2021 m. kovo 8 d., pirmadienis

Plagiavimo menas ir antimenas. Kaip apsiginti menininkui?

Vaikystėje, lankant lopšelį–darželį (keista, kad užsimiršo jo numeris, berods buvo pažymėtas dvidešimt antruoju...) per piešimo pamokėlę gavome užduotį: nupiešti šalia sėdinčio draugo portretą. Sėdėjome prie stalų poromis. Maniškio porininko vardas buvo Edgaras (o gal Albertas – tiesą sakant, pirmųjų draugų vardai užsimiršo, kaip ir tas ugdymo įstaigos numerologinis pavadinimas). Griebęs vandeninius dažus, puoliau jį piešti. Edgaras/Albertas elgėsi veidrodiniu principu. Pamenu, kaip apvedžiojau draugo veido kontūrą, pažymėjau plaukus, nosį, lūpas. Tuomet pradėjau detalizuoti dvi šiek tiek atlėpusias ausis. Labai nustebau išvydęs, kad Edgaras/Albertas (elgęsis it kuo tikriausias veidrodinis atspindys) nupaišė žalias mano ausis (priminsiu, kad jis piešė mane...). Pasirodo, kad aš buvau pirmas! Tai yra – PIRMAS nupiešiau žalias Edgaro/Alberto ausis... Iki šiol nesuprantu, ar žaliaausis mano atspindys plagiavo, kopijavo mane, ar tai buvo tiesiog nedidelis įsiskaudinusio portretuojamojo  estetinis poelgis: pavaizdavo mane, kaip save

Plagiatai, kopijos, klasotės ir panašūs anti-estetiniai ir anti-etiniai poelgiai lydi Meno pasaulį nuo jo atsiradimo pradžios. Vos tik atsiranda koks nors sėkmingas meno veiksmas ar veiksnys, visuomet pasirodo ir jo tęsinys arba atspindys. Kartais net sunku pasakyti kas tai – kopija, plagiatas, klastotė, apropriacija ar tiesiog meninio diskurso sudėtinė dalis. 

Viduramžiais ir Tolimuosiuose Rytuose tai buvo ne problema. Renesanse ir modernizme – nusikaltimas. 

Dėl  teksto ribotumo nesianalizuosime, kuo pasižymi plagiatai, kopijos, klastotės, apropriacijos, sekimai, imitavimai, kartotės ir panašūs dalykai. Viena aišku – tai buvo, yra ir bus.

Žinau vieną tapytoją Lietuvoje, kuris žiūri į tai, ką daro jo kolega Ukrainoje. Jie (abu) tapo treninguotus "bachūrus" – bet vienas iš jų buvo pirmas. Antrojo sprendimai įtartinai panašūs į pirmojo. 

Žinau dar vieną tapytoją, kuris eksploatuoja (techniškai nelabai įtikinamai) renesansines graviūras ir XIX amžiaus impresionistinės tapybos klasiką. Žmonės Lietuvoje, kuriems Rembrandto ar Manet vardai ir kūriniai yra nelabai žinomi, galvoja, kad tai kažkas asmeniškai naujo. Nes jie tiesiog nesidomi, nemoka ir nežino. Tegul! Šarlatanai ir atlikėjai visuomet apgaudinės lengvatikius ir nežinančius. 

Žinau vieną visai neblogą tapytoją, kuri imituoja, kopijuoja ir mėgdžioja Michaelį Borremansą. Ai, ką aš čia sakau. Tokių žinau ne vieną, o labai daug. Jos nekaltos, nes jas taip mokė Akademijoje... Publika tuo labiau nekalta, nes net nežino to jokio Borremanso.

Žinau ne vieną tapytoją, kuris negali netapyti neatsivertęs meno albumo ar išmaniojo telefono. Remtis pavyzdžiais yra "privalumas".

Žinau atvejus, kuomet bent kiek žinomesnis ir labiau išgarsėjęs menininkas įgauna būrį hienų ir hieninių šunų, kurie, lėkdami iš paskos ir atrajodami "liūto" išmatomis, pasiekia neblogos finansinės sėkmės. Jie tapo panašiai kaip jų avangardiniai "šaltiniai". O publika nesigilina.

Vidas Poškus Kopijuotojas–imituotojas–sekėjas–aproprijuotojas–plagiatorius stebi saulėlydį 2021, A4 gelinis rašiklis
Žinau mokytojus, kuriuos mėgdžioja jų mokiniai. (Mokytojai dažnai sako, kad siekia savo auklėtinių autentiškumo, tačiau kažkodėl pasąmonėje liguistai, o gal labai sveikai, džiaugiasi būdami imituojamais). Dažnas ir mokytojo–parazito atvejis. Mokytojas/dėstytojas neretai pasirodo impotentu ir siurbia idėjas iš savo moksleivių–studiozų. 

Žinau vieną VDA grafikos katedros absolventą, kurio darbus beveik "žodis žodin" kopijavo viena talentinga (jų ten daug!) kinų grafikė. Kinijos liaudies respublika toli, jie tą įpratę – tad jokių pasėkmių. Tik dantų griežimas ir akių žaibavimas čia – prie Baltijos... Kolegė pasiuntė virtualų "N...i" ir, kaip suprantu, viskas tuo baigėsi.

Pamenu ir  savo kaip šiokio tokio rašytojo ar kuratoriaus patirtis. Geriausia patirtis – kuomet esu net kelis kartus bandęs teikti paraišką vienai menininkų organizacijai kuruoti parodą. Žinoma, kad niekuomet nepavykdavo (dar Gustave Courbet sakė, kad konkursuose dalyvauja tik idiotai), tad nelabai ir nustebdavau, kad jau įvykstančios parodos koncepcijoje būdavo pavartoti (ne žodis žodin, bet elegantiškai pakoregavus) maniškiai sakiniai. O ką – "juk nepatentuota! – atsakytų minėtieji aproprijuotojai. 

Žinau atvejų, kuomet pavogiami pavadinimai ir pavidalai, formos ir formuluotės. "O jūs įrodykite!". Paprastai vagiantieji būna ypač rėksmingi ir teisuoliški. Jie juk neturi ko prarasti, nes jie nieko ir neturi.

Mano studijų laikų bendrabučio kambariokas–architektas (keista pravarde – Kamštis, bet gal imituotojai ir yra kamščiai?) savo akademinių užduočių eidavo kurti ir atlikti į Nacionalinę biblioteką. Ten, vartydamas žurnalus, jis tobulai (dėstytojų nuomone) atsakydavo į pateiktus klausimus ir užduotis. O kaipg kitaip? Juk tiesiog nukopijuodavo jau gatavus žurnalinius sprendimus. Tiesa, tas kopijas VOS–VOS pakoreguodavo, patransformuodavo – kad plagiavimo apkaltos atveju būtų galima sakyti: "gal ir panašu, bet ne visai taip – juk taip?".

Manau, kad būtent čia ir slypi tikro, profesionalaus ir be galo nagingo plagiavimo esmė. Padaryti pagal kažką, bet truputėlį, plastiškai (įdomu, kad tarp plastinės chirurgijos ir plastinių menų esama kažko bendro – pirmuoju atveju bandoma apgauti užsakovus, antruoju – žiūrovus) pakeitus. Kad pričiupus, atsiprašant, "už šiknos", būtų galima sakyti – "gal ir panašu, bet juk ne visai taip <...> IR JŪS PABANDYKITE ĮRODYTI, KAD YRA KITAIP!". 

Plagijuoja, o ir imituoja žmonės be fantazijos (tiksliau – jų vaizduotė yra nukreipta ne į ko nors naujo atradimą, bet į sėkmingus judesius). Jie stebi ką daro kiti, paskui pakartodami. Panašiai kokiame futbole išmokstama triukų – stebint ir mėgdžiojant kitus...

Dar yra vienas – truputėlį kitoks – parazitavimo ir vergvaldystės pavyzdys. Jį įkūnija visiems žinomas Pablo Picasso. Net buduliai žino Pikasą (o kaipgi – Lietuvoje juk buvo "kultinė" grupė – LRT ar delfyje sakytų – "žvaigždės"). Taigi, o Georges Braque – kubizmo tėvas yra pranykęs tarp tų savo kubofuturistinių formų... Esmė, kad Pablo mėgo pasivogti (na, gerai, sakykime – "pasiskolinti") kai kuriuos plastinius sprendimus iš savo kolegų. Pamatydavo, kad "tai yra gerai", ir pa/si/naudodavo. Blogiau (o gal atvirkščiai – geriau???) yra tai, kad tai padaręs, jis neversdavo akių ir nešaukdavo: "Aš čia ne prie ko! Jūs ką?!!!". Jis tiesiog padarydavo net ne profesionaliau, o kažkaip "geriau". Su didesne energijos ir užmojo doze. Tas Braque kaip tapytojas iš tiesų yra nuobodokas... Picasso jį "nunešdavo" (it koks cunamis) kaip ir daugelį kitų. Publika tą pagavo labai staigiai, nes jai juk nereikia kažko suprasti, jai tereikia "duonos ir reNginių".

Bet čia būtent gal ir slypi receptas – kaip galima atsispirti niekingiems plagiatoriams, apropriatoriams ir kitokiems eksploatatoriams... Tiesiog reikia daryti kur kas geriau – sudėtingiau ir išradingiau! Menininkai kiekvieną dieną turi tobulintis ir tobulėti. Šarlatanai nepasieks jų nei bambų, nei mašnų. Galės kiek nori šokinėti. Tai sunku, bet tai vienintelis vaistas...

Kartais padeda tiesiog anti–tinginystė. Plagiatoriai ir imitatoriai dažnai yra labai imlūs ir pagaulūs, bet labai tingi. Pavyzdžiui, jie nesiims tokios tapybinės klastotės ar kartotės, kur reikia daug ir nuoširdžiai dirbti – kad ir tiesiog kloti potėpius. Ar lengva imituoti Vladą Eidukevičių ar Antaną Martinaitį? Ne – nes tam reikia tiesiog paprastos kantrybės ir darbštumo, ne tik triukų ir efektų...

Pats nesu joks genijus – tiesiog pretenzingas tipelis ir tiek, tačiau jau nuo studijų vaikų lopšelyje–darželyje laikų žinau vieną taisyklę (taip ir atsispyriau minėtojo Edgaro/Alberto manipuliacijoms), supratęs, jog galiu pasitelkti tokių sprendimų, kokių tas mano nevykęs pasekėjas tiesiog nenorės pakartoti (na, violetinės akys, juodi dantys, vandeningai išplaukę plaukai etc.) taip ir padariau. Jis gal ir būtų pakartojęs, tačiau jam tiesiog buvo negražu, ne jo skonio, ir jis nebeimitavo. Bet, netekęs kantrybės, tam Edgarui/Albertui dar mostelėjau vieną kartą per ausį. Paslaugiai nuvestas į kampą ir sušertas užpakalin tapke viena auklėtojos (kurią labai mylėjau – jos vardas buvo Ramunė), jau anuomet, prieš keliasdešimt metų supratau, kad visi tiek plagiatoriai yra tiesiog negabūs aferistai. Tai juos, o ne mus – kūrėjus, į kampą!

 

p.s. Visuomet egzistuoja dar vienas anti-plagiatoriškas variantas: daryti blogai, labai blogai!


2021 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Apie menotyrinio teksto neperskaitomumą

 Šias mintis inspiravo vakarykštis telefoninis pokalbis su kolega Ignu. Jį visi puikiai žinome kaip stiprų ir ambicingą kuratorių (manau, kad Lietuvoje tokių reta – tik gaila, kad seklūs mūsų vandenėliai – it koks dėl globalinio atšilimo ir baltarusiškų šposų nusekęs Nemunėlis, tokių apimčių asmenybėms labai greitai pateikia visokiausių seklumų ir rifų, trukdančių realizuoti pačius drąsiausius sumanymus). Kalbėjome, kaip visuomet, ilgai ir daug. Ignas išdavė, kad nori surengti diskusiją apie menotyrinių tekstų perskaitomumą , o gal ir atvirkštinį to reiškinį. Mūsiškis dialogas eilinį kartą inspiravo daugybę minčių – it kokia smegenų audra tame pačiame Lietuvos upių tėve... Nieko nuostabaus – taip iš mūsų bendrų diskusijų yra gimusios mintys ir idėjos apie eurostandartą jaunojoje Lietuvos tapyboje, prestižą ir meinstrymą, kitus šių dienų apokaliptinius reiškinius (buvo tiesiog nuostabu, kuomet į Klaipėdos Parodų rūmus atvažiavęs vienas garsus prancūzų kuratorius nepasikuklino ir aproprijavo kai kurias idėjas, kitais metais pateikęs tai, kaip savo, vienoje iš Kauno parodinių erdvių).

Taigi – menotyrinio teksto neperskaitomumas...

Giliai kapstome, draugai ir ponai!

Formuluokime – optimistiškiau – ar menotyriniai tekstai Lietuvoje yra perskaitomi?

Ar jie skaitomi iš viso? Man pavyzdžiui, kaip menininkui ir menotyrininkui, visuomet yra įdomiausi tie, kurie, nesikuklinsiu, parašyti apie mane (bet tik teigiami) arba mano paties. Mene, turbūt kaip muzikoje, literatūroje, kine ar teatre. Nemanau, kad ten yra kažkas kitaip. Koršunovas gal ir skaitė ką nors apie Nekrošių, bet tik tikėdamasis išpešti kokios nors informacijos, Rūbackytė kažin ar studijuoja recenzijas apie Petro ar Luko Geniušų rečitalius. Ir taip toliau, ir panašiai. Nebent esama kažkokių asmeniškai merkantilių sąryšių. Žinoma, esama ir visokiausių omnivivarinių sutvėrimų, skaitančių visokiausius ir visus tekstus – net menotyrinius.

Kita vertus – pasakymas „menotyrinis tekstas“ yra labai abstraktus. Tai gali būti ir dailės istoriko studija, ir studento pranešimas apie draugų kursiokų parodą. Ir trumpas komiksas, ir plytinio svorio straipsnių rinkinys.

„Naujajame židinyje“ (2021 m., nr. 1) taip pat vakar perskaičiau Aistės Paulinos Virbickaitės (tikrai puikiai perskaitomus) svarstymus labai artima tema: „Skaitytojo nuotykiai Lietuvos menininkų biografijose“ (p. 43–46). Nuostabu, kad kai kuriuose Vilniaus prekybos centruose (to nepamatytume mažesniuose miestuose) pradėta prekiauti kultūros spauda – tokiu būdu, laukiant ilgoje eilėje, galima nebūtinai žiovauti, užsidengus medicinine kauke ar naršyti išmaniajame įrenginyje (pvz. savo smegