Simboliai Augustino Savicko tapyboje ir simbolika jo parodoje

Taip, kalbu apie savo paties (-vp-) kuruotą parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Ir, žinoma, ji susijusi su Augustinu Savicku bei jo tapyba (parodos pavadinimas - "Dirbtuvė. Kūrinio genezė"). Viena kolegė kažkada yra dėsčiusi, jog "negalima" rašyti apie parodą, menininką ar dar kokį nors dalyką, jeigu esi susisaistęs su juo galeriniais, kuratoriniais ryšiais. Nežinau. Turbūt tuomet negalima rašyti apie nieką, bent Lietuvoje, nes daugelį asmeniškai juk ir pažįsti ar esi pažįstamas.

Apsikabinimai Augustino Savicko parodoje. Įdomiausia, kad apie juos, kaip vieną būdingiausių motyvų (dominusių ir egzistencialistiniu, dar Muncho įtvirtintu kaip ekspresionistiniu mazgu, - patosu, ir savo tyru banalumu) parodoje kalbama nemažai...

Apie asmeninį santykį su A. Savicku

Su šiuo dailininku akis akin esu/buvau susidūręs lygiai vieną kartą. Dar praeito tūkstantmečio pabaigoje, kuomet galerijoje "Akademija" veikė Šarūno Saukos paroda, būdamas labai pasitikinčiu ir sau pačiam labai nusipelniusiu dailėtyrininku, užsukau apžiūrėti ekspozicijos. Salės viduryje pamačiau ant kėdės sėdintį žmogų ilgu lietpalčiu su portfeliu (regis) ir pusėtinai nugertu vyno buteliu (tikrai). Taip, tai buvo A.S. Jis žvelgė į Saukos kūrinį, dedikuotą Sigitui Parulskiui, ir kažką rašė į sąsiuvinį. Po kiek laiko viename žurnale skaičiau A. Savicko tekstą, parodos recenziją.

Vėliau, kai jau dirbau Kazio Varnelio namuose-muziejuje, su savo kolega vis bandydavome įkalbėti dar kažką nutapyti kitą LT dailės patriarchą. "Aš tam per senas ",- sakydavo Varnelis. "Pažiūrėkite, Savickui ir apie devyniasdešimt, bet jis sėkmingai tapo!" - mėginome argumentuoti.

Taip, pažįstu A. Savicko šeimos narius, artimuosius, bet jie niekaip nesikišo į parodos rengimą ir nedarė jokio spaudimo dėl vieno ar kito mūsų su Marija Repšyte (parodos architekte) ar Mareku Voida (parodos dizaineriu) sprendimo.

Gal didesnis "presingas" jaustas iš paties A. Savicko - nes būdamas ir dailininku, ir dailėtyrininku, jis puikiai reflektavo ir artikuliavo savo kūrybą. Tai yra dokumentuota knygų, dienoraščių, kitų tekstų ir publikacijų pavidalais, tad visą parodos generavimo laiką reikėjo savotiškai sukiotis atgal, tikrinantis - ar neprasilenkta su pačiu Augustinu Savicku, jo mintimis ir vizijomis?

Pirmasis lankytojas parodoje. Judėjo jis A. Savicko tapybos personažų ritmu ir judesiais.

A. Savicko nutapyta moteris žiūri į žiūrovę. Šio tapytojo paveiksluose komunikuojama spalvomis, akimis, apsikabinimais.

Štai - du revoliucionieriai-pogrindininkai (Kapsukas ir Eidukevičius) apsikabinę po metų (1950 m.) pakartotame teminiame paveiksle, diplominio darbo replikoje (1949 m.). Abi kompozicijos buvo nutapytos pirmosios, dar ne visai tikros dailininko dirbtuvės - anuometinio Dailės instituto bendrabučio kambario interjere ir jį užfiksavo. O personažams pozavo bendramoksliai ir net pats autorius, tapymui naudojęs fotografiją.

Apie raudoną spalvą parodoje
Raudoną (su keliais žmonėmis mąstėme ir diskutavome - kaip ją pavadinti - "Pompėjų auksu" ar "Burgundijos"...) spalvą, be abejo, galima vadinti šios parodos simboliu, leitmotyvu, kamertonu. Tai Marijos Repšytės sumanymas. Jos pastebėjimu, raudona yra ypač būdinga savickiškai tapybai - tai ir ekspresionistinės išraiškos bruožas, ir A. Savicko gerbtos, mylėtos bizantinės kultūros atspindys.
Galima tam tik antrinti, pastebint, jog raudona spalva savotiškai įprasmina ir sovietinį laikotarpį, kurio metu A. Savickas tapo viena iš chrestomatinių lietuviškos tapybos figūrų (su visomis iš to išplaukiančiomis sąlygomis bei priežadtimis).
Įdomu, kad net kelios teminės grupės ("Oficialusis Savickas", "Peizažas, arba Pradžios knyga") parodoje yra susijusios su tuo - ankstyvuoju menininko laikotarpiu, kurio metu kažkas iš tų paveikslų galėjo būti eksponuoti Dailės muziejuje, buvusiame Vilniaus rotušėje. Dalis jo interjerų buvo taip pat dažyti raudonai.
Bet kokiu atveju - raudona veikia kaip kamertonas A. Savicko tapybos muzikai išgirsti, pajausti, suprasti.

Ypatingai dramatiškai pjūvis tarp balto ir raudono yra matomas 1988-1991 metų tapybos "bloke". Tuomet A. Savicko kūryboje tikrai vyksta lūžis, pasibaigęs visišku išsilaisvininu, o tapyba tikrai dramatiška, tragiška, per liaudies meno simbolius ir neoekspresyvią plastiką dar kartą išgyvenant savo valstybės, tautos, šeimos, asmeninę kančią...

Apie baltą-raudoną spalvas parodoje
Bet ne visos parodos sienos yra raudonos. Beveik salės viduryje visa tai skyla, virsta balta. Įžvelgti čia galima chronologinės simbolikos (raudona - sovietinis periodas, balta - Nepriklausomybės laikotarpis) arba  interpretuoti kaip Savicko dualumo metaforą (na, buvo jis "bohemščikas"/"akademikas" viename asmenyje - ir tartum tam raudonam, oficialiam, viešam, "padoriam" dailininkui  oponuoja baltų plytų sienelė su aštuntojo dešimtmečio piešiniais iš Naujosios Vilnios beprotnamio, jos fone kabantis vienas iš kultinių kūrinių, vaizduojantis A. Savicko gerai pažinotus pijokus).
Raudona-balta taip yra ir vyno spalvos. Šį gėrimą tapytojas mėgo ir jo nesikratė.
Dar pagalvojau, jog raudona-balta yra ir Augustino Savicko gimtinės - Danijos spalvos. Būtent čia, diplomato Jurgio Savickio šeimoje gimė būsimasis tapytojas.

Geltono namo motyvai -  būtent tapydamas juos, autorius deklaravo, kad tarp tapybos ir poezijos yra aiškios sąsajos. Kad tai yra tas pats.

Apie geltoną-žalią-raudoną spalvas A. Savicko tapyboje
Šalia minėtosios raudonos spalvos, A. Savickui buvo svarbi ir žalia. Natūralu - pradėjęs savo kūrybinį kelią kaip peizažistas, be šio vietinio landšafto paletės atributo jis tikrai negalėjo išsiversti. Žalia reiškė kur kas daugiau - tai liudija ir memuarų knyga pavadinimu "Žalia tyla".
Bet geltona jam, išaugusiam Antano Samuolio "Geltonos moters" pašonėje ir šešėlyje, veikė kaip kuo tikriausia tapybinės išraiškos vėliava.
Įdomu, kad A. Savickui vis labiau laisvėjant, su metais, geltonos paveiksluose darosi vis daugiau ir daugiau.

2009 metais geltonumu tiesiog sprogęs Nukryžiuotasis yra mano kaip parodos kuratoriaus ir žiūrovo favoritas. Žemiau - iš "Kančios ženklų" I-II. Dangūs tiesiog kraujuoja skausmu. 

O šis kartonas - "Saulėlydis" (2007 m.) - vienas iš tų eilinių personalinių atradimų. Atsirinkinėjant kūrinius jis prajuokino ta porele tarp dviejų nosis primenančių medžių. Parodoje, kontekste jis pradėjo groti nervais, lietuviškos Trispalvės koloritais ir sentimentais.

Prisipažinsiu, jog šį peizažą į parodą ėmiau kuratoriaus teisėmis ir vėlgi skatinamas dviejų labai asmeninių priežasčių. Pirma, nutapytas jis mano gimtinės - Alytaus apylinkėse, antra tiesiog gaivi, šviežia plenerinė tapyba. Ir net rėmas vaizdo negadina!

Ir dar nedidelis P.S.  - toks kuratoriškas patarimas. Žiūrovui, norinčiam orientuotis parodoje, būtina į rankas paimti jos raudonąjį žemėlapį (popierinis variantas) bei vadovautis auGustino G raidės rodoma kryptimi. Realybėje ta G Mareko Voidos sukurtoje sienoje kažkaip netikėtai sužimba kitokiu atspalviu. Tai buvo visiškas gamybinis/kūrybinis atsitiktinumas, įrodantis, jog atsitiktinumų šiame simboliais it A. Savicko tapyboje nusagstytame pasaulyje nebūna...

Pyzdauskai ir bybienės, arba Jurga Barilaitė apie egzistenciją bei nerimą

Gerbiamų skaitytojų lyg ir turėčiau atsiprašyti dėl nevisai cenzūriškų terminų šio teksto pavadinime. Kita vertus, jeigu tai traktuosime kaip pavardes, to lyg ir nereikėtų bijoti. Arba dar galima ir paklausti - kuo bybys ir pyzda (rašau abėcėline tvarka) yra nešvankiau už varpą ir makštį? Bet neužsižaiskime, it kokie semiotikai, žodžiais ir jų reikšmėmis. Tai juk yra tik sutartinės sąvokos ir kiti konvencijomis paremti dalykai!

