Pokalbis tarp Petrarkos ir moliūgėlio, vadinančio save Moliūgu, vaidinančio pašnekovą. Juozas Sidaravičius "kreatoriume"

Jie (Petrarka ir Moliūgas) kalbasi apie Juozo Sidaravičiaus parodą „Fenikso ir ufonautės vestuvės“ Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 

Petrarka:
Tu švyti. Ne kaip vaisius — kaip idėja. Kas tu esi šiame be proto racionaliame pasakojime?

Moliūgas:
Aš esu tai, kas lieka, kai forma prisimena ugnį. Kartais – galva. Kartais – ženklas. Kartais – tik tuščias indas, pilnas sapnų. Cucurbita, nesikeikiant. 

Petrarka:
Viduramžiais mes viltingai tikėjome ženklais. Žuvis kalbėjo daugiau nei žmogus. Dabar ženklai atrodo beviltiškai pavargę.

Moliūgas:
Ne pavargę. Perkrauti.
Jūs juos pavertėte paaiškinimais. O jie nori išlikti nieko nesakančiomis paslaptimis.

Petrarka:
Ir vis dėlto — ši vieta…
Ji primena ritualą. Kažką tarp vestuvių ir laidotuvių. Tarp krikštynų ir vardynų. Jubiliejinius gimtadienius.

Moliūgas:
Čia vyksta jungtuvės — tarp to, kas buvo sudeginta, ir to, kas dar tik gims.
Feniksas niekada neišeina vienas. Jis turi bent jau du sparnus ir porą snapinių smaigalių.

Petrarka:
Ir tu esi liudininkas? Ko? Kieno? 

Moliūgas (nusijuokia tyliai, lyg traškėtų žievė):
Aš esu dalyvis. Pusdalyvis. Padalyvis. Dalia, dalužė.
Aš — išpjautas veidas, kuris šypsosi net tada, kai viduje tamsu.
Argi tai ne poezija? Pigi, visiems nusibodusi lyrika!

Petrarka:
...Primena metaforą apie žmogų...

Moliūgas:
Žmogus visada buvo save istorija ar didžiu pasakojimu laikančia daržove.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 —

(pro šalį praeina lankytojai; jų šešėliai susilieja su sienomis)

—

Petrarka:
Šioje parodoje spalvos keistai veikia.
Jos ne tik matomos — jos svaigina.

Moliūgas:
Spalvos čia nėra dekoracija.
Jos — temperatūra.
Jos rodo, kiek arti esama virsmo.

Petrarka:
O forma?

Moliūgas:
Forma — tai padažo pažadas.
Kartais ji išsipildo.
Kartais sudega. 

Petrarka:
Man sakė, kad šiuolaikinis žmogus nebetiki stebuklais.

Moliūgas:
Jis vis dar tiki. Tik slepia tai po fantasmagoriškomis ironijos kaukėmis.
Bet kai ateina čia — prie krosnies, prie šilumos — kažkas jame prisimena.

Petrarka:
Ką?

Moliūgas:
Kad pasaulis nėra baigtas.
Kad istorija dar minkšta.
Kad net tu — senas poete — dar gali būti perrašytas.

—

(tyla. kažkur toliau — tarsi vandens judesys, lyg žuvys keistų kryptį)

—

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

Petrarka:
O sapnai? Kur jų vieta?

Moliūgas:
Sapnai yra tikresni už faktus.
Faktai užsidaro. Sapnai — plečiasi.

Petrarka:
Tu kalbi kaip simbolis.

Moliūgas:
Aš ir esu simbolis.
Bet ne tam, kad mane suprastum.
Tam, kad pasiklystum.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 —

(šviesa keičiasi. moliūgo paviršius trumpam atrodo tarsi kvapniai kvėpuojantis ir alsiai alsuojantis)

—

Petrarka:
Ir kas lieka po viso to?

Moliūgas:
Šiluma.
Ir nedidelis įtrūkis realybėje.

Petrarka (tyliai):
Galbūt to ir pakanka poezijai.

Moliūgas:
Galbūt to ir pakanka pasauliui.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

Abu (Petrarka ir Moliūgas) unisonu:
Non finis.

DŪMAI IR DETEKTORIAI / Mato Dūdos ir Jono Čepo paroda „Darymai“ VDA ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas“

Nemėgstu vieno ar kito menininko ar ypač meno kūrinio (juo labiau – šių visumos) aiškinti ir interpretuoti kartų bei generacijų aspektais. Viena vertus, man tai atrodo pakankamai primityvu. Kaip patetiškai benuskambėtų, tačiau amžiaus kategorija yra labai dažnai niekinė žvelgiant į meno procesus konkrečiuose kontekstuose – sakykime, kokios nors Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba šiomis dienomis yra kur kas aktualesnė ir šiuolaikiškesnė lyginant su ne vienu gyvu jaunosios kartos autoriumi. Iš kitos pusės (apkaltinkite mane pan-estetizmu), laikausi įsitikinimo, kad meno atsiradimas pasižymi tam tikromis imanentinėmis savybėmis, kurių atžvilgiu pasiniai vieno ar kito individo duomenys nėra labai reikšmingi. Tačiau galiu konstatuoti, jog aprašomieji subjektai – Matas Dūda ir Jonas Čepas, yra viduriniosios, sparčiai senstančios (tvirtinu tai, savo kaip bendraamžio argumentu) kartos atstovai. Šiaip tai yra tikrasis „aukso amžius“ kiekvienam iš kūrėjų. Nes pasiekus pusės šimtmečio tarpsnį gyslomis dar pakankamai gerai cirkuliuoja idėjas generuojantis kraujas, tam užtenka ir konceptualių jėgų. Įdirbis yra geras – ko nepasakytum apie jokiomis patyriminėmis praktikomis pasižymintį, meniniuose tyrimuose įklimpusį jaunimą arba jau pavargusius, viskuo nusivylusius savosiose sultyje pradėjusiuose rūgti vyresniuosiuose. Žinoma, postringauju čia kaip tipiškas „eidžistas“, bet visuomet galima pasitaisyti. Kaip ir Mato D. bei Jono Č. atveju vis tik koreguočiau patį save. Jie abu organiškai atstovauja savajai kartai, kuriai (norėtųsi ar nesinorėtų) savo pėdsaką yra palikęs praeito amžiaus galas, jo pabaiga – su imperijų ir totalitarinių blokų griūtimis (anuomet naiviai atrodė – amžinai), naujųjų laukinių šauksmais ir klyksmais, paradoksaliu, netgi oksimoronišku reiškiniu – depresyviuoju ir melancholiškuoju džiaugsmu ir optizmu. Visa tai, kas yra užkoduota, kad ir grupių Nirvana ar Oasis repertuaruose... Matas D. ir Jonas Č. Iš tiesų yra panašūs savo skirtybėse, ir labai, netgi radikaliai skirtingi savo panašumuose. Žiūrėdamas į jų instaliaciją (taip, taip – tai yra vienas, vieningas artefaktas, panašus į tą sutartinį marmaliavimą, kurį skleidė abu artistai savo prisistatymo, parodos atidarymo metu, kita vertus, žodį „instaliacija“, perfrazavus Joną Vaitiekūną, galima laikyti ir savo vietoje, reikiamu laiku atsiradusiu keiksmažodžiu), tiesiog įaugusią, įkibusią nagais ir ragais į daug ko mačiusią buvusių keramikų dujų krosnių patalpą, pagalvojau, kad tarp D. ir Č. Egzistuojantys formalūs ir ikonografiniai, ideologiniai ir konceptualūs saitai primena saitus tarp dūmų ir juos identifikuojančių daviklių – vadinamųjų detektorių. Pagal visus priešgaisrinės saugos reikalavimus „Kreatoriume“ yra įtaisyti tokie daikčiukai (o anksčiau čia taip smagiai spragsėdavo ir pilkšvus dūmus maloniai leisdavo geležinė „buržuikė“). Tai yra visiška simbiozė! Sukonkretinsiu. Mato Dūdos kūrybinis mąstymas primena dūmus. Jis aprėpia visą trimatę realybę, skverbdamasis į bet kurį – sąmonės ir pasąmonės kampelį, ego ir libido kertelę. Tuo tarpu Jonui Čepui būdinga matyti jausmus ir jų trūkius. Tada jis pradeda čypti, cypti, rėkti, kaukti it koks detektorius. Dūmai negali be detektorių. Detektoriai negali be dūmų. Uždara, savimi patenkinta sistema. Kuomet Matas D. ir Jonas Č. buvo jaunesniais, jokių panašių sąlyčio taškų net nebuvo. Kiekvienas veikė pats sau. Taip yra ir dabar, bet kaip išorės dirgiklis, kaip dopingas ir dopaminas (ar dar koks nors neoromediatorius) jiems reikalingas dūmas arba detektorius... Vis tik gudriai čia parašiau.

Tad pabaigsiu epizodu, pamatytu (labiau išgirstu) prie parodos angos – įėjimo/išėjimo į D. ir Č. „Darymus“ (beje, kurie net konceptualiai siejasi ir su žymiausiu XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio konceptualaus meno vyksmu – Jono ir Justino Vaitiekūno atliktais „Varymais“). Prie vieno iš dėstytojų priėjo studentė, klausdama: „Kaip jūs visa tai darote?“. Docentas (cituoju laisvai, įtempdamas vidurio amžių krizių palytėtą savo atmintį) jai tarė: „Reikia eiti drąsiai eiti į priekį, tuomet staigiai pasukti į šoną – vieną, kitą, o tada aukštyn... Dar – būtinas yra gyvulio instinktas. Be jo – niekaip!”.

Apie bendrų kintančias žmonių grupes. Maria Isaeva ir jos paroda DNR. VDA ekspozicijų erdvėje "kreatoriumas"

Viena mano kolegė – dailės kritikė ir dailėtyrininkė, yra pasakiusi, kad norint parašyti tekstą apie parodą, reikia būtinai ir specialiai perskaityti bent vieną knygą. Tad rašydamas šį tekstą, pažiūrėjau į knygas, kurios guli ant mano darbo stalo. Visai šalia gilesnio, atidesnio skaitymo laukia du veikalai – Rogerio Scrutono „Modernioji kultūra“ (iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis, Margi raštai, 2024) ir Reino Raudo „Veikianti reikšmė. Integralios kultūros teorijos metmenys“ (vertė Dalia Kaladinskienė ir Paulius Garbačiauskas, Apostrofa, 2022). Taigi, ir šiame kontekste bandau rašyti apie Marijos Isajevos (Maria Isaeva) parodą DNA (lietuviškai būtų – DNR arba tiesiog deoksiribonukleorūgštis). Akis vis tik labiau nukrypo į antrąjį veikalą, juolab, kad ketvirtajame viršelyje labai gražiai apie viską (t. y. tekstą) yra parašyta: „šioje knygoje Reinas Raudas išplėtoja originalią kultūros teoriją, kurioje kultūra suvokiama kaip laisva ir vidujai prieštaringa sistema, sudaryta iš tekstų bei praktikų, bendrų kintančioms žmonių grupėms ir naudojamų jų gyvenamajam pasauliui įprasminti“. Būtent man ir atrodo, kad Marijos kūrybos visuma (ar bent toji jos dalis, kuri matoma šioje parodoje) yra pritaikyta, adaptuota toms „kintančioms žmonių grupėms“. Sumodeliuokime štai, kad ir tokią situaciją – plyname lauke (tokioje siurrealistinėje dykroje) stovi žmonių grupelė. Prieš juos, kaip Deux ex machina, iš dangaus atsklendžia artefaktas. Tam daiktui skvarbesnis protas suteiktų M. Isajevos kūrinio atribuciją. Ir nesvarbu, – kas tai būtų: mozaika, tapyba ar keramika. Minėtasis objektas tiesiog suteiktų postūmį bendrų žmonių grupės kismui. Vieni nustebtų, kiti – pasimestų, treti – dar labiau sutriktų, ketvirti nieko nepagalvotų. Ir taip toliau, ir panašiai. Rimtai šnekant – Marija yra savęs ieškanti menininkė, kuri formuoja savąjį DNR kodą. Tai yra ieškojimų perspektyva, demonstruojanti autorės disciplinas ir su jomis susijusius iššūkius. Atrinkau Jūsų peržiūrėjimui man pačiam asmeniškai ypač įstrigusius darbus. Kultūros teorijos kontekste jie yra ypač iškalbingi... Štai pavyzdžiui - tas pasimetęs ir sutrikęs (apsinuoginęs iki trumpikių) žmogelis. Jis panašus į Johanną Gottfriedą Herderį, iš kurio galvos XVIII amžiaus viduryje yra išlindusi ginkluota kultūros sąvoka (čia perfrazuoju pirmosios knygos autorių Scrutoną:

Vėlgi cituoju tą patį (p. 13): "Nė vienas visduomenės narys, kad ir kaip menkai išsilavinęs, nėra atsietas nuo kultūros, nes kultūra ir priklausymas visuomenei yra tas pat". Argi čia ne apie tai - turiu omenyje "priklausymą kultūrai"?:

"Viena vertus, esti daugiau ar mažiau pastovūs ir bendri reikšmės dariniai - nuo vaizdų ir pasakojimų iki įstatymų, aprangos kodų ir tokių civilizuotų erdvių kaip miestai. <...> Kita vertus, kultūrs pasireiškia pačiomis įvairiausiomis veiklomis - nuo tam tikrų ritualų iki ritualistinės elgsenos, nuo keistenybių demonstravimo iki realybės šou atrankų, nuo raganų medžioklių iki disertacijų gynimo" (Raudas, pusl. 17). Argi šis Marijos neobizantizmas ne apie tai?:

Apie triušes ir tai, kad mus stebi kažkas kitas. Lauros Marijos Šalkauskienės paroda "Nematoma / Bet matanti" VDA ekspozicinėje erdvėje "Kreatoriumas"

Kadaise, jau pakankamai seniai, vaikai dar buvo maži ir dukra gimimo dienos proga dovanų paprašė triušiuko, mes jį ir įsigijome. Ir net ne į, o ją – nes duktė pageidavo „mergaitės“. Dar tiksliau – jas, kadangi jaunesnis sūnus irgi užsimanė tokios pačios rūšies augintinio. Berniuko. Dėl lytinės „kralikų“ tapatybės galvos pernelyg nesukome – naivų mažametį labai nesunkiai pavyko įtikinti, jog čia yra kuo tikriausias patinas. Arba "berniukas". Triušis. Ši/s gavo garbingą Čiubakos vardą, nes iš tiesų yra gauruota kaip „Žvaigždžių karų“ personažas. Antroji buvo pavadinta Piene. Šioji balta trumpakailė dabar, mūsų dienomis jau ganosi amžinosiose ganyklose. 

 

Triušių laikymas namuose suteikė minčių peno apie gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis. Antai, kadangi pardavėja aiškino, esą triušiai yra be galo draugiški ir bendruomeniniai gyvūnai, apgyvendinome jas viename narve. „Bus linksmiau“, – galvojome. Atsigavusio po transportavimo sukelto streso ilgaausės netrukus puolė viena kitą kandžioti. Pradžioje, kol Pienė buvo šiek tiek didesnė, iniciatyva priklausė jai. Bet greitai Čiubaka peraugo savo sugyventinę ir ėmė ją ne tik iki kraujų kandžioti, bet ir tikrąja ta žodžio prasme – triušiškai dulkinti. Teko abi konkurentes dėl gyvenamojo ploto, dėmesio ir kitų, sunkiai paaiškinamų dalykų (vis tik niekas iš mūsų nėra triušininkystės - angliškai tai, beje skamba moksliškiau - cuniculture, žinovas) buvo išskirtos. 

 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Žali zuikiai", 2022-23 m., epoksidinė derva

 

Išskirtos, kaimyniniuose narvuose gyvenančios triušės kariaudavo kvapų ir garsų, kartais gal vaizdų (turint omenyje, kad jų regėjimas visai ne ereliškas) pagalba. O kas dėdavosi vieną ar kitą, ar abi išleidus į kambario laisvę! Ir dabar, kai namuose beliko tik Čiubaka, įdomu stebėti jos elgesį. Ji stebi mūsišką. Ir būtent dabar, dienomis ir naktimis, jaučiuosi stebimas didelių, išsprogusių triušės akių. 

 

Laura Marija Šalkauskienė. Darbo fragmentas

 

Panašią būseną aprašė (o ir pavaizdavo) Laura Marija. Cituoju parodos anotacijos fragmentą: „Kartais prisimenu filmus iš vaikystės, kai paveiksluose, vaizduojančiuose senai išėjusius garbius ponus, būdavo išpjaunamos jų akys, kad iš kitos pusės šeimininkas galėtų, nematomas, stebėti susirinkusiuosius. Taip jaučiuosi ir už savo darbų. Nematoma, bet matanti. Kaip žalias zuikis žalioje žolėje“. 

