Iškęsti-iškentėti Sauką. Meninio tyrimo procesas ir rezultatas

Kadaise, kuomet rašydavau į vieną turbūt mažai kieno ir skaitomą, ir savo autorių nelabai gerbiantį (toji negerbimo priežastys matyt proporcingai buvo įtakojama neskaitomumo faktoriaus) ar net nemylintį (bet ką toji meilė - negi priversi mylėti nemylintį?) kultūros savaitraštį, metų gale neretai sulaukdavau intriguojančio pasiūlymo paminėti įsimintiniausius (kompiuterinis redaktorius šį terminą kažkodėl siūlo keisti žodžiu "antijutiminius") metų meno įvykius. Neslėpsiu, kad tas pasiūlymas paglostydavo savimeilę - ech, visi mes norime dėmesio. O tuomet prasidėdavo "sportas" - bent jau nebloga galvos smegenų mankšta, bandant prisiminti kas jau ten vyko, ir ką tokio verta, remiantis savomis simpatijomis bei meilėmis (dažnai irgi vienpusėmis) paminėti.

Šiais metais joks kultūros savaitraštis ar mėnraštis tokių tariamai galios pozicijas išreiškiančių pasiūlymų neteikia (vis tik manau, kad didelis nuošimtis save kultūros laukui priskiriančių žmonių į visokias tarybas, komisijas ir žiuri eina vien tik tam, kad galėtų "padubasinti" nemylimus ir mylimus artimus kultūroje savo...), tad tenka pačiam pabūti asmeniniu širdžių premjeru ir išrinkti jo (to premjero) meninį širdies draugą ar draugę. 

Bet juk paminėti, kad tas ar kitas įvykis, asmuo buvo svarbiausias - dar nieko nereiškia! Reikia motyvuoti ir argumentuoti, išsiaiškinti priežastis bei aplinkybes. Tiesiog atlikti bent minimalų meninį tyrimą, o ne tik mojuoti tariamu savo autoriteto galios vėzdu...

2018 metais tai (išrinkti įsimintiną meno įvykį) padaryti buvo labai nesunku - žinoma, kad Šarūnas Sauka. Dusetose vasarą savo parodą surengęs tapytojas (buvo ten ir ankstyvosios produkcijos, ir pastarojo meto dirbinių) deklaravo, kad tai "paskutinioji jo paroda" [https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/sarunas-sauka-nejuokauja-tai-paskutine-paroda/270559], tad nenuvažiuoti į paskutinę Saukos parodą būtų buvę tiesiog nedovanotina. Atskleisiu paslaptį, kad asmeninėje žinutėje ŠS paskui paneigė, jog tai jo paskutinė paroda. Manau, kad kitaip ir negali būti. Viena vertus, kiekvienas menininkas bet kurią savo parodą turi rengti taip, lyg tai būtų jo paskutinioji, iš kitos pusės - paskutinė paroda mūsų visų gyvenimuose sutaps su Paskutiniojo Tesimo trimito garsais, kuomet prisikeldami iš savo kapo duobių, nenumaldomam Teisėjui turėsime parodyti ne tik savo ydas ir dorybes, bet ir menkučius, stebuklingai rekonstruotus kūnus. Tad visų mūsų paskutinė paroda bus tuomet...

Taigi - 2018 metai buvo Šarūnos Saukos parodos metais... Tai autorius, dėl kurio gausi publika plūsta ir plūs ne  tik į NDG ar Dusetas. Jeigu Sauka padarytų parodą kur nors negyvenamoje saloje - ir tai (dėl jos ir jo) plūstų žiūrovai. Vieni jų - šie turbūt skaito visas kriminalines suvestines laikraščiuose ir internetiniuose portaluose, į Saukos darbus žiopsotų dėl to, jog galvotų, kad tokiu būdu, žvelgdami į tapybinio smurto scenas, patenkins savo liguistą smalsumą ir sublimuos kiekviename iš mūsų gyvenantį blogio žvėrį. Kiti ir kitos tiesiog pasidžiaugs dar kartą (Saukos dėka) gavę žmoniškų žurnalų dėmesio - praplikę diedai dar kartą parodys arbūziškai išsipūtusius pilvus, aptemptų kelnių išryškintas kreivas kojas, jų antrosios pusės rodys saukiškas grimasas savais kreminiais ir šampūniniais veidais blizgančio popieriaus fotoreporteriams. Vienas-kitas bandys tiesiog suprasti Sauką...

Nežinau, kurioje vietoje yra ar būtų šių eilučių autorius (t.y. - aš). Tačiau, žinodamas apie daugelio galvose ir lūpose sklandantį prietarą apie Šarūno Saukos paveikslų baisumą ("Tokio namuose niekuomet nenorėčiau", - esu girdėjęs iš ne vienerių lūpų), nusprendžiau atlikti nedidelį meno tyrimą. Tokią laboratorinę ekspertizę. Juolab, kad prieš didžiąsias metų šventes - Kalėdas liko paskutinioji adventinė savaitė. Tad rūsti ir negailestinga Saukos tapyba atstos ir pasninką, ir susilaikymą, ir estetinę bei etinę ramybę...

Principas labai paprastas:

• penkias darbo dienas (vis tik atlieku ir ofisinę tarnybą) po penkias minutes žiūrėti į Šarūno Saukos kūrinį ir bandyti patirti - ką jis duoda, ką iš jo gaunu. 

Tyrimo tikslas labai paprastas - įsitikinti - ar Saukos kūryba tikrai daro tokį neigiamą poveikį mūsų psichologinei savijautai (vos neparašiau - "higienai"), gal net fiziologijai - kaip daugelis tuo šventai yra įsitikinę. Pats iš savo kasdieninės patirties žinau, kad buityje kabantis paveikslas gali veikti nuotaiką, emocinę būseną. Galop - pabandysiu išsiaiškinti, kodėl 2018 metų meno įvykiu pavadinau būtent Saukos "benefisą" Dusetose.

Kadangi Šarūno Saukos (neturėdamas tokių pinigų, kokius altruistiškai žarsto visai nehumanitarines specialybes baigę ir jomis užsiiminėjantys asmenys) originalaus kūrinio nesu įsigijęs, nusprendžiau pasitelkti blankią jo kopiją - dar pačios nepriklausomybės pradžios laikų reprodukciją. 

Kodėl? Todėl, kad atsivertęs 1990 metų gegužės mėnesio (nr. 5) žurnalo "Pergalė" III viršelį ir pamatęs ten publikuotą Š. Saukos kompoziciją "Mirties bausmė II, 1987" (R. Virkučio nuotrauka), pagalvojau, jog 1) anų laikų techninės reprodukavimo galimybės gal ir nebuvo geros, bet dėl visų spausdinimo nesklandumų anais laikais paveikslo paviršiuje tvyrojęs dūmelis suteikdavo kažkokios mistinės, saukiškos paslapties; 2) pats kūrinys iš tiesų pakankamai drastiškas (pirmuosius žingsnius vos žengiančioje ir sovietinius įstatymus paveldėjusioje Lietuvos Respublikoje mirties bausmė dar egzistavo, tad kūrinys tiesiog tvinkčiojo kriminogeniniu aktualumu). O dar galvos nukirtimas kaip faktas kelia minčių ir su kur kas gilesnėmis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis, kad ir Grigaliaus Astiko nubaudimu.  Net tai atskleidžia gilius kultūrinius klodus Saukos tapyboje. Man tai tinka ir patinka...

Šarūnas Sauka. Mirties bausmė, II, 1987. R. Virkučio nuotr.

Tad pasidėjau reprodukciją ant stalo, prieš  savo akis rudąsias ir pradėjau meninį tyrimą. Jį fiksuoju pildydamas stebėjimo žurnalą-dienoraštį.

I diena /2018.12.17; 10:34/:

"Jaučiu, kad pulsas ramus, gerklė šiek tiek sausoka, galvą vos-vos maudžia (manau, kad tai ne Saukos, o už lango siaučiančios pūgos poveikio rezultatas). Žvilgsnis laksto reprodukcijos plotais - labiau nukrypsta į pakraščius, apsistoja ties šviesesnėmis dėmėmis, bandau įžvelgti ką primena nukirstoji, ore kabančioji galva. Dedukciškai mąstau, kad tai turėtų būti paties Šarūno Saukos autoportretas. Bet nebūtinai - 9 dešimtmetyje Sauka lygiaverčiai tapydavo ir kitus. Prie tos kabančios nubaustojo galvos (truputėlį aukščiau) matau vaikišką galvutę žibančiomis akimis. Ji man kelia keistą jausmą - pajutau, kad noriu valgyti (artėja priešpiečių metas). Et, gerai būtų koks nors šnicelis iš VDA valgyklos. Bet pulsas ramus, nerviškai jaučiuosi šiek tiek išsekęs. Du kartus kažkas skambino į mobilųjį telefoną - nekeliu, stebiu Sauką. Esu ramus, labai ramus... Šiandien stabdau".

////////////////////////////////

Taigi, tyrimas tęsiamas...

 1) Visų pirma, praėjo kalėdinis, tarpšventinis ir potryskaralinis periodai. Ilgai anuomet stebėjau "kleckus", plaukiojančius aguonpienyje ir mąsčiau, kad jie labai panašūs į Saukos personažus - tokie ištižę, pabalusiais šonais ir pliurpčionatys apokalitinėmis nuotaikomis bei nuostatomis.
2) Paskui rengiau Sauliaus Vaitiekūno parodą. Kilnojome akmenis ir plytas, tačiau įdomiausia buvo fiksuoti "kolegų" - grynai saukiškų personažų, visokių dėstytojų ir profesorių nuotaikas bei jų atspindžius fizionomijose (saukiškesnes už paties Šarūno Saukos tapybą) - jiems širdis ir žarnas drėskė potyris, kad šventojoje Akademijos žemėje koją įkėlė "komercinis šarlatanas be jokio dvasingumo". Buvo iliustratyvu!

Tad II diena /2019.01.18; 16:25/:
"Stebiu Saukos personažus reprodukcijoje. Įdomiai keičiasi šviesotamsa reprodukcijoje. Gal tai ateinančių prieblandų ir tamsos atspindys? Nes lauke tikrai temsta. O gal Saukai tikrai svarbu yra toji šviesotamsa, tas tenebrozo ir sfumato? Matyt, kad taip. Fiziologijoje jokių poslinkių neįvyko. Jaučiu šiokį tokį alkį, nuobodulį ir egzistencinį nerimą. Kitaip ir negali daryti. Vis tik darysiu pertrauką - savaitgaliui, nes žiūrėti į Sauką yra ir gera, ir baisu".