Nusivylimas ir ekstazė: Leonardas Gutauskas. Ko parodoje nebuvo...

Leonardas Gutauskas yra vienas mylimiausių mano lietuvių menininkų. Turbūt šią meilę esu įgijęs dar su mamos pienu (juokauju), nes viena iš vaikystės intelektualinių patirčių ir su ja susijęs prisiminimas yra šio dailininko ir rašytojo (labiau vertinu jo poeziją - proza, deja, man asmeniškai nėra perskaitoma, o iš eilėraščių rinkinių - na, kad ir fantastiškasis 1988-ųjų "Portretas") knygelių vartymas. "Dangaus kalvio Perkūno" išleidimo data - 1980 metai, tad buvau ne jaunesnis kaip trijų metų, kuomet varčiau ir bandžiau skaityti šį L. Gutausko šedevrą. Jam prilygsta nebent kažkas iš ano meto R. Dočkutės ar S. Eidrigevičiaus... Mistika ir paslaptis, sapnas ir "pakylėtumas" (nemėgstu šios egzaltuotos frazės, bet ji tinka sakralioje erdvėje tiesiog dvasingai kybantiems tų iliustracijų personažams) - tokiais epitetais galima apibūdinti gutauskiškas iliustracijas. 

Leonardas Gutauskas Dangaus kalvis Perkūnas (Vilnius, 1980, p. 19). 

Iš ten pat - 17 puslapis.

Paskui, kai pradėjau bręsti (o, Viešpatie, jau kažkelintame tekste rašau apie savo brandą, kartu ją paneigdamas - na, nebrendyla esu, nebrendyla!), prasidėjo vartomų knygų ir albumų sezonas. Interneto anais laikais - ne tik 9, bet ir 10 dešimtmetyje, dar nebuvo. Dar namų lentynoje buvo keletas vos ne šeimyninių albumų, į kurį tėvai klijuodavo įdomesnes iškarpas ir laikraščių ir žurnalų (taip - egzistavo toks žanras ankstesniais laikais). Ir ten, ir ten matydavau L. Gutausko darbų. Jie darė įspūdį. Vienu metu netgi norėdavau tapyti kaip jis.
Štai - keletas pavyzdžių iš tų žurnalinių iškarpų ir albuminių atvartų:

Čia iš monumentalaus ir iki šiol klasikinio Lietuvos tapybos albumo (Vilnius, 1979). "Žmonos portretas", 1974 m. (nr. 327. dr., aliejus, 130x95 cm, kaip suprantu - Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė)

"Atminimas" (1981 m.). Iš Tapybos (Vilnius, 1987) albumo (nr. 43, dr., aliejus, 150x100 cm)

"Senė, sodas" (1981 m.). Iš ten pat. Nr. 42

Pluoštelis reprodukcijų iš puikaus L. Gutausko monologo, parengto Danutės Gerlikienės kažkuriame (regis 1983 metų) "Kultūros barų" numeryje -

Psichiatro portretas. Dr., aliejus, 1982 m.

Mergaitė su mediniu paukščiu. Dr., aliejus, 1982 m.

Skulptūrų muziejuje. Dr. aliejus, 1983 m.

Ypatingai šaunus (bent padaręs įspūdį) - IV žurnalo "Švyturys" (1979, nr. 1) viršelis - 

Kompozitorius O. Balakauskas 1976 m.

Rašytojas J. Aputis 1978 m.

Senas klounas 1977 m.

Taigi žavesys, įtaka ir netgi noras tapyti gutauskiškai... Kalbu apie savo patirtis. Toks troškimas egzistavo ir studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais (tai buvo paskutinis praeito amžiaus penkmetis). Pamenu, kaip kokiame ketvirtame ar penktame kurse jautriai sureagavau į vieną savo dėstytojos profesorės Ramintos Jurėnaitės pasažą apie Leonardo Gutausko tapybą. Buvo bendra (salėje sėdėjo arti 200 studentų) paskaita (regis, kad kokia "XX amžiaus 2 pusės dailės istorija" - toks kursas). Tuo pačiu metu Vilniaus rotušėje (o gal "Vartų" galerijoje - kur LG paroda tikrąja ta žodžio prasme - tai viduramžiškos dvasios nuspalvintais piešiniais, asambliažais iš žvakių ir tapyba, kuo tikriausia prasme "nurovė stogą") veikė Gutausko paroda. Profesorė visai gausiai auditorijai (ot, vis tik turiu gerą atmintį) pasidalino savo įspūdžiais apie šį menininką, teigdama, jog "šiuolaikinio meno pasaulio kontekste jis neturi vietos". Šioji frazė man tikrai įsirėžė giliai ir ryškiai. Iki šiol galvoju - kad iš tikrųjų R. Jurėnaitė tam tikra prasme buvo teisi. Turime lokalius ir globalius menininkus. Ar ne? Bet juk Leonardas Gutauskas kapstosi giliai ir plačiai! Tad kame jo lokalumas? Čia būtų tas pats, kas pasakyti, jog Sigitas Geda yra tik Veisiejų krašto poetas... Nesutinku. Bet tokie mentaliniai metimai kartais verti dėmesio - nes priverčia kritiškai pamąstyti. Todėl priimu ir tokią nuomonę...
Bet čia nukrypau.
Vilniaus rotušėje veikia Leonardo Gutausko retrospektyva.
Kai tik sužinojau apie šį faktą, žinojau - kad eisiu į tą parodą.
Paskui, žinoma, aptingau, ir pagalvojau, kad nenueisiu. Bet perskaičiau Sauliaus Vasiliausko interviu "15min" [https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojas-leonardas-gutauskas-tylus-mano-menas-ir-taip-tegul-bus-286-1071152] ir tartum gavau petardą subinėn - nulėkiau it raketa (ar kometa) į Vilniaus rotušę - Leonardo Gutausko retrospektyvos pažiūrėti...
Ir, žinokite, nusivyliau.
Kas mane nuvylė?
Ne kūriniai. Leonardas Gutauskas yra vienas iš Lietuvos dailės istorijos aukso fondo grynuolių - aukščiausios prabos metalas ir kitaip jau nebus. Na, šioje vietoje tartum girdžiu bambančius, kad "Gutauskas jau sovietmečiu pataikavo publikai ir buvo mėgstamas anų laikų poniučių" arba "Dar ir rašytoju patapo". Bambekliai bus ar būtų teisūs, nes kiekvienas turi teisę į personalinę nuomonę. Bet vis tik galvoju, kad normaliame pasaulyje tokias parodas turėtų atidarinėti prezidentai/ės ar bent jau kultūros ministrai/ės (nebuvau atidaryme - bet dedukciškai nutuokiu, kad to nebuvo), o tuomet turėtų pasipilti ditirambai ir kritika - nes normaliame kultūros lauke reikia ir to, ir to. Juk viskas yra tik žaidimas!

Leonardas Gutauskas Žaidimai 1967 m. (iš minėtojo "Švyturio")

Be ne apie tai. Nukrypau.
Man nepatiko du dalykai: 1) atrankos ne/buvimas parodoje; ir 2) ekspozicinė architektūra.
Trumpai ir konkrečiai apie abu dalykus:
1) apie atranką. Negalima sakyti, kad jos nebuvo - ne, ji buvo. Bet matyti, kad parodai kūrinius atrinko tas žmogus, kuris norėjo, jog Leonradas Gutauskas pasirodytų blogai. Nežinau, kas buvo tuo konkrečiu kuratoriumi - galbūt net pats tapytojas, tačiau iš savo trumpos gyvenimiškos patirties žinau, kad kūrinių nei sudaromiems visą gyvenimą pristatantiems albumams, nei retrospektyvinėms parodoms negali atrinkinėti nei pats savo kūrybinį zenitą pasiekęs autorius, nei jo šeimos artimieji, nei net bičiuliai ar draugai. Tai turėtų padaryti kažkoks neutralus žmogus. Utriruodamas sakyčiau, jog L. Gutausko atveju būtų buvusi įdomi intriga, jeigu pamatytume mano minėtosios Ramintos Jurėnaitės įvykdytą atranką - tokį gerą, stiprų Cezario pjūvį... Bet, pasižvalgęs po MO muziejaus (kuris savo atranka - manau, kad tai nebus jokia paslaptis, visai nėra pono Butkaus rinkinys, o labiau R. Jurėnaitės subjektyvių požiūrų sąlygota kolekcija - ir tai nėra blogai, tai tik mūsų visų skonių reikalas - bet minėtąją instituciją vertėtų vadinti ne MO ar MŪ, o RJ ar JU vardu) rinkinius, pamačiau, kad net ir ten nėra pačių geriausių Leonardo Gutausko darbų. Įsitikinkite - http://www.mmcentras.lt/autoriai/leonardas-gutauskas/441. Turime vėlyvą ir gana išskydusį (formos, plastikos prasme) ir vienpusį Gutauską. Šioje, Rotušės parodoje yra analogiškai. Pirmas aukštas yra tragiškas (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis), kuomet matai tą patį Moters ir Kūdikio motyvą, pasikartojančią, tačiau skirtingais pilkais potėpiukais užtaškuotą kompizicinę schemą. Tai atrodo nykokai (nors ir suprantu Autoriaus intencijas, jo norą tapybiškai medituoti), o galop, pasivaikščiojus po visą aukštą, išvargina. Antrajame aukšte vaizdas yra geresnis - ten esama tų klaiskinių 7-8 dešimtmečių kūrinių, tačiau juos užgožia tie visi taškeliai ir pilkuma. Ne, negali pats autorius atrinkinėti darbų savo parodoms. Tuo jau seniai esu įsitikinęs, po susidūrimų su įvairiais vyresnėms kartoms astovaujančiais menininkais - pradedant KV, baigiant VŽ...
2) apie ekspoziciją. Galbūt tas atrankos faktorius neatrodytų tokiu reikšmingu - "sueitų" net ir tos pasikartojančios madonos su kūdikėliais ir taškeliais, jeigu parodoje nebūtų tokio vizualaus pertekliaus. Nesu minimalistas ar puristas, laikausi požiūrio, kad tapyboje ant vienos sienos galima kabinti ir tik vieną, ir kur kas daugiau kūrinių (gal net palaikau tokį požiūrį), tačiau tie paveiksliniai traukinukai vis tik slopina ne tik pačių atsikirų kūrinių jėgą, bet ir žiūrovų kantrybę. Geriausiu pavyzdžiu būtų oficialiajame plakate esantis L. Gutausko kūrinys - toji Madona, kuri ekspoziciniame chaose pranyksta (it koks Sokratas minioje), tačiau būdamas autonominiu ir neužgoštu vienetu - net ir skiatmeniniu pavidalu kalba iš esmės.
Štai - toji afiša:

Leonardo Gutausko parodos plakatas

Ir kūrinys joje skamba, dirba, daro poveikį.
Tad koks moralas? Savajame opuse, impresijoje ir personalinių įspūdžių apie Leonardą Gutauską pasidalinime neįdėjau "aktualiųjų", parodoje matytų kūrinių - tai paveikė ir labai merkantilus faktas - šeštadienį, kuomet ėjau, norėdamas pasifotografuoti parodą, pabučiavau užrakintas duris - nes Vilniaus rotušėje eilinį kartą vyko "uždaras vakaras" (žinome mes tuos kromelius). Tačiau esminių, chrestomatinių, klasikinių Leonardo Gutausko - stipraus, įdomaus, ryškaus lietuvių menininko kūrinių ten nelabai ir pamačiau (dėl atrankos bei eksponavimo "kliauzų"). Tad čia, šiame tekste, įdėjau bent žiupsnelį to, ką matau savo akyse, galvodamas apei L. Gutauską...

***

Kokia yra Gutausko stiprybė ir jėga? Žinoma, kad įvairovė. Tad net ir šis parodinis atvejis bei mano "nusivylimas" negali būti traktuojamas rimtai. Gutauskas yra tas autorius, kuris visuomet turi stiprų potencialą pokyčiams. Vieną kartą jis gali nuvilti ar tapti asmeninio nusivylimo šaltiniu (čia panašiai kaip eiti į kokios nors klasikinės roko grupės koncertą ir tikėtis to, ką jauti klausydamas jų LP ar CD). Gutausko tapyba - tai ir potėpis, ir spalva (šie dalykai smogia galvon kaip koks Toro kūjis), ir mistika, ir tikėjimas (na, kai kas tokių dalykų gali nepriimti), ir cukrus, ir druska, ir purvas, ir auksas - viskas, ko reikia gyvenime ir mene...