"Virš" ar "po", ar "šalia": bandymas diskutuoti su kuratore apie Nojaus Petrausko ir Danieliaus Rusio realizmus

Išgirdęs, kad Danielius ir Nojus jų parodos atidarymo metu jų kuratorės Vaidilutės lūpomis buvo pavadinti siurrealistais“, vos nepaspringau apdairiai ir vikriai anksčiau pasigriebto vyno puodelio turiniu. 
- Koks klaidingai teisingas pastebėjimas!

Teisingas, nes siurrealizmo elementų Danieliaus ir Nojaus kūrybose iš tiesų esama. Antai, kuo, jeigu ne siurealizmu reikėtų laikyti tas košmariškas vizijas N. Petrausko paveiksluose? Plius, jie dar ir sukurti senųjų meistrų maniera – o šioji ypatybė kažkodėl, bent jau mūsuose, taip pat yra siejama su klasikiniu siurrealizmu. Gal todėl, jog jų imperatorius Salvadoras, bei vietinis karaliukas Sauka, pilnais kaušais sėmėsi idėjų, inspiracijų, citatų, motyvų iš Renesanso beigi Baroko korifėjų? Arba, Danieliaus atveju – tie ilgi, vakariškai krentantys šešėliai ar nesikabina vieliniais kabliais su metafiziškuoju De Chirico? Taigi, išoriškai Danielius ir Nojus iš tiesų primena apsisapnavusius siurrealistus.

Vis tik Vaidilutė nebuvo neteisi, Nojų su Danieliumi pavadindama siurrealistais. Kybojimo virš kažko - smėlio pilių ar buities motyvai abiejų dailininkų (nuo žodžio "dailu) kūryboje tikrai dažni: 

Nojus Petrauskas

Danielius Rusys

 Bet paklauskime patys savęs – kreipiuosi į visus menininkus ar bent (o tokių juk dauguma) bandančius tokiais apsimesti. Ar norėtumėte, jeigu jus kas nors vadintų, pavyzdžiui, romantikais? Štai, sumodeliuokime situaciją. N menininko parodos atidarymo metu koks nors garbus kritikas jį pavadina „romantiku“. Kokiu nors Ernstu Teodoru Amadėjumi... Griūk negyvas! Paskutiniai romantikai numirė dar net negimę – t. y. XIX šimtmetyje. Siurrealistai galutinai kojas pakratė 1938 metų vasario 24 dieną, oficialiai pasibaigus paryžietiškai parodai titulu „Exposition Internationale du Surréalisme“.

Vaidilutė tikrai nepadarė nieko blogo ir baisaus, ar juo labiau – nusikalstamo, Danielių ir Nojų pavadindama siurrealistais, tačiau jie tiesiog yra neverti tokio titulo. Danielius Rusys ir Nojus Petrauskas nėra verti net ir siurrealizmo epigonų pravardės.

Kodėl?

Kita vertus - Danieliaus ir Nojaus kūrybai yra būdingas romantizmui nesvetimas erotizmas ir viduramžiškas Damos kultas - žr. D. kūrinį -

Beje, reikia pastebėti, kad lėlytes barbes savo kūrybinėje praktikoje ir strategijoje naudoja ir kiti LT menininkas. Bet jeigu jų erotizmas primena pachmielingą "Špunkės" kliento nusiriaugėjimą, tai Danielius toms plastmasinėms panelėms suteikia nekalto žavesio.

Jiems būdinga ir romantiškoji introspekcija.  Štai, kaip į save iš savęs žvelgia N. -

Todėl, kad tai, ką daro Danielius ir Nojus, nėra VIRŠ/SUR realizmas.

Tai, ką daro Danielius ir Nojus yra šalia (PRÈS) net po (APRÈS) siurrealizmo. Taigi, juos abu galima vadinti pressiurealistais arba apressiurealistais... Kuo pressiurealizmas ir apressiurealizmas skiriasi nuo siurrealizmo? Tuo, kad pressiurealistas arba apressiurealistas nesistengia, nesiekia pakilti virš realizmo. Jis būna šalia jo arba po juo.

Danielius, žinodamas, kad gyvenimas yra sapnas, būna po juo. Ir netgi pakildamas į debesis (atkreipkite dėmesį, jog šio dailininko paveiksluose neretai lekioja kokios nors manekeniškai kaulėtos būtybės), jis kybo ne virš, bet po pasauliu. Tai ką mes matome, tėra iliuzija. Lygiai taip pat mes matome, jog Žemė yra plokščia. Tuo tarpu ji – regbio kamuolio formos... Žiūrėdamas į pasaulį iš „po“ pozicijų, Danielius mato jo absurdiškumą. Ir naudodamas paveikslą kaip veidrodį, suteikia progą mums pamatyti tikrąjį vaizdą.

Nojus, savo ruožtu, irgi negravituoja kur nors virš. Jis levituoja šalia. Jis nesapnuoja košmaro, jis regi jį. Ir nutapo, išdrožia ir išdrožinėja. Jis mato gyvulius, kurie iš tiesų yra dvasios. Dvasios, priešingai, yra gyvi padarai. Nojus lyg koks šamanas gyvena ten – dvasių pasaulyje. Ir dovanoja mums galimybę tai, it kokioms raganoms Joniukop rankelę (turima omenyje parafrazė iš pasakos „Hansel & Gretel“), pačiupinėti.

Tad kame slypi Danieliaus ir Nojaus kuratorės Vaidiluttės klaidingas teisingumas? Jis slypi tame, kad kad šių menininkų kūryboje yra daug paradokso, absurdo ir beviltiškos vilties. Todėl jie yra ir romantikai, ir siurrealistai, ir, visų pirma – presistai ir apresistai. 

Jeigu reikėtų apibrėžti - kas naujo Danieliaus Rusio kūryboje - sakyčiau, kad joje daugėja moteriškų pradų...

Jeigu reikėtų apibrėžti - kas žavi Nojaus Petrausko kūryboje - sakyčiau, jog skulptūriškumo ir tapybiškumo sintezė. Simptomiška, jog parodą atidarius priešpaskutinę Advento dieną, autorius priminė, jog visos tos kalėdinės eglutės yra viso labo kaulų konglomeratas....