Igoris Piekuras ir jo "Eksperimentas", arba apie žiūrovų dislokaciją parodų atidarymų metu

Parodų atidarymuose svarbiausias dalykas yra žiūrovo dislokacija.

Tą geriausiai žino dailės kritikai ir nachaliavščikai. Tiesą sakant (nepykite, plunksnos sesės ir broliai!) nėra jau tokio didelio skirtumo tarp šių dviejų klasių atstovų. Ne tik dėl to, kad troškulys vienodai kamuoja tiek vienus, tiek kitus. Nachaliavščikai puikiai žino – jeigu nori gauti išgerti ir dar pavalgyti – atsistok taip, kad prie gėrybių stalo atsidurtum jeigu ne pirmas (padorumo likučiai išlikę net šių alkanųjų pasąmonėje), tai bent ne paskutinis.

Kritikus ir nachaliavščikus labiau vienija tai, jog tiek vieni, tiek kiti atidarymuose dirba savo darbus. Vieni galvoja apie skilvių prikimšimą, kiti – apie tekstų sukūrimą.

O parašyti gerą tekstą gali tik tuomet, kai neturi jokių apsunkinimų dairantis po ekspozicinę aplinką. Atidarymų metu tai ypač sunkus reikalas: čia, žiūrėk, reikia vyno taurę pasipildyti, čia pabendrauti su kokiu nors kolega (vasaros metu – kultūrinio vakuumo ir parodinės distrofijos Vilniuje periodu, tai ypač vertingas užsiėmimas), čia netgi pasižiūrėti meno kūrinių. Gausių atidarymų metu, patikėkite, tai ypač sudėtinga užduotis.

Aš pats, išduosiu paslaptį, turiu savo metodiką. Ji paremta durys-siena principu. Labai paprasta: 1) arba stovi prie įėjimo, žvelgdamas kitiems per galvas ir nugaras (šis būdas ypač rezultatyvus aukštaūgiams); 2) arba stovi prie nuo įėjimo labiausiai nutolusios sienos. Pastarasis principas nėra dėkingas norimos evakuacijos atveju (kuomet norisi anglišku būdu pasišalinti ir panašiai), tačiau kūrinių apžiūrėjimo atidarymuose aspektu – tai tobula, tiesiog idealu.

Piekuro tapybos paviršiai. Kartais jo darbuose detalės iškalbingesnės už visumą

Veikimą ką tik patikrinau Igorio Piekuro parodos atidarymo metu „Titanike“. Žmonių buvo daug (dalį galbūt į vidų suvarė lauke prasidėjęs – po ilgos vasarvidžio pertraukos – lietus; tačiau tokie turėjo nusivilti, nes viduje tradiciškai buvo tvanku kaip saunoje). Paveikslų irgi buvo miriadai. Visi įvairūs, stiprūs ir įdomūs. Juk  tai Piekuras – argi gali būti kitaip?

Dirbau savo darbą. Esu juk šioks toks kritikas! Tai pastebėjo ne vienas, klausęs ir tvirtinęs:

–        – Ko toks susirūpinęs? Turbūt nepatinka?

Ne, Piekuro ir jo žmonos – Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba man labai patinka. Ne tas žodis. Čia tinka tas amerikietiškas išsireiškimas:

–       – Įkvėpianti.

Bet pagalvojau vieną dalyką – Piekuras ir Rožanskaitė papildo vienas kitą. Piekuras – plakatiškesnis publicistas. Rožanskaitė – lyriškesnė (bet irgi publicistė). Na, toks tikras in ir jang. Vienas kitą papildantys elementai. Tad ir parodoje tobulai regėtųsi jų tandemas....

Bet ne apie tai.

Atidarymo metu (turbūt dėl to savo rimto žiūrėjimo bei tvankumo) atsidūriau už paties epicentro – už atidarančiųjų (kuratorė, giminės, draugai, VDA darbuotojai) nugarų. Prie tos tolimesnės sienos. Čia dar buvo įsitaisiusios kelios kolegės – ach, ta beveik medžiotojiška kritikų intuicija.

Nusprendėme (nes niekas neužstojo ir netrukdė nugaromis), kad vienas geriausių Piekuro darbų yra net kelis metus (nuo 1980 iki 1985) tapytas Eksperimentas. Nutarėme, kad jį norėtume (vienbalsiai) pasikabinti savo namuose. Pasiryžome įsteigti konceciją ir šedevrą išpirkti iš jį valdančio fondo gniaužtų. Pakalbėjome, kad kadangi pinigus mestumėmės į bendrą kasą (juk esame kritikai, o ne kokie finansinių keblumų nejaučiantys kolekcijų maniakai), tad paveikslą reguliariai vežiotume iš vienų namų į kitus. Tik sunerimome, kad netilptų į bet kokį liftą ar troleibusą. Su palengvėjimu atsidusome, pamatę, kad Piekuras vizualiai (tiesiomis, op artinėmis linijomis) pats palengvino mūsų darbą – kūrinį būtų galima normaliai iškarpyti į tris dalis. Mažesnę, vidutinę ir didesnę – viskas priklausytų nuo to, kokią kas sumą sumokėtų...

Igorio Piekuro Eksperimentas ir kuprinė a la Marija Teresė Rožanskaitė

Ši dailėtyrinė diskusija (ačiū, Aiste ir Jurga, bei puikioji dislokacija!) man uždėjo akinius, kurių dėka geriau perpratau Piekuro tapybą.

Supratau, kad jo tapyboje visa esmė yra sukoncentruota ne į tobulai sukurtus paviršius (pjaustytus, klijuotus, reljefiškai lietus iš statybinio emalio, degintus žvake – ne Gasiūnas tai pradėjo!, barstytus smėliu, lankstytus iš draperijų, tiesiog tapytus), ne fotografiniuose motyvuose (kartais tie veidai tik trukdo – jeigu jų nebūtų, irgi trūktų), bet linijose. Taip – linijose – aštriai, sprangiai raižančiose pačią tapybą. Pjaustančią ją medicininiais skalpeliais chirurginiu tikslumu.

O dar stovėdamas už prelegentų nugarų pamačiau, kad ekspozicinėje erdvėje netgi minia pradėjo gyventi piekuriška logika – ją estetiškai padalino, tiesiog supjaustė baltos pertvaros ir sienos – tikrai Piekuro vertas veiksmas. Tad nenustebau, kai išėjęs lauk, pamačiau, kad net dangų ties parodos veikimo vieta perpjovė kažkokios vielos.

Pasaulis tiesiog veikia pagal menininkų kūrinius, šiuo atveju – Igorio Piekuro tapybą...

Balta linija (kaip iš Piekuro tapybos), struktūriškai skaidanti erdvę

Vienoje pusėje kalbėtojai ir klausytojai...

...kitoje - klausytojai ir vynas... Ir tapyba bei piekuriški "strypai" visur...

Piekuriški strypai ir parodos atidarymo procesas

Dangus prie Piekuro parodos

Iš estetinių tyrinėjimų: meno suvokimo lygiai

Perfrazuojant ir remiantis filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku, ontologijos ir pažinimo teorijos profesoriumi, kabalistu Michaeliu Laitmanu, savo veikale „Šamati“ teigiančiu, jog egzistuoja du suvokimo lygiai [1) pasaulių plitimas iš viršaus į apačią; 2) kilimas iš apačios į viršų], galima sakyti, kad esama keturių meno kūrinio suvokimo lygių.:

11)      Neigiamas, negatyvus suvokimo lygis;

22)      Neutralus, indeferentiškas suvokimo lygis;

33)      Teigiamas, pozityvus suvokimo lygis;

44)      Sužavėtas, katarsinis suvokimo lygis.

Šalia šių keturių lygių dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis.

Trumpai pakomentuokime kiekvieną iš epistemologinių pakopų.

Negatyvusis meno suvokimo lygis vartotojų paprastai išreiškiamas tokiais teiginiais (lydimais šauktukų arba ištiktukų) kaip – kas čia per nesąmonė!, nesuprantu tokio meno arba neutralesnio (gal net pozityvesnio, išreiškiančio tam tikras kūrybines intencijas) – aš irgi taip padaryčiau!. Neigiamoje pakopoje esantį individą galima pavaizduoti kaip patvariu skafandru apsirengusį ir nesvarumo būsenoje plūduriuojantį padarą, nesistengiantį nei paliesti jį supančios aplinkos objektų, nei kaip nors kitaip reaguoti į jį supantį kosmosą. Profesiniu-socialiniu aspektu šiam lygmeniui gali priklausyti (žinoma – labai sąlygiškai, nes čia galia aptikti ir tų pačių menininkų ar kritikų) liumpenproletariato, valstietijos, valdininkijos atstovai – turgaus prekeiviai, ūkininkai, policininkai, savivaldybių tarnautojai.

Neutralusis suvokėjas vizualiai primena tabula rasa. Tai nulinis lygmuo. Vektorius gali judėti tiek žemyn arba aukštyn (jeigu suinteresuotosios pusės – menininkai, kritikai, tokie patys indeferentiški bičiuliai ar kolegos, atlikdami pirminio judintojo funkciją, suteiks impulsą keisti padėtį ir trajektoriją). Geriausias būdas paveikti vartotoją ir kelti jo meno suvokimo lygį – didaktinė-edukacinė veikla (paskaitos, seminarai, parodos ir panašiai), kritimą žemyn (kad ir į negatyvųjį meno suvokimo lygį) vėlgi gali sąlygoti toji pati didaktinė-edukacinė veikla, pasižyminti sunkiai virškinama informacija, nepatraukliai ir neargumentuotai prezentuojamais meno kūriniais. Produktyviausias neutraliojo suvokimo lygmens transformavimo į pozityvųjį būdas – komentatoriškas. Panašiai kaip Vergilijus Dantę per Skaistyklą iš Pragaro nuvedė į Rojų. Socialiniu požiūriu, neutraliame meno suvokimo lygmenyje yra ir minėtų klasių atstovai, ir jau prakutę (tiek materialia, tiek kultūrine prasmėmis) individai.

Teigiamas – pozityvus meno kūrinio suvokimo lygmuo yra labai aiškus. Akivaizdžiai jis reiškiamas tokiomis jausminėmis išraiškos priemonėmis, kaip garsais: Oho! Kaip faina! Nu nieko sau! ir panašiai. Fiziologiškai teigiamai į meną reaguojantį subjektą išreiškia plačiai atmerktos akys, didesnė ar mažesnė šypsena, bendras kūno judrumas. Socialiai tai gali būti bet kas, tačiau empirinių tyrimų dėka yra pastebėta, kad iš ne meninių profesijų į meną pozityviai reaguoti a priori būna pasiruošę su medicina susijusių specialybių žmonės.

Katarsinį suvokimo lygį geriausiai išreiškia Stendalio arba Florencijos sindromas (apie tai žr. –https://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalio_sindromas).

Kaip minėta, kažkur šalia, lyg kokiame paraleliniame pasaulyje, dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis. Nekonvencinis meno suvokimo lygis yra artimas visiems keturiems lygmenims. Jo ypatybė – didelė amplitudė (svyravimas nuo neigimo iki susižavėjimo), suvokimo ir vertinimo ribų neapibrėžtumas. Visa tai primena vaikų rašytojo Kozlovo personažą – ežiuką rūke, kuris menui apskritai ar meno kūriniui konkrečiai nekelia jokių reikalavimų ir potraukių, tuo pačiu iš viso to reikalaudamas ir trokšdamas visko. Tokiu galima laikyti, kad ir tautinį meno vandalą Bronių Maigį, Ertmitaže peiliu ir rūgštimi puolusį Rembdrandto Danają – nuo neapykantos (destrukcija) iki katarsinio susižavėjimo (juk nebuvo nuniokota turbūt kokių estetinių jausmų nesukėlusi Rešiotnikovo kompozija Vėl dvejetas Tretjakovo galerijoje) čia plauko storumo tarpelis.

Apie ciklus ir asociacijas: Romualdas Balinskas "Balta siena"

Romualdo Balinsko tapyboje visuomet galioja asociacijų grandinėlės logika.

Nežinau, kodėl taip yra. Turbūt todėl, kad šis dailininkas yra cikliškas... 

Apskritai, kaip kadaise aptarėme su Ignu Kazakevičiumi, visus menininkus galima suskirstyti į tris kategorijas: 1) vienagimdžius; 2) tiražinius ir 3) ciklinius.

Vienagimdžiai tapytojai – tai ypač reta kūrėjų rūšis. Įsivaizduokite žmogų, sukuriantį vieną – vičvieną šedevrą. Teoriškai tai yra įmanoma. Tai patvirtintų ypač tapytojų broliai poetai, kai kurie iš jų iš tiesų bando, nori ir visaip stengiasi sukurti gyvenimo eilėraštį. Tapyboje taip pat įmanomas vienetinis, vienintelis paveikslas. Problema slypi tame, kad tapyba – tai, kaip sako Dailės akademijos dėstytojai, yra ir menas, ir technika. Tad norintis įvaldyti techniką individas turi nutapyti ne vieną drobę. Iki tos svarbiausios. Žinoma, realus variantas – sukūrus šedevrą, galima sunaikinti iki tol padarytus darbus ir visam gyvenimui sulaužyti teptukus. Tačiau paprastai tapytojai yra pernelyg egocentriški ir egoistiški, todėl vienu brūkšniu niekuomet nenaikina savo kūrybinio gyvenimo visumos.

Prie vienagimdžių tapytojų būrio galima priskirti ir tuos, kurie, kurdami kiekvieną atskirą kūrinį, stengiasi jam suteikti unikalių ir nepakartojamų požymių. Tai kūrybiški menininkai, aptekę idėjomis. Bet gal tai tik viso labo spekuliacijos...

Tiražiniai tapytojai – tai tie, kurie tiražuoja savo kūrinius. Didelė tapytojų dalis yra būtent tokie. Romantiškai nusiteikę subjektai pasakytų, jog jie tėra paprasti amatininkai. Susilaikykime nuo vertinimų. Bet racija slypi tame, jog žinant kaip ir ką reikia daryti, kyla pagunda niekuomet neeksperimentuoti ir neklaidžioti pašaliais. Žinai savo spalvinę gamą, piešinio (paprastai stilizuoto) ypatumus, komponavimo schemas, galų gale – temas bei motyvus ir to užtenka. Tuomet tiražuoji... Dar galima pastebėti, kad tiražiniai tapybos darbai labai gerai atrodo visokiausiose grupinėse parodose ir ypač nuobodžiai – personalinėse...

Galop – cikliniai tapytojai. Jų mąstymas yra komiksinis, primenantis Bayeux kilimo struktūrą. Vienas pasakojimas čia gena kitą, iš jų virtinės formuojasi istorijos.

Romualdas Balinskas, Balta siena, 2013 m., aliejus, drobė, 30x40 cm

Tad štai – Balinskas yra būtent toks – ciklinis tapytojas.

Vienu metu jis buvo užsiciklinęs su mergaitėmis. Vėliau – su berniukais. Dabar – Meile, Tikėjimu ir Viltimi.

Kiekvienas atskiras Balinsko kūrinys yra prieš tai buvusio paveikslo tęsinys ir vėlesnio preliudas. Negalima žiūrėti į jo kompozicijas atsietai, atskirai, visuomet reikia turėti tą ašį, tą semantinį iešmą, ant kurio, it kuo tikriausi šašlykai, yra suverti paveikslai.

Siena – būtent iš tokių.

Galbūt pats menininkas labai aiškiai deklaruotų, kas konkrečiai jį inspiravo. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad tai koks nors iš virtualios (internetinės, žiniasklaidinės) erdvės ar fotografijos (pavyzdžiui – Senos pakrantė Paryžiuje) paimtas vaizdinys. Lygiai taip pat nenustebčiau, paaiškėjus, jog tai paties Balinsko minties kūrinys – sapno, įsivaizdavimo ar kažko panašaus padarinys.

Taigi – matome sieną, su ant jos sėdinčiomis figūromis. Tai, kad kadaise Balinskas tapė beveik „keroliškas“, „alisiškas“ mergaites (tas trapias tyraveides būtybes sapniškoje aplinkoje), suponuoja teiginį, jog ant baltos mūrinės tvoros sėdi ne kas kitas, o senos, geros angliškos dainelės personažai. Tiksliau – tai vienetinis, bet Balinsko atveju – padaugintas veikėjas – kuo tikriausias Humpty Dumpty. Juk kiekvienas ant sienos sėdintis, kojas nuleidęs ir matantis abi perskyros puses, galop krentantis ir karaliaus armijos gelbėjamas individas yra būtent toks– lietuviškai Kliunkis Pliumkis...