Sąskambis su garsiuoju garbingojo Filosofo Arturo veikalu Die Welt als Wille und Vorstellung nėra
atsitiktinis, nes J.Barilaitės kūrybinio mąstymo ir meninės strategijos atveju
valia ir vaizdingumas tikrai yra vieni iš kertinių dalykų, savotiški
tramplinėliai, kurių dėka galima skaityti, jausti ir suvokti šios menininkės
darbus.
Bet vis tik galios bei drebulio definicijos yra dar
tikslesnės!
Esmė slypi tame, kad J.Barilaitės menas yra paremtas ne tik
jos valia (manau, kad niekas neprieštaraus mano pastebėjimui, kad tai viena
valingiausių – atletiškiausių etc. menininkių net ir šiuolaikinių meninink-Ų atveju),
bet ir galia. Beveik visi J.Barilaitės artefaktai yra susiję su fizinėmis
pastangomis – tai yra GALIA. J.Barilaitė boksuojasi ir plaukia (tai turbūt
patys populiariausi, visuomenei labiausiai žinomi veiksmai), o šiuo atveju
(kalbame apie prieš mūsų akis esantį ABRAKADABRA) kilnoja rankas, judina kūną
ir kalba burtažodžius.
Kokia yra burtažodžio prasmė ir tikslas?
Ogi poveikis. [Nepradėsime aiškinti, kas yra visokie maginiai
užkeikimai, burtiniai palinkėjimai, nužiūrėjimai ir panašiai – apie tai galima
paskaityti kad ir aktualumo vis dar nepraradusiame Raganų kūjyje – on že Malleus
Maleficarum]. Tad J.Barilaitė veikia mus – visus žioplius, tuos, kurie žiopso,
mato, analizuoja, nors dažniau nieko jie neanalizuoja, bet tiesiog žiūri. Tas
veikimas ir yra ne kas kita, kaip GALIA (šioje vietoje galima suregzti tokią
semiotinę veiksmų grandinėlę – J.Barilaitės/meninkės valia virsta galia veikti
Jus arba mus/žiūrovus.
Dar didesnė esmė slypi tame, kad Jūs arba mes [t.y. žiūrovai
– bet kalbu apie empatišką publiką] nuo to pradedame jaustis blogai. Jūs arba
mes jaučiamės įbrukti į pieno stiklinę, jaučiamės patys boksuojami (kaip ta
tapybinė drobė/kriaušė).
Naujausiu atveju blogai jaučiamės, nes J.Barilaitė,
pasitelkdama savo valią ir galią, keri mus. Turbūt nebūtų klaidingas šiuo
atveju palyginimas apie hipnotizuojančias gyvatės galias ir į jos nasrus
netrukus pateksiantį paukštelį. Marguolė stebi dagilėlį, pastarasis prieš ją
neturi jokių galių (aš, savo ruožtu, tegaliu pasidalinti asmenine patirtimi –
vis garsyn, auginant įtampą sakomos skaičiuotės ir skanduotės, iš tiesų pradeda
kerėti ir dar be to – tikėti, jog magiškasis gyvenimas išliko vaikiškame
pasaulyje bei jį išreiškiančioje mitologijoje). Taip ir mes nuo J.Barilaitės ABRAKADABRA
drebame, virpame (prisiminkime Kierkegaardą) su visomis iš to išplaukiančiomis
pasekmėmis.
Tokia tad J.Barilaitės meno kaip galios ir drebulio logika...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą