Blogis gal ir nugali civilizaciją, bet naktis viską atkariauja: Pauliaus Aničo tapyba

Pradžioje galvojau, kad tas paveikslų "traukinukas" lyg trukdo žiūrėti, bet paskui supratau, kad tai yra grynai kinematografinis - kinetinis judesys, savotiška animacija, kur vaizdai keičiasi, o esmė - ne.

 Kažkada (tingiu ir nenoriu netgi tikrinti, nes galiu nusivilti) vartant legendinius L. Šepečio "Modernizmo metmenis" šių eilučių autoriui didelį dėmesį padarė čiliečių tapytojo Roberto Matta kompozicija "Civilizacija nugali blogį". Bandžiau "gūglintis" ir kitaip tikrintis, tačiau, regis, kad tokio pavadinimo ir kūrinio niekur neaptikau - įtariu, kad šis matytas vaizdas buvo laisvo lietuviško vertimo variantas. Man padarė įspūdį labiau ne pats kūrinys - ką ten iš padūmavusios reprodukcijos (kai kurias atvejais net pagerinančios artefaktą) nuspręsi, bet ideologiškai ir propagandiškai įtaigus ir deklaratyvus konstatavimas.

Pauliaus Aničo atveju analogiškai.

Bet pradžioje pasakysiu, kas yra Paulius. Šiandien, kai sėdėjau prie "Krematoriumo" ir rūkiau savo dovanų gautą kubietišką cigarą (CORONAS MAJOR), prie manęs su dviračiu privažiavo žolytę rūkantis studentas.

- Kaip apibrėžti - kas yra Paulius Aničas? Poetas? Tapytojas? Menininkas? - provokatyviai paklausė jis.
- Kino Kompanija Nebūtis, - atsakiau.
- Cha-cha-cha! Kas tai yra?
- "Feisbuko" "nikas", - paaiškinau.

Bet "Kino Kompanija Nebūtis" pakomentuoja ir padeklaruoja, kas yra Pauliaus Aničo tapyba. Taip, čia esama ir nebūties, ir kino, ir studijos (tų daugiasluoksnių lygmenų).

Tai tapyba, kur tamsose (beje, yra toks 1941-ųjų Mattos darbas "Nakties puolimas) skendi pavidalai. Tarp tų pavidalų gali būti bet kas: 1) plėšikas, 2) moteris pavėsyje netoli savo buto, 3) arbatinukas vyno, 4) sirupo gamyklos viršininkas; galop 5) chicago bullshit ar 6) herikas daktaras. Tai vis yra smagūs tapybos darbų pavadinimai.

Darbų pavadinimai - kaip ant delno - tai yra - geležinės lentynėlės.

 Dėl nr. 6) tai atidarymo metu viešai pademonstravau savo ne-kompetenciją, paklausdamas - "kas yra tas 'herikas'?". Pasirodo - toks heroinas... O aš galvojau - korektūros klaida...

Herikas Daktaras ir virš jo gyvatiškai išsirangę laidai bei vamzdis. Visa tai pamena Trainspotting (filmą ir ypač kiną)

.

Bet grįžkime į tapybą! Kaip taikliai pastebėjo pirmasis parodos lankytojas - tapytojas Gustas Jagminas:

- Čia tose tamsose veriasi erdvės.

Taip ir yra! Taip čia ir yra. Pauliaus tapyboje veriasi ne tik erdvės, bet ir spalvos. Ir pagalvojau, perfrazuodamas, jog blogis gal ir nugali civilizaciją (pasak Roberto Mattos ar Liongino Šepečio), bet naktis viską atkariauja (perfrazuojant tą patį Mattą ar komentuojant Paulių Aničą).

Pauliaus Aničo tapyba gerai žiūrisi (toje tapybinio kulkosvaidžio juostoje) ir suporuotais šūviais - 

Pasimatymas ir iškilmės pas kiaušingalvį

Arbatinukas vyno ir galva

Sirupo gamyklos viršininkas ir chicago bullshit

Bet galima žiūrėti ir po vieną - tuomet veikia spalva kaip koks eteris ar herikas - 

Puikus susidūrimas

Moteris pavėsyje netoli savo buto

Seni geri pažįstami arba koja be bato: lietuvių tapyba Estijoje

Kuruojama reprezentacinė paroda yra "kietas riešutėlis". Kuo tikriausiu akmeniu tas riešutėlis virsta tuomet, kai tai būna "'kuruojama' institucine paroda" ("kuruojama" įdėjau į kabutes todėl, kad institucinės parodos kuratorius visuomet veikia ir egzistuoja kaip tam tikras vergas, tarnas ar tiesiog kekšė, vykdantis tam tikrų institucijos sraigtinių klerkų užgaidas ir kaprizus - sakau, rašau tai, kliaudamasis savo asmenine patirtimi).

Na, tad šiuo atveju tik tereikia pasidžiaugti, jog tai nebuvo institucinė paroda. Nors ir vyko labai svarbioje Estijos menui įstaigoje - Tartu Kunstimaja ("Tartu dailininkų sąjungos") galerijoje. Tačiau visą projektą inicijavo du laisvi ir nepriklausomi, su Estija ir Lietuva susiję, savotiškais tarpininkais, grandimis, jungtimis tarp dviejų Baltijos šalių veikiantys menininkai - Miglė Kosinskaitė ir Peeter Krosmann. Nežinau, kuris iš jų buvo svarbesnis - manau, kad veikta tandemo principu, tačiau jie atliko didelį darbą - reprezentavo Lietuvos tapybą Estijoje.

Tai daro įspūdį, nes skamba kaip fantastika. Tūlas lietuvis jaučia estišką kompleksą - kompleksuoja prieš "mus aplenkusius" estus (ir tokioje pozicijoje esama tiesos, įsitikinau tuo pats asmeniškai, pabuvojęs Nacionaliniame muziejuje, esančiame tame pačiame Tartu mieste - beje toks nepilnavertiškumo kompleksas egzistuoja ir kai kuriuose iki šiol provincialia "vilniaus-kauno" problematika gyvenančių galvose). Tad LT tapybos reprezentacija EE įpareigoja...

Kuratoriai pristatė estams 12 LT tapybos apaštalų (man asmeniškai visi jie yra seni geri pažįstami - tad pamatyti tokiame, reprezentaciniame kontekste buvo gera patirtis) nuo marginalų (tokių kaip Jūsų nuolankus tarnas) iki, vadinkime juos taip, žvaigždžių - publikai tikrai puikiai žinomų Audriaus ar Broniaus Gražių, Romualdo Balinsko ar Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės beigi tapybiškai charizmatiškojo Andriaus Miežio. Kita vertus, pjūvis buvo išsamus generacijų prasme - čia pamatėme ir Manto Daujoto, Adelės Liepos Kaunaitės ir Rolano Stankūno - trijų entuziastingų "naujosios lietuvių tapybos bangos" (kuri mažai ką bendro turi su šablonine, nuotraukine, mergaitiška - čia būsiu nekorektiškas - kalbu apie tą išstenėtą, negrabiu piešiniu ir sugalvotomis "aktualiomis" meta-kultūrinėmis temomis ir "naratyvu" pasižyminčią tapybą) Katedros (Vilniaus, bet ne bazilikos, o "akadės" - tiesa, Adelė ir Rolanas baigė mokslus VDA Kauno filiale) atstovų darbus. 

Kita vertus, visa tai kaip kokia druska ar pipirai papildė Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Aistė Gabrielė Černiūtė (mano žmona, jeigu kas - ir žinau, kad remiantis elementariais etikos principais neturėčiau jos minėti, tačiau myliu ją kaip tapytoją iki kaulų smegenų ir tikiu ja kaip menininke, kuratore bei kritike iš esmės) ar Giedrė Riškutė.

Tad kokia ta lietuvių tapyba estų akimis?

Vis tik dominuoja ekspresyvusis (susimuliuotas ar ne - kitas, atviras, retorinis klausimas) pradas. Estiškame kontekste tai regisi kaip kokia pagoniškai katalikiška, taip pat barokinė (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Pažaislio vienuolynas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje paliko ryškiai tapybiškų randų) egzaltacija. Ir taip yra. Tai egzistuoja...

Lietuviška tapyba labiau jausminė nei racionali. Čia nebuvo tų "racionaliai" - iš tiesų dirbtinai kažkokio tariamo aktualumo siekusių tapytojų, ir, manau, kad tai turi daryti įspūdį.

Lietuviškai tapybai iki šiol rūpi spalva - nuo Giedrės Riškutės iki Manto Daujoto, nuo Adelės Liepos Kaunaitės iki Audriaus Gražio. Visiems ji rūpi! Net, turbūt, daltonikams... 

Kolekcija buvo solidi, eksponavimas - pagarbus, ekspozicija - nušlifuota iki to lygio , kuomet negali nei pridėti, nei atimti. 

Pabaigai - prieš peršokant į fotografinį reportažą, pastebėsiu, kad parodos uždarymo metu, kuomet vienas iš kuratorių - Peeteris, vedė ekskursiją po parodą, stebėjau publiką (buvo tikrai solidus susidomėjusių būrelis). Pagalvojau, kad parodas lankančių žmonių veidai nesiskiria. Nesvarbu ar tai būtų Lietuvoje, ar Estijoje, ar kokiame Madagaskare-Gibraltare... Ypač tuo įtikino viena mergina, stebėjusi parodą ir klausiusi kuratoriaus pasakojimo tik su viena batu apmauta (kitą dengė megzta kojinė) koja...

Vis - pradėsiu nuo Aistės Gabrielės Černiūtės darbų. Toji pastozika ir kolorizmas, o taip pat metafora ir literatūriškumas mezga mązgą tarp kelių LT tapybos generacijų. Tad nenuostabu (ir džiaugiuosi, kad ji čia) -

Giedrės Riškutės tapyboje veikia, įtampas, poveikį ir vaizdą kuria du esminiai struktūriniai elementai - spalva (ryški) ir potėpiai (pastebimi) -

Adelė Liepa Kaunaitė (kairėje) - ekspresyvi spalvininkė - 

Bronius Gražys savo Vilniaus vedutomis yra geras šio miesto reprezentantas. Galima nepažįstantiems Miesto pasakoti - "Čia matote Šv. Kazimiero bažnyčią, o čia - Choralinė sinagoga"... - 

Rolanas Stankūnas - jo kūriniai sudaryti iš tokių kristalinių, byrančių, dūžtančių struktūrų -

Vis tik myliu Romualdą Balinską kaip tapytoją - jis mąsto tapyboje tokiais tikrais, realiais sapnų debesėliais - 

Didžiosios, II aukšto salės bendras vaizdas - Arvydas Brazdžiūnas-Dusė (kairėje), Rolanas Stankūnas (centre), Romuladas Balinskas (gelmėse) ir vp (dešinėje) -

Na, čia Rolano Stankūno (kairėje) ir vp darbeliai - 

Arvydo Brazdžiūno-Dusės Šančių triptikas. Dusė yra Kauno Žemutinių Šančių tapytojas. Tai, kas yra susiję su šia konkrečia vieta ir su konkrečiais įspūdžiais bei išgyvenimais - yra jo "arklys". Šiaip, kadangi pats buvau prisidėjęs (šalia kitų asmenų, kurie darė viską, kad ta paroda neįvyktų) prie personalinės Dusės parodos "Titanike", pasakyčiau, kad konteksto pakeitimas ar net apskritai jo atsiradimas - rodantis, kuo šis menininkas yra specifinis, - suteikia tik būtinojo aromato akcentų -

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė - 




Andrius Miežis - dar "neatrastas" LT tapytojas. Manau, kad taip, - jis yra kai kuriuose sluoksniuose populiarus, tačiau nepakankamai suvokiamas savo subtilia ironija ir puikiu erdvės, medžiagiškumu ir kultūriniais kontekstais. Šitas darbas - nerealus -

 
 Kuratorius Peeter Krosmann pasakoja apie LT tapybą -  

Casparo Davido Friedricho ar Salvadoro Dali verta kompozicija - mergina parodos pristatyme/ekskursijoje prie lango tik su vienu batu. Tokia ta parodose besilankanti publika - ar EE, ar LT - 

 

 
"Monumentalistų salė" /I aukšte/ - menininkė, parodos dalyvė Aistė Gabrielė Černiūtė ir kuratorė Miglė Kosinskaitė Audriaus Gražio paveikslo fone -

Manto Daujoto tapyba. Intelektuali, ironiška, vibruojanti realistinėmis ir siurrealistinėmis reikšmėmis -

Audriaus Gražio estetiškosios (vos ne "estiškosios") abstrakcijos. Vis tik jų regėjimo stiprybė - matymas gyvai, kuomet gali akimis, žvilgsniu ir net delnu užčiuopti tekstūras ir faktūras - 

Parodos dalyvė (AGČ) klausosi  kuratorių pokalbio -

Štai tas reportažas - apie LT trumpai iš estiškų ir lietuviškų kuratorinių pozicijų. Aiškiai, argumentuotai, įtikinamai. Simboliška, kad fone veikia lietuviškosios tapatybės simbolis - R. Balinsko nutapytasis kartotinis "Nukryžiuotasis" -

https://www.youtube.com/watch?v=p4DDeYLbjbU

Parodos plakatas (dizainas Linos Šiškutės) -

Didžioji mažojo plakato versija (virš kuratorių ir kelių gyvų dalyvių galvų) Tartu dailininkų sąjungos fasade -

Flora ir Fauna: Vilutienė ir Vilutis

Lyg ir nereikėtų aiškinti(s), kodėl jungtinė Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio - menininkų poros paroda yra rengiama Videniškių vienuolyno muziejuje. Ne taip toli nuo Vilniaus (Labanoro kryptimi, kuri, kaip žinau, Vilučių giminei šį tą reiškia...), link Siesarties upelio bėgančios pievos ir fonu "dirbantys" miškai bei renesansinis-barokinis pilies-bažnyčios-vienuolyno ansamblis yra pati geriausia vieta šiem dviems - tokiems artimiems ir kartu labai priešingiems menininkams (kalbame ne apie šeimyninius santykius, o menininkų tandemą be išorinio gyvenimo detalių).

Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus grafikas, bet ne mažiau puikesnis ir tapytojas. Jo tapyboje tvinkčioja tikras nervas, veikia dramos, kibirkščiuoja įtampos. Visa tai lemia spalva, piešinys, forma, kompozicija.
Vyto Nomado nuotrauka

Nijolė Vilutienė yra subtilių subtiliausia grafika. Regisi, kad kiekvieną linijytę ji išglostė, išlietė, žvilgsniu nubučiavo ir gyvybės kvapu atgaivino.
Vyto Nomado nuotrauka

Nes Vilučiai yra be galo ir net be proto tolimi. 

Nijolė savo subtiliais, japoniškai ar kiniškai (iš tiesų lietuviškai) kaligrafiškais piešiniais veikia kaip kuo tikroji Flora (prisiminkime, kad šiuo lotynišku terminu yra vadinama ne tik gamta, bet ir pavasario bei žydėjimo deivė). Paradoksas slypi tame, kad taip - Nijolė tikrai vaizduoja žiedus (beje, kliaudamasis savo vizualine nuojauta, teigčiau, kad šie ypatingai siejasi su vaisingumu bei jo įkūnijamais atributais), tačiau net ir tais - gal net dažnesniais atvejais, kai piešiamos subtiliausios šakelės ar jų sąžalynai, juose - tuose šakaliuose ir kamienuose jaučiama sprogstanti ir sproginanti gamtos jėga. Tai yra stipru. 

Mikalojus yra kuo tikriausias Faunas ir fauna. "Fauna", kaip žinia, yra apibrėžiama visa mūsų žemiškojo gyvenimo gyvūnija - nuo vabaliukų ir dramblių iki kentaurų ir undinių. Tam terminui akstiną yra suteikusi moteriškos giminės dievybė - Fauna (vaisingumo ir sveikatos deivė), tačiau Mikalojaus kūryba yra labiau vyriška savo charakteriu ir primatu, nei moteriška - kaip kuo tikriausias įsikūnijęs Faunas - romėniškas graikų Pano atitikmuo, laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas ir globėjas. Mikalojus, pažvelgus į jo artefaktus - būtent toks!

Dar apie priešingybes.

Nijolė yra linijinė.

Mikalojus - tapybiškas.

Jeigu prisimintume kadaise Jurgitos Ludavičienės į lietuvių kalbą išverstą dailės istorijos, dailėtyros ir meno filosofijos klasiką Heinrichą Wölffliną, sakytume, kad Nijolė yra renesansinė (štai iš kur ta giedra ramybė, harmonija ir botičeliškas lengvumas), o Mikalojus - barokiškas (aistra, teatrališkumas, patosas).

Nijolė Vilutienė yra subtili. Subtilūs dalykai kartais yra sunkiai pastebimi - 

Mikalojus Povilas Vilutis yra ir tragiškas, ir kartais šiek tiek melodramatiškas (bet tame dygsta ir ironijos grūdas) - 

Vyto Nomado nuotraukos

Šiaip abu menininkai atstovauja grafikų cechui (kokiam ten cechui? - savo produktyvumu jie seniai yra pasiekę nemenkos gamyklos ar fabriko mastus), tačiau parodoje rodomi piešiniai ir tapyba. (Na, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad N. Vilutienės atveju yra ir tos klasikinės grafikos atvejų...). Man Nijolė visuomet buvo ir bus visų pirma begalinė (linija, kaip mokė geometrijos pamokose yra juk begalinė) piešėja. Tą linija ji judina, virpina, gyvina it kokia mezgėja siūlą. Nors gal tai net ne linijos, o visais aromatingiausiais kvapais svaiginantys kuokeliai ir piestelės (nesu botanikos žinovas, bet regis, kad žiedadulkės ir kvapai yra lemiami vyriškose žiedo dalyse - kuokeliuose; bet gal klystu?).

O Mikalojus (kurio praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio - mažai kur ir matyta nereprodukcijų pavidalais) tapyba yra be proto tapybiška. Tapybiška, nes joje  veikia erdvė su šioje gestikuliuojančiomis figūromis. Tapybiška, nes spalvos čia vaidina pagrindinę rolę - jos šoka žiūrovams į akis, šias išdraskydamos. Man tokios siurrealistinės kunigaikštystės, sapnų karalystės darė, daro ir darys svaiginantį įspūdį. Kaip koks geras vynas. 

Nors sakiau, kad Nijolė Vilutienė yra Flora (augalijos sferos karalienė), tačiau iš tiesų žmogus, žmogus-augalas ir augalas-žmogus (t.y. gyvas augalas) yra jos stichija - 

O Mikalojus Povilas Vilutis yra ne tik fauniškas, bet ir floriškas - tai yra - barokiškai augalinis. Kaip stiuko žiedas iš Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar maskaronas iš tos pačios Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos - 

Visur - Vyto Nomado nuotraukos. Dėkui Jam.