Fotografiniai vaizdai, kūrybiniai vaizdiniai ir kitokios Slinktys, arba vienos diskusijos tęsinys ir trūkis...

Diskusijos pradžia nežadėjo nieko. Nei blogo, nei gero, nei optimistinio, nei pesimistinio...

Tiesiog viskas prasidėjo - kaip ir turėjo prasidėti. Buvo šiek tiek vėluojama, kai kurie būsimieji prelegentai ir klausytojai nervingai, arba atvirkščiai – stoiškai, rūkė galerijos prieangyje. Kažkas stoviniavo, kalbėjosi, vartė ant stalo paslaugiai į kelias krūvas sudėtus katalogus...

Audriaus Puipos fotografija iš leidinio (parodos katalogo) Slinktys
Sudarytojas Gytis Skudžinskas, dailininkas Ibid., kuratoriai Ibid. ir Vilma Samulionytė

O įvykis buvo neeilinis – parodos Slinktys katalogo pristatymas. Įvykis (kaip ir paroda) veikė Prospekto galerijoje – institucijoje, savo strategiją ir taktiką pašventusiai sunkiam bei atsakingam fotografijos amatui. Įvykis (kartu su paroda) buvo neeilinis, nes šiuo konkrečiu atveju fotomenas turėjo šiek tiek PASISLINKTI ir duoti vietos kitiems vizualiems menams – tai yra tiems užsiėmimams, kurie kaip pagalbinę medžiagą ar kažkokį tikslą naudoja fotografiją. Visgi akcentas slypėjo fotografijoje kaip žaliavoje ir medžiagoje, kaip „zagatvokėje“ tapybai. Į procesą buvo įtraukta 12 (kaip kokių apaštalų) autorių – nuo Marijos Teresės Rožanskaitės iki sparčiai bręstančių jaunesniųjų (Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė etc.).

Taigi – tokia tad diskusija, nežadėjusi nieko mandro. 

Šių eilučių autorius sėdėjo garbingame prezidiume – prie kuratorių – Vilmos Samulionytės ir Gyčio Skudžinsko, taip pat dailės kritikės Laimos Kreivytės. Viskas buvo labai tvarkinga – berniukai (žvelgiant iš auditorijos) kairėje, mergaitės – dešinėje. Vyriškiai kojas permetę per vieną kelienį, moterys – per kitą. Pusiausvyra. 

Pakalbėjome, pri(si)statėme ir, regėjosi, taip viskas ir baigėsi.

O ne!

Viskas tik prasidėjo!

Pradžioje vangiai ir išglebusiai atrodžiusi diskusija už kokio pusvalandžio gerokai užburbuliavo. Pagrindiniais tos verdančios košės kaltininkais buvo keturi žmonės iš publikos. Du jų – tai autoriai – Evaldas J. ir Algis G. (nekonkretinkime), kiti du – tai fotografai – Pirmininkas ir Žmogus su lazda (nepersonalizuokime). Gavosi toks kaip ir semiotinis kvadratas ar pagal Mičiurino kryžminį-lizdinį būdą sudaryta, našų derlių teikianti morkų lysvė. Ar tiesiog šaudymas iš visų kampų. Bent jau šių eilučių autorius jautėsi nublokštas nuo stiklo kalno (ant kurio sau ramiai gyveno) - prezidiumo į kuo tikriausią mūšio verpetą! Reikėjo tik lankstytis ir vengti kulkų... 

Diskutuojama buvo apie daug ką. Praktiškai viską. Tai yra – gyvenimą.

Žinoma, ginčai prasidėjo nuo fotografijos ir tapybos santykių aiškinimosi. Į snukius niekas niekam netrankė, kalbėjomės kultūringai pakeltais balsais. Algis G., antai džiaugėsi užsimezgusiais santykiais tarp Fotomeninkų sąjungos ir dailininkų (be tne sąjungos). Tarp kitų prelegentų eilučių buvo galima išgirsti tokias gaidas – visos šitos tapytojų ir kitų galų menininkų (nes ne vienas iš besieksponavusių visgi nebuvo ir nėra tapytojas-maliorius siaurąja šio termino prasme) šutvės galbūt fotografuoja ir šūdinai (sic! – aš tai nesutinku, nes nežinau, kas yra geras ar blogas meno kūrinys, juo labiau – fotografija), bet kai kuriais atvejais tai yra kur kas įdomiau nei klasikinė, tradicinė fotografija, tai yra – mokykla. Na, gal ne įdomiau, bet suteikia peno mintims ir apmąstymams. Panašiai kaip kokį troleibuse ant galinės sėdynės išsiskėtusį berną priverčia PASISLINKTI šalia prisėdęs tvirtai sudėtas ir žinantis ko nori iš šio gyvenimo subjektas...

