Raudonoji kelionių knygelė

Mano rankose – Johano Huizingos veikalas „Herfsttij der Middeleeuwen“. ‚Viduramžių ruduo“ – 1919 metų studija apie XIV – XV a. gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Tie, kas bent šiek tiek domisi vienu įspūdingiausių žmonijos gyvenimo periodų (turbūt olandų istorikas ir kultūrologas ir prisidėjo prie to, jog XIV – XV šimtmečius būtent tokiais ir laikome), pernelyg jau ir nenustebs. 1996 metais Antano Gailiaus išverstas mokslinis darbas ir poetinis kūrinys viename asmenyje, buvo išleistas remiant Atviros Lietuvos fondui. Galbūt galima keikti, niekinti, pykti, protestuoti prieš Georgą Sorosą, bet bent jau tas faktas, kad šis ne vienam šviesiam protui šviesą tunelio gale parodęs tyrimas buvo išverstas į gimtąją kalbą, rodo, kad minėtas filnatropas yra pelnęs žiupsnelį indulgencijų ir bent jau šansą patekti ne į Dantės apdainuotojo anapusinio pasaulio gelmes, bet į tarpinę jo stotelę – teologiškai vadinamą Skaistykla.

Pasakymas – „mano rankose“ suvoktinas metaforiškai (kaip Mažvydo knyginė frazė „...Imkit mane ir skaitykit /Ir tatai skaitydami permanykit... arba Degutytės parafrazė „..ant mano rankų guli...“) arba labai tiesiogiai. Kalbu apie 2019 metų Agnės Dautartaitės-Krutulės knygos meno ir dizaino opusą. Tai netipiškas ir netradicinis sprendimas. Ne vienas knygos ir mano bičiulis, kuriam parodžiau sukurtą Agnės knygą (su Huizingos tekstu) pradžioje šiek tiek suglumdavo ir pasimesdavo. Tuomet atsargiai klusterėdavo: „Ar viskas čia gerai? Su knyga?“. O tuomet imdavo versti bei vartyti. Tai darydami tardavo: „Labai puiku“. Man irgi regis, kad taip ir yra.

Knygos maketas (galbūt per mažai žinau apie Viduramžių knygas – manuskriptus ir/ar inkunabulus) – originalus, autentiškas, netipiškas. Spalvine gama (raudona, juoda, taip pat gelsvai balta), šriftų (Alegreya, Meta) pasirinkimu – sprendimas klasiškesnis. Bet kalbėkime žmogiškais terminais ir vertinkime antropomorfiniais masteliais. Knyga yra patogi vartymui. Plius – ji programuota dviem (realiai – VIENAM) dalykams. 1) Vartymui; 2) (ir tai yra netgi svarbiau) – Nepasidėjimui. Pagal tai, kaip iki nušiurimo yra nuvartytas pirmojo lietuviškojo Huizingos leidimo variantas (mačiau ir varčiau tai savo akimis bei rankomis), esantis Vilniaus viešojoje A. Mickevičiaus bibliotekoje, galima spėti ir galvoti, jog Agnė Dautartaitė-Krutulė žinojo, numatė ir nuspėjo, kad Viduramžius, puikius mokslinius tekstus ir spalvingus vertimus mėgstantys žmonės skaitys šią Knygą. Tai leidinys iš anksto pasmerktas nu-vartymui, nu-skaitymui, netgi elementariam nušiurimui. Kita vertus – Kalėdų senelio įteiktą dovano iki šiol nešiojuosi ant savo kuprinės (tad pasakymas „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“ – nėra toks jau ir paprastas). Tad galiu drąsiai teigti, jog naujas „Viduramžių rudens“ variantas yra ne kas kita, kaip kelionių knygelė (bet, priešingai Pranciškui Skorinai – ne tokia jau ir maža), kurią galima, reikia, net būtina turėti keliaujanti po spalvinguosius Viduramžius ir puikius tekstus (net neimsiu porinti, kas tai yra – nes autoritetingesni ir kompitetingesni asmenys padarys tai kur kas geriau už mane).

p.s. Ką, manau, ateityje padarysiu su šia knyga? Įrišiu į kokius nors lanksčius odos viršelius. Tokius, kad, kad prisisegęs vieną iš Gyvenimo knygų sau prie diržo, galėčiau toliau keliauti po iš žodžių it siūlų tapisteriškai nuaustas olandų mokslininko vizijas.

Johan Huizinga Viduramžių ruduo, vertėjas Antanas Gailius, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, leidykla "Aukso žuvys", 2019

Prie diržo prisegama knyga - Boecijaus "Filosofijos paguoda". Iš XV amžiaus Anglijos - 

http://brbl-archive.library.yale.edu/exhibitions/golittlebook/girdle.html