Antano Mončio namai-muziejus (ir kiti personaliniai menininkų muziejai): būti ar nebūti?

Šio teksto paskirtis nėra aiškinti – koks reikšmingas yra Antanas Mončys ir koks ypatingas yra jo kūrybą reprezentuojantis muziejus Palangoje.

Ne, tikrai ne!

Iš karto, nevyniodamas žodžių į vatą pastebėsiu, kad mūsų kultūra ir ne vienas ją įkūnijantis fenomenas yra gynybinėse pozicijose – suskliautęs ausis slepiasi apkasuose ir dreba, kad tik kas nors jo neliestų ir netrikdytų. Galbūt pats ryškiausias pavyzdys yra Krantinės arka Vilniuje – savo bukumu (na gerai, ne bukumu, tiesiog neišprusimu) besididžiuojantys subjektai ją dergia tik dėl to, kad „ji yra negraži“ arba „nesuprantama“ ir viskas yra labai „puiku“...

Bet čia nukrypau į šoną...

Jau dvi savaitės praėjo nuo konferencijos A.Mončio muziejuje Palangoje, o aš vis dar vaikštau, apimtas lengvos euforijos, kurią norom-nenorom, visai to nenorėdami, blaško kai kurie cinikai ir skeptikai.
Konferencija buvo labai paprasta – penkliolikos metų jubiliejų mininčioje institucijoje susirinko kai kurių lietuviškų menininkų personalinių galerijų, jų namų-muziejų atstovai ir pristatė savo atstovaujamus  kultūros centrus. Taip – kultūros centrus. Nes egzistuoja du esminiai muziejų-galerijų tipai: muziejai-monopolininkai ir muziejai-individualistai. Abu šie tipai vienodai reikalingi ir ypatingi. Štai, turime Nacionalinę galeriją, pristatančią bendrą LT dailės panoramą ir turime atskiriems menininkams dedikuotas institucijas – kad ir K.Varnelio namus-muziejų (atstovauju šiam pačiam geriausiam personaliniam dailininko muziejui Lietuvoje, tuo labai didžiuojuosi, ir dėl to visa tai rašau) ir daugelį kitų. „Monopolininkai“ yra svarbūs ir dar kaip – nesjuk yra reikalingas bendras, koncentruotas vaizdas į mūsų dailę, su kuria galėtų susipažinti ir bet kuris tautietis, ir bet kurie užsienietis. Tačiau paklauskime – ar apie Antano Gudaičio kūrybą mes labiau, giliau, išsamiau sužinotume NDG, ar jo vardo galerijoje? Tai žinoma, kad pastarojoje!

Būtent apie tai aš čia ir šneku. Manau, kad Lietuva daug daugiau išloštų (tiek jos kūrybingieji menininkai, tiek plati bei įvairialypė žiūrovų auditorija), jeigu turėtume A.Gudaičio, V.Eidukevičiaus, V.Petravičiaus, A.Galdiko, J.Švažo, V.Kisarausko, T.Valaičio galerijas (beje, tą puikiai suprato Pirmosios Respublikos visuomenė, įsteigusi ne ką kitą, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją – jam vienam skirtą muziejinę/galerinę instituciją), o ne vieną koncentruotą „stalą“, pateikiantį vieną kitą trupinį nuo minėtų ir daugelio kitų menininkų kūrybos stalo. Būtent tai suteiktų paskatų mūsų kultūrinio sluoksnio turtėjimui bei gausėjimui. Nes pripažinkime, kad neretai mūsuose viskas nepagrįstai regisi nususę ir prėska.



V.Poškus, Mončio kaukė, 2014

Būtent daug ką verbalizavo maniškę euforiją numušęs vienas kažkurios muziejinės institucijos aukšto rango tarnautojas, globėjiškai išklausęs mano sapalionių (girto zuikio svajonių) apie tai, kaip gera būtų turėti daug personalinių menininkų galerijų-muziejų) ir kontrargumentavęs tokiais punktais:

• ·     Tokius muziejus būtų sunku išlaikyti finansiškai (dar viena našta biudežtui ir taip toliau, ir panašiai)
• ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (I) – nes kam įdomu dailininko pypkė, paletė ir lova?
• ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (II) – nes Lietuvoje nėra įdomių menininkų, viskas tėra gūdūs Vakarų meno pasaulio aidai.

Kadangi išgirdęs šiuos žodžius ilgam netekau amo, ir negalėjau nieko atsakyti, dabar galiu pateikti kelis kontr-punktus.

• o   Taip, personaliniai menininkų namai-muziejai-galerijos daug atsieina ir atsieitų valtybės iždui. Bet taip samprotaujant, galima pastebėti, kad pinigus siurbia ir visi kiti muziejai.
• o   Didžioji kai kurių kultūros valdininkų (fu, kaip nesuderinamai skamba šie du pastarieji žodžiai) dalis iki šiol šabloniškai mąsto, kad menininką atstovauja ne jo kūryba, o jo naudoti daiktai. Bet man, pavyzdžiui, visiškai nusišvilpti, kokį drabužį dėvėjo Michelangelo – kur kas įdomiau, ką jis nutapė ar išskaptavo.
• o   Manau, kad jeigu tas tūlas prelegentas matytų daugiau menininkų kūrybos ir jų visumos, jis nekalbėtų, kad „Lietuvoje nėra nieko gero“. Kartais mūsų dienomis susiduriame su tokiu bendrapiliečių tipu – jie būna išvažinėję visą pasaulį, „ofšoru po egzotiškus kraštus...“, tačiau nemato, kad vyksta po jų nosimi...

Štai būtent tai ir inspiravo maniškes mano mintis apie Krantinės arką (kuri čia visai ne prie ko), bendratautiečių bukumą ir panašiai... Tiesiog mūsuose iki šiol yra gajus, aktyvus ir dominuojantis savo kvailumu besididžiuojančių žmonių tipas, o paminėtas muziejinis klerkas su savo išvedžiojimais liudija, kad tokie ne tik egzistuoja, jie dar ir valdo, formuoja bendrąją nuomonę ir pan.

Bet pabaigai noriu pasakyti kelis pagiriamuosius žodžius A.Mončio muziejui. Kaip teko patirti, jis, minintis savo penkiolikos metų sukaktį, gyvena ne pačius geriausius savo metus. Aplinkui zuja kažkokie įtartino sukirpimo tipeliai, mojuojantys popieriais ir aiškinantys, kad šventoji žemė, esanti po A.Mončio muziejaus namu, kad pats statinys turi priklausyti kažkam kitam, kad muziejus praktiškai čia nereikalingas ir t.t. Žodžiu, eilinis geras muziejus Lietuvoje turi užsiiminėti ne savo darbais bei misija, bet skirti dalį energijos kažkokiom nesąmonėm...

O A.Mončio muziejus tikrai yra puikus. Fantastiškos yra jo erdvės. Smagu, kad viena erdvių dalis yra skirta mūsų pasididžiavimo, fantastiškojo menininko kūriniams. Ir tai, kad čia galima pamatyti ne vieną, ne kelis, o nemažai jo darbų – praktiškai visumą, vienovę, esmę – tai yra didelė privilegija. Taip pat smagu, kad kita ekpsozicinė dalis yra skirta keičiamoms parodoms (nuo A.Gudaičio iki jaunų ir užsieniečių...). Ir jau vien dėl to verta atvažiuoti į Palangą (kuri, mano laaabai subjektyvia nuomone, yra užkampis kaip reikiant – to turginio tvaiko nenuplauna nei Baltijos bangos, nenupučia nei sūrūs vakariai, šiauriai) – nes čia tikrai yra ką ir ko pažiūrėti.

Vien jau A.Mončio muziejaus dėka...

V.Poškus, Mončio kaukė, 2014