2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Simboliai Augustino Savicko tapyboje ir simbolika jo parodoje

Taip, kalbu apie savo paties (-vp-) kuruotą parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Ir, žinoma, ji susijusi su Augustinu Savicku bei jo tapyba (parodos pavadinimas - "Dirbtuvė. Kūrinio genezė"). Viena kolegė kažkada yra dėsčiusi, jog "negalima" rašyti apie parodą, menininką ar dar kokį nors dalyką, jeigu esi susisaistęs su juo galeriniais, kuratoriniais ryšiais. Nežinau. Turbūt tuomet negalima rašyti apie nieką, bent Lietuvoje, nes daugelį asmeniškai juk ir pažįsti ar esi pažįstamas.

Apsikabinimai Augustino Savicko parodoje. Įdomiausia, kad apie juos, kaip vieną būdingiausių motyvų (dominusių ir egzistencialistiniu, dar Muncho įtvirtintu kaip ekspresionistiniu mazgu, - patosu, ir savo tyru banalumu) parodoje kalbama nemažai...
Apie asmeninį santykį su A. Savicku
Su šiuo dailininku akis akin esu/buvau susidūręs lygiai vieną kartą. Dar praeito tūkstantmečio pabaigoje, kuomet galerijoje "Akademija" veikė Šarūno Saukos paroda, būdamas labai pasitikinčiu ir sau pačiam labai nusipelniusiu dailėtyrininku, užsukau apžiūrėti ekspozicijos. Salės viduryje pamačiau ant kėdės sėdintį žmogų ilgu lietpalčiu su portfeliu (regis) ir pusėtinai nugertu vyno buteliu (tikrai). Taip, tai buvo A.S. Jis žvelgė į Saukos kūrinį, dedikuotą Sigitui Parulskiui, ir kažką rašė į sąsiuvinį. Po kiek laiko viename žurnale skaičiau A. Savicko tekstą, parodos recenziją.
Vėliau, kai jau dirbau Kazio Varnelio namuose-muziejuje, su savo kolega vis bandydavome įkalbėti dar kažką nutapyti kitą LT dailės patriarchą. "Aš tam per senas ",- sakydavo Varnelis. "Pažiūrėkite, Savickui ir apie devyniasdešimt, bet jis sėkmingai tapo!" - mėginome argumentuoti.
Taip, pažįstu A. Savicko šeimos narius, artimuosius, bet jie niekaip nesikišo į parodos rengimą ir nedarė jokio spaudimo dėl vieno ar kito mūsų su Marija Repšyte (parodos architekte) ar Mareku Voida (parodos dizaineriu) sprendimo.
Gal didesnis "presingas" jaustas iš paties A. Savicko - nes būdamas ir dailininku, ir dailėtyrininku, jis puikiai reflektavo ir artikuliavo savo kūrybą. Tai yra dokumentuota knygų, dienoraščių, kitų tekstų ir publikacijų pavidalais, tad visą parodos generavimo laiką reikėjo savotiškai sukiotis atgal, tikrinantis - ar neprasilenkta su pačiu Augustinu Savicku, jo mintimis ir vizijomis?

Pirmasis lankytojas parodoje. Judėjo jis A. Savicko tapybos personažų ritmu ir judesiais.

A. Savicko nutapyta moteris žiūri į žiūrovę. Šio tapytojo paveiksluose komunikuojama spalvomis, akimis, apsikabinimais.
Štai - du revoliucionieriai-pogrindininkai (Kapsukas ir Eidukevičius) apsikabinę po metų (1950 m.) pakartotame teminiame paveiksle, diplominio darbo replikoje (1949 m.). Abi kompozicijos buvo nutapytos pirmosios, dar ne visai tikros dailininko dirbtuvės - anuometinio Dailės instituto bendrabučio kambario interjere ir jį užfiksavo. O personažams pozavo bendramoksliai ir net pats autorius, tapymui naudojęs fotografiją.

Apie raudoną spalvą parodoje
Raudoną (su keliais žmonėmis mąstėme ir diskutavome - kaip ją pavadinti - "Pompėjų auksu" ar "Burgundijos"...) spalvą, be abejo, galima vadinti šios parodos simboliu, leitmotyvu, kamertonu. Tai Marijos Repšytės sumanymas. Jos pastebėjimu, raudona yra ypač būdinga savickiškai tapybai - tai ir ekspresionistinės išraiškos bruožas, ir A. Savicko gerbtos, mylėtos bizantinės kultūros atspindys.
Galima tam tik antrinti, pastebint, jog raudona spalva savotiškai įprasmina ir sovietinį laikotarpį, kurio metu A. Savickas tapo viena iš chrestomatinių lietuviškos tapybos figūrų (su visomis iš to išplaukiančiomis sąlygomis bei priežadtimis).
Įdomu, kad net kelios teminės grupės ("Oficialusis Savickas", "Peizažas, arba Pradžios knyga") parodoje yra susijusios su tuo - ankstyvuoju menininko laikotarpiu, kurio metu kažkas iš tų paveikslų galėjo būti eksponuoti Dailės muziejuje, buvusiame Vilniaus rotušėje. Dalis jo interjerų buvo taip pat dažyti raudonai.
Bet kokiu atveju - raudona veikia kaip kamertonas A. Savicko tapybos muzikai išgirsti, pajausti, suprasti.

Ypatingai dramatiškai pjūvis tarp balto ir raudono yra matomas 1988-1991 metų tapybos "bloke". Tuomet A. Savicko kūryboje tikrai vyksta lūžis, pasibaigęs visišku išsilaisvininu, o tapyba tikrai dramatiška, tragiška, per liaudies meno simbolius ir neoekspresyvią plastiką dar kartą išgyvenant savo valstybės, tautos, šeimos, asmeninę kančią...

Apie baltą-raudoną spalvas parodoje
Bet ne visos parodos sienos yra raudonos. Beveik salės viduryje visa tai skyla, virsta balta. Įžvelgti čia galima chronologinės simbolikos (raudona - sovietinis periodas, balta - Nepriklausomybės laikotarpis) arba  interpretuoti kaip Savicko dualumo metaforą (na, buvo jis "bohemščikas"/"akademikas" viename asmenyje - ir tartum tam raudonam, oficialiam, viešam, "padoriam" dailininkui  oponuoja baltų plytų sienelė su aštuntojo dešimtmečio piešiniais iš Naujosios Vilnios beprotnamio, jos fone kabantis vienas iš kultinių kūrinių, vaizduojantis A. Savicko gerai pažinotus pijokus).
Raudona-balta taip yra ir vyno spalvos. Šį gėrimą tapytojas mėgo ir jo nesikratė.
Dar pagalvojau, jog raudona-balta yra ir Augustino Savicko gimtinės - Danijos spalvos. Būtent čia, diplomato Jurgio Savickio šeimoje gimė būsimasis tapytojas.

Geltono namo motyvai -  būtent tapydamas juos, autorius deklaravo, kad tarp tapybos ir poezijos yra aiškios sąsajos. Kad tai yra tas pats.

Apie geltoną-žalią-raudoną spalvas A. Savicko tapyboje
Šalia minėtosios raudonos spalvos, A. Savickui buvo svarbi ir žalia. Natūralu - pradėjęs savo kūrybinį kelią kaip peizažistas, be šio vietinio landšafto paletės atributo jis tikrai negalėjo išsiversti. Žalia reiškė kur kas daugiau - tai liudija ir memuarų knyga pavadinimu "Žalia tyla".
Bet geltona jam, išaugusiam Antano Samuolio "Geltonos moters" pašonėje ir šešėlyje, veikė kaip kuo tikriausia tapybinės išraiškos vėliava.
Įdomu, kad A. Savickui vis labiau laisvėjant, su metais, geltonos paveiksluose darosi vis daugiau ir daugiau.

2009 metais geltonumu tiesiog sprogęs Nukryžiuotasis yra mano kaip parodos kuratoriaus ir žiūrovo favoritas. Žemiau - iš "Kančios ženklų" I-II. Dangūs tiesiog kraujuoja skausmu. 

O šis kartonas - "Saulėlydis" (2007 m.) - vienas iš tų eilinių personalinių atradimų. Atsirinkinėjant kūrinius jis prajuokino ta porele tarp dviejų nosis primenančių medžių. Parodoje, kontekste jis pradėjo groti nervais, lietuviškos Trispalvės koloritais ir sentimentais.

Prisipažinsiu, jog šį peizažą į parodą ėmiau kuratoriaus teisėmis ir vėlgi skatinamas dviejų labai asmeninių priežasčių. Pirma, nutapytas jis mano gimtinės - Alytaus apylinkėse, antra tiesiog gaivi, šviežia plenerinė tapyba. Ir net rėmas vaizdo negadina!
Ir dar nedidelis P.S.  - toks kuratoriškas patarimas. Žiūrovui, norinčiam orientuotis parodoje, būtina į rankas paimti jos raudonąjį žemėlapį (popierinis variantas) bei vadovautis auGustino G raidės rodoma kryptimi. Realybėje ta G Mareko Voidos sukurtoje sienoje kažkaip netikėtai sužimba kitokiu atspalviu. Tai buvo visiškas gamybinis/kūrybinis atsitiktinumas, įrodantis, jog atsitiktinumų šiame simboliais it A. Savicko tapyboje nusagstytame pasaulyje nebūna...


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Pyzdauskai ir bybienės, arba Jurga Barilaitė apie egzistenciją bei nerimą

Gerbiamų skaitytojų lyg ir turėčiau atsiprašyti dėl nevisai cenzūriškų terminų šio teksto pavadinime. Kita vertus, jeigu tai traktuosime kaip pavardes, to lyg ir nereikėtų bijoti. Arba dar galima ir paklausti - kuo bybys ir pyzda (rašau abėcėline tvarka) yra nešvankiau už varpą ir makštį? Bet neužsižaiskime, it kokie semiotikai, žodžiais ir jų reikšmėmis. Tai juk yra tik sutartinės sąvokos ir kiti konvencijomis paremti dalykai!

Kaip deklaruoja pati autorė, jos darbai (o ne kūriniai - tą pabrėžė ir verbalinės introdukcijos metu per atidarymą) parodoje "Kaulai ir nuosėdos" yra dedikuoti mirusiems draugams. (Tad vėlgi mano pavadinime su tais -auskais ir -ienėmis, prašau, neįžiūrėkite kokio nors paniekinančio atspalvio). Bet juk banalu pastebėti, jog dar akmens amžiuje seksas ir mirtis eidavo šalia, apsikabinę karštai ir meiliai - it tos porelės iš gotikinių-renesansinių ksilografijų a la Holbein. Arba prisiminkime Pascalį Quignardą ir jo veikalą Le sexe  et l'effroi ("Seksas ir baimė"), kuriame kruopščiai aprašyta kaip senovės Romoje geismas ir geidulys tiesiogiai koreliavo su nerimu ir siaubu...

Tad Jurga Barilaitė daro tą patį - per geidulingai besikratančias krūtis ir stamantriai pakeltus falus ji stoja akistaton su pačia Mirtimi (na, moteriška giminė - ir nieko čia gal keisto, bent jau žvelgiant iš manų heteroseksualių pozicijų)... Per vaginą it akinius ir falo lyg kelio nuorodos dėka menininkė stebi Giltinės veidą. 

O koks yra tas Mirties veidas, josios fizionomija? Žinoma, kad kaulėtas, akivaizdu, kad geidulingai išsiviepęs. Tai kraupesio ir orgazmo mimika barškant kaulams ir mėsiškai tekšnojantis vieninteliams išlikusiems minkštiesiems audiniams - žinoma, kad išorinių lyties organų pavidalais...


"Sapnas" (berods, Motinos - jeigu nesupainiojau). Šiaip Jurga Barilaitė yra viena energingiausių, viena ekspresyviai apsėsčiausių Lietuvos menininkų. Temperamentas linijoje, energetika formate...

Futuristiškai/kinematografiškai perteiktas besikilnojančių krūtų judėjimas ir jų plekšnojimąsis

Šitas daiktas man regisi šiek tiek moteriškai lengvabūdišku - apie tai žr. tekstą žemiau.

Tad kodėl pavadinime pavartojau Pyzdausko ir Bybienės asmenvardžius? Dėl noro šokiruoti skaitytoją ar siekio (sekant internetinių naujienų portalų pavyzdžiais) surinkti kiek įmanoma daugiau statistinių pliusiukų? Ne, visai ne dėl to. Tiesiog matau, jog būdama pietietiškai karšto temperamento ir energingo būdo, Jurga Barilaitė su Mirtimi šoka meksikietiškų Vėlinių tango ritmu. Tiksliau kalbant - ji rengia karnavalą. Mirtis čia pozuoja, vaidina ir apsimetinėja. Taip, ji įgauna tiek moters, tiek vyro, tiek transeksualo ar tiesiog hermafrodito pavidalus. Ji ir vyras (macho) ir seksuali gražuolė, drovus ta ir anas. Paradoksas tame, kad ji pirminėje savo fazėje toji Mirtis pasižymi labiau vyriškais bruožais (vis tik vyr. organas kaulų fone matosi geriau.... Tačiau antrinėje padėtyje, kuomet Mirtis svingeriškai pradeda santykiauti jau ne tik su mirusiuoju, bet ir su Užmarštimi, ji įgauna absoliutų vaginos ar bent jau moteriškų lytinių lūpų pavidalą. 

Galima sakyti dar ir kitaip - ten kur Jurgos Barilaitės Mirtis įsikūnija vyriškais pavidalais, ten ji yra švelnesnė, jautresnė - vienu žodžiu, moteriškesnė tradicine ar falocentristine moteriškumo samprata. Ten kur ji yra ypač agresyvi ir nežabota (atseit vyriška - pagal visus "geriausius" diedų įsivaizdavimus), virstanti Didžiąja Vagina, ten ji paradoksaliai įgauna kuo tikriausią Pyzdausko siluetą. 

Pirminė Mirties stadija pagal Jurgą Barilaitę - čia joje dar yra likę kūniškumo ir naiviai vyriško pasididžiavimo savo esybe.

Antroji Mirties fazė pagal Jurgą Barilaitę - čia jau tai transformuojasi į ertmę tarp dviejų plokštumų. Kitapus - nebūtis ir užmarštybė. 
Ypač tai radikaliai atsiskleidžia video objekte "Falcetas virpina balso stygas". Mirtis čia kalba, aiškina, inkščia ir sireniškai gieda vaginos lūpimis, kol po 30 sekundžių himniško giedojimo virsta juodąja skyle (skambančioje iškarpoje fone flirtuoja ne joks Pyzdauskas su Bybiene, o du priešingų lyčių atstovai - parodos lankytojai, taip užsikalbėję, jog neišgirdę būtent jiems ir mums skleidžiamos informacijos) - 


Pabaigai - ad hominem: pačioje Jurgoje Barilaitėje jungiasi visi pradai - mirtis ir nerimas, gyvenimas ir geismas, raudona ir kaukoliukai, kostiumėlis ir bateliai.





2019 m. spalio 30 d., trečiadienis

Tarp RR ir AM: Martynas Pekarskas ir jo juodas liežuvis

Pačioje pradžioje gerbiamam Skaitytojui paaiškinsiu, kad RR šio teksto pavadinime reiškia Robertą Rauschenbergą (1925-2008), o AM - Antaną Martinaitį (1939-1986). Vienas jų - pasaulinio masto POP klasikas, naudojęs asambliažo, ready-made ir kitokias, kartais tiesiog elementariai tapybines technikas, "nutrynęs" ribas tarp paveikslo, kaip lango į tariamą (dabar tokia vadinama virtualia) realybę, ir paveikslo, kaip fizinio objekto, sudaryto iš pagalių, audinių, dažų ir skiediklių, bei rišiklių, sampratų. Jam (omenyje turiu ir Robertą, ir Martyną) tai - ir tas, ir tas. Kita vertus - bei tas, bei tas... O kitas (turiu omenyje Untę - taip jį vadino kolegos ir bičiuliai), tapytojas iš esmės, kuriam buvo svarbu ir pasakojimas, ir ant jo (o gal atvirkščiai?) kuriami tapybiniai sluoksniai.

MP /Martynas Pekarskas/ - ir tas, ir tas...

Bendras M. Pekarsko parodos vaizdas II aukšte.
Ekspozicija šioje architektūriškai sudėtingoje erdvėje yra surežisuota kaip gerai temperuotas klavyras - neperkrauta ir nenususinta tariamai perfekcionistiniu minimalizmu. 

Laurynas Gucevičius turėtų trinti delnais ir kalbėti, kad galop gera tapyba atkeliavo į jo būstą.
RR ir AM nėra nei lakmuso popierėliai, nei etalonai ar moduliai, nei kokie nors diaskopiniai aparatai M. Pekarsko tapybos suvokimui. Bet kiekvienas menininkas, deja ir beje, negyvena vienas "ant šio svieto", jis yra veikiamas, inspiruojamas (kartais to net sąmoningai nesuvokdamas) kitų rifų, povandeninių srovių ar seklumų. Būtent RR ir AM yra tosios Scilės ir Charibdės, tarp kurių šiuo metu odisėjiškai plaukia M. Pekarsko tapybos laivas. Nemunu-Nerimi iš Kintų iki Vilniaus. Ir kur kas toliau bei giliau. Kita vertus, tai nėra ir jokia Proskrusto lova, - kiekvienas gali matyti kitaip. 

Štai toks yra M. Pekarsko kūrinys RR aspektu. Čia tikrai svarbus tapybinis ir daiktinis taktiliškumas, dirbinys ir kūrinys kaip subjektas ir objektas. Paprastai tariant - čia "groja" fizinės tapybos savybės. Jos yra redukuotos į elementariausias fizines struktūras - dažus ir jų kūnišką svorį, pigmentus ir jų dažomąsias savybes, galop (kontrastingos vienovės principu) - skirtingus derinius su tokia nuodinga medžiaga kaip polietelenas - 

Martynas Pekarskas Kibiras aliejinių dažų ant drobės 2019

O štai toks M. Pekarskas žvelgiant AM (galime sakyti ir OM) aspektu. na, tiesiog daugiasluoksnis, faktūriškas, švytintis -

Martynas Pekarskas Prieš pradžią 2019
Tiesą sakant, man šis kūrinys buvo tai, kas atvėrė akis. Jį redukavau į atskiras dalis. Pradžioje gryna akimi. Paskui - išmanaus telefono akimi. Vienu žodžiu - išskaidžiau į atskiras dalis (beje, šioji savybė, tas paveiklsų skaidymąsis į autonomiškus segmentus, yra ir stiprioji, ir silpnoji - visokie tariami kritikai tuo gali nesunkiai pasinaudoti, pusė).

Taigi, turime šauniai pastoziškos tapybos. Ji yra "skani" - 



Tai ir geras, nuoširdus darbas su palete, ir jautrus prisilietimas prie paviršiaus - 



Tai ir tapybiškai muzikalus ritmikos pojūtis - 



Ir geras, klasikinis formos pojūtis. Pažvelkite - kaip smagiai užteptas potėpis. Akcidencija ir substancija čia šoka aristotelišku tango ritmu - 



Štai koks bjaurusis ančiukas, ežiukas rūke, virstantis smūgingu pavidalu. Geri čia santykiai šiame fragmente: 


Beje, man labai patiko M. Pekarsko parodos pavadinimas - "Žmogus juodu liežuviu". Tai skatino tarp motyvų, tarp persekiojančių vaizdinių ieškoti to juodojo liežuvio. Kaip iš vaikiškų šiurpių - juodos rankos, juodo karsto. 

Štai čia - ypač patikę darbai. Juose yra ir forma, ir motyvas. Taip, galbūt kartais jaunatviškai maksimalistiškai perkrauta (galėtų ir saikingiau), bet, kita vertus - juk veikia!: 

Prieš pradžią 2019
Martynas Pekarskas /neradau pavadinimo, manau, kad 2019/


Martynas Pekarskas God is everywhere 2019
Na, detalės žiauriai taiklios ir įtaigios. Šią būtybę net tapybiškai įsimylėjau - čia puikiai santykiauja linija ir forma. Bei spalva (perfrazuojant Augį Kepežinską): 


Iš pirmojo aukšto kūrinių man dar labai patiko šitas. Toks budistinis mandalų kiemelis, kurio epicentre - kultūros svoris ir kiekis (buhalterinės knygos), prislėgtos Gralio taure ar tiesiog puodeliu. Žinau, kad Autorius nebūtų patenkintas tokia interpretacija, bet juk kiekvienas sprendžia apie meną, menininką ir meno kūrinį pagal savo sugedimo laipsnį.

Žodžiu - pasaulietinis maldų kilimėlis. Puikiai dera prie Tarpukario laikų akmeninių grindų - 


Žiauriai geros detalės. Martynas stipriai piešia - 


Dar iš pirmojo aukšto. Ant drobės nukryžiuotas molbertas. Juk jeigu Kristus prisikėlė, tai ir Tapyba yra seniai gyva ir nenumarinta? Molbertas sako, kad  Tapyba yra prisikėlusi, seniai prisikėlusi.

Labai geras ir už širdies stveriantis kūrinys. Praktiškai Bacono Skerdienos pagerbimas  -  

Martynas Pekarskas Molbertas ant drobės 2019
Vienas intymiausių M. Pekarsko kūrinių. Mentalinė Don Chuano kelionė po Gauguino pacifistiškas salas. Jeigu rimtai - tos fizionomijos-kaukės gerai yra įtupdytos -

Martynas Pekarskas Legenda 2018

Šis tapytojiškas džemperis veikia kaip Manifestas.
GERAI, KAI VEIKIA VEIKSMAI, O NE ŽODŽIAI - 

Martynas Pekarskas Minnesota paveiksle 2019
Norėčiau pasimatuoti
Iš nedidelio dialogo p.s. - 
- Taigi - kame tas Martyno Pekarsko juodas liežuvis?
- Ogi tapyboje ir esminėse jos savybėse. Gerai veikia ir veža. Kaip tas džemperis.






