Pradėjęs klausytis radijo
naktimis, supratau, kad senstu, nors iš kitos pusės – galbūt mano organizmas ir
siela atlieka kažkelintąjį, rutininį ciklo viražą, nes būdamas jaunu antrojo ar
trečiojo kurso studentu, savo barakinio kambario migyje taip pat užmigdavau su
BBC bei tiesioginių transliacijų iš Seimo posėdžių garsais ausyse. Suvokiau,
labai greitai sumečiau, kad naktinis radijo klausymasis padeda įveikti nemigą,
nes vos tik, žiūrėk, atmerki akis, kamuojamas somnabuliškų košmarų ar
gyvenimiškų rūpesčių, viena ausimi paklausai apie karą Ukrainoje ar naftos
kainų kritimą ir, staiga, krenti į palaimintąją miegų karaliją. Rytais tai
suveikia atvirkštiniu būdu – kokia nors reklama (apie atšvaitus, pavyzdžiui)
praplėšia sunkius vokus ir sudirgina dar hipniško svaigulio būsenoje
plūduriuojančias smegenis.
Tą eilinio šeštadienio rytą, dar
taip pat pusiau miegodamas, išgirdau ir tuoj pat suklusau, nes buvo kalbama ne
apie ką kitą, o apie kritiką. Taip, taip – kritiką. Profesinį užsiėmimą, o ne
šeimyninius barnius virtuvėje arba santykių aiškinimąsi tarp dviejų individų.
Kadangi radijo klausymasis miego metu pasižymi tam tikrais specifiniais
ypatumais (vienas iš jų yra punktyrinis informacijos priėmimas), tai pradžios
neišgirdau, tik patyriau, kaip žurnalistas su pasimėgavimu skaito komentarus po
literatūros kritikės straipsniu kažkuriame internetiškai virtualiame matavime.
Paskui į pokalbį įsijungė muzikos kritikas, dar vėliau iš bendro konteksto
supratau, jog telefonu pokalbį kurį laiką mezgė ir teatro kritikas. Pagalvojau,
kad „o aš, būdamas šiokiu tokiu dailės kritiku, diskusijoje pabūsiu štai tokiu
būdu – lovoje, su ausinėmis ir savo mintimis. Ne per radiją ir vos tik atsibudęs“.
Tad trumpai reziumuosiu tai, ką
išgirdau ir ką supratau. Nes galbūt mintys buvo formuluojamos kitaip ir
siekiant kitokio semantinio rezultato, tačiau maniškėje sąmonėje susiformavo
keli vaizdiniai:
- Apie profesinį kritikų pa(si)rengimą – literatūros kritikė aiškino, kad aukos (tai yra kritikuojamieji) labai dažnai atsimušinėja (pereidami į kuo tikriausią kontrapuolimą visu plačiu frontu) teiginiu, jog literatūrą gali kritikuoti pasiekę, mažų mažiausiai, humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Muzikos kritikas pridūrė, kad jo adresu taip pat pasigirsta replikų, kad toks No name turi bent jau mokėti pagroti ir padainuoti. Dar literatūros kritikė pažymėjo, kad tarp poetų yra gajus toks mitas, jog kritikuoti poeziją gali tik eiliakaliai, nes akademikai ir kitokie studijiniai sausuoliai viską racionalizuodami sudirba. Praktiškai čia kalba sukasi apie tą patį...
- Apie tą pačią valtį – muzikos kritikas apie muzikinės kritikos situaciją vaizdžia metaforiškai pakalbėjo kaip apie plaukimą viena valtimi, kuomet draugų, pažįstamų ir bičiulių tiesiog niekas nekritikuoja. Arba tuomet vienas susipyksta su visais. Literatūros kritikė taip pat užsiminė apie ratus, cechus, grupuotes ir kitokius panašius dalykėlius.
 |
| Dailės (kaip ir bet kokia) kritika primena tą palaimintąjį (ar atvirkščiai - nelaimingąjį) Ruščico laivą - visi jame plaukia per jūras-marias, aplinkui zuja (kalendami dantimis) jūrų liūtai ir vėpliai. Visiems yra bloga, pykina ir net labai, tačiau kritikuoti niekas nemoka - arba chamiškai išdeda paskutiniais žodžiais, arba džentelmeniškai (kaip koks kapitonas Bladas) paironizuoja. Bet turbūt kitaip ir negali būti - plaukiame vienu laivu... |
Tad štai du tokie punktai.
Kadangi minėtame radijo pokalbyje
niekas iš dailės kritikų nedalyvavo (galbūt tai rodo dailės kritikos statusą
viešajame gyvenime?), tad galų gale, pabudęs iš miegų, tarsiu kelias savo įžvalgas.
Nieko ypatingai naujo ir kitoniško gal net nepasakysiu.
Pats visuomet turėjau ambicijų
tapti tapytoju ir rašytoju (galbūt labiau istoriku), tad atsidūręs kryžkelėje
lyg koks Heraklis ar paprastasis Buridano asilas, pasirinkau dailėtyrą. Beje, verbaliai
geriau skamba menotyra, tačiau šiuo
atveju esu nuoseklus Andriušio ideologijos palaikytojas ir manau, kad jeigu
rašyčiau apie teatrą, muziką, literatūrą ir dailę, tuomet būčiau menotyrininku.
Kadangi terašau apie dailę, tesu dailėtyrininkas... Visuomet piešiau ir piešiu,
bet nesu toks kvailas, jog aiškinčiau, kad geriausiai interpretuoja tie, kurie
tai praktikuoja. Juk kulinarijoje apie patiekalo skonį taip pat pasako
nebūtinai geriausi virėjai.
Su valtimi reikalai yra visur
panašūs. Patyręs tai savo kailiu. Neabejotinai esu įgijęs keletą nedraugų (o
gal net priešų), kuriems nepatiko tai, ką parašiau apie juos. Dailininkai, kaip
ir literatai, ir muzikai neretai kritiką suvokia ad hominem. Bet tai čia jų problemos – jeigu nenori draugauti ar
net sveikintis gatvėje – tai jų asmeninis reikalas ir valia. Aš irgi ne su
visais sveikinuosi. Apie grupuotes ir gaujas čia nekalbėsiu – ir taip aišku,
kad jos egzistuoja. Mane labiau žeisdavo nuo tų pačių studijų laikų (galbūt dėl
to ir atsirado ta nemiga) įgyta patirtis, kad kartais kritika užsiima tokie
žmonės, kuriems iš principo yra tas pats, ką veikti. Kažkodėl tą labai aiškiai
pamačiau ne vienoje devyniasdešimtųjų metų spaudos konferencijoje – susirinkę
ponai ir tetos galėdavo kalbėti apie be ką – blynus, gėlių aranžavimą ar
pedagogines problemas, o menas jiems egzistuodavo kažkur lyg tarp kita ko. Toks
poniutiškas salonas, kur agurkų pardavėjai sprendžia – kad „tas geras, o tas
negabus...“). Gal šiuo punktu aš pats atstovauju tiems pirmajame punkte paminėtiems
bambekliams („...apie literatus gali
rašyti tik poetai...“), tačiau manau, kad kritikas turi tiesiog tikėti ir
gyventi tuo, apie ką rašo... Turbūt tik tą ir tenorėjau pasakyti.
...
Ne – dar norėjau pasakyti vieną
dalyką. Dailės kritika (dėl to turbūt nieko iš jos atstovų ir nekvietė į radijo
studiją), mano kukliai subjektyvia nuomone, pasižymi visišku savo neefektyvumu. Nemanau, kad ją kas labai skaito (iškyrus aprašomuosius objektus ir jų aplinką) ir, tuo
labiau, nemanau, kad ji ką nors veikia. Nėra tokio dailininko, kuris perskaitęs
dailės recenziją, pasinaudotų ja kaip kokiu receptu ir pradėtų užsiiminėti
savi-gyda. Viskas yra siaubinga iliuzija. Mes gyvename svajų karalystėje, ponai... Dailės recenzijos geriausiu atveju atlieka šviečiamąją-informacinę
funkciją. Ir šioje vietoje galėčiau pasakyti, jog idealu laikau seniai-seniai
(kokiais 1992-1994-ais metais) Lietuvos
aide publikuotas labai trumpas apžvalgas-recenzijas, kurios nestokodavo ir
sveiko kritiškumo – o ko daugiau kritikoje ir reikia? Bet čia jau asmeninių simpatijų byla, kurią geriausia yra spręsti atsikeliant iš lovos, geriant kavą ir tuščiomis akimis žiopsant pro langą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą