Atėjau, pamačiau, NUSIŽIOVAVAU - JCDecaux PREMIJA kaip simptomas ir reiškinys

Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip „kukliai“ ir lakoniškai kadaise savo gališkųjų karų versiją apibūdino didysis visų laikų literatas Julijus Gajus Cezaris.

Atėjau, pamačiau, nusižiovavau. Taip, nebūdamas jokiu Cezariu ar ciecoriumi, ar kesariu, apibūdinčiau „JCDecaux PREMIJOS“ parodą Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose (ojei, kaip tai skamba pretenzingai ir durnai!).

Iš karto pasiteisinsiu, jog žiovulys (tokia nevalinga ir truputėlį nemandagi būsena) NETURI NIEKO BENDRO su Nuoboduliu ar Jo estetika – bent jau tuo, kurį taip nuobodžiai ir estetiškai kadaise yra aprašiusi Agnė Narušytė. Žiovulys šiuo atveju atkeliavęs iš neišlikusių senojo gerojo Hėrakleito ir jo minčių, likusių varganų „Fragmentų“ (graikiškas tekstas, vertimas, įvadas ir paaiškinimai – Mantas Adomėnas, Aidai, 1995). Pavyzdžiui – šeštasis (number siks) fragmentas: „ Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką“ Arba VII: „Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką“.

Bet nevyniokime žodžių į vatą. Ir velniop tą Heraklito imanentinį hermetizmą.

Yra miglotų dalykų.

O yra labai aiškių daiktų.

Kartais mums kartais tiesiog pučia miglas.

"JCDecaux PREMIJA" yra iš pastarųjų.

Šiaip kalbantiems lietuviškai, o ir šiaip Lietuvoje (kliaunuosi asmenine patirtimi) yra trys neįkandami (kalbine prasme) barjerai. Tai 1) galerija „Cech“ (Цех), kurios pavadinimą, daug kas remdamasis angliška transkripcija, skaito ne „cech“, o „ček“ (nes ne kirilica, o lotyniškai tai yra užrašyta tsekh). Man asmeniškai sunkiai įskaitomas yra draudimo kompanijos gražiu logotipu pavadinimas: Gjensidige. O ir tas, galop, JCDecaux – kažkokia plakatų ar tapetų firmelė, sumaniusi pasipelnyti šiuolaikinio meno dėka. Na, kas yra tas šiuolaikinis menas – atskirų diskusijų reikalaujanti interliudija. Tiesiog tie žmonės (kvepiantys šampūnais ponai anoniminiais veidais) galvoja, kad tokiu būdu įsirašys į istoriją. "Cechas" šiame kontekste ne į temą (tik sunkaus perskaitomumo pavyzdys), o JCDecaux yra geras pavyzdys, kaip galima naudotis menu kaip priemone ir instrumentu savęs garsinimui. Tuomet ir didesnė publikos dalis pradeda įskaityti vardą, ir atkreipti dėmesį. Na, o menininkams - kad tik kas duotų pinigų ir dėmesio. Tokie jau jie yra. „JCDecaux PREMIJA“ šiuo atveju tartum klijuojasi į Jaunojo tapytojo prizo (švenčiančio jau dešimtmetį) estafetę. Tačiau esama vieno esminio skirtumo. JTP vis tik turi savąją ideologiją, kuri apibrėžtina labai paprastai - Tapyba. Tuo tarpu JCDecaux veikla labiau primena MO politiką, kurios ausys kyšo iš kanapių (čia tokia metafora), deklaruojant - "matykite, kokie mes esame geri ir remiame meną". Menininkams tai iš tiesų lyg ir gerai, bet tokie pinigų pamėtymai vardan gerumo primena kadaise dar tik savo veiklą pradedančio mobilaus ryšio operatoriaus akciją, kuomet Lukiškių aikštėje iš traktoriuko miniai buvo mėtomi mobilūs telefonai. ką tai turėjo reikšti ir duoti informacinių technologijų vystymuisi - niekas nežino...