 

Bendras ekspozicijos vaizdas

 

Niekada nepagalvojau, kad menininkui jo darbas (kūrinys) yra priemonė ne analizuoti ir tyrinėti, ne įsijausti ar patirti, o tiesiog stebėti kitą. Kad paprastas paveikslas (akrilu ar aliejumi užteptas drobės gabalas) veikia it koks aparatas. Nežinau kam – teleskopui ar mikroskopui, rentgenui ar kokiam magnetiniam rezonansui, artimesnis? Vis tik čia ir slypi autorės koncepcijos taiklumas.  

Jos artefaktuose (tapyboje) iš geometrizuotų struktūrų staiga išlenda žmogiškos akys, o objektuose (žinoma, kad tai triušiai ar, tiksliau – kiškiai) į mus, į pasižiūrėti susirinkusią publiką savais veizolais stebeilijasi minėtieji pilkiai (tiesa, meninės išmonės priemonėmis sukurti kiek kitokios spalvos). Turėčiau akcentuoti didžiausią paradoksą – pats pagaviausias nematomo žiūrėjimo į mus, auditoriją, principas jaučiamas (tiesiog visomis kūno poromis pagaunamas) didžiausioje tapybinėje Lauros Marijos parodos kompozicijoje. Ji yra abstrakti, be jokios figūros ar jos dalies, tačiau kartais juk taip būna ir realiame mūsų gyvenime. Jaučiamės stebimi ir matomi kažko nematomo kito, to paslaptingo žiūrėtojo, kuris yra kažkur tuščiame miške, bekraštėje jūroje ar jokių daiktų savyje nekaupiančiame kambaryje. 

 

Laura Marija Šalkauskienė "Ne šventa Elena", 2023 m., drobė, akrilas

 

Laurą Mariją galima būtų apibūdinti kaip ieškančią menininkę. Jos kūryba yra daugiasluoksnė ieškojimų klodais. Tapyba – post op artinė, kartais levituojanti link ekspresionizmo. Vietomis sušmėžuojantys fotorealistiškai ištapyti motyvai. Dar – objektai, akivaizdžiai atkeliavę iš pop patirčių (jeigu tokios gali būti?). Ieškojimuose juk ir slypi tiesa. Vien tas žinojimas, kad kažkas mus stebi ir mato....

APIE NENUSTABDOMĄ KISMĄ. Luko Pavilonio paroda "(IŠ)LAIKYMAS. BUS / YRA / BUVO" VDA ekspozicinėje erdvėje "kreatoriumas"

Pagrindinė Luko Pavilonio parodos koncepcija (bent jau aš pats asmeniškai taip supratau – o kiekvieną meno kūrinį ar daiktą, nesvarbu, kieno jis butų sukurtas ar pagamintas, būtina ir privalu suvokti personaliai) yra diskusija, ar labiau pritariamo pobūdžio pašnekesys su Herakleitu, kadaise desperatiškai klyktelėjusiu, kad „πάντα ρει“. Nesiimsiu spręsti, prie kokios upės tokią įžvalgą apie visuotinę tėkmę ir totalinį lakumą suformulavo senovės graikų mąstytojas, tačiau parodos „Kreatoriume“ atveju viską, regis, yra padiktavęs Nemunas. Žinant kai kurias akademinio gyvenimo ir tapybinės katedros (L. Pavilonis šiuo metu studijuoja būtent ten ir čia), taip pat žvelgiant į kai kurias ekspozicines nuorodas, beveik akivaizdi yra ir tikslesnė lokacija – Mizarų kaimas, arba tiksliau – VDA priklausanti poilsiavietė (įsigyta kadaise, regis, iš Jiesios porceliano fabriko su keliais alytnamiais, pagalbiniais, ūkiniais pastatais ir netgi apylinkėse (arčiau bei toliau) esančiais griūvančiais statiniais. Autorius iš jų (iš pastarųjų, tų vadinamųjų „griuvėsių“) sėmėsi inspiracijų, rinkosi netgi fizinius motyvus ir reflektavo (it koks vandens bangelėse atsispindintis saulės šviesulys) visą praeinančią laiko upę. Kas įdomiausia, antikinėje geografijoje ir kartografijoje yra sušmėžavęs kitas Nemuno pavadinimas – Kronas (Cronus, Cronon, Chronius). O anų laikų graikų kalboje Χρόνος arba Chronas buvo ne kas kita, kaip laiko personifikacija (beje, dažnai painiota su vienu iš titanų, Dzeuso ir kitų Olimpo dievų tėvu – Kronu). 

 

Parodą Lukas Pavilonis atidarė su asambliažais...

...parodos vyksmo metu jie kito, virsdami fotografijomis.

 

Žvelgiant formaliai, Lukas tartum toliau plėtoja lietuviškajame modernizme (jeigu toks, o ne jo apraiškos, egzistavo) išpopuliarėjusį asambliažo žanrą. Žvelgiant globaliau, jo šaknys, be abejo, skverbiasi į kubizmo ir dada, siurrealizmo ir pop kultūrinius sluoksnius. Bet iš tiesų tai tėra išorinis apvalkalas – savotiškas celofaninis įpakavimas. Jo viduje slypi procesas ir performatyvumas. Menininkas, reflektuodamas laiko sampratą, dekonstruodamas „tradicinį“ asambliažą ir iš jo besiplėtojančią fotografiją (būtent tuo parodos veikimo metu virto daugelis objektų – ir tai primena tą efemiriškumą, kuris ištinka ar ištikdavo, tuomet, kai nemokėta fiksuoti, ne vieną archeologinį radinį – ar senovės Egipte, ar Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kada iškasus senieną ir jos neužkonservavus, ji beveik akyse subyrėdavo į dulkes ir pelenus) analizuoja meno ir kūrinio suvokimo lygmenis bei laipsnius. Žiūrovai, besinaudodami laiko matuokliais, navigaciniais aparatais ir netgi iškratydami savo kišenių turinį, čia yra įtraukiami į gyvą ir kintantį ne tik kūrybos, bet ir parodos virsmo procesą. Regis, kad tai nėra kažkas jau tokio ir labai naujo. Galime prisiminti Antano Martinaičio aplinkoje kadaise egzistavusius kolektyvinio piešimo seansus. Arba štai – prieš mano akis šmėžuoja Kosto Dereškevičiaus jubiliejui 1977 metais sukurtas grupinis asambliažas (jo nariai – Alfonsas Andriuškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda). Čia irgi kiekvienas norintis ir gebantis galėjo įkomponuoti savo asambliažinį, tapybinį segmentą. Tačiau L. Pavilonio atvejis yra kitoks – jis perkerta tą savimi gyvenantį kokoną (nes minėtais atvejais svarbesnis buvo žaidybinis aspektas), įrodydamas, kad viskas tikrai kinta – nesvarbu kokiu – vaizdo ar daikto pavidalu egzistuotų...

L. Pavilonio parodoje visuotinį kismą žiūrovai turi išmatuoti aparatais...

...išvadas jie gali pateikti raštiškai ir tapti savotiškos Raudų sienos dalimi.

1977 metais keturių autorių sukurtas asambliažas (minimas tekste). Iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių

 

 

 

 

 

 

 

Apie panterišką uždarymą ir užsisklendimą. Svitlana Matvieienko

Šis tekstas – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentės Svitlanos Matvieienko darbo magistro laipsniui įgyti recenzija. Gynimas įvyko 2022 metų birželio 13 dieną, 11 valandą.

Menininkai yra jautrūs žmonės. Šį mano teiginį galima apversti, apsukti ir kita prasme. Tik jautrūs žmonės yra menininkai ar gali būti tokiais. Recenzuojamoji diplomantė yra jautri. Kalbu tai pažinodamas Svitlaną ir šiek tiek asmeniškai, ir kartu, – visiškai šaltai bei objektyviai tyrinėdamas jos darbą magistro laipsniui įgyti. Jautrumas tai yra asmenybės reakcija į aplinką ir šios reakcijos (ji – kaip mūsų atveju – gali būti trikdanti, slogi, netgi stipriai gąsdinanti) generavimas, pavertimas vienos ar kitos rūšies artefaktais. 

Nekartosiu ir nepasakosiu visų šio diplominio darbo atsiradimo aplinkybių ir konteksto, pastebėdamas, kad daugybė menininkų yra kūrę ir kuria veikiant buvusiai ir bet kada sugrįžti grasinančiai pandemijai. S. Matvieienko tai sugebėjo atlikti ypač asmeniškai (o kartu globaliai), supindama su personaline studijų Lietuvoje, Vilniuje istorija (pradėjusia 2020 metais, jai atvykus iš Ukrainos pačiu karantino diktato apogėjaus laiku), kuomet priverstinis užsidarymas (tegul su puikiu vaizdu į Senamiestį) nedideliame vos ne kelių kvadratinių metrų kambarėlyje tiesiog fiziškai deklaravo, kas yra uždarymas. 

Beje, puikiai prisimenu tą šalia virtuvės esančią VDA bendrabučio vienutę. Studijų metais visuomet norėdavau ten gyventi, kadangi neatlaikydavau triviečių ar net penkiaviečių kambarių komunų. Manau, kad patekus į tokias erdves, autorė būtų pasirinkusi kitokias strategijas bei taktikas. 

Įėjimas į Svitlanos Matvieienko ekspozicinį "boksą" "Titaniko" II aukšte. Pati erdvė priminė minėtąjį kambariuką. Ypač ankšta ji pasirodė tuomet, kai į stačiakampę karsto pavidalo erdvę sugužėjo komisija, recenzentai, dėstytojai, studentai.

 

Dabar tai yra susiję su tuo, kas vadinama kontempliatyvumu ir ar meditavimu. Skirtingai nuo Viduramžių vienuolių celių, tai neskatina jokio katarsio ar nušvitimo (juo labiau santykio užmezgimo su transcendencija), o tik kunkuliuoja, verda, sproginėja nerimu. Visas tas nerimas yra puikiai išreikštas plastikos kalba. Kūno ribų piešinyje, keturiose autorinės knygose, video filme menininkė tai išreiškia plonos, plauką ar virvę, nervinę skaidulą ar įpjovimą aštriu peiliu primenančios linijos principu. Kita svarbi ypatybė (būdinga tiek piešiniui, tiek knygoms, tiek video opusui) – pabrėžtinas ankštumas. Linijos piešinyje bando ištrūkti iš to formato. Bet, deja, popieriaus lakšto kraštai nubrėžia aiškias ribas. Analogiškai su knygomis. Bent vartymo prieš eksponavimą metu jos net fiziškai buvo sugrūstos į plastikinę įmautę. 

Viena iš autorinių knygų minėtoje knygoje. Primena relikvijorių.

 

Tačiau ypač tas uždarymo pasmerktumas yra ryškus filme. Ten besiranganti figūra (turinti ryškių asociacijų su lėle – vadinamuoju Hampelmannu arba Jumping Jack‘u) norom-nenorom primena R.M. Rilkės eilėraštį „Pantera“ (parašytą 1902 m. Paryžiaus zoologijos sode pamačius į narvą uždarytą ir jame besiblaškantį gyvūną): „Sukimas elastingais žingsniais kantrų mažiausią ratą savo gaivale – kaip šokis koks jėgos aplinkui centrą, kur stovi didelė kurčia valia“ (II posmelis, vertė J. Juškaitis). 

Kadras iš video darbo, kuris buvo suprojektuotas ant grindų. Atrodė, kad figūra vartosi konvulsijose.

 

 Filmo fragmentas:

Austrų poeto citata šioje recenzijoje atsirado visiškai netikėtai, asociacijų grandinės principu. Bet reikia pastebėti, toks pats veikimo mechanizmas, nuoseklus vaizdo ir minties dėliojimas iš piešinio į atspaudą, iš pastarojo – į knygą, galop virstant tai filmu ir kontekstualiai dar apipinant tekstu (savotiška vizualinio mąstymo grandinė), demonstruoja diplomantės nuoseklų profesionalumą ir argumentuotą analizę. 

Be viso tai, Svitlana yra ir labai poetiška. Regis, kad ši ypatybė taip pat tiesiogiai koreliuoja su jau minėtuoju jautrumu. Vaizdiškai tai galima apibrėžti kaligrafiškumo kategorija. Visuose trijuose S. Matvieienko kūrybiniuose (galima sakyti ir kultūriniuose) sluoksniuose bet kuris linijos posūkis, net ir mažiausias jos suvirpėjimas deklamuoja poeziją. Apie ką kalba tos eilės? Apie vienatvę ir nerimą, apie uždarymą ir užsisklendimą. 

Ekspozicijos plakatas