2019 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Totalinis blogis. Raimondo Gailiūno tapyba "Arkos" galerijoje


Raimondo Gailiūno tapyba yra bloga. Labai bloga. Totaliai negera. Absoliučiai sugedusi. Kas baisiausia – jos autorius lyg ir nenorėtų, kad ji tokia būtų (ach, tos mūsų žmogiškos pastangos...). Gailiūnas tapo portretus (netgi autoportretus, o juk žinia – kiekvienas iš mūsų matome save geresniais nei esame kitų akimis), peizažus, buitinio-mitologinio žanro kompozicijas, prikimštas (it kokia farširuota lydeka) situacijų, būsenų ir konfliktų. Ir Gailiūnas netgi siekia, kad jo tapyba būtų spalvinga. Ryški, maloni spalva yra kiekvieno miesčioniško paveikslo pirkimo, prabangaus rėminimosi ir kabinimosi virš sofutės sąlyga. Taigi, Raimondas ant paletės teptuku makaluoja visokias raudonas, mėlynas, žalsvas ir žalias – visos tos pastangos (pažiūrėkite filmuotą medžiagą, kaip fiziškai dirba tapytojas prie į sieną atremtų paveikslų!) – vien tik dėl to, jog tapyba būtų maloni, graži ir tenkinanti (kažkodėl net įsivaizduoju žiūrovą, patiriantį kuo tikriausią orgazmą nuo R. Gailiūno tapybos...). Bet taip nėra. Jokių orgazmų ir malonumų. Nes Raimondo Gailiūno tapyba yra labai bloga. Bjauri iki koktumo. Šlykšti kaip senas susmirdęs skuduras. Verčianti vemti. Fuuu... Juk pažiūrėkime – R. Gailiūnas tapo nemalonius žmones. Net savo autoportretuose jis regisi ne itin kokiu. Gyvūnai jo paveiksluose yra tikri gyvuliai. Ne mastifai, o zombiai. Žmonės čia taip pat labai šlykštūs. Ne homo sapiens, o blogieji demonai (bet gal visa Gailiūno karta – tie tapytojai-neoekspresionistai yra apsėsti?). Ypač blogai veikia tos negerumą spinduliuojančios akys. Jos verčia krūpčioti, žagsėti, kosėti ir čiaudėti. Jos verčia jausti negerai. Labai negerai. Blogai. 

Raimondas Gailiūnas Šalutinės gatvės pasakojimas 2019 m.
 Ir kodėl taip yra? Todėl, kad Raimondo Gailiūno tapyba egzistuoja veidrodžio principu. Tuose bloguose, tuose šlykščiuose iki koktumo vaizduose mes matome savo atspindžius. Gailiūnas tapo ne save ar savo mastifą. Gailiūnas tapo mus – mane, Tave, jus, jį, ją ir kitus. Ir nereikia puoselėti iliuzijų. R. Gailiūno tapyba yra bloga, nes blogi, šlykštūs ir bjaurūs esame mes... Paguodžiančiai galima tik tarti, jog kaip šviesa neegzistuoja be tamsos ir šešėlio, taip ir mūsų gerumas negali būti be totalinio blogio, slypinčio mumyse. Ir geriau tegul jis lieka paveiksluose...

Raimondas Gailiūnas Ramūs ir supratingi 2012 m.
 Apie veidus
Gailiūno nutapyti veidai primena pripūstus balionus, išpūstas gumines pirštines ar vandens pripiltus prezervatyvus. Dailininkas juos manko, minko ir kitaip formuoja. Toji deformacija ir sukuria bjaurastį, nerimą, nusivylimą. Tai veikia. Nes per spalvą yra jaučiamas fizinis slėgis.
Apie literatūrą
Ir pačią parodos koncepciją. Galiūno tapyba yra stipri ir galinga. Plius – literatūriška. Tad man nepatiko tas „literatūrinis“ parodos kolekcijos apipavidalinimas. Nebūčiau spaudęs jo tapybinių pavidalų į tokią reglamentuotą ir literatūriškai apipavidalintą komodą su stalčiais – t. y. man tas skaidymas temomis atskirose salėse pasirodė dirbtinis. Labiau būčiau gilinęsis į jo plastiką, į jautrų dažo sukibimą su drobe.
Apie trečio aukšto sindromą
„Arkos“ galerija pasižymi sudėtinga erdve. Tą pripažįsta ne vienas menininkas. O ne vienas šios institucijos lankytojas žino, kad „Arkoje“ lankantis parodoje, galima patirti nelemtąjį „trečiojo aukšto sindromą“. Tiesiog einant tais labirintais, kylant vis aukštyn ir aukštyn, patiriamas emocinis, psichologinis, fizinis ir kūniškas nuovargis. (Beje, panašiai veikia ir antrasis mano darbinio "Titaniko" aukštas, kuriame tie 500 kvadratinių metrų ir langų, kolonų bei nišų gausa suveikia žudikiškai parodinės kolekcijos atžvilgiu) Na, tiesiog ir Raimondo Gailiūno atveju manyčiau, kad jo būtų pakakę ir dvejose pirmose salėse – smogė stipriai. Ir to užteko.


2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Profesoriaus Menkelės dirižablis

Jūs visiškai nesuklydote. Arba atvirkščiai. Gal ir susipainiojote...
Profesorius Menkelė neturi jokių sąsajų su daktaru Mengele. Bet kokie panašumai, asociacijos ar sutapimai tėra fiktyvaus pobūdžio. Prof. Ignotas Menkelė nebuvo tokia odiozine figūra, kokia istorijoje (tegul ir veikiamoje "damnatio memoriae" dėsnių) buvo jo beveik bendrapavardis Josefas Mengele - juk yra ko "pasimokyti", bent jau juos žinant, ir iš niekšų, galvažudžių, kitokio plauko sutvėrimų). 
Prof. Menkelė buvo ne toks. Prof. Menkelė buvo veterinaru. Jo specializacija - vėžiagyviai, žuvys ir ropliai. Taip, neneigsime, kad mokslo ir konkrečiai medicinos tikslais jis yra išpreparavęs (be jokių nuskausminamųjų) keletą aligatorių, krokodilų, gavialų ir visiškai primityvios gyvybės formatų - ungurių, vėžių bei krabų. Bet juk viskas dėl mokslo. Viskas dėl progreso ir kitų, būsimųjų gyvybių!
Prof. Menkelė vadovavo garbiai Veterinarijos klinikai. Taip, taip, - profesorius Ignotas Mengelė dirbo klinikos direktoriumi. Tai buvo viena seniausių gyvūnų ligų gydymo įstaigų mūsų šalyje. Kiekvieną dieną jis skirdavo, kuriuos roplius nugalabyti ir įkišti į indą, kupiną formaldehido, kuriuos mumifikuoti ir pakabinti į spintą. Rytais jis dokumentais, rašytiniais įsakymais bei kitokiais potvarkiais nurodydavo, kurias lašišas jau galima valgyti, o kurias "dar galima pasaugoti mūsų šviesiai ir laimingai ateičiai". Dar iki pietų prof. Menkelė teisingai ir tvarkingai sustyguodavo, kad ir kokių šoniplaukų (lot. apmhipoda) "utilizavimo" (taip ramiu ir šaltu balsu sakydavo pats ponas Ignotas) klausimus.


 Tad vieną rytą prof. Menkelė buvo maloniai nustebintas, kuomet į jų Veterinarijos kliniką prisistatė vienas kelių penkiasdešimt aštuonis žmones, dramblius ir zebrus (kas ten dabar atskirs, kas iš jų buvo "who is who"?) surijusių krokodilų interesus gynęs advokatas. Minėtieji grobuonis savo bausmę iki gyvos galvos atlikinėjo vietiniame zoologijos parke. Tai buvo sunki bausmė. Juos ten šėrė sprangia kiauliena ir jautiena, kartais (paprastai tai įvykdavo kiekvieną pirmadienį) pakeisdavo sušvinkusį baseino vandenį. Sunkios, netgi alinančios gyvenimo sąlygos! Krokodilams kalėti zoologijos parke buvo nuobodu. Monotonija, rutina, beveik paryžietiškas "splynas". Tad šie penkiasdešimt aštuonerius žmones etc. (na, kam tai dabar rūpi?) ėmė ir sukonstravo dirižablį. Minėtasis advokatas pasiūlė dirižablį eksponuoti Veterinarijos klinikoje. Kad visi dvesiantys, gaištantys padarai matytų šį pasaulio stebuklą. Prof. Menkelė, žinoma, sutiko. Jis negalėjo atsakyti tokiam garbiam pasiūlymui. Nes tai, jog klinikoje valgomos lašišos, skumbrės, stauridės ir strimėlės dar jokiu būdu nerodė, jog institucija nėra atvira visuomenei. Anaiptol, prof. Menkelės vadovaujama klinika buvo pozityvi ir demokratiška. 
Juo labiau, kad kalinių-krokodilų sukonstruotas dirižablis buvo įdomus įrengimas! Jis neskrido, buvo labiau panašus ne į didžkukulį/cepeliną, o į "čirvinį blyną", buvo mažas, menkas savo formatu ir tilpo į prof. Menkelės kišenę. Kalinių teisių gynimo asociacija, profesinės mėsėdžių sąjungos (jų būta net keleto - kaip yra įprasta mūsų kraštams), Kalėjimų departamentas, bendroji opinija ("atsuk skuostą savo žudikui, nes jis juk kažkada dėl to gailėsis") taip pat darė savo įtaką.
Krokodilų sukurtas dirižablis buvo išeksponuotas pačioje garbingiausioje Klinikos vietoje. Pacientai - tie būsimieji mumijos, preparavimo kolbų ingredientai ir panašiai, labai džiaugėsi ropliška kūryba. Profesorius Menkelė skraidžiojo tartum danguje - tai yra, krokodilų sukurto dirižablio dėka. Taip iš tiesų nebuvo, bet penkiasdešimt aštuonerius žmones, dramblius ir zebrus pražudžiusių roplių sukurtas dirižablis, iš tiesų yra kur kas vertesnis nei jų smurtautojų aukos.