Bet kalbame apie konkretų atvejį. „JCDecaux PREMIJA“ 2018 metais Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose. Šalia LSD – Lietuvos sąjungos dailininkams /paremti/. Čia – žalias jaunimėlis iš VDA. Dauguma jų – „Skulptūros“ katedros studentai, teigiantys, kad ir garsas ar klaida gali būti skulptūra. Ne vienas jų šventai tiki, kad ir vandens balutė yra artefaktas. Ne vienas jų iki šiol joja ant jaunumo arklio (paskui jie pasens ir taps klasikais – tikrais monumentaliaisiais navikais Lietuvos skulptūroje). ir viskas tai yra OK. Taip ir turi būti. Senos formos paseno, naujos medijos davė toną. Mūsų kontekste didžioji bėda slypi tame, kad viena akis nemato kitos - t.y., tiek viena, tiek kita pusė nenori, negali pripažinti kitos egzistavimo. Bet tai jau kito pokalbio tema.
Būkime konkretesniais. 
Visų pirma apie vertinimo kriterijus. Pasiekęs brandžiąją savo gyvenimo fazę (bet ar iš tiesų subrendau?) išmąsčiau, kaip reikia skirtintgai vertinti kūrinius. 1) Klasikiniai artefaktai vertintini buitiniu aspektu - tiesiog nuėję į kokią tapybos ar grafikos parodą visuomet pamąstykite - ar galėtumėte vieną ar kitą kūrinį pasikabinti savo namų "salione" prie židinio - ar jis jums, nuolat šmėžuodamas prieš akis, neatsibostų kaip pati buitis? Jeigu taip - niekuomet nepirkite ar kitaip neįsigykite meno kūrinio. Nes vėliau jį teks išmesti arba ištremti į kokį sandėliuką ar įstiklintą balkoną. 2) Šiandieninio, aktualiojo meno atveju galioja chronometrinis principas. Daugelio tų kūrinių, žinia, neįmanoma įsiboginti į savo privačią erdvę (nebent būtumėte koks nors filantropas, turintis kelių šimtų kvadratinių metrų erdvės perteklių savo kuklioje viloje ar rezidencijoje gražiai brangiame miesto-užmiesčio rajone). Ir jų suvokimas vyksta konkrečioje institucinėje erdvėje ribotą laiko tarpą. Laikas, kaip žinome, šiais laikais savo pinigine išraiška yra tolygus erdvei (na, kad ir nekilnojamam turtui ar kokiai nors transporto priemonei). Tad aktualaus meno kūrinys funkcionuoja jį įvertinus per kokias 7-10 sekundžių. Jeigu per šią laiko atkarpą artefaktas sudomina ir siūlo jį žiūrėti toliau - reiškia, - bingo, kibirkštis tarp jo ir stebėtojo įvyko. Tuomet galima gilintis ir giliau.
ŠMC, konkrečiai - "JCDecaux PREMIJOS" atveju tokį vertinimo metodą, jo privalumus ir trūkumus galima pasitikrinti lyginant ją (parodą) su kaimynystėje - didžiojoje salėje įrengta Valdo Ozarinsko retrospektyva. Pats savo kailiu pajutau, kuomet vaikščiodamas po salę ir pačioje pradžioje matydamas tik bendruosius parodinės architektūros kontūrus, pradėjau gilintis į atskiras istorijas - tekstus, objektus, fotografijas - tai įsiurbė kaip koks Platonovo "kotlovanas" (nepainioti su Platono "ola"). 
Jaunojo skulptoriaus, atsiprašau - menininko, parodos atveju tokio ping-pongo, deja nebuvo. Įlindau salėn, užmečiau žvilgsnį dešinėn, kairėn, priekin, atgal, apėjau ratelį pagal laikrodžio rodyklę ir išėjau. Tiesa, ilgėliau stabtelėjau ties Mato Janušonio dualistiniu daiktu. Jį stebėjau kokias 2 min - tad manau, jog jo atveju kontaktas užsimezgė.
Bet visuma - bejėgė...
Kodėl taip įvyko?
Pabandykime išsiaiškinti. 
Pirmas stereo-vizualus įspūdis: bendra ekspozicijos architektūra yra nepriekaištinga kompoziciniu požiūriu. Nu, neperkrauta ir taip toliau, ir panašiai.
Antras - atskiri dalykai atrodo gerai. Bet tai yra ne vieno dabartinio meno kūrinio stiprioji (ir silpnoji) pusė - tai daugiau dizaino objektai - gražūs, tvarkingi, bet keliantys žiOvulį.
Pagalvojau, kad tame ir visos koncepcijos esmė. Priminsiu, jog ši paroda pavadinta "Orumu". Apie tai sufleruoja ir plakatas ŠMC vizitiniame (pirmajame) aukšte. Jis, kaip ir dera geram plakatui, "užveža" (man jis turbūt yra vienas geriausių šios parodos kūrinių) - bet tas neo popartinis jo formatas visiškai neatitinka parodos turinio...

