Kadaise, jau pakankamai seniai, vaikai dar buvo maži ir dukra gimimo dienos
proga dovanų paprašė triušiuko, mes jį ir įsigijome. Ir net ne į, o ją – nes
duktė pageidavo „mergaitės“. Dar tiksliau – jas, kadangi jaunesnis sūnus irgi
užsimanė tokios pačios rūšies augintinio. Berniuko. Dėl lytinės „kralikų“
tapatybės galvos pernelyg nesukome – naivų mažametį labai nesunkiai pavyko įtikinti, jog
čia yra kuo tikriausias patinas. Arba "berniukas". Triušis. Ši/s gavo garbingą Čiubakos vardą, nes iš tiesų yra gauruota kaip
„Žvaigždžių karų“ personažas. Antroji buvo pavadinta Piene. Šioji balta
trumpakailė dabar, mūsų dienomis jau ganosi amžinosiose ganyklose.
Triušių
laikymas namuose suteikė minčių peno apie gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis.
Antai, kadangi pardavėja aiškino, esą triušiai yra be galo draugiški ir
bendruomeniniai gyvūnai, apgyvendinome jas viename narve. „Bus linksmiau“, –
galvojome. Atsigavusio po transportavimo sukelto streso ilgaausės netrukus puolė
viena kitą kandžioti. Pradžioje, kol Pienė buvo šiek tiek didesnė, iniciatyva
priklausė jai. Bet greitai Čiubaka peraugo savo sugyventinę ir ėmė ją ne tik iki
kraujų kandžioti, bet ir tikrąja ta žodžio prasme – triušiškai dulkinti. Teko
abi konkurentes dėl gyvenamojo ploto, dėmesio ir kitų, sunkiai paaiškinamų
dalykų (vis tik niekas iš mūsų nėra triušininkystės - angliškai tai, beje skamba moksliškiau - cuniculture, žinovas) buvo išskirtos.
 |
| Laura Marija Šalkauskienė "Žali zuikiai", 2022-23 m., epoksidinė derva |
Išskirtos, kaimyniniuose narvuose gyvenančios triušės kariaudavo kvapų ir garsų,
kartais gal vaizdų (turint omenyje, kad jų regėjimas visai ne ereliškas)
pagalba. O kas dėdavosi vieną ar kitą, ar abi išleidus į kambario laisvę! Ir
dabar, kai namuose beliko tik Čiubaka, įdomu stebėti jos elgesį. Ji stebi
mūsišką. Ir būtent dabar, dienomis ir naktimis, jaučiuosi stebimas didelių,
išsprogusių triušės akių.
 |
| Laura Marija Šalkauskienė. Darbo fragmentas |
Panašią būseną aprašė (o ir pavaizdavo) Laura Marija.
Cituoju parodos anotacijos fragmentą: „Kartais prisimenu filmus iš vaikystės,
kai paveiksluose, vaizduojančiuose senai išėjusius garbius ponus, būdavo
išpjaunamos jų akys, kad iš kitos pusės šeimininkas galėtų, nematomas, stebėti
susirinkusiuosius. Taip jaučiuosi ir už savo darbų. Nematoma, bet matanti. Kaip
žalias zuikis žalioje žolėje“.
 |
| Bendras ekspozicijos vaizdas |
Niekada nepagalvojau, kad menininkui jo darbas
(kūrinys) yra priemonė ne analizuoti ir tyrinėti, ne įsijausti ar patirti, o
tiesiog stebėti kitą. Kad paprastas paveikslas (akrilu ar aliejumi užteptas
drobės gabalas) veikia it koks aparatas. Nežinau kam – teleskopui ar
mikroskopui, rentgenui ar kokiam magnetiniam rezonansui, artimesnis? Vis tik čia
ir slypi autorės koncepcijos taiklumas.
Jos artefaktuose (tapyboje) iš
geometrizuotų struktūrų staiga išlenda žmogiškos akys, o objektuose (žinoma, kad
tai triušiai ar, tiksliau – kiškiai) į mus, į pasižiūrėti susirinkusią publiką
savais veizolais stebeilijasi minėtieji pilkiai (tiesa, meninės išmonės
priemonėmis sukurti kiek kitokios spalvos). Turėčiau akcentuoti didžiausią
paradoksą – pats pagaviausias nematomo žiūrėjimo į mus, auditoriją, principas
jaučiamas (tiesiog visomis kūno poromis pagaunamas) didžiausioje tapybinėje
Lauros Marijos parodos kompozicijoje. Ji yra abstrakti, be jokios figūros ar jos
dalies, tačiau kartais juk taip būna ir realiame mūsų gyvenime. Jaučiamės
stebimi ir matomi kažko nematomo kito, to paslaptingo žiūrėtojo, kuris yra
kažkur tuščiame miške, bekraštėje jūroje ar jokių daiktų savyje nekaupiančiame
kambaryje.
 |
| Laura Marija Šalkauskienė "Ne šventa Elena", 2023 m., drobė, akrilas |
Laurą Mariją galima būtų apibūdinti kaip ieškančią menininkę. Jos
kūryba yra daugiasluoksnė ieškojimų klodais. Tapyba – post op artinė, kartais
levituojanti link ekspresionizmo. Vietomis sušmėžuojantys fotorealistiškai
ištapyti motyvai. Dar – objektai, akivaizdžiai atkeliavę iš pop patirčių (jeigu
tokios gali būti?). Ieškojimuose juk ir slypi tiesa. Vien tas žinojimas, kad
kažkas mus stebi ir mato....
