėmėsi porininkas. Vėlgi su guminėmis pirštinėmis. Jis niuktelėjo alkūne subjektui į nugarą, tuomet stvėrė už pakarpos ir pradėjo tempti auką į automobilį ("Teks vežtis"). Pasirodo, sulaikytasis buvo apsišikęs iki ausų - ne iš policijos baimės, o iš begalinės palaimos pavartojus "rašalo". Tai liudijo iki kelių nusmukusios kelnės ir nuosavu mėšlu išteptas jo kūnelis. "Gal jums ką nors patiesti automobilyje?" - paslaugiai ir draugiškai paklausiau, galvodamas, kad darbovietėje aptikčiau kokį nereikalingą polietileno gabalą. "Nereikia, užpakalinė sėdynė yra plastikinė, paskui mes ją nuplauname su šlanga", - atsisakė pareigūnai, liūdnai prisipažindami, - "svarbiausia iškęsti smarvę transportavimo metu". Atidarytais automobilio langais ir perkreiptais (ne dėl liūdesio - tiesiog dėl smarvės) veidais jie ir paliko tą nuodėmingą Senamiesčio kiemelį. Veidmainingai šypsodamasis (nes kažkodėl pasidarė labai linksma) jiems palinkėjau gražios dienos ir sėkmingos tarnybos. O pats, grįžęs namo, savo mažamečiams vaikams griežtai prigrasinau - tik nesugalvokite užaugę tapti policininkais!


Bankininko butas. Prajuokino ta drabužių kabyklėlė dešinėje - mūsų namuose yra panaši, bet geresnė (ant šios daug drabužių nesukabinsi - sulūš).
Kaip atskirti bankininką nuo menininko? Menininkas su batais miega, bankininkas juos nusiauna...
Visa ši tirada, pamokantis pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su mistinės grupės Raptor contemporary instaliuotu (mačiau būtent tokiu, o ne performatyviu, pavidalu) kūriniu „Akademijos“ galerijoje (Vilniuje), kurios II aukšte buvo perkelta (copy-paste) principu dalis banko tarnautojo Vytenio Lapinsko namų aplinkos. „Bytovucha“, apie kurią koks nors Nietzsche pasakytų: „Žmogiška, pernelyg žmogiška!“. Esmė slypi tame, kad savo nepilnamečius vaikus, skatindamas nedirbti policininkais ar (juo labiau) menininkais (kam tas vargas?) kreipiu į tiesios – bankininkystės kelią. Jaunesnysis sūnus (jam dabar 7-eri) žodžiais lyg ir pateisina viltis (jis juk nori „daug pinigų“ – tam, kad galėtų nusipirkti išmanųjį telefoną, kompiuterinių žaidimų ir saldainių. Vienuolikmetė duktė provokacijoms nepasiduoda – kažkodėl nori tapti „tapybininke“. Apžiūrėjęs parodą su bankininko buities atributais, nebuvau sužavėtas. Viskas tas pats, kaip ir pas mus – paprastas mirtinguosius. Žinoma, sužavėjo tvarkingai į batus suskirstyti ir suklasifikuoti batai (matyt, tąja tvarka ekonomistai ir skiriasi nuo humanitarų), nieko nepasakysiu apie bet kokias knygas arba realistinius paveiksliukus, nuramsčiusius sienas. Tamsusis kambarėlis – puikus. Nors mūsiškiuose namuose tokio nėra (gal tai ir yra bankinės gerovės požymis?). Tik vienintelis dalykas, rodantis bankininko priklausomybę aukštesniam socialiniam sluoksniui, yra įspūdingas (čia remčiausi savo sūnaus – potencialaus bankininko, skonio receptoriais) LEGO konstruktorius – laivas (svetainės sektoriuje). Žinau, kokie pinigai yra kišami į tuos niekingus plastmasės gabalėlius. Tad turbūt tai yra vienintelė matytoji priežastis, dėl kurios grįžęs namo, savo vaikams (visa laimė, jog jie nematė to meninio įvykio) nepasakiau: „Tik nesugalvokite užaugę tapti bankininkais!“.
 
Čia jau "pa našomu"
Žavusis tamsusis kambarėlis
Bankininko žaislai
 
 

2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

Štai ji - tapyba. Kęstutis Lupeikis

Pradžioje pakalbėkime apie hardkorą.

Hardkoras (nuo angliško "žiaurus", "sunkus") muzikoje - tai intensyvesnė pankroko forma, kuriai būdingas greitas tempas ir piktokas, dažnai socialiai angažuotas arba personalinę neviltį (ir panašias būsenas) išreiškiantis beveik išrėkiamų, išriaumojamų žodžių turinys.

Šio teksto atsiradimą sąlygojo LDS galerijos languose pamatytas K. Lupeikio parodos eksponavimo procesas (tarpinė fazė).

Būtent tokia man regisi (ir girdisi) Kęstučio Lupeikio tapyba. Vizualiai ji tartum gana paprasta... O kaip kitaip - juk menininkas naudoja elementarias formas, abstrahuotus pavidalus, kuriuos iš savo sąmonės (ar ir pasąmonės) dažų ir gesto - agresyvaus, energingo, būdu.

Čia intensyviai dar veikia ir spalva - dominuojantys žemiški deriniai kontrastuoja su baltomis plokštumomis, suteikiančiomis pavidalams monumentalius siluetus ir fizinį svorį.

Telefoninis fotografavimas su savo išplaukimu irgi tik į naudą - tie tos tapybinės dėmės ir yra visa esmė. Tapybinis įsiūtis, aistra ir virpėjimas. 
Belieka pridurti, kad K. Lupeikis yra pats tapybiškiausias iš šiuolaikinių lietuvių architektų. Ir architektoniškiausias iš šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jeigu kada nors steigčiau Abstrakčiojo matymo centrą (tokią instituciją, kuri šviestų abstrakčios kūrybos ir jos suvokimo idėjas - nes mūsuose net ponai menininkai iki šiol nelabai supranta, kas ta abstrakcija ir su "kuo ji valgoma" - pradeda įžiūrinėti visokius motyvus, detales ir panašiai), tai K. Lupeikio tapyba ten užimtų deramą vietą. Nors iš kitos pusės - toji tapyba nėra abstrakti... Nes ar emocijos ir psichologiniai impulsai yra abstraktūs? Jie juk labai realūs, daiktiški, net figūriški. Toks tikras hardkoras....

Vakaro prieblandose šmėkščiojantys praeiviai kažkaip labai gerai sulimpa su K. Lupeikio tapyba languose.