Kaip moteris kirviu nužudė totemą

Audronė Petrašiūnaitė Moteris su kirviu. Linoraižinys, 2018 m.

Neišsigąskite, tai viso labo Fiodoro Dostojevskio romano "Nusikaltimas ir bausmė", pasakojančio kaip studentas Raskolnikovas užkapojo senutę palūkininkę parafrazė. Literatūrinė išmonė, kaip sakant. Iš tiesų jokia moteris nieko nežudė, nemojavo kirviu ir netgi totemas liko gyvas. 

"Bet, visgi, tačiau". Kalbame apie Audronės Petrašiūnaitės parodą Kauno Paveikslų galerijoje. Vaizdas toje parodoje (beje, ekspozicija - t. y. kūrinių eksponavimas pasirodė tragišku - viskas dvelkė prieškalėdine vienatve, rutina ir monotinija - turbūt tai sąlygojo nuobodus artefaktų grupavimas, jų "traukiniškas" žymėjimas tiksliau dėliojimas, bet tai ne menininkės kaltė, tad gal neplėtokime šios temos). 

Vaizdas šioje parodoje (bet kalbame jau ne apie ekspozicijos architektūrą, o artefaktų sankaupą - tuos atspaudus ir siuvinėjimus kaip įspūdingą romaniškai daugiatomišką kolekciją) primena tai, kas turėtų ištikti išlikusius ir stebinčius "stabų saulėlydį" (Nyčės šiuo atveju minėti net neverta). Tiesiog A. Petrašiūnaitės darbai (nesvarbu kas tai bebūtų - tapyba, grafika, tekstilė...) primena daugiaveidžius, daugiasluoksnius kvakiutlių ar haidų toteminius stulpus. Žvelgiant į juos persisluoksniuoja (prisiminkime, kad tie rytinės Šiaurės Amerikos dalies indėnų sakralinės ir memorialinės paskirties objektai yra taip pat ne tik daugiasluoksniai, bet ir kylantys viršun - tas aktualu ir A. Petrašiūnaitės kūrybos atveju) sąmonė ir pasąmonė, moteris ir katė, Munchas ir Kalho, bliuzas ir Winehouse... 

Tie visi sluoksniai yra gerai, bet dar geriau (čia kalbame ne apie etinę kategoriją, o tiesiog kontempliuojančiojo būseną, tai ką jis patiria), kad Petrašiūnaitė lyg tas Raskolnikovas ar Nyčė tartum kirviu užkapoja, "nužudo" visus tuos archetipus (nes totemas priklauso šiai sferai), tas išankstines nuomones ar tai, kas vadinama "kultūrinėmis patirtimis bei atmintimis". Po to tartum lieka iš šipulių ir luženų sudarytas/sudarkytas peizažas. Manau, kad pavartojau teisingą pasakymą - "sudarkytas". Regisi, kad Petrašiūnaitė nekuria. Ne. Ji tikrai pjausto venas sau, vaizdiniams ir jautresniems žiūrovams. Tai skauda, tai skaudina. Ko daugiau reikia? Ypač tikrame mene. 

Bet tai tik žiūroviškas miražas... 

A. Petrašiūnaitė kuria poeziją. Ir nesvarbu, kokią "mediją" pasirinktų - tapybą, grafiką, minėtąją tekstilę (jeigu tuos siuvinius-siuvinėjimus iš tiesų galima vadinti tekstile? - tai daugiau dygsniuotoji poezija).

Neseniai su vienu bičiuliu diskutavome apie moterišką ir feministinį meną. Apskritai kalbos apie moteriškus menus man primena paistalus apie kartų konfliktus mene. Tai tik fikcija ir pliurpalai (pastebėtina, kad ypač populiarūs tarp mamyčių išlaikomų nebrendylų). Bet gerai - tai platesnių postringavimų reikalaujanti tema... Draugo nuomone, - moteriškas ir feministinis mąstymas mene yra tolygūs. O man regis, kad tarp moteriškumo ir feminizmo yra tokia pati bendrybė, kaip ir tarp katalikų ir krikdemų partijos. Tiesiog feminizmas yra partinė orientacija, o moteriškumas - būsena. Kalbu taip todėl, nes manau, jog Petrašiūnaitės kūryba yra labai moteriška. Jai netrūksta ir universalaus, archetipinio globėjiškumo (vis tik žiūrėjimas į jos darbus primena sugrįžimą namo - tėviškėn, pas mamą), ir elegantiškos vibracijos (dabar tai vadinama "vaibu"), kurios stigs net ir paties jautriausio, liauniausio, trapiausio vyrelio meniniuose darbuose...

Prisipažinsiu, kad niekuomet labai nesvaigau nuo Audronės Petrašiūnaitės tapybos. Taip, žinau (nes dar nesu aklas) - kad ji gera, kad spalviškai ji tikrai "kieta". Šiuo atveju atlikau savišvietinę, jaučiau tų pačių išankstinių personalinių nuomonių padiktuotą ir skepticizmo doze nuspalvintą nuotaiką. Ir pasakysiu, kad patirtis priminė kokio nors rūgštaus vyno gėrimą - pirmoji taurė išgeriama prisiverčiant, per prievartą, tačiau po jos seka antra, trečia (lydimos nuostabių pokalbių su gerais bičiuliais - kūriniais), tuomet jauti dionisišką svaigulį ir nori dar, dar ir dar. 

Tad rekomendacija Audronės Petrašiūnaitės žiūrovui - nesvarbu kokiam - vyrui ar moteriai, vaikui ar seniui, - pradžioje savyje išsiauginti/užsiauginti moterį, o paskui kirviu nužudyti totemą. Tai ir gražu, ir gera, ir bjauru bei baisu vienu metu. Kaip Petrašiūnaitės kūryboje. 

Jeigu visa paroda būtų kaip šis - šaukštu spaustos grafikos ir poezijos kampas - būtų buvę tobula. 

Audronė Petrašiūnaitė yra puiki menininkė ir tapybiška poetė

Štai - kokios virpančios linijos!

Jos (tos linijos) vienodai garsiai ir jautriai virpa ir grafikoje, ir siuvinėjimuose

Virpa net kitoje - "nugarinėje" pusėje

Man ypač patiko darbų serija "Amy Winehouse svaigulys" - net ir mintys - ypač apie tą juodą spalvą

Amy iškeliauja. Lino raižinys, 2016 m.

Vienas (šiaip visi jie tokie) - "toteminių", "tartum kirviu užkapotų" - t.y. - Ugnies elnias, 2015 m.

Bliuzas sniege. 2017 m.

Petrašiūnaitiškas Supimąsis su Munchu (2018 m.)

Dygliuota - kaip ir Petrašiūnatės kūryba. Banalu - bet rožės juk irgi turi dyglius?

P.s. tas Petrašiūnaitės palyginimas su Raskolnikovu turi ryšį su asmenine literatūrine (skaitytojiška patirtimi). Pamenu, kaip perskaitęs "Nusikaltimą ir bausmę" kelias dienas vos ne kraujais  ir krešuliais spjaudžiausi, jausdamasis kuo tikriausiame sąžinės graužiamo žudiko kailyje. Po Petrašiūnaitės parodos lygiai taip pat - ant balto sniego spjaudausi geltonos rožės žiedlapiais ir dygliais.