Agnės Jonkutės fotografija iš leidinio Slinktys ir 2002-ųjų metų kūrinys
Slinktis iš fotografijos į tapybą ir atvirkščiai. Plonytė mėlyna (o gal raudona ar žalia) linija čia yra nusitrynusi. Meno kūrinys ir kairėje, ir dešinėje. Skiriasi tik materija, idėja ir turinys, vaizdas ir vaizdinys...

Na, o paskui, kaip sako rusai, dar labiau paneslo...

Pirmininkas diskursui bandė suteikti filosofinio naratyvo pobūdį. Tačiau Evaldas J. pasuko į šiokį tokį merkantilizmą (bet ir gerai, kad taip padarė, nes nusodino mus visus užpakaliais ant gimtosios Žemės planetos), prabildamas apie šiuolaikinio meno eskapizmą, kapitalizmo žalą gyviesiems organizmams (visų pirma, menininkams), taip pat pabrėždamas, kad meno suvokimo lauke žaidžia keli žaidėjai – ne tik Menininkas ir Kuratorius (kaip sakė Pirmininkas), bet ir Publika, o taip pat Vadybininkas.

–       -  Nėra Lietuvoje vadybininkų! – kažkas vos ne šaukte šaukė iš salės.

Taigi, taigi, kad nėra. Pritariu tam. Semiotinio kvadrato rėmuose bandėme aiškintis, kodėl nėra. Laima prisipažino žinanti tik vieną menininką Lietuvoje, dirbantį kartu su vadybininku.

–       -  Bet jo kūrybos meninės vertės tai nepadidina, - pridūrė ji.

Aš norėjau prieštarauti, sakydamas, jog ir nesumažina. Bet diskusija vyko toliau. 

Kažkas iš tų keturių diskusijos dalyvių dar užlankstė, deklaruodamas, kad tarp Menininko ir Kuratoriaus turi egzistuoti simpatija, nuoširdūs jausmai, vos ne meilė. Galvoju beveik priešingai – vadybinti yra lengviau tokį menininką, kuriam nejauti bent personalizuotų jausmų, o kartais net ir jo kūryba nėra esminis dalykas. Geras vadybininkas juk ir kailinukus parduotų badaujantiems Afrikos vaikams. Bet aš nesu vadybininkas, tai ką aš čia...

Diskusija vyko toliau. Opus fotografijos vs tapybos klausimas lyg ir išgaravo. Kaip tas kamparas iš „bonkelės“. Pokalbis pasuko link kūrybinio šlamšto archyvavimo vs naikinimo aktualijų. Kadangi dirbu ir muziejinį darbą, ir turiu sąlyčio taškų su visokiais menininkais (kartais net būnu prie meno), mąstau, jog geriausia yra aukso vidurys. Menui kartais sveika, kuomet jis yra panaikinamas (padeginamas, išmetamas, paspardomas) – tokiu būdu jis įgauna kančios grimasų (nekalbant apie vaizdų invazijos ir pertekliaus prevenciją), o kentėjimas yra didelė vertybė, suteikianti vertės ir pačiam Menui... Bet kai per daug tų menų likviduojama, tuomet tampa skurdu...

Bet toliau diskusijoje jau ir nedalyvavau. Išseko mano brangus laikas – turėjau keltis iš prezidiumo, rengtis savo skrandele ir bėgti iš „Ąžuoliuko“ paimti savo šešiamečio „flenciaus“. Mokslinės diskusijos apie meną ir panašūs argumentai vaiko juk neįtikintų (ypač jeigu ateičiau ir aptikčiau jį vienišą, apleistą, pamirštą tėvų)...

Bet ką dar norėjau pasakyti toje begalinėje diskusijoje? Manau, kad ji prasidėjo ne tą konkrečią 17.30 datą, o kur kas anksčiau, ir baigsis tuomet, kai išseks žmogiškosios egzistencijos resursai. Daug ką parašiau (nes netyčia tapau pagerbtas kaip įvadinio tekstuko autorius), kai ką pasakiau.

Keli akcentai:

Visgi egzistuoja keli menininkų (vaizdininkų-vizualistų ir kitokių konceptualistų) santykiavimo su fotografijomis būdai, tai yra pozos:

- RUSECKIŠKA IR RÖMERIŠKA.