2019 m. balandžio 2 d., antradienis

"Mes tikrai ne kiaulės"


       – Mes esame tikrai ne kiaulės, – sukriuksėjo jis, atverdamas gardą.
Paaiškinsime maloniems klausytojams, kad „jis“ tai buvo tipiškas ir kuo tikriausias kuilys. Na, kiaulių (lot. Sus scrofa domesticus) giminės atstovas. Rausva oda, antakių nebuvimas, kanopėlės vietoje pirštų, nedidelė riesta uodega (tiesa, slepiama po džinsinių kelnių audiniu – kažkas iš suklastotos kiniškos ar turkiškos, ir pigios produkcijos).
Su jokiais orveliškais gyvulių ūkiais tai neturėjo nieko bendro. Oi, ne! Literatūrinė klasika dažnai nusišneka. Jis, mūsų prelegentas, nebuvo kilęs iš jokio tvarto. Aptariamasis kuilys buvo baigęs rimtus mokslus – dailės akademijas, užėmė dar solidesnius postus – dailininkų sąjungų sekcijas. Save jis laikė menininku, o kitus – beviltiškais „lūzeriais“ ir „grafomanais“.
Tai juos ir išleido iš gardo. Nes mėgo kalinti savajame privačiame kalėjime. Tiesa – CŽV laikino sulaikymo ir tardymo patalpoms tai neprilygo. Bet vis tik...
Jis (prelegentas) mėgo aiškinti, jog kūryba yra kančia, o jos (žinoma, kad kalbame apie kuilio padarytus asambliažus ir objektus) nesuprantantys yra beviltiški karjeristai, pavyduoliai, grafomanai. Tad šiuos ir laikė garduose. Kad tuštintųsi savo tuštybe, kad ėstų mentalinį jovalą.
        – Mes tikrai ne kiaulės, – dar kartą konstatavo jis, išleisdamas nevykėlius iš aptvaro.
Tam, kad jie pasirautų kiaulpienių, šalpusnių ir raktažolių.
Slinko šiltosios pavasario dienos. Krūmuose čiulbėjo lakštingalos, po laukus maklinėjo gandrai (jie ieškojo varliagyvių savo skilvelių užpildymui).
Keletas žodžių apie jį – jis dar buvo šioks toks menų kolekcionierius. Sekdamas kai kurių fizikų, chemikų ir prokurorų pėdomis tikėjosi kažkuomet įsteigti altruistinį savo vardo muziejų. „Kad visi lįstų kiauliškon mano subinėn“, – taip privataus ir elitinio vakarėlio metu pareiškė jis. Tai nebuvo garsiai viešinama. (Informacijos pateikėjas redakcijai yra žinomas). Dar grodavo smuiku ir violončele. Bet tai ne esmė.
Esmė, prasmė ir reikšmė slypi tame, kad kriuksėdamas apie tai, jog jie, jis (tik pagalvokite – patys niekingiausi žmonės yra tie, kurie nuolat sako „aš“, „mano“, „man“!) yra ne kiaulės ir išleisdamas tuos kai kuriuos niekinguosius iš gardo, jie, jis tikėjosi, kad šie sulįs į jo platų kuilišką užpakalį.
To visai nebuvo!
“Lūzeriai“ ir „grafomanai“ iš tiesų puolė į pievą ir godžiai puolė šlemšti tarsi jiems išdygusiais kiaulpienes ir muilines gubojas.
...Slinko gražios, saulėtos ir šiltos pavasario dienos...

"Mes tikrai ne kiaulės" - tekstas ir piešinys, paremti vienu geriausių AGČ darbų