Nežinau ir neprisimenu kokiam - lauko, ping pongui ar gal net badmintonui. Lyg pirmajam, nes, pasak A.Kuro (taip, tai buvo jis), tapyboje kaip ir tenise - svarbiausia yra taisyklės ir garsas "pokšt", išgaunamas kiekvieno smūgio metu.
S.Maslauskaitės tapyba taip pat prilygintina tenisui, nes 1) taisyklių joje tikrai esama. Ir netgi per daug!
Stilistiškai - tai ne kas kita, o tas pats nuvalkiotas, purvinasis VDA tapybinis akademizmas, net iki šiol propaguojamas tamsiuose ir klaidžiuose buvusio bernardinų vienuolyno koridoriuose. Tai, kad aptariama autorė pranciškoniškas celes pakeitė karmelitiškomis, esmės per daug ir nepakeitė - tapyba išliko tokia pati, kokia buvo prieš N metų.
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kiti (t.y. kolegos tapytojai) jau seniai išaugo iš tų, atsiprašant, prikakotų kelnaičių (kalbu čia tik apie spalvinius santykius!) ir bando savo jėgas ryškiaspalvių palečių ir plaunamų teptukų fronte (vos nepasakiau "alkofronte"). Kiti tose kelnaitėse taip ir nuvyto, nepajėgę suprasti kas tai yra tapyba, kam ji reikalinga ir su kuo ji valgoma. Šie pastarieji savo jėgas bando kitose profesinėse srityse ir ideologinių vertybių kamerose (kalbu apie saugojimo kameras, įkūnijančias talentų užkasimą į žemes - pasak JK, o ne kalėjimo kameras).
Akademizmo S.Maslauskaitės tapyboje yra tikrai per daug - jis (bent mane, atvargusį 6 ir net daugiau metų toje pačioje Akademijoje - nors labiau linkęs vartoti senąją Instituto kategoriją) šiek tiek erzina. Bet kartu ir guodžia bei ramina...
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kitiems taip ne(be)tapant, tai natūraliai virsta didele vertybe!
Aš, pavyzdžiui, tikrai vertinu dažų kvapą ir, svarbiausia, jėgą, kurios dėka S.Maslauskaitės tapyba virsta jau net ne tenisu, o tikru futbolu ar regbiu. Nors labiausiai tai lygintina su stipriu kamuolio spardymu į sieną (vaikystėje pats tai esu ne kartą daręs ir gal todėl veikia šiokie tokie sentimentai).
Šios jėgos - impulsyvios ir net neapskaičiuotos (tai dar primena ir "kuvaldos" daužymą į akmenį) bei subtilybių (visokiausių niuansų, elegancijos ir gerų tapybinių manierų) trūkumo dėka S.Maslauskaitė neabejotinai gerai ištapytų kokio nors vienuolyno ar bažnyčių sienas. Net keista, kad gerus santykius, švelniai tariant, su KB palaikanti menininkė iki šiol nepasinaudojo tokia proga. Norėčiau pamatyti maldos namus, kurių sienos, lubos ir net gal rūsiai būtų išdažyti tokiais visais Izaokais, Dovydais ir Sauliais, Jeronimais ir Pranciškais. Ten jie turėtų daugiau oro nei siauruose paveikslų rėmuose, ten jie veiktų taip, kaip turi veikti - energingai (nes nutapytieji personažai tikrai turi jėgų - kaip ir pati autorė) ir, kartu, pamaldžiai. Lyginant su visa manieringa, kičine ir sladžia nūdienos bažnytine daile, tai būtų kažkas, prieš ką vertėtų tarti barokiškai - OHO.
Iš kitos pusės - žinat kaip tūlas motyvuotas ateistas ar antiklerikalas bei indeferentas žiūri į bet ką, susijusį su tikėjimo klausimais ir problematika, toks poelgis (ėjimas profaniškon viešumon) regisi kaip vykusi konceptuali provokacija, netgi savotiškas tikėjimo išpažinimas (ko natūraliai Bažnyčia ir šventieji tikisi iš bet kurio nario) vizualinėmis priemonėmis.
Tai, kad toje tapyboje, lyg iškarpytoje freskoje, deklaratyvumo ir lozungiškumo yra daugiau nei dvasingumo (žiauriai nuvalkiotos ir abejotinos kategorijos, besislepiančios už gestiško teatrališkumo ir aptarto jėgų antplūdžio - kartais visai nesuvaldyto ir nereikalingo, neretai mechaniško iki abuojumo) gal neturi ir stebinti. Juk bažnyčiose ne tik esama, bet ir reikia tokio meno, kuris atliktų nepaprastai-paprastą agitacinę funkciją...
Tad ir S.Maslauskaitės tapyba įgautų savo tikrąją jėgą ir paskirtį, išeidama iš uždarų, išrinktiesiems ir nepašvęstiesiems dedikuotų erdvių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą