SIRENŲ ŠNIBŽDESIAI: Danas Aleksa ir Remigijus Treigys J.Meko vizualiųjų menų centre

 Eidamas nuo Maironio gatvės į Jono Meko vizualiųjų menų centrą (ko? – ogi pasižiūrėti Manilos, tiksliau – Dano Aleksos ir Remigijaus Treigio parodos MANILA IS CALLING YOUR NAME), trumpam stabtelėjau prie nuolatinio savo sustojimo taško – knygų mainų inkilo Tibeto skvere. Pustuštėje lentynoje gulėjo Jameso Joyce‘o „Ulisas“ (1 knyga, 1–12 epizodai, iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius). Folianto viršeliai buvo stipriai apgraužti pelių, žiurkų ar net šunų (matėsi galingų dantų pėdsakai). Tad natūraliai šis klasikinis romanas, įsidėtas į krepšį, pasąmonėje pradėjo veikti kaip tiesioginis ar netiesioginis kelionės vadovas po parodą.

MANILA IS CALLING YOUR NAME – iš tiesų yra kelioninė paroda. Ir paroda apie kelionę. Ar keliones. Ar mega-keliones. Apie tas archetipines trajektorijas, kurias nukeliauja kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis būtų Danas Aleksas/Remigijus Treigys, ar Ulisas/Odisėjas ar šiaip iš taško A į tašką B, gimimo–mirimo maršrutu kursuojantis bet kuris ir bet kas iš mūsų.

Būtų jau net banalu sakyti, kad visokių ten pandemijų ir totalinių karantinų metu ši paroda – kurios protagonistas vaikšto niekuomet nelankytos Filipinų sostinės gatvėmis, internetu užsisakinėja viešbučio numerius (ir net gauna „fydbeką“) veikia kaip kokia vizualinė epopėja, konceptualus žvilgsnis į Edeną per virtualią rakto skylutę į realiai egzistuojančią nepasiekiamybę.

Fizinė ekspozicijos (ir parodos) struktūra yra labai aiški ir paprasta. Tai nerodo jos primityvumo, o atvirkščiai – ypač kruopštų, tiesiog deimantiškai precizišką požiūrįį į kiekvieną detalę. Net vizualios šiukšlelės projekcijoje čia atrodytų kaip tiesioginė nuoroda į išmaniojo įrankio, kuriuo naudojasi Manilą siekiantis pasiekti, įveikti ir palikti vartotojas, ekrano įtrūkimai. Arba, kaip sakytų, kai kurie autoritetai, plastiniu mazgu ar tiesiog kamertonu perskaitant parodos turinį ir formą galėtų būti virš galvų kabantys laidai („Man pavyko viską sujungti į vieną rozetę“, – prisipažįsta parodos kuratorius ir vienas iš autorių Danas Aleksa; vos neparašiau – Danas Ulisas...). „Tokie laidai, jų raizgalynės, yra vienas iš skiriamųjų Manilos padangės ypatumų“ (čia vėl to paties Manilą per ekraną ištyrinėjusio Odisėjo žodžiai).

Struktūra yra dvilypė. Tai lėmė ir parodos būtinybė ir mimikrinio prisitaikymo pobūdis. Pirmoji erdvė, kirtus uždangą – „out“ arba eksterjerinė, antroji – „in“ arba interjerinė.

Pirmojoje gardelėje toną diktuoja ir foną kuria (šalia natūralių Manilos miesto garsų įrašo) urbanistinis landšaftas – internetinėse erdvėse aptikta ir atsisiųsta programa, pateikianti precizišką Manilos brėžinį (bet tik brėžinį!). Šiam žvilgsniui iš dangaus ar dedališko paukščio skydžiui trimatiškumo iliuziją, vaizdinį kūną suteikia Remigijaus Treigio nuotraukos. Treigiškos, kaip visuomet – savo ūkanotu tapybiškumu tartum sufleruojančios, kad maniliška gali būti ir Klaipėda ar Vilnius, Londonas ar Niujorkas...

Vaizdo detalė I-ojoje salėje. Danas Aleksa (ir mes) žvelgia/me į Manilą iš viršaus. Kaip kokie Dedalai –įdomu, kad Joyce'o Ulise veikia Stivenas Dedalas...

Remigijaus Treigio miestai ir jų detalės – visuomet paslaptingos, šiekt tiek romantiškos ir spinduliuojančios vienatvę. Nesvarbu ar Maniloje, ar Milane tai vyktų...

Antrajame kambaryje Danas Aleksa atkuria per booking.com programėlę aptikto buto („Patalpa kaip patalpa, tokia būtų ir kokiame nors Milane“) bendruosius struktūros ruožus. Tam pasitelkiamas ir 3D modelis monitoriuje (kažkodėl akyje įstrigo ir atmintyje išlikos unitazas kaip vos ne svarbiausias interjero akcentas – bet juk skrandžio reikalai yra vienas svarbiausių kelionės dalykų), ir kažkodėl lovos baldakimą ar operacinės stalą primenanti metalinė struktūra, perteikianti originalų to vieno konkretaus Manilos kambario dydį. Nedidelė vienišo keliautojo celė-vienutė, kurioje lovas apvelka ir pakloja vėlgi Remigijos Treigio vaizdai – jo kultinė lova.

Šios parodos atveju menininkų duetas veikia kaip aristoteliškoji substancijos-akcidencijos perskyra – savistovios būtybės ir nesivastovios, esančios dėl kažkieno kito, koegzistancija. D. Aleksa kuria ar atkuria tai, kas egzistuoja savaime ir autonomiškai (Manilos kaip realaus ir tariamo, įsivaizduojamo miesto struktūrą), o R. Treigys tą, kas veikia per kitką (nes jo vaizdiniai gali būti minėtojo kambariuko principu – ir Maniloje, ir Milane, ir kokioje Manilvoje – yra toks miestas Malagos provincijoje Ispanijoje). Lygiai taip pat būtų galima tarti, jog tokia dvilpypė abiejų menininkų taktika primena dvejopiškus, bet tarpusavyje priklausomus Joyce‘o meninio vaizdavimo metodo principus – atspindėjimą ir įsiskverbimą.

Kambarys iš Manilos...

"Aleksiška" to kambario struktūra (metalinis karkasas pirmajame plane) ir "triegiška" lova (ant sienos)

Dar pagalvojau, kad verta atkreipti dėmesį į paties Dano Aleksos išpažinimą apie tai, kaip atsirado ši paroda. „Nuobodžiaudamas pirštų galais slampinėjau Manilos lūšnynų siauromis gatvelėmis. Iš šiapus liečiamo ekrano stebėjau sustingusį miestą, jo žmones. Iš atminties iškilo Remigijaus Treigio fotografijose pakibę atminties „renderinimai”. Kitą dieną pasitikrinęs paštą radau Booking.com algoritmų specialiai man parengtus kelis nakvynės pasiūlymus Filipinų sostinėje: „Manila is calling your name!”. Juk ar tai neprimena minėtojo Uliso nuotykio su sirenomis – kuomet plaukiant per šių giesmininkių salą, ir smalsumo genamas bei norėdamas išgirsti pražūtingų mergelių giesmių, savo įgulos jis paprašė pririšti prie laivo stiebo, o pačiai irkluojančiai įgulai vašku užsiklijuoti ausis.

Regis, kad kažkoks algoritmas ar tykiosios Manilos sirenos per elektroninį paštą sušnibždėjo Danui Aleksai, kviesdamos atplaukti į savo ar bent jau Lusono salą. Ir tik neaišku kas menininką pririšo prie jo laivastiebio – įgulos narys Remigijus Treigys, galerija/galera, auditorija/žiūrovai ar ta pati nelemtoji epidemiologinė/karantininė/ situacija.

FIKCIJA IR REALYBĖ: kelios metodinės pastabos kaip galima užsiauginti (ir iššvaistyti) simbolinį dailininko, menininko, tapytojo kapitalą

 Įsivaizduokite, kad nusprendžiate tapti dailininku. Ne, – ne menininku, nes pastaruoju gimstama, o ne tampama, o būtent dailės – vaizduojamosios ar taikomosios, atstovu. Tapytoju, grafiku, tekstilininku, vitražo ar freskos–mozaikos kūrėju. Tokiam reikalui, Jūs, žinoma, labai atsakingai ruošiatės. Lankote parengiamuosius kursus pas kokį nors patyrusį mokytoją, nuo ryto iki vakaro zulinate pieštukais kubus ir piramides, gipsines Artemides ir „muliažinius“ Apolonus, turgavietėse ar autobusų stotyse škicuojate judančius žmones bei jų aplinką. Tuomet pasirinkę Jums tinkančią meno mokyklą – kokią nors akademiją, technikumą ar kolegiją, stojate. Konkursas nemenkas – aštuoni žmonės į vieną vietą, bet Jūs tam buvote pasirengę. Valstybės finansuojamoje pozicijoje (priešingu atveju eikvojate nefiktyvų, o realų savo kapitalą) studijuojate penkerius (senesniais laikais) ar ketverius metus (mūsų dienomis), savo profesionalumą įtvirtindami papildoma dviejų metų magistrantūros doze. Jeigu motyvacija būna nedingusi, o studijų aplinkoje atmosfera kolegiškai draugiška ir intymiai paslaugi (senovėje pirmine to sąlyga buvo nesivėlimas į jokius ten #MeToo skandalus), Jūs gal net tampate menų doktorantu, kelis metus gaudami profesorių atlyginimus gerokai viršijančią stipendiją. Galop, tapdami diplomuotu savo srities specialistu, pradedate gyventi laisvą ir įvairiapusį dailininko gyvenimą. Kaip sakė vienas rusų „peredvižnikas“, „jeigu norite kiekvieną dieną dirbti patinkantį darbą, tapkite dailininku“. Jūs rengiate parodas (sakyti nereikia, kad Jūsų paveikslai yra mėgstami auditorijos, – net žurnalistų Jums nereikia tampyti už skvernų, kviečiant į vernisažus ir prisistatymus) ir pardavinėjate paveikslus. Pasistatote erdvią studiją su tam pritaikytas langais – nes būdamas tapytoju (vis tik orientuokimės į šią vaizduojamosios dailės discipliną) vertinate tik kūrimą natūralaus apšvietimo sąlygomis. O galbūt valstybė ar koks turtingas mecenatas Jums pastato dirbtuvės pastatą su net įrengta ekspozicijų salyte (čia žingeidžiai publikai demonstruojate savo naujausius, dar šlapius paveikslus). Jus mylintys ir atsakingas pareigas visokiausiose ekspertų komisijose ir žiuri užimantys dailėtyrininkai ir dailės kritikai Jums parūpina kasmetines stipendijas, nacionalines, Ministro Pirmininko ir Kultūros ministerijos premijas. Vieną dieną šalies Prezidentas į Jūsų gerą, brangų, gal ir blizgantį žydros spalvos kostiumą įsega Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordiną. Kai numirštate, per nacionalinės televizijos transliuojamas žinias vienai minutei dedikuojamas nekrologas su nespalvota (kad visi matytų, jog Jūs tikrai palikote šią ašarų pakalnę, tačiau Jūsų darbai neabejotinai yra amžini), tačiau kruopščiai parinkta fotografija. Joje atrodote kilniai, su į šoną šiek tiek pasuktu valingu smakru ir dvasingai spinduliuojančiomis akimis. Diktorius iškilmingai, dramatišku tonu išvardina Jūsų nuopelnus. Palaidoja Jus, be abejo, Menininkų kalnelyje, šalia kitų garbių ponų ir ponių. Vėliau iškyla granitinis paminklas (jį sukuria koks nors ne ką mažiau žinomas autorius, gal net irgi nacionalinės premijos laureatas ar bent kandidatas). Jūsų gimimo diena kas šimtą metų pažymima parodomis Nacionalinėje galerijoje ir įvairiuose privačiuose muziejuose (kurie apdairiai, dar Jums esant gyvam, nusiperka ne pačių prasčiausių kūrinių).

Ši aprašyta situacija, žinoma, yra fikcija. Ne taip šiais laikais funkcionuoja dailininkų parengimų sistemos. Kitokie dėsniai galioja ir viešajame gyvenime, – tame kontekste, su kuriuo susiduria, kuriame gyvena ir kuria tapytojai, grafikai, tekstilininkai ir t.t. Tačiau vienas dalykas yra aiškus. Kiekvienas dailininkas, o net ir menininkas, turi būti sukaupęs savo SIMBOLINĮ KAPITALĄ. 

 

Tam, kad nenuvairuočiau į šoną ir neprisigrybaučiau, specialiai pasitikrinau kas tai yra. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (esančioje ir internete, adresu https://www.vle.lt/straipsnis/simbolinis-kapitalas/) šį dalyką labai išsamiai yra aprašęs Gintautas Mažeikis. Turbūt ne be šiokios tokios prancūzų sociologo, poststruktūralisto Pierre‘o Bourdieu įtakos. Geriau neišeitų ir pasakyti (prašau atleisti už ilgą citatą, tačiau kiekvienas sakinys čia turi simbolinio aukso vertės) : „Simbòlinis kapitãlas, – sukaupti ir nuolat atnaujinami populiarumo ištekliai, kylantys iš viešo pripažinimo – garbės, kilmės, rango, socialinio statuso, prestižo, vartotojų pabrėžiamų kitų ypatybių. Simbolinio kapitalo sąvoka susijusi su istoriškai ilgą laiką puoselėtu socialiniu statusu, reputacija, pripažintų asmenų vardais ir titulais. Viešo populiarumo augimas ir kaupimas lemia simbolinio kapitalo didėjimą. Simbolinį kapitalą plėsti padeda populiarinimas ir pripažinimo cirkuliacija. Simbolinis kapitalas susijęs su kultūrine verte, kultūriniu kapitalu – simbolinis kapitalas įkūnija jį, suteikia jam autoritetą. Simbolinio kapitalo cirkuliacija ir didinimas yra panašūs į prekės ženklo populiarinimą ir rinkodarą, nes abu atvejai priklauso nuo tam tikros institucijos gebėjimo garantuoti pripažinimą, bet skiriasi žmogaus autoriteto dinamikos požiūriu“.

Sukaupus simbolinį kapitalą, aukščiau išdėstytoji fiktyvi istorija galėtų tapti realia. Jeigu pats žinočiau – kaip tai padaryti, nespaudinėčiau kompiuterio klaviatūros, o investuočiau į savuosius kultūrinius ir dvasinius išteklius. Manau, kad jie tiesiogiai koreliuotų su finansinėmis vertybėms, tad turėčiau galimybę savo namų (atsiprašau – rūmų) aplinkoje laikyti bent porą literatūrinių vergų. Vienas iš jų skaitytų mano genialias mintis (besiformuojančias mano smegeninėje simbolinio kapitalo dėka, nes juk viskas yra susiję), kitas užrašinėtų, spausdintų ir platintų.

O jeigu rimtai – tai ko reikėtų jaunesniam ar vyresniam tapytojui, menininkui, dailininkui, kad jis pradėtų krautis tą savo simbolinį kapitalą?

Pirmiausia reikia tikro kapitalo. T. y. – pinigų. Pačių tikriausių eurų, dolerių, svarų sterlingų ir/ar kitos konvertuojamos valiutos. Lengviausia yra tiems, kurių tėvai, sutuoktiniai, meilužiai (na, ir meilužės...) yra pakankamai pasiturintys. Tokiu atveju geras išsilavinimas (gal net kur nors Paryžiuje ar Londone) yra garantuotas. Akademiškai piešti bei tapyti ne vienoje dabartinių Vakarų pasaulio aukštųjų meno mokyklų jau gal ir neišmokytų (tokiam reikalui reikėtų rinktis konservatyvesnes ugdymo įstaigas – kur nors Florencijoje ar net Peterburge), bet kaip menininką su pirmuoju simbolinio kapitalo indėliu suformuotų būtinai. Žiniasklaida automatiškai daugiau skirtų daugiau dėmesio svetur, o ne Tėvynėje besimokančiam ir gal net gyvenančiam tautiečiui. Jeigu taip neatsitiktų – irgi ne bėda. Tam juk ir yra pinigingų artimųjų. Jie viską nupirktų ir pasamdytų:

•  dėmesį ir meilę, viešuosius ryšius ir marketingą;
•  kritikų palankumą bei padlaižiavimą (kai kurie iš jų, už konkrečias kapitalų išraiškas dirbantys kritikai net patys yra praradę savo simbolinius kapitalus);
• ir gal net ne minutę (kaip minėtasis nekrologas), o kelias minutes eteryje užimančią reklamą;
•  taip pat prestižines galerijas, dažų ir drobių, stilingų drabužių;
• galop – atostogas Nicoje ar Maldyvuose.

TIKRIEJI PINIGAI YRA ESMINIS SIMBOLINIO KAPITALO GARANTAS! (Jei jų neturite, net negalvokite apie kokius ten menus ar, juo labiau, simbolinius kapitalus).

Bet jeigu Jūsų artimoje aplinkoje turtingų žmonių nėra, o giminaičio iš Amerikos palikimas nėra numatytas žemiškuose Dievo planuose, tereikia pasikliauti savo jėgomis ir nuovokumu. Pavyzdžiui, galite įsidarbinti „furistu“ ar kasininku prekybos centre (kai kurie žmonės iš meno, kultūros ir akademinio pasaulių yra įsitikinę, kad laisvomis nuo tokių darbų akimirkomis taip pat galima sėkmingai kurti – tokie net springdami aiškina, transliuoja dvigubo gyvenimo ir sekmadienio meno privalumus – bet patys jie to nėra patyrę) ir per kokį dešimtmetį, sistemiškai taupant, galite sukaupti nedidelį, bet ne visai simbolinį kapitalą. Šio dėka toliau katapultuotumėtės į prestižo orbitą.

Galimas dar vienas sprendimas (finansinio nepakankamumo atveju). Bandyti užsidirbti pinigų savo kūrybos dėka. Tai dailininko profesionalo kelias.

Galimos kelios strategijos: –

Viena iš jų – institucinis ėjimas. Savo talentą sujungus ir sužiedavus su kuria nors simbolinį kapitalą jau turinčia įstaiga (pavyzdžiui, galerija), ir nebijant tapti šiokiu tokiu tos organizacijos pastumdėliu (asmeniškai esu patyręs atvejų, kuomet menininkai, atsiprašant, net pirstelėti negali neatsiklausę juos kuruojančios įmonės), simbolinės įplaukos nenumaldomai kaupsis it koks pensijų fondas. Kūrybine prasme, jeigu institucija pasitiki Jumis kaip sutuoktinis ar sutuoktinė, didelių vidinių dramų ir prieštaravimų neturėtumėte jausti. Jeigu Jums pradeda diktuoti – ką ir kaip daryti ir Jūs nuolat norite kažką pasiųsti necenzūriniu vektoriumi, tuomet iškyla herakliška ar pasakų („Į kairę eisi – galvą prarasi, tiesiai – karalaitę sutiksi...“) verta dilema. Rinktis tenka visą gyvenimą. Simbolinis kapitalas ar tikrosios vertybės... Rekomenduočiau nelaužyti galvos ir rinktis simbolinį kapitalą.

