2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Katinai ir kaminai: ŽIAURUMAS


Arūnas Jansevičius (g. 1958) Žiaurumas (tempera, akvarelė, popierius, 1987 m.) (iš privačios kolekcijos)
A.Jansevičius atstovauja devintojo praeito amžiaus dešimtmečio lietuviškam pop artui ir psichodeliniui menui – reiškiniui, kuris neabejotinai egzistavo, tačiau savo žiedų krovimo ir sprogimo metu kažkodėl (priežastis labai aiški – keitėsi mados, transformavosi politinės, ekonominės, socialinės sąlygos) buvo pakastas negailestingų ir abejingų šalnų.
A.Jansevičiaus kūryba (žinau iš jo repertuaro labai nedaug – pluoštelį iliustracijų ir aptarimą kompoziciją Žiaurumas, Lietuvos dailės muziejaus duomenų bazėje taip pat įtrauktas jo kūrinys Šešėliai – popierius, akvarelė, guašas, 70,3x50,8 cm; beje darbuotojų datuotas 1975 metų data, nors parašyta signatūra skelbia kitą, kur kas įtikinamesnę datą – JANSEVIČIUS ARŪNAS – 85) taip pat yra gerokai apgenėta. Apgenėta laiko, nežinojimo, objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Bet užtenka čia tų gailesčių ir apgailestavimų. Pakanka ir to, kas yra ir egzistuoja.
1981 metais baigęs meninio odos apipavidalinimo specialybę Talino dailės institute, A.Jansevičius atvyko gyventi į Alytų. Pamenu jį iš savo vaikystė dienų, šiltais vasarų vakarais (gal tai buvo vienas kartas, mano vaizduotėje multiplikavęsis į daugybės pasikartojimų virtinę), ateinantį pas tėvus į svečius su vermuto ar rūgštaus vyno buteliu drobinėje „tašėje“ ar „sietkutėje“. Yra net dovanojęs knygelę su dedikacija: ...NUO DĖDĖS ARŪNO...
Tuomet mes gyvenome industrinėje pramoninio miesto be praeities, dabarties ir ateities – Alytaus, kaimynystėje. Standartinėje surenkamų gelžbetoninių plokščių penkiaaukštėje dėžutėje. Tais šiltais vasarų vakarais iš netoli buvusio mėsos kombinato sklisdavo šleikštus deginamų kanopų ir ragų kvapas, o skydinių namų statybos ar medvilnės apdirbimo kombinatai leisdavo hipnotizuojančius, spengesio ir džeržgiamo kupinus garsus.
Būtent tokių garsų yra kupinas Žiaurumas. Tą psichodelinį garsą leidžia sintetiniai ir kontrastingi ryškių spalvų kontrastai, fraktaliniu didėjimu ir mažėjimo ritmu viena kitą dubliuojančios formos.
Kaminai Žiaurume – nenustebsiu, kad jie yra iš ten. Iš tos mikrorajoniškai pramoninės aplinkos. Iki šiol miesto horizonte pamėkliškai šmėkšo bankrutavusių ar aplinką iki šiol teršiančių kaminų siluetai. Didysis „Medvilnės“ kaminas – jų tikras patriarchas.
Katinas, Žiaurume veidrodiškai simetriškai kartojantis save – ta viduramžiška piktosios dvasios apostazė (kaip ir asimetriškai kybanti chiroptera) man pačiam taip pat yra iš asmeninės vaikystės. Auginome tuo metu katę, vardu Anelę, protingą kaip pats Platonas ar Sokratas kartu sudėjus (nekalbant jau apie Aristotelį) ir atsivedusi penkių narių vadą-komplektą iš dryžuotų patelių ir juodai baltų patinėlių (Murka, Pūkis, Teplius, Rainė ir dar kažkuri – jeigu ką).
Devintojo dešimtmečio Alytuje (tos piramidinės struktūros Žiaurumo horizonte galbūt yra ne iš Gizos, o iš pasąmoninio Zeitgeist miesto) paradoksalus kontrastas tarp gyvo medžio ar dar gyvesnio gyvūno ir negyvos, geometrizuotos formos būtent ir gimdė žiaurumą. Patį tikriausią žiaurumą, įsikūnijantį ne fosforizuojančiame akių žvilgsnyje, ne grėsmingai šiepiamuose iltiniuose dantyse, net ne apokaliptiškai rūkstančiuose kaminuose (tuose tikriausiuose krematoriumuose) ar smailiadantėse ir aštriabriaunėse piramidžių viršūnėse, o tuštumoje, spengiančioje baltoje plokštumoje, į kurią, virstančia nebyliu ilgu –––––––––– yra sutraukiami visi pavidalai su savo kūnais ir dvasiomis.

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

K.Varnelio stigmos arba ar reikalingas V.Kasiulio muziejus?

Dirbdamas viename, o gal net ir pačiame geriausių muziejų Lietuvoje – K.Varnelio namuose-muziejuje, o tuo labiau dėkodamas likimui, kad teko pačiam asmeniškai pažinoti Profesorių – tai yra patį Kazį Varnelį, norėčiau įkišti savo kuklų trigrašį diskusijose apie Vytautui Kasiuliui skirtą muziejų.
Pirmiausiai noriu pastebėti ir pabrėžti – visuomet maniau, kad Lietuvos dailės muziejų ir nacionalinių galerijų ateitis slypi asmeniniuose dailininkų, menininkų ir kūrėjų muziejuose. Memorialiniuose butuose, personalinėse galerijose ir panašiai.
Šį įsitikinimą dar įtvirtino prieš kelerius metus atidaryta Nacionalinė galerija, kurios nuolatinė ekspozicija iš tiesų gali tik varyti žiovulį ir nuobodulį apie lietuvišką dailę neišmanančiam žiūrovui, o šiek tiek daugiau apie ją išmanančiam pajėgtų sukelti ir migreną, apopleksiją ar tiesiog gerą įsiūtį. Nes kaip galima taip standartiškai blankiai suręsti pačią ekspozicijos architektūrą ir taip nykiai bei neįdomiai atrinkti ne tik autorius, bet ir atskirus jų darbus?
Šis įsitikinimas tik dar labiau sustiprėjo man pačiam pradėjus dirbti K.Varnelio namuose-muziejuje. Stiprioji (beje – ir silpnoji, nes tam tikrų spragų ar net problemų čia tikrai esama – ir viešuosiuose ryšiuose, ir ekspoziciniame organizavime) šio muziejaus pusė – jo personalumas. Įdomu yra tai, kad gali pamatyti ir paties menininko sustatytą ekspoziciją ir, o tai labai svarbu, susipažinti su jo kūrybos visuma. Šioje vietoje reikia pastebėti – K.Varnelis pats sprendė – ką rodyti ir ko nerodyti žiūrovui – tame yra ir pozityvios, bet ir negatyvios intrigos (menininkai dažnai savo kūryboje sudėlioja akcentus visai ne ten, kur juos dėliotų iš distancijos žvelgiantis specialistas).
Tad esu įsitikinęs, jog ir savą ir svetimą muziejų lankytoją mes labiau sudomintume ir kultūriškai „pamaitintume“, suteikdami jam galimybę apsilankyti Antano Gudaičio galerijoje, Algimanto Švėgždos muziejuje, Jono Švažo bute. Nacionalinę Lietuvos galeriją aš pats įsivaizduoju ne kaip ant Neries kranto stovintį maksiminio Akropolio dublerį (kultūrinį monopolį, kuriame kiti sprendžia – ko reikia ir ko ne neįnoringam ir būti apgaunamu linkusiam vartotojui), o kaip po visą miestą, gal net valstybę išmėtytus ekologinius turgelius, kuriuose pirkėjams pateikiamas platus ir įvairiapusis atskirų autorių racionas. Būtent jie ir pastorintų ploną, vėjų draskomą bei gerokai numelioruotą Lietuvos kultūrinį sluoksnį.
Tad oponuodamas viename kultūriniame žurnale pasirodžiusiai gerbiamų dailės istorikų ir dailėtyrininkų diskusijai apie V.Kasiulio muziejaus ne-būtinybę, drįsčiau teigti, kad tokio muziejaus reikėjo, būtinai reikėjo. Taip pat kaip tokių muziejų reikia ir labai iškiliems, ir ne tokiems žinomiems ir vertinamiems autoriams. Kai kurių vertė, beje, laikui einant gali tik kilti (kaip nuolat yra atrandami amžininkų ignoruoti menininkai). Personaliniai jų muziejai būtų kaip tikri sandėliai, kuriame brandinamas ne vynas ar pelėsinis sūris, o menas. (Nesinori tik diskutuoti su tais korifėjais, kurie skeptiškai ne-galvoja apie jokios muziejinės institucijos ne-buvimą). Tiems patiems diskusijoms prelegentams (beje, su kurių didesne kritinių teiginių apie V.Kasiulio muziejų negaliu nesutikti) dar taip pat norėčiau papriekaištauti labai paprastai ir net šiek tiek demagogiškai: „Jeigu jūs tikrai žinote vertesnius autorius, kas trukdė jums, kultūrinėje visuomenėje įtakingiems ir autoritetingiems asmenims, inicijuoti kitų personalinių muziejų atsiradimą?“.
Tad man nekyla abejonės – V.Kasiulio muziejus tikrai yra būtinas ir reikalingas.
Taip sakau net prisipažindamas, kad V.Kasiulis man nėra įdomus autorius. Taip, jis buvo stiprus, kūrybingas ir daug žadantis studentas. Taip, jo startinės pozicijos buvo tiesiog idealios. Šioje vietoje gal neatskleisiu jokios paslapties, primindamas, kad K.Varnelis ir V.Kasiulis buvo ir paprastais, ir mokslo draugais. Būtent jų duetas ar net tandemas tuometinėje ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Kauno meno mokykloje veikė lyg tikras avangardinis flagmanas. Paskui jie beveik kartu pasitraukė į Vakarus (K.Varnelis dar baigė Vienos dailės akademiją, o V.Kasiulis jau po karo dėstė Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje). Tik, čia reikia pastebėti, apie vėlesnį, jau paryžietiškąjį V.Kasiulį k.Varnelis, pakalbėdamas visuomet šiltai (kaip apie artimą bičiulį) pagailestaudavo: „Vargšas žmogus“. Klausiamas: „O kodėl vargšas?“, paaiškindavo, kad (1) įklimpo į alkoholizmo liūną, (2) dėl to Paryžiuje nesukūrė nieko įspūdingo.
V.Kasiulio muziejus ir jo visumą patvirtino šį K.Varnelio požiūrį. Tiksliau – pasakyčiau taip: V.Kasiulio muziejus prasmingai egzistuoja dėl pirmų kelių salyčių, dedikuotų jo ankstyvajai kūrybai (lietuviškos tapybos kontekste darbai „Šokėjos“, „Malkų pristigus“ „Pieta“ ar „Irgi mat kritikai!“ gal ir nėra šedevrų šedevrai, bet tikrai išskirtiniai – jie ir profesionalūs, ir konceptualūs); ir taip pat dėl laikinų parodų (vilniečio Michalo Roubos urbanistiniai peizažai a la Cezanne ir a la naujasis vokiškas daiktiškumas trenkia gerą spyrį į ketvirtajame dešimtmetyje šių žanrų ir krypčių kontekste gerokai apsnūdusios lietuviškos tapybos užpakalį).
Visa kita – ta komerciškai motyvuota prancūziškojo periodo V.Kasiulio kūryba (kartojanti pati save ir nu-ornamentavusi save iki plakatinio plokštumo) yra įdomi tik kaip asmens ir kūrėjo pastangų išlikti megapolyje ir buvusiame pasaulinės kultūros centre pavyzdys.
Žinoma, tos stilizavimo tendencijos V.Kasiulį labai artimai supina su Prancūzijoje šeštajame dešimtmetį dirbusiais ir į panašų dekoratyvumą nukrypusiems Pablo Picasso ar Henri Matisse‘u. Tačiau pasaulinio lygio ir garso klasikai sau galėjo tai leisti vardan iki tol užsidirbto kapitalo. O V.Kasiulis paskubėjo, neatlikdamas visų namų darbų, užsirašyti į klasikų panteoną. Būtų užtekę „desėtko“pačių kūrinių, o ne didžiosios dalies nuolatinės ekspozicijos salių.
Man pačiam, beje, tokiu atveju būtų įdomesnis V.Kasiulio kaip iliustratoriaus kūrybos aspektas. Štai, beje, vitrinoje padėta viena ar kelios H.Radausko knygelės tikrai neįtikina, kad V.Kasiulis yra vienas puikiausių šio poeto įvaizdintojų. O tos siluetinės kompozicijos baroko ir japonų dvasioje rinkiniui „Strėlė danguje“ (1950 m.) tikrai tai patvirtina!
Bet, kaip sakiau, visiškai nekvestionuoju V.Kasiulio muziejaus egzistavimo klausimu. Ypač naiviai ir kvailai tikėdamasis tokių institucijų radimosi. (Jeigu būtų seniai įvykdyta A.Gudaičio valia, išspręstos K.Žoromskio muziejaus kolizijos, abejonių nekeltų ne tik pagarbos duoklės atidavimas V.Kasiuliui, bet net ir Arbit Blato „byla“).
Nedideliu V.Kasiulio kerštu K.Varneliui (už tą Profesoriaus „gailestį“) pavadinčiau keistą, beveik Likimo pirštu dvelkiantį atsitikimą: salytėje, kurioje pristatoma V.Kasiulio biografija, kartonai su ant jų atspaustomis nuotraukomis ir tekstais į sieną yra prismaigstyti adatėlėmis. Viena tų adatėlių kažkodėl persmeigia fotografiją, kurioje yra įamžintas V.Kasiulis su savo Kauno meno mokyklos bendramoksliais (turbūt kokie 1938–1939 metai). Smeigtukas tarytum Šventoji ietis ar vudu ritualų dalis (arba Radausko šaulio paleista strėlė) eina tiesiai per fotografijoje šalia kitų kolegų užfiksuoto K.Varnelio širdį...  

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Cukermanas ir paletė

Kadaise, vis dar gūdžiais pokariniais metais Freiburge du Taikomosios dailės mokyklos profesoriai - Vytautas Kazimieras Jonynas ir Aleksis Rannitas publikai įrodinėjo racionalųjį moderniosios dailės pagrindą ir modernizmo prasmę iš esmės. Darė tai jie labai paprastai - kaip toje pasakoje, kuomet karalaitis turėjo iš raganos užburtų, varnomis ar balandėlėmis paverstų mergelių išsirinkti savo mylimąją. Jonynas ir Rannitas taip pat rinko grūdą iš pelų - bandė ištraukti Picasso reprodukciją iš psichinio ligonio kūrinių. Ir, bingo, jie tai padarė!
Mūsuose, kuomet statistiniai žiūrovai taip pat jaučia savo asmeninius privalumus ne tik šiuolaikinio meno, bet ir modernizmo atžvilgiu (tai jie grindžia iki gyvo kaulo įgrysusiais teiginiais "nesuprantu" arba "ir aš taip galėčiau"), visada yra pravartu kokį nors kokybišką artefaktą, atstovaujantį kuriai nors mokyklai ir ideologijai, lyginti su kažkuo. Beje, ne tokiais gūdžiais laikais, bet irgi beveik pokariu (jeigu karo pabaigą Lietuvoje brėžtume ties 1990-1991-ųjų metų data) kažką panašaus jau darė lietuviškos dailės kritikos guru AA, konkretaus autoriaus kūrybą lygindamas su durimis. Tiesa, AA tyrimo motyvai ir išvados buvo absoliučiai kitokios...
Abstrakčias (tikrai abstrakčias, o ne apsimestinai abstrakčias, ne iš peizažo išsivysčiusias) Eugenijaus Antano Cukermano kompozicijas (kuo tikriausias tapybiškumo metastazes mūsų ligotoje kultūroje) taip pat pravartu lyginti. Ir ne su bet kuo - o su kuo tikriausiomis paletėmis. Arba viena palete.



Regis, kad tame nėra jokių skirtumų ir prieštaravimų. Kas baisiausia! Nes žvelgiant labai jau akademiškai ir skrupulingai, dažus ant paletės iš tūbelių spausti reikia ne bet kaip, o remiantis tam tikrais kanonais ir spalvotyros dėsniais. Paprastai rekomenduojama tepti tuos spalvinius mėginėlius pagal laikrodžio rodyklę, nuo šviesių iki tamsių, nuo šiltų iki šaltų (bet įmanomi ir kiti būdai). Taigi, ant paletės paviršiaus yra, ir ne tik egzistuoja, bet net viešpatauja griežtoji ponia Logika.
Šio daikto kartais trūksta Cukermano tapyboje. Bent išoriškai. Baisiausia yra tai, kad jo tapyba regisi kur kas emocionalesnė, juslingesnė, spontaniškesnė nei tūlos paprastos paletės paviršius! Toks tad paradoksas...
Bet tai tik išoriniai dalykai. Juk esmė visuomet slypi giluminiuose dalykuose. Taip ir Cukermano tapyba nuo visų palečių skiriasi daugiasluoksniškumu (jo dėka akis gali ir net turi gremžtis, lįsti, raustis, skrieti į vidines paveikslinio pasaulio platumas) ir šios ypatybės nulemtu švytėjimu.
Kitas dalykas - paletėje kiekviena spalvikė (tegul ir labiausiai "išmozotu" variantu) gyvena savo vidinį, suverenų ir autonomišką gyvenimą. Tuo tarpu Cukermano tapyboje spalvos (tegul ir uždėtos, užteptos, užlietos, ištrėkštos tariamai atsainiai) jungiasi į vieną, vientisą struktūrą. Išėmus vieną spalvą - tegul ir achromatinę juodą ar aristokratiškai auksinę (ar kokią plebėjišką sieną ar umbrą), griūna visa koloristinė Cukermano simfonija.
Bet vėlgi grįžkime prie minėto juslingumo. Panašiai kaip viduramžiškoje teologijoje - pradžioje eina protas, o po jo - tikėjimas, taip ir Cukermano kūrybiniame akte pradžioje žingsnuoja racionalus samprotavimas (be jo, kaip ten bebūtų, kūryba prilygtų miglotai psichozei, šizoidiniams kliedesiams ir tiek), tačiau viską vainikuoja jausmų pliūpsniai. It kokie šampano purslai. Jausmai lyg kokie dievai įsikūnija pačiuose elementariausiuose dalykuose - įmantriai užteptuose potėpiuose ar išmoningai suformuotose faktūrose. Jausmai, kaip kuo tikriausi pirmą kartą po žiemos iš tvankių ir tamsių tvartų į gėlėtas pavasario pievas išleisti kumeliai, laigo po Cukermano tapybos paviršius, primindami, kad paletės tėra tik bedvasės, negyvos, prėskai ištepliotos plokštumos, o tikroje tapyboje esama šio bei to daugiau...