Kaip deklaruoja pati autorė, jos darbai (o ne kūriniai - tą pabrėžė ir verbalinės introdukcijos metu per atidarymą) parodoje "Kaulai ir nuosėdos" yra dedikuoti mirusiems draugams. (Tad vėlgi mano pavadinime su tais -auskais ir -ienėmis, prašau, neįžiūrėkite kokio nors paniekinančio atspalvio). Bet juk banalu pastebėti, jog dar akmens amžiuje seksas ir mirtis eidavo šalia, apsikabinę karštai ir meiliai - it tos porelės iš gotikinių-renesansinių ksilografijų a la Holbein. Arba prisiminkime Pascalį Quignardą ir jo veikalą Le sexe  et l'effroi ("Seksas ir baimė"), kuriame kruopščiai aprašyta kaip senovės Romoje geismas ir geidulys tiesiogiai koreliavo su nerimu ir siaubu...

Tad Jurga Barilaitė daro tą patį - per geidulingai besikratančias krūtis ir stamantriai pakeltus falus ji stoja akistaton su pačia Mirtimi (na, moteriška giminė - ir nieko čia gal keisto, bent jau žvelgiant iš manų heteroseksualių pozicijų)... Per vaginą it akinius ir falo lyg kelio nuorodos dėka menininkė stebi Giltinės veidą. 

O koks yra tas Mirties veidas, josios fizionomija? Žinoma, kad kaulėtas, akivaizdu, kad geidulingai išsiviepęs. Tai kraupesio ir orgazmo mimika barškant kaulams ir mėsiškai tekšnojantis vieninteliams išlikusiems minkštiesiems audiniams - žinoma, kad išorinių lyties organų pavidalais...

"Sapnas" (berods, Motinos - jeigu nesupainiojau). Šiaip Jurga Barilaitė yra viena energingiausių, viena ekspresyviai apsėsčiausių Lietuvos menininkų. Temperamentas linijoje, energetika formate...

Futuristiškai/kinematografiškai perteiktas besikilnojančių krūtų judėjimas ir jų plekšnojimąsis

Šitas daiktas man regisi šiek tiek moteriškai lengvabūdišku - apie tai žr. tekstą žemiau.

Tad kodėl pavadinime pavartojau Pyzdausko ir Bybienės asmenvardžius? Dėl noro šokiruoti skaitytoją ar siekio (sekant internetinių naujienų portalų pavyzdžiais) surinkti kiek įmanoma daugiau statistinių pliusiukų? Ne, visai ne dėl to. Tiesiog matau, jog būdama pietietiškai karšto temperamento ir energingo būdo, Jurga Barilaitė su Mirtimi šoka meksikietiškų Vėlinių tango ritmu. Tiksliau kalbant - ji rengia karnavalą. Mirtis čia pozuoja, vaidina ir apsimetinėja. Taip, ji įgauna tiek moters, tiek vyro, tiek transeksualo ar tiesiog hermafrodito pavidalus. Ji ir vyras (macho) ir seksuali gražuolė, drovus ta ir anas. Paradoksas tame, kad ji pirminėje savo fazėje toji Mirtis pasižymi labiau vyriškais bruožais (vis tik vyr. organas kaulų fone matosi geriau.... Tačiau antrinėje padėtyje, kuomet Mirtis svingeriškai pradeda santykiauti jau ne tik su mirusiuoju, bet ir su Užmarštimi, ji įgauna absoliutų vaginos ar bent jau moteriškų lytinių lūpų pavidalą. 

Galima sakyti dar ir kitaip - ten kur Jurgos Barilaitės Mirtis įsikūnija vyriškais pavidalais, ten ji yra švelnesnė, jautresnė - vienu žodžiu, moteriškesnė tradicine ar falocentristine moteriškumo samprata. Ten kur ji yra ypač agresyvi ir nežabota (atseit vyriška - pagal visus "geriausius" diedų įsivaizdavimus), virstanti Didžiąja Vagina, ten ji paradoksaliai įgauna kuo tikriausią Pyzdausko siluetą. 

Pirminė Mirties stadija pagal Jurgą Barilaitę - čia joje dar yra likę kūniškumo ir naiviai vyriško pasididžiavimo savo esybe.

Antroji Mirties fazė pagal Jurgą Barilaitę - čia jau tai transformuojasi į ertmę tarp dviejų plokštumų. Kitapus - nebūtis ir užmarštybė. 

Ypač tai radikaliai atsiskleidžia video objekte "Falcetas virpina balso stygas". Mirtis čia kalba, aiškina, inkščia ir sireniškai gieda vaginos lūpimis, kol po 30 sekundžių himniško giedojimo virsta juodąja skyle (skambančioje iškarpoje fone flirtuoja ne joks Pyzdauskas su Bybiene, o du priešingų lyčių atstovai - parodos lankytojai, taip užsikalbėję, jog neišgirdę būtent jiems ir mums skleidžiamos informacijos) - 

Pabaigai - ad hominem: pačioje Jurgoje Barilaitėje jungiasi visi pradai - mirtis ir nerimas, gyvenimas ir geismas, raudona ir kaukoliukai, kostiumėlis ir bateliai.