Orumo plakatas - geras, paveikus, intriguojantis. Su rūgščia psichodelikos ir DIY doze (bet ar tai gali tikti komerciniam projektui?) Parodos turinys, lyginant su juo - ofiso kultūros reliktas

Parodoje manipuliuojama keliais probleminiais laukais - čia esama lyg ir vartotojiškumo kritikos, ir ne-pagrįstų abejonių tikėjimu bei jo konceptais, ir, galop, kvestionuojamas tradicinis estetiškumas (kalbu apie tą didelį ir efektingą pseudopaveikslą).
Bet kažko trūksta...
Ši paroda yra tiesiog kryptingai parinkta gražių, dizainiškai nepriekaištingai parinktų daiktų sankaupa. Iš principo ir formaliai ten nėra prie ko prikibti. Bet kai pradedi gilintis - kyla daugybė pagrįstų klausimų. Pavyzdžiui - "kodėl ekranas, ant kurio projektuojamas vaizdas, yra pakreiptas?". Arba - "kodėl tas pseudopaveikslas yra atremtas ant grindų, o nepakabintas ant sienos?". Žinau, kad klausiant konkrečiai, kiekvienas konkretus autorius/autorė labai argumentuotai atsakytų. Bet vis tik tokie klausimai net neturėtų kilti... 
Manau, kad visa problema yra užkoduota amorfiniame pavadinime: "Orumas", kuris duoda neutralios zonos galimybę, bet neprovokuoja nieko kitko, tik žiOvulį. Kitas dalykas, ir tas turbūt labiausiai regima jaunosios menininkų kartos darbuose - tai yra provincialiai sočios visuomenės visuomenės kuriamas menas. Aštresnės problematikos nėra - bet ir negali būti, kuomet menininkai angažuojasi komerciniam projektui, susijusiam su verslu, pinigų - tegul tai ir būtų varganos premijėlės, pažarstymu. 

Mato Janušonio objektas - gal esu konservatyvus senas bambeklis, tačiau mane vis tik visų pirma veža vizualumas. Šis daiktas yra vizualiai paveikus - mastelis, forma, spalva.

Ir šiuo atveju aštriausiu man pasirodė Mato Janušonio objektas. Kaip sakiau - žiūrėjau į jį lygiai 2 minutes. Viena minutė buvo pašvęsta patefoninio grotuvo kontempliacijai (kadangi iš bičiulio neseniai gavau vinilinių plokštelių grotuvą dovanų, tad to mechanizmo veikimas tiesiogiai koreliavimo su asmenine patirtimi). 50 sec žiūrėjau į tą tamsų, juodąją kosminę skylę primenantį diską. O likusį laiką pašvenčiau visumos refleksijai. Nesupratau - ar girdimi neartikuliuoti garsai bei širdies bilsmai regėjosi ir girdėjosi kaip tiesioginė Yoko Ono ir Johno Lennono kūrinio citata [https://www.youtube.com/watch?v=msgL5tql3po], ar priklausė visai kito kūrinio laukui (ekspozicinėje erdvėje atskiri kūriniai vis tik nebuvo apsaugoti nuo kitų kūrinių laukų ir vibracijų), tačiau tas objektas vis tik įsirėžė sąmonėn ir tinklainėn kaip paveikus ir ne tik lauke, bet net "salionėlyje" galintis būti, žiovulio anaiptol nekeliantis daiktas