2013 m. lapkričio 12 d., antradienis

Ramūnas Čeponis pagal Daniilą Charmsą

Yra toks giliamintiškas Charmso pasakojimas iš "Nutikimų" serijos apie Matematiką ir Andrejų Semionovičių. Tai platoniško dialogo (su keturiais pakartojimais kiekvieną sykį) forma parašyta istorija apie tai, kaip Matematikas iš savo asmeninės galvos išsiėmė rutulį. Sferą - pačią tobuliausią formą skaičių, idėjų ir gamtos pasaulyje.
Ramūnas Čeponis yra kitoks. Iš galvos jis išsiiminėja ne rutulius. Iš Ramūno Čeponio galvos patys lenda stačiakampiai, kvadratai ir kitokios stačiu kampu susikertančios struktūros. Pavyzdžiui - tobuliausia iš stačių - kryžiaus forma.
Ar stačiakampiai gali būti tobuli? Taip, o taip! Stačiakampiai ne tik gali, stačiakampiai iš tiesų yra tobuli.
Stačiakampiai rodo pasaulio šalis, stačiakampiai rodo metų laikus, stačiampiai rodo paros dalis.
Stačiakampiai yra archetipai, kryžiai taip pat yra kultūriškai įskiepyti (galbūt) archetipai, pati Ramūno Čeponio tapyba yra archetipiškai ikoniška - kaip kokia Šventosios Dvasios išklotinė ar tapybinė turiniškos drobulės variacija dviejų matavimų plotmėje.



АНДРЕЙ СЕМЕНОВИЧ: 
Надоело  мне с  тобой препираться.
МАТЕМАТИК:
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!

ANDREJUS SEMIONOVIČIUS:
Nusibodo man su tavimi ginčytis!
 MATEMATIKAS:
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo! [vertimas - Sigito Parulskio]

2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Pigi egzotika Arūno Baltėno fotografijoje

Fotografija yra linkusi, tiesiog sutverta egzotikai...
Nereikia net kokios Susan Sontag - štai man pačiam tereikia prisiminti ne taip seniai matytą Peterio Hugo nuotraukų kolekiją This Must Be The Place Stokholmo Fotografiskoje. Labiausiai sąmonę ten veikė egzotiški motyvai ir personažai. Tokie, kaip hienų dresuotojai kažkur afrikietiškų šabakštynų bei dykviečių glūdumoje...
Į egzotiką yra linkę ir lietuvių fotografai. Ir senesni, ir truputėlį jaunesni (bet irgi pražilę ar praradę savo plaukus). Tie, kuriuos mano Dėstytoja yra linkusi įdėti į dulkiną ir jau net šiek tiek nuvalkiotą "nuobodulio estetikos" lentynėlę. Na, nenuobodūs jie, o banalūs! Kaip kuo tikriausi raskolnikovai ar oblomovai vangiai besidairantys aplink savo sovietinėse komunalkėse ir egzotiką įžvelgę elektros jungtuke ar padžiautose pėdkelnėse.
Tai ir yra pigi egzotika. Pigi pačia tiesmukiškiausia, paprasčiausia ir neužgauliausia šio žodžio prasme. Pigi, nes nereikalaujanti didelių finansinių sąnaudų ir esmę įžvelgianti kasdieninėse smulkmenose.
Toks yra ir Arūnas Baltėnas - egoztiką jis pamato, atranda paprasčiausiuose ir "pigiausiuose" dalykuose - kaimuose su beišmirštančiais senukais. "Namų tyloj", - kaip sako pats autorius.
Egzotika čia visur - kiekvienos dienos tėkmėje su metronomiškai tiksinčiu žadintuvu (nuotraukose, regis, užfiksuotas tas garsas - jis ten, tarp šešėlių ir šviesos blyksnių, toje dulkinoje erdvėje), šventėse su pyragų kvapais ir šiluma. Tie beiš-mirštantys ir dėl to beveik šventi žmonės dabar jau tikrai tampa vis didesne egzotika...



Pigi, ne kitokia egzotika ypač jaučiama Gervėčių - tos lietuviškos salos Gudijoje, to lokalinio post-kolonijinio fenomeno aplinkoje. Pigi - ir tiesiogiai - nes baltarusiškame kaime gyventi vis dar yra pigiau  net nei didžiojoje Lietuvoje (mūsų sotesnių kišenių požiūriu), egzotika - nes tai tikrai yra kitur, ne-čia (o toks juk yra esminis egzotikos apibrėžimas - labai apibendrintai perfrazuojant Edwardą W. Saidą), ne tarp mūsų - mūsų pačių ar mūsiškių taip pat beišmirštančių ir vis egzotiškesniais virstančių senolių...