Nereikia net kokios Susan Sontag - štai man pačiam tereikia prisiminti ne taip seniai matytą Peterio Hugo nuotraukų kolekiją This Must Be The Place Stokholmo Fotografiskoje. Labiausiai sąmonę ten veikė egzotiški motyvai ir personažai. Tokie, kaip hienų dresuotojai kažkur afrikietiškų šabakštynų bei dykviečių glūdumoje...
Į egzotiką yra linkę ir lietuvių fotografai. Ir senesni, ir truputėlį jaunesni (bet irgi pražilę ar praradę savo plaukus). Tie, kuriuos mano Dėstytoja yra linkusi įdėti į dulkiną ir jau net šiek tiek nuvalkiotą "nuobodulio estetikos" lentynėlę. Na, nenuobodūs jie, o banalūs! Kaip kuo tikriausi raskolnikovai ar oblomovai vangiai besidairantys aplink savo sovietinėse komunalkėse ir egzotiką įžvelgę elektros jungtuke ar padžiautose pėdkelnėse.
Tai ir yra pigi egzotika. Pigi pačia tiesmukiškiausia, paprasčiausia ir neužgauliausia šio žodžio prasme. Pigi, nes nereikalaujanti didelių finansinių sąnaudų ir esmę įžvelgianti kasdieninėse smulkmenose.
Toks yra ir Arūnas Baltėnas - egoztiką jis pamato, atranda paprasčiausiuose ir "pigiausiuose" dalykuose - kaimuose su beišmirštančiais senukais. "Namų tyloj", - kaip sako pats autorius.
Egzotika čia visur - kiekvienos dienos tėkmėje su metronomiškai tiksinčiu žadintuvu (nuotraukose, regis, užfiksuotas tas garsas - jis ten, tarp šešėlių ir šviesos blyksnių, toje dulkinoje erdvėje), šventėse su pyragų kvapais ir šiluma. Tie beiš-mirštantys ir dėl to beveik šventi žmonės dabar jau tikrai tampa vis didesne egzotika...
Pigi, ne kitokia egzotika ypač jaučiama Gervėčių - tos lietuviškos salos Gudijoje, to lokalinio post-kolonijinio fenomeno aplinkoje. Pigi - ir tiesiogiai - nes baltarusiškame kaime gyventi vis dar yra pigiau net nei didžiojoje Lietuvoje (mūsų sotesnių kišenių požiūriu), egzotika - nes tai tikrai yra kitur, ne-čia (o toks juk yra esminis egzotikos apibrėžimas - labai apibendrintai perfrazuojant Edwardą W. Saidą), ne tarp mūsų - mūsų pačių ar mūsiškių taip pat beišmirštančių ir vis egzotiškesniais virstančių senolių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą