2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

90-ieji, arba apie pro-post-sovietinį naratyvą

Iš karto paaiškinsiu ir pabrėšiu, kad asmeniškai labai nemėgstu žodžio NARATYVAS – tokio populiariai parazitinio mūsų dienomis ir vartojamo įvairiomis situacijomis ir skirtinguose kontekstuose – DISKURSUOSE (tai dar vienas asmeniškai nepropaguojamas terminas). Kita vertus, su pačia naratyvo sąvoka būtent ir susipažinau pačiame 10 dešimtmečio (keista, kad viešojoje erdvėje taip eskaluojamas „90–ųjų“ pasakymas – kalbininkų jis lyg nėra labai toleruojamas?) viduryje – 1995 ar 1996 metais, pirmajame savo dailės istorijos ir teorijos kurse, kuomet į mūsų nebrandžiai ir pominkščiai fuksiškas galvas buvo kemšamas Felixo Thürlemanno knygelės „Nuo vaizdo į erdvę“ (vertė Lina Kliaugaitė, finansuojant Atviros Lietuvos fondui 1994 m. leido Baltos lankos) turinys. Jau tuomet niekaip nesupratau – kodėl vietoje pasakymo naratyvas negalime išsiversti gražiu lietuvišku pasakojimo atitikmeniu.

Bet dailėtyrinės literatūros tuomet buvo labai nedaug. Ši semiotiškai angažuota knygelė įvairių dėstytojų būdavo pateikiama kaip kokia panacėja (šalia Vseobščaja istorija iskustva daugiatomių su nespalvotomis reprodukcijomis, kurių dėka dekanas Alfredas Širmulis rengdavo egzaminius „blickrygus“). Koks nors E. Panofsky su savo „Prasme vizualiniuose menuose“ ar menotyros senelis H. Wölfflin ir jo „Pamatinės meno istorijos sąvokos“ lietuviškai pasirodė jau kitame tūkstantmetyje ir mums, studiozams, perkopus į atsakingas magistrantūros studijų pakopas – taigi, regėjosi nelabai ir aktualiais (kiek reikėjo, išminties jau buvo pasisemta kitomis, tegul ir ne taip laisvai įvaldytomis, kalbomis).

Taigi – kaip matome – 10 dešimtmetis šiuo metu yra „ANT BANGOS“. Žmonės (ne tik tie – iš "tikrųjų" „Žmonių“ žurnalo) primena, rašytojai rašo, kuratoriai kuruoja (parodas).

Aš, kaip tų laikų žmogus (patyręs esmines savo gyvenimiškojo virsmo:... vaikystė–paauglystė–jaunystė..., fazes), žiūriu ir mirkčioju, vartydamas akimis. Tiesiog man tas laikas nėra nei patrauklus, nei įdomus, nei kuo nors kerintis. Tas laikas (na, gerai – „90-ieji“) asocijuojasi:

1.       Su nuolatiniu kainų augimu. Manau, kad ne vienas postsovietinis žmogus žino ir nutuokia apie ką kalbu. Čia panašiai kaip Ukrainos Holodomorą arba Leningrado blokadą patyręs nenumes duonos trupinėlio
2.   Nepritekliais ir jų įsikūnijimu Mama, kuri laisvu nuo mokytojavimo laiku siūdavo flanelinius marškinius ir paskui tai bandydavo pardavinėti rajono parduotuvėse
3.       Permanentiniu šilto vandens ir šildymo nebuvimu (nuo tų laikų iki šiol nekenčiu savo Almer mater architektūros – ir iki šiol neapsisprendžiu, kur būta didesnio „dubako“ – Senuose rūmuose – buvusiame Bernardinų vienuolyne, kurio dalį tais laikais kažkaip sugebėjo paimti pranciškonai – turint omenyje, kad vienuolynas čia nefunkcionavo net „prie lenko“, ar Naujuosiuose – kai kuriems dėstytojams nostalgiškai prisimenant kažkokią modernią šildymo sistemą...)
4.       Valstybiniu ir buitiniu banditizmu – jauna Respublika, iš tiesų, tik tvėrėsi ir neturėjo jokių kiaušų, o iš sovietinių biurokratinių ir saugumietiškųjų struktūrų išlindę tipai kiaušus lydėsi iš aukso. Spauda kaip spauda. Kaip ir mūsų laikais – visokias padugnes heroizuodavo, o dėmesio vertus piliečius ignoruodavo
5.       Keistomis investicinių čekių istorijomis. Neturėdamas ekonominių žinių (plius tuo metu dar buvau jaunas ir tegul tai būna pasiteisinimas), negalėčiau pasakyti – kaip ten kas buvo, tačiau pamenu, jog tėvai gavo kažkokių investicinių čekių ir jie (investicijų pavidalais) keistai išgaravo. Nes firmos-firmelės dar keisčiau išgaruodavo. Tame kontekste tartum koks Ezopas reikšdavosi vienas verslininkas, nuolat deklaravęs, jog „bizniui išsilavinimas ir diplomas nereikalingi“ (paskui jis buvo patupdytas į cypę, o spauda dar kartą gavo geros medžiagos kultūros naujienoms)
6.       Vis dar gajomis sovietinio mentaliteto formomis. Pamenu, kaip ano dešimtmečio pradžioje nustebau patyręs saldofonišką lietuviško „vajenkomato“ diedų ir bobų bendravimo būdą (kuomet paskutinės mokyklos klasės dienomis mane bandė imti į kariuomenę atlikti privalomos tarnybos). Ne mažiau nustebau ir praėjus dešimčiai metų, pradėjęs dirbti rimtoje muziejinėje instuticijoje ir pamatęs, kad sovietinės hierarchijos ir subordinacijos, baimės ir prietarai nėra niekur dingę
7.       Beribiu vartotojiškumu, kurio dėka vėliau (it koks atominės bombos grybas) išaugo prekybcentriai – tos tikros mūsų godumo ir kvailumo katedros
8.       Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti...

Vidas Poškus Žmogus iš nulinių metų, rašiklis, pieštukai, A4, 2021

 Tai tik kelios pozicijos, dėl kurių nemėgstu tų laikų. (Žinoma būta ir daugybės pliusų – kad ir vis dar gyvybinga Sąjūdžio dvasia, kurios dėka visuomenė kartais netgi regėjosi laisvesnė ir demokratiškesnė minčių sklaidos aspektu nei dabar, ir panašiai...)

Dar jų nemėgstu ir dėl to, jog niekaip nesugebu asocijuotis su „90-ųjų karta“. Nesijaučiu jos dalimi. Tais laikais man rūpėjo muzika ir Renesanso menas (šias dvi meiles it kokia vėliava deklaravau ilgais plaukais – savo gimtajame miestelyje už tai kiekvieną dieną sulaukdavau pasiūlymo į snukį arba bent – kultūringesniais atvejais – rekomendacijos apsilankyti kirpykloje – tad savo kūnu ir kailiu esu patyręs kokios yra mūsų visuomenės tolerancijos ribos – jos yra beribės, kaip ir visuomenės primityvumas).

Kadangi man rūpėjo menas ir ypač Renesansas (bet neabsoliutizuojant), tuo metu vykstantys meno procesas man nelabai rūpėjo. Nesidomėjau kas dėjosi „Kablyje“, „Jutempus“ ar net ŠMC – žinoma, nueidavau pasižiūrėti, bet nedėjau į kelnes (priešingai savo bendraamžiams) kad ir dėl kokios Fluxus parodos buvusiuose Parodų rūmuose, nes tie dalykai, bent minimaliai pavarčius tegul ir tuo metu ribotą literatūrą, neatrodė jau kažin kokiais naujais. Trisdešimties metų senumo dalykėliai daug kam tuo metu atrodė kaip kažkas VOw (pastarasis terminas dar nelabai būdavo vartojamas). Tad ir visos „Geros blogybės“ bei kitos ir panašios grupuotės regėjosi darančios vertingus mūsų provincijoje dalykus, bet labai jau pasenusius ir neaktualius (kitiems, žinoma, tai atrodė kitaip). Tiksliau – nerūpėjo, o į tai žvelgiau abejingai. Man regisi, kad dabartinė jaunimo karta panašius dalykus daro profesionaliau ir aktualiau. O anuomet neretai - dėl mados. 

Esmė, kad visomis savo odos poromis ir jaunatviškais spuogais jaučiau slogią post-sovietinę atmosferą. Pilką ir veidmainingą, su vis dar užsilikusiais komunistais ir KGB-istais, šaltą ir smirdančią, su naujai užsiveisusiais aferistais ir vagimis (bei, neduokDie – žudikais). Ir tikrai, nuoširdžiai sakau, apsidžiaugiau (bet tai jau kito tūkstantmečio „nuliniais“ metais) Europos Sąjunga, Šengenu ir visokiais kitokiais riestainiais, kurių dėka dalis vietinio brudo prisiklijavo prie tikrai Lietuvos nemylimų jos emigravusių piliečių ir tautiečių. Tačiau jeigu dalis lietuvių išvažiavo tikrai ten – kur labiau gerbiamos ne tik žmogaus teisės, bet ir orumas, tai banditėliai tiesiog kanalizavosi į kitas pasaulio vietas (ne visai fariziejiškai apgailestauju dėl nuo lietuviškų nusikaltėlių nukentėjusių airių, anglų, vokiečių ir ispanų; jie neišnyko - jie kartais grįžta, o ir šiaip blogis - kaip ir gėris niekuomet nemažėja ir nedaugėja). Vien dėl to post-sovietizmo (žmonės tikrai tuomet buvo pikti, nusivylę ir tikrąja ta žodžio prasme bei metaforiškai  – alkani) asmeniškai nekenčiu 90-ųjų.

Tad mane personaliai stebina to dešimtmečio glorifikacija ir mistifikacija. Knygos, parodos, atodūsiai... 

Žinoma, empatiškai galiu suprasti. Jaunystė, pirmoji meilė ir kiti panašūs dalykėliai. Bet su nostalgija prisiminti 90-uosius, tą visą šlykštų gariūninį kontekstą, – tai yra beveik tas pats, kas su atodūsiais kartoti: „kaip gerai mes gyvenome Sovietų Sąjungoje“ (tie, kas yra buvę šių dienų Rusijoje ar bendravę su šios post-Sovietų Sąjungos piliečiais, gali patvirtinti, kad tai sakoma dažnai ir labai nuoširdžiai). Man asmeniškai „nuliniai“ metai patiko daug labiau. Jie įkvėpė savuoju optimizmu, tikėjimu, kad po neįvykusios kompiuterinės 2000-ųjų metų Apokalipsės egzistuoja ir post-apokaliptiškai virtualus gyvenimas. Kurį, iš tiesų, dabar kaip tik ir patiriame...

2021 m. vasario 13 d., šeštadienis

Apie Seksą, Mokslą ir Atgimimą

Mano rankose – poeto Tado Žvirinskio dienoraštinis romanas (taip skelbiama paantraštėje) – MANUSCRIPTUM DISCIPULI arba studentiška 1990 – 1991 metų kronika (aociacija "Slinktys", Vilnius, 2021). Banalus įvadinis sakinys apie ne/tikėtą tekstą.

Bet pradžioje, nebūdamas profesionaliu literatūros kritiku, pakalbėsiu apie apčiuopiamą  leidinio kūną. Fiziškai tai labai malonaus formato knyga. Kadangi (esu kadaise apie tai viešai prisipažinęs, tad tiesiog pasikartosiu) maniškė skaitykla yra vonios kambarys ir vonios indas  taip, mėgstu skaityti (ir ypač tokio pobūdžio literatūrą) šniokščiant karšto vandens čiurkšlei ir maniškį kūnelį (koks jau ten kūnelis – visiškas KŪNAS) skalaujant UAB "Vilniaus vandenys" teikiamai terpei. Prisipažinsiu – laukiau visą savaitę. Vien dėl to, kad ištikus šeštadieniui, pasiskandinčiau vandenyje ir T. Žvirinskio knygoje.

Šią yra gera skaityti vonioje. Formatas tam - tobulas. Popierius (ne koks ten kreidinis) - tinkamas. Languoti priešlapiai (suponuojantys languotą dienoraščio puslapių temperamentą) - įpareigojantys. Beje, – viršelis – kuriame prieš žiūrovų ir skaitytojų akis staiposi nufotografuoti autentiški Kauno medicinos akademijos studentai (įtariu, kad farmacininkai)  – įtraukiantis. Ir reikia tik kepurę (paprastą skrybėlę ar baltą, krakmolytą provizoriaus galvos apdangalą) nukelti prieš knygos dailininką Roką Gelažių. Jo dėka knygos fizinis pavidalas – malonus, jaukus, įtraukiantis. Tartum (čia jau perfrazuojant dienoraščio autorių)  – kokios nors "natašos" ar kitos būsimos Lietuvos medikės kūnas...

Kaip ir dera visiems tekstams, publikuojamiems "dienoraščių" žanro amplua, pačioje pradžioje atsižegnojama holivudine fraze: "bet koks įvykių ir personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis" (p. 5). Taip pat – tartum tęsiant dar legendinio "Rankraščio, rasto Saragosoje" tradicijas, pats autorius kardinaliai, radikaliai ir absoliučiai atsiriboja nuo savosios autorystės. Šis T. Žvirinskio veikalas tartum nebuvo sukurtas jo paties, o aptiktas kaimo sodybos palėpėje, farmaciniu požiūriu suredaguotas N miestelio vaistininkės Sonatos (neturinčios nieko bendro su "Kronikoje" minima bendravarde Mylimuke) ir trumpoje pratarmėje (p. 7) pristatytas mistiškai mitinio Fadėjaus Tyrišo. 

Tad – apie ką ši knyga? Tai 1990 – 1991 metų Lietuvos, Kauno ir paties protagonisto –dvidešimties/dvidešimt vienerių metų KMA studento, tik ką grįžuso iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir toliau bestudijuojančio "Medkėje", bičiulių ir kolegų draugiškai vadinamo Šizoradikalu, gyvenimo kronika, papasakota šio lūpomis. 

Lietuvos įvykiai čia veikia kaip tam tikros dekoracijos. Kintanti scenografija - "perestroika", Kovo 11-oji, blokada, Sausio 13-osios įvykiai. Vietomis ryškiau, vietomis blankiau. Kauno miesto kaip konkretaus fono tekste ir vaizde gal kiek mažiau  – didžiausių dekoracijų rolę atlieka Alma mater (ypatingai keli aukštai bendrabutyje - didžioji migracija iš vieno aukšto į kitą susisiekiančių indų principu veikė visą knygos skaitymo laiką), "Laisvė" su keliomis savo girdyklomis, Slabodkė (Vilijampolė) su nuomojamu kambariu dėdės – vadinamo meiliai "choziainu", bute. 

Ir šioje vietoje ne visai sutikčiau su knygos ketvirtajame viršelyje užfiksuotu vieno iš knygos redaktorių – Justino Kubiliaus pastebėjimu, jog šiame tekste Kaunas yra pavaizduotas "tarsi gyvas". Jeigu kas ir užfiksuota  – tai Lietuva su politinėmis jos perturbacijomis bei Medicinos akademija. Bet šiaip, kadangi pagrindinė knygos veikėjų (ir pirmaeilių, ir antraeilių) funkcija yra tik: 1) pisimąsis (moksliškai turbūt reikėtų vadinti lytiniais santykiais?) ir 2) studijos, mokslai - nuolatiniai atsiskaitymai, įskaitos, egzaminai, tad skaitant nublanksta net didžiųjų Lietuvos istorinių įvykių (tegul protagonistui būnant tikruoju savo atgimstabnčios tautos sūnumi) reikšmė. Pirmenybė atiduodama SEX'ui ir MOKSLUI. Sintetiškai sublimacinė viso to išraiška yra Šizoradikalo leidžiamas leidinys - (sovietiniais laikais vadintinas "samizdatu", post-laikais - tiesiog "zine"), imti - pirkti ir skaityti įkvepiančiu pavadinimu "Smegenų porno". Dėl šios aistringai literatūrinės para-akademinės veiklos (personalinis kultūros almanachas platinamas Akademijoje) jos redaktorius kolėgės - "Medkės" laikraščio redaktorės netgi buvo pavadintas Vulkanu (p. 186).

Ir tai labai teisingas apibūdinimas! Nes šios knygos pagrindinis herojus ir lyrinis žmogus yra kuo tikriausias Sekso ir Mokslo VULKANAS!!! (Vis, žvelgdamas iš savo – brandesnio amžiaus atstovo pozicijų, skaitydamas stebėjausi - kaip taip įmanoma ir spėti?). 

Visame tekste Šizoradikalas tiesiog spjaudo sperma ir žiniomis. Sperma šaudoma vos ne kiekviename puslapyje - iki tokios finišo tiesiosios, kad protagonistas, paplūdęs kruvinais spermatozoidais ir kraujais, suserga, ar bent įtaria rimtai sergąs (jeigu ne triperiu, tai vėžiu). Tad koks nors dorovės sargas iš džiaugsmo tartum ir turėtų trinti delnais - paskutiniuose knygos puslapiuose regisi, jog Herojus mažiau dėmesio pradeda skirti savo kūniškoms reikmėms, daugiau besirūpindamas vis labiau ir labiau pamėgtomis farmacijos studijomis...

Kita vertus, būtent toji sperma tarp eilučių suvoktina kaip kuo tikriausia psichoanalitnė metafora. Veikėjo fiziologiniai nuotykiai vyksta Lietuvos laisvėjimo kronikos fone. Pastarasis irgi regisi kaip kuo tikriausias Pavasaris, savotiška Prisikėlimo orgija, "Carmina Burana" avataras. 1990-1991 metai Lietuvoje - tai katilas su burbuliuojančia sperma ir menstruaciniais garais. Tad studento - būsimojo provizoriaus istorija alchemiškai fiksuoja Tautos ir besiformuojančios Valstybės procesus. Tam gal kaip tik kontrastuoja provincialaus ir savo sultyse verdančio (kaip ir mūsų dienomis) Kauno fonas. 

Dabar kelios pastabos apie konkretybes. 

Mano artimiausias žmogus (galima jį vadinti irgi taip pat - Mylimuke) pastebėjo: "Po šios knygos pradėsiu bijoti eiti pas gydytojus". Kadangi daktarų visuomet bijojau, tekstas maniškės pozicijos gal pernelyg ir nepakeis. Tik eilinį kartą įsitikinau, jog medikai dėl įgyto išsilavinimo ir studentiškų patirčių (giminingų ekonomistinėms, filosofinėms, tapytojiškoms, filologinėms prusinimosi patirtims) į pacientų kūnus tikrai žiūrėjo, žiūri ir žiūrės kaip į fizologinę mėsą.

Tai dar labai jauno – tegul ir atitarnavusio tarybinėje armijoje –  "vyriškumo mokykloje" (kaip mokė net šių eilučių autorių) dienoraštis. Pamenu, kad tokiomis mintimis dalindavosi ir jaunesni (Šizoradikalo atžvilgiu) mano pažįstami – kiemo draugai  – paaugliai. Tad dienoraštis egzistuoja ir kaip tam tikra medicinė kronika (prisiminkime čia dr. Jono Basanavičiaus memuarus), ir vis tik, kaip labai dėkinga antropologinė, etnografinė medžiaga esamiems ir būsimiems tyrinėtojams. Neseniai per radiją girdėjau, kad vienas ir lietuviškos literatūros autoritetų – Saulius Tomas Kondrotas prisipažino beveik neskaitąs grožinės kūrybos. Aš - taip pat. Bet kai tekstas veikia ir emocionaliai, ir informatyviai (pabraukta mano, V.P.)  – jį savaime verti ir skaitai. T. Žvirinskio knyga yra tokia...

Gal tik mane asmeniškai šiek tiek erzino išnašos, paaiškinančios vieną ar kitą sovietinio, paaugliško, "saldofoniško" žargono terminą. Tartum ir taip aišku, tad kam dar komentuoti? Koks nors žodynėlis gale būtų geriau. Nors orientuojantis į jaunesnę auditoriją, gal nėra taip ir blogai.

Recenzentas skaitykloje

Dar apie konkretybes. 

Tekste yra daug "atvirų" vietų. Lietuvių literatūroje po Ričardo Gavelio atvertos Pandoros skrynios tai nėra visiška naujiena. Šiuo metu aktyviai propaguojant Charleso Bukowskio madą, tūlam skaitytojui, be abejo, formuosis tokios asociacijos (tai tik forma – galop puikus pavyzdys, jog idėjos plevena ore, nes vis tik įtariu, jog dienoraštis iš tiesų parašytas ne dabar - šiomis dienomis jis tik buvo pašlifuotas, o konkrečiu vyksmo metu). Juo labiau, "mainstrymiškai" propaguojant "laukinių" 90–ųjų madą, tartum reikėtų kalbėti apie vietos kontekstą - prisiminti, kad ir Rimanto Kmitos (bei kitų) knygas. Tačiau blatnųjų turgelininkų patirtys (rūpesčiai ir vargai) bei žargonai manęs nežavėjo nei anuomet, "devyniasdešimtaisiais", nei dabar. Ironija, aštrumu ir intelektinėmis aspiracijomis šį T. Žvirinskio tekstą lygiuočiau su man asmeniškai artimu kitu rašytoju – Regimantu Dima. Abu jie nėra konjunktūriniai rašytojai – tie "sąjunginiai", iš savų ratų ir pažinčių, manantys palaiką lietuviškos literatūrinės tradicijos kraujotaką. Be prietarų, bet su individualiu sarkazmu. Ir kiaušais... Abu jie taip pat nėra tekstiniai manipuliatoriai (turiu omenyje tuos prėskai ir išgalvotai rašančius ponaičius bei paneles) –  jų raštus galima skaityti ir  kaip savo laiko dokumentą, ir kaip šmaikštaus, ne drungno vandenėlio pilstymu paremtą tekstą.

Tad natūraliai vėl grįžtu prie vonios reikalų. Visą savaitę laukiau, kuomet galėsiu atsigulti savojon skaityklon - vonion ir paskaitysiu T. Žvirinskio MANUSCRIPTUM DISCIPULI. Kylant karšto (ne drungno!) vandens garams, retkarčiais stebint savo kūną (vis tik būnant dvigubai vyresniu už Šizoradikalą, natūraliai kyla mintys – "kažin ar mano fiziniam apvalkalui taip pavyktų?"), vieno seanso metu perskaičiau knygą nuo pradžios iki pabaigos. Manau, kad tai buvo vienas geresnių mano savaitgalių...