Bronė Jacevičiūtė. "Nuo Punios kalno/ Nemunas ties Punia": šiek tiek apie skanų peizažą

Apie Bronę Jacevičiūtę yra sunku rašyti neminint jos ryšių su Salomėja Nėrimi arba Janina Degutyte (kaip ir neįmanoma nepasakyti žodžio kito apie jos ideologizuotą kūrybos pobūdį). Viena buvo jos mokytoja, kita draugė ir bičiulė. Tiek viena, tiek kita tiesiogiai ir netiesiogiai diktavo ir šios šiek tiek primirštos (nors mirusios ne taip seniai nuo tekstuko parašymo datos) tapytojos temas, gal net ir stilistiką. B.Jacevičiūtė yra neįsivaizduojama be savo „kultinio“ 1956 metų paveikslo „Salomėja Nėris pas Šešioliktosios lietuviškos divizijos karius“ (jo atsiradimo priežastys ir aplinkybės yra labai aiškiai išdėstytos pačios autorės prisiminimuose). Gal ne toks „kultinis“, tačiau pakankamai reikšmingas yra ir J.Degutytės portretas (1973 m.). Blogu tonu pasižymintis ar teisybės visais būdais ieškantis tyrinėtojas dar prisimintų šios dailininkės propagandinius plakatus, skirtus Tarybinei armijai ar agituojančius daugiau grūdų skirti valstybei. Istorija viską dėlioja į savo vietas.

Taip, ideologizuoti kūriniai atspindi sudėtingas konkretaus laiko peripetijas, menininko biografijos įvairovę, tačiau niekas nediskutuos, kad formos prasme jie yra stiprūs, įdomūs net siužeto požiūriu (socrealizme kažin ar įmanoma atskirti abu šiuos lygmenis). Galbūt todėl bent man ypač įdomūs yra socrealistų eskizai, etiudai ir kitokie ne tokio stipraus ideologinio įsipareigojimo reikalaujantys formatai (būtent tai ir turėjau omenyje rašydamas apie Jono Vaičio „Tris paršelius“, oi, atsiprašau, pionierius).

Bronė Jacevičiūtė buvo stipri peizažistė (nors, reikia pripažinti, yra pasibaisėtinų jos darbų). Žinoma, tiek turinio (gamta net ir Amerikoje gamta), tiek netgi formos prasmėmis ten galbūt nebuvo nieko ypatingo – akademiškai suręsti, ryškiomis chruščiovinio „atšilimo“ spalvomis nutvieksti kraštovaizdžiai ir tiek. Bet kartais to ir užtenka. Pernelyg didelis pretenzingumas vargina, net užknisa.

Prieš akis turiu nedidelį, horizontalų šios tapytojos peizažą. Lyg ir nieko ypatingo – klasikinė lietuviško peizažo schema – smėlėtas krantas pirmajame plane, vandens telkinys, medžiai už jo, nedidelis „gabalėlis žydro dangaus“. Ir kompozicinis bei faktinis centras – valtelė su baltamarškiniu piliečiu. Žmogaus figūrėlė yra mažutėlė, įsižiūrėjus geriau regisi, kad prie savo degtukinės galvutės ji dedasi kažką balto (ledų, krem-briulė, gogel mogelį ar dar kokį daiktą). Pirmojo plano potėpiai horizontaliai lygiagretūs, medžiai toliau – kažkaip išsukti, įtrinti į kartoną. Gražu ir tiek.

Tai tikrai yra gražu, skanu (tapybine prasme) ir malonu. Malonūs spalviniai deriniai, skanus tepimas, gražus siužetas ir pati tapyba.

Apie patį siužetą galima pasakyti tiek: pats pavadinimas nugarinėje pusėje yra užrašytas dviem variantais – pieštuku („Nuo Punios kalno“) ir mėlynu rašalu („Nemunas ties Punia“). Tad visiškai aišku, kad regime vaizdą Punios piliakalnio papėdėje, panemunėje. Kitame krante – Punios šilas. Punia kaip objektas tapyta neatsitiktinai. Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ (1956 m.), piliakalnio tyrinėjimai, vykę šeštojo dešimtmečio pabaigoje (vykdyti Reginos Volkaitės-Kulikauskienės) šią vietą savotiškai sakralizavo, paversdama jeigu ne vietine tapatybę ir sąmonę saugojančių „tarybinių lietuvių“ Meka ar Jeruzale, tai bent jau Troja...

Nugarinėje pusėje yra įrašyta ir autorės dedikacija „Jaunystės draugui Domui“. Domas – tai Domas Černius, pagal išsilavinimą agronomas, pagal pašaukimą – poetas.