Atsitikimai ir kalimai bute NE nr. 50 (Stiopos įspūdžiai ir prisiminimai)

Galite galvoti, kad meluoju, tačiau eidamas iš renginio baltai ir smagiai pūgai siaučiant, M.K.Čiurlionio gatvoje esančioje knygų mainų "lesyklėlėje" radau naujutėlį, visai nenuskaitytą Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" foliantą (iš 1985-ųjų, puikusis Algimanto Mikutos vertimas). Kadangi entuziastingosios paauglystės laikais buvau net kelis kartus skaitęs šį romaną, didelių keblumų nekėlė prisiminti - kas vyko tame 50-ajame bute - kaip jis suklestėjo, ir kaip buvo likviduotas. Vertas dėmesio vien jau tas epizodas (pusl. 72-73), kaip ryte 11 valandą pabudusiam Stiopai kambaryje netikėtai ir nežinia iš kur atsiradęs bei sėdėjęs svečias pasiūlė kliautis sena išmintimi (ir nesigydyti jokiu piramidonu) - "nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą - pora taurelių degtinės su aštriu ir karčiu užkandžiu. <...>  Stiopa, išpūtęs akis išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli suraikyta balta duona, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale, - talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. <...> Viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu". 

Ant stalo laukė pradžioje supakuoti trys ryšuliai. Vėliau jie buvo elegantiškai išvynioti. Čia jau paskutinioji - baigiamoji visko fazė. 

Maniškė atmintis, gal ir nebūdama fenomenalia, daug kartų padeda, bet ne pirmą kartą (praktiškai - visuomet) įsitikinau, jog einant į namų-galeriją "Trivium" ja (bulgakoviška atmintimi) pasikliauti niekuomet negalima. Buto numerio niekuomet nepamenu. Namo numeris irgi tikrai ne "Sodų trys šimtai du "a" - Vilniaus Sodų gatvėje juk yra kitas magiškas butas...) Tai sukelia papildomų rūpesčių (nes išorinėse laiptinės duryse yra įrengtas domofonas). Tokiais atvejais reikia arba skambinti į galeriją (per atidarytuvinį šurmulį skambutis paprastai negirdimas), arba žiūrėti - gal kas nors rūko galerijos balkone (tuomet šaukiamuoju būdu galima atkreipti dėmesį), arba klebenti pačias stiklines duris, tikintis, kad supratingi kaimynai tikrai bus supratingi ir įleis prašantįjį.

Šį kartą suveikė pastarasis atvejis.

Patekau tikrai ne į butą nr. 50 (jį ženklina kažkoks triženklis, dviejų šimtų neviršijantis skaičius), tačiau pasijutau kai kuo tikrasis Stiopa, tas Stepanas Bogdanovičius, kuriam paslaugus nepažįstamasis pasiūlė įkalti. Tik vietoje juodosios magijos profesoriaus Volando (taip prisistatė nepažįstamasis bulgakoviškoje dramoje) mus pasitiko baltųjų eilių ir šviesiojo performatyvumo akademikas Ričardas Šileika, o katino funkciją (bent jau diplomo išrašymo atveju) atliko pati Aistė Kisarauskaitė (atleisk, Aiste, dėl tokio palyginimo! - tai tikrai nėra taiklu ar tikslu, nes tu gal ir nieko netaisai, bet ir primuso netaisai, o ir brauningu nešaudai).

Performanso kal(t)ininkas Volandas, tfu, atsiprašau - Šileika, mums visiems pasiūlė įkalti. Tikrąja ta žodžio prasme - ne degtinėlės iš rasoto grafino, ne Stiopos mylimo portveino, netgi ne šilto abrikosų gėrimo ar Anuškos aliejaus, - o įkalti vinį į pliauską. Kadangi aplinkui buvo vieni humanitarai, visi kalė (kad ir nelabai mokėdami) su dideliu entuziastu. Vyksmas vyko tarp 19-20 valandų, tad kalimo procesu labiausiai turėjo džiaugtis kaimynai. Veiksmas nutrūko, kuomet viena jo dalyvė, kaip ir ir tie vyriškiai, ginkluoti mauzeriais bei visrakčiais, griežtai pareikalavo viską nutraukti. Kalimo dalyviai (kalama buvo gausiai ir daug - o dar dažnai buvę pijokai aiškina, kad šiais laikais bohema neegzistuoja), kūrinį pavadinę "Pakalikais", Volando-Šileikos  inicijuoti, padovanojo galerijos "Trivium" direktorei...

Kalimo procesas - ceremonmeisteris rodo pavyzdį

(Į)Kalimo pauzė - ceremonmeisteris pasakoja apie kalimo naudą

Kalimo procesas filmuotu pavidalu - draugiškai kala Ričardas Šileika ir Vilma Samulionytė (poetai, menininkai  ir galerininkai moka kalti)

Galutinis vyksmo produktas buvo pakabintas ant tokios virvelės. Nors Ričardas Šileika sakė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos spalviniai deriniai ir motyvai, lietuviškos trispalvės tonai "šniūre" yra visiškas atsitiktinumas, tačiau juo netikiu. Performansas tikrai turėjo aiškių politinių tikslų ir siekių.