Ruseckiška poza pasižymi fotografinio elemento neigimo kūrybiniame procese. Štai ką 1855 metų gegužės 28 dieną Kanutas rašė savo sūnui Boleslovui:

„Portretų nė nesitikėk tapyti Vilniuje. Niekas jų jau nebetapo nuo to laiko, kai pradėjo daryti dagerotipus. Didikai labai džiaugiasi, kad pigu. Taigi, eini pas žydą ir gauni portretą už tris rublius. Greitai bus taip, kad ir du didikus gausi už tris rublius“ [V.Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, p. 211].

Žinoma, kad apibrėžti šią pozicija „neigimo“ kategorija, yra pernelyg siaura, kadangi Ruseckiškas principas yra būdingas bet kuriai artefaktą kaip objektą, kaip tam tikrą idėjos įforminimą išpažįstančiam kūrybiniam mąstymui – pavyzdžiui, toks gali būti minimalizmas arba konceptualizmas.

Römeriška poza – tai fotografinio matymo pa-naudojimas kitokioje kūryboje. To paties Rusecko mokinys (iš šlovingos ir garbios Römerių akademijos Bokšto gatvėje) Alfredas Römeris nežiūrėjo į nuotrauką kaip kažkokį konkurentą nutapytam vaizdui – jis ją tiesiog panaudodavo, nematydamas dėl to esminės problemos. Dabartinėje tapyboje (jeigu kalbėtume konkrečiai apie ją), to römeriškumo yra be galo daug – ir būtent 12 dailės apaštalų, dalyvaujančių Slinktyse, tą puikiai įrodo...

Kairėje - Jozef Cechowicz, dešinėje Alfred Römer. Pranciškonų bažnyčios varpinė.
Fotografija datuojama apie 1870 metus, ofortas - 1869. Tad nuotrauka panaudota turbūt ir ne šita. Bet kokiu atveju - net čia esama slinkties iš fotografijos į grafiką ir atvirkščiai.

Kitas dalykas, kad fotografiją kūrybiniame procese galima naudoti keliais būdais – menininkui fotografuojant pačiam arba pasinaudojant jau esama medžiaga. Pastaruoju atveju ypač dėkingas yra Jono Gasiūno čemodanas, kimšte prikimštas visokiausių žurnalinių-laikraštinių iškarpų, kuriomis žvakių degintojas ir suodžių smilkintojas naudojasi, konceptualizuodamas post neo eskspresionistinę kalbą J. Galbūt tai viską ir labai gražiai išsprendžia diskutuojat apie kūrybinę žaliavą kaip šlamštą ir/ar vertybę. Žiūrint griežtai buitiškai, tai, be abejo, yra šiukšlės, kurias galima sunaikinti – meno kūrinio metamorfozėje jus svarbiausias yra galutinis rezultatas. Tačiau žiūrint moksliškai, kokiam nors peteliškių tyrinėtojui yra įdomus ir lėliukės luobas ar vikšro seilės – kartais jos pasako kur kas daugiau, nei gražuolio apolono (pvz, parnassius mnemosyne) sparnelių koloritas...

Ir dar viena mintis (kurią, beje, norėjau išrėkti diskusijos metu, tačiau nesugebėjau įsiterpti, o paskui gėdingai bėgau į „Ąžuoliuką“), kalbant apie fotografijos ir tapybos (ar šiaip nuotraukomis besinaudojančios dailės) santykį:

- Gera fotografija dar nereiškia, kad bus geras kūrinys.

Ir atvirkščiai:

- Iš blogos fotografijos galima padaryti gerą kitokį kūrinį.

Tad nereikia suabsoliutinti tos fotografijos...

Šiaip į tų 12 autorių fotografijų fragmentus, elementus ir kitokius segmentus žiūriu kaip į tam tikrą jų kūrybinio mąstymo įsikūnijimą (yra konceptualūs vaizdiniai – mintys, ir meniniai vaizdai, bet dar ne kūriniai – fotografiniai eskizai, etiudai, tekstiniai užrašymai <...>), kaip angelo mostelėjimą sparneliu – tai yra ne visas angelas, tik jo užuomina. O kartais tik užuominos ir užtenka...

P.s. dar toks vienas pastebėjimas lytiškumo aspektu. Diskusijos metu Laima Kreivytė pasidžiaugė, kad parodoje ir kataloge buvo išlaikyta vyrų – moterų pusiausvyra. Pirmųjų, žinoma, buvo daugiau (net 7 vnt.), antrųjų – penkios. Bet svarstykles galima nusverti ir naudojamo/vaizduojamo objekto lytiškumo argumentu. Antai, Audriaus Puipos fotografijose arba to paties J.Gasiūno nuotraukose dominuoja moterys. Štai tokia, va, ir lygybė!

Jono Gasiūno iškarpos. Iš leidinio Slinktys.