Kitas būdas irgi dvelkia šiokiu tokiu parsidavimu. O gal ir ne. Socialinių studijų ir tinklų dėka išsianalizavę, kas patinka tūlam meno vartotojui, Jūs galite daryti komerciškai angažuotą meną. Jeigu Jūs save laikote dvasinguoju idealistu, tokia veikla Jus gali trikdyti (tokiu būdu link hipochondrijos ir lėtinio–buitinio alkoholizmo – vienas žingsnis). Tačiau išsiugdę mazochistinius polinkius ar tiesiog mėgstantys kurti ir kokį nors kičą, didelių problemų neturėtumėte patirti. Feisbukuose ir instagramose Jūsų kūryba pelnytų daugybę „laikų“ ir patiktukų, o per juos, it kokia komposto krūva, formuotųsi simbolinis kapitalas. Žmogiška, paprasta, elementaru.

Gal labai buitiškas pastebėjimas, tačiau viena iš būtinų simbolinio kapitalo sąlygų yra geri batai ir sutaisyti dantys. Pats asmeniškai niekuomet nebūsiu simboliniu kapitalistu vien dėl asmeninių savybių. Neretai išgirstu pastabas: „Kodėl toks rūstus?“ (arba – „Susiraukęs“). Ir nepaaiškinsi žmonėms, kad sieloje šypsausi tik koks dantų pastos reklamos aktorius, jog tai tik mano išorinis luobas. Avalynė, kaip ir tas minėtasis žydras kostiumas, taip pat veikia kaip įnašas į simbolinę asmeninę sąskaitą. Pats mėgstu mano varliškai iškrypusias pėdas atitinkančius driskius, o ne kokias ten „lakierkas“. Dėl to ir neturiu simbolinio kapitalo....

Tiesiog pravartu būti komunikabiliam, nerašyti atvirų ir kvailų komentarų (ypač pavartojus alkoholio) virtualiųjų patrulių ir skundikų kontroliuojamuose socialiniuose tinkluose ir vietinėje žiniasklaidoje. Geras ir etiškas elgesys, viešosios opinijos laikymasis tiesiogiai koreliuoja su simbolinio kapitalo augimu. Ir priešingai – Kanto kategoriniam imperatyvui prieštaraujantys veiksmai grasina greitu, beveik savaiminiu simbolinio kapitalo išvaistymui. (Nebent turint tikrųjų pinigų, galima nieko nepaisyti!).

Remiantis pirmojoje, įvadinėje pastraipoje išdėstyta istorija kaip prielaida ir priežastimi, reikia pastebėti, kad simbolinis kapitalas iš tiesų egzistuoja. Ir jį įmanoma išauginti. Jeigu ankstesniais laikais profesoriai sakydavo, kad baigęs Institutą ar Akademiją žmogus tą savo simbolinį kapitalą užaugina per dešimtį metų (šiuo periodu tariamai negalima net parodų rengti, o ir šiaip viešumoje rodytis), tai dabartiniams menininkams yra kur kas paprasčiau. Simbolinį kapitalą jie įgauna mokyklos–galerijos–kuratorės/iaus ir savojo talento (saviraiškai, komunikavimui, vadybai) dėka. Bet kuris jaunas menininkas mūsų dienomis turi mažesnį ar didesnį simbolinį kapitalą. 

Bet jeigu pažiūrėtume rimtai ir be jokių ironizavimų, tai tektų pripažinti, kad simbolinis kapitalas yra tiesiogiai priklausomas nuo kelių dalykų. Seniau būčiau akcentavęs vieną sąlygą, dabar manyčiau, kad svarbesnė yra kita. Taigi – vis tik gebėjimas komunikuoti yra vienas svarbiausių dalykų. Tai ankstesniais laikais surūgėlis–intravertas galėjo tikėti savo išlikimu po šiuo žydru dangaus skliautu. Šiomis dienomis gebėjimas šypsotis ir maloniai pasakoti apie save bei savo darbą – vienas pagrindinių atskaitos taškų. Tada – visokie marketingai ir su pardavimais susiję dalykai. Ir tik galop – profesionalumas imanentinėje meno sferoje.