Nerijus Erminas yra Ulisas

Galėjau (ir norėjau) formuluoti net griežčiau - Nerijus Erminas yra apgavikas. Tačiau, prisipažinsiu, pabijojau. Beveik kiekvieno skulptoriaus (o N. Erminas yra toks) ranka yra sunki, rūstybė - sunkiai permaldaujama, tad po tokių ar panašių radikalesnių pareiškimų tektų vengti vaikščioti tamsiais Totorių gatvės užkaboriais...

Bet vis tik paaiškinsiu tokių (ir ulisiškos, ir apgavikiškos) formuluočių priežastis ir argumentaciją.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį į parodos pavadinimą (sukonkretinsiu, kad kalbu apie N. Ermino parodą Vilniaus galerijoje AV17). Jos pavadinimas yra "Mąstantis vandenynas. Svečiai".

Nežinau kaip jums, tačiau man toji dvinarė pavadinimo struktūra labai aiškiai primena vieną klasikinį literatūros kūrinį. Jo pavadinimas - "Odisėja", o parašė jį senovės graikų poetas Homeras. Jeigu skaitėte šią poemą, prisiminsite, kad jos siužeto pagrindas yra graikų didvyrio, kariavusio ir užėmusio Troją (iš tiesų, miesto užėmimas buvo jo klastos ir gudrybės pasekmė) - kelionė per jūras ir marias į gimtąją Itakę. 

Turbūt maniškis mąstymas yra gerokai "užterštas" tokio pobūdžio literatūros, tačiau būtent Nerijaus Ermino parodos ir jos pavadinimo (pirmosios dalies) - "Mąstantis vandenynas" atveju ir matau labai aiškią nuorodą į Odisėjo odisėją, t.y. - kelionę vandenimis. Taip, tai metafora, bet kelionė vandenimis, dairantis į bekraščius horizontus ir siekiant pamatyti ten sušmėžuojačias žemes labai puikiai poetiškai apibrėžia tai, ką daro N. Erminas. Netgi žvelgiant formaliai/literatūriškai - nueikite į parodą ir pamatysite, kad abiejose AV17 salėse kai kurie objektai dunkso ant grindų kaip kuo tikriausi žemės lopinėliai - tai yra salos. Ir gal ne tik Nerijus, bet ir tūlas žiūrovas gali pasijusti Odisėju, plaukiojančiu nuo vieno kūrinio iki kito.... 

Svečiai Nerijaus Ermino "Svečiuose". AV17 - atidarymas

"Mąstančio vandenyno" salos. Nerijus Erminas "apgaudinėja" ne tik žiūrovą, bet ir materiją - paversdamas ją ne tuo, kuo ji yra...

Antroji šio autoriaus parodos pavadinimo dalis ("Svečiai") tai pat rišasi (bet ne Gordijaus mazgais) su "Odisėja" - Uliso (priminsiu, kad tai viso labo romėniška šio vardo versija) grįžimu namo. Taip, brangioji žmona Penelopė gimtojoje Itakėje labai laukė savo vyro, bet visą brangų laukimo laiką ji turėjo užsiiminėti su jaunikiais (galvojančiais, kad vyrelis padėjo galvą kažkur prie Iliono mūrų, tad kažkuriam iš jų teks visai nebloga - grožio, turtų, bet ne amžiaus prasmėmis, partija). Jie ten (Odisėjo namuose) buvo ir jautėsi kuo tikriausiais SVEČIAIS. Gėrė, ėdė, norėjo netgi kūniškai pasimakaluoti su gyvanašle, tačiau taip pat SVEČIO teisėmis ir role (suvaidino tokį) į namus sugrįžęs bastūnas Odisėjas padarė tvarką, išpjaudamas visus svetelius. Gal skambės vėlgi labai tiesmukai - bet lankytojas Nerijaus Ermino parodoje, apskritai - susidurdamas su tuo, ką daro šis menininkas, visuomet turi prisiminti, kad jis yra tik SVEČIAS šioje akistatoje ir ašarų padangėje...

Ir trečiasis viso to N. Ermino mąstymo bei kūrybinės strategijos žingsnis slypi tame, kas vadintina apgaule, klasta ar (tiesiog neutraliau) - šiokiu tokiu triuku. Svečias, kaip žinome, net ir tais atvejais, kuomet svetingi ir vaišingi šeimininkai teigia "jauskitės kaip namuose", visuomet jaučia (ar privalo tai daryti), kad tai tik viešnagė, kad tame esama kažko netikro, kad esmė slypi kažkur gilumoje. Toks pojūtis ištinka stovint prieš bet kurį Nerijaus Ermino artefaktą, prieš mažesnę ar didesnę jų sankaupą. Nes priešingu atveju jį gali ištikti Odisėjo SVEČIŲ, tų nelaimingųjų, prieš tai savim labai pasitikėjusių jaunikių likimas - gyvenimas jiems smogė strėlėmis ir ietimis, trenkė per jų idealistiškus veidus šlapiomis mazgotėmis. Nerijaus atveju analogiškai - pamatome, kad plėvesuojanti vėliava viso labo tėra metalo gabalas, sandalai (primenantys ne tik Odisėjo kelius ir klystkelius, bet ir nesunešiojamas Eglės, žalčių karalienės, gyvenusios su savo Žalčiu Mąstančiame vandenyne, kurpaites) yra skardiniai, o palubėje kabantis abažūras tėra blankiai materiali Platono aprašytosios olos šešėlių pantomima.

Galima sakyti - Odisėjo kelionės rinkinys. Sandalai, kilimėlis, virvė. Ir Platono olos svečiai - šešėliai

Šešėlinis abažūro pėdsakas

Nerijus Erminas panašiai kaip gudrusis Odisėjas, mėgsta žiūrovą vedžioti už nosies. Parodos lankytojas, Ermino kūrybos kontempliuotojas pasijunta vienaakiu Kiklopu - Odisėjas, tfu - Nerijus, pradžioje jam duoda pačiupinėti tikrą ožką, o paskui, palindęs į jos papilvę, palieka kiklopiškos (platoniškos) olos nelaisvę, prieš tai suvarydamas nusmailintą rąstą tam vienaakiui gigantui, t.y. - žiūrovui į jo vienintelę suvokimo akį. Nerijaus Ermino kūryba yra pagrįsta odisėjišku gudragalviavimu, kuriame žiūrovas būna pamaloninamas maloniu apgavystės pojūčiu (vis tik mes linkę puoselėti iliuzijas - kad šiame pasaulyje ir gyvenime yra daug kas gražiau, nei yra iš tiesų - mes patys norime būti apgaunamais), o iš to išlošia tik pats Odisėjas, tai yra - autorius.

P.s. Su Homero "Odisėja" Nerijaus Ermino "Mąstantis vandenynas. Svečiai" koreliuoja ir analogiška struktūrine schema. Parodą kaip klasikinę poemą galima skaityti atskiromis giesmėmis, bet labai norint - ir nuo A iki Z (α ir ω), taip ir Ermino ekspoziciją galima apžvelgti atskirais autonominiais elementais (kiekvienas atskiras kūrinys egzistuoja savaime ir jam lyg nereikia kitų kaimynų "paramos") ir kaip vieną neišraizgomą visumą - tai yra - epą. 

Esmė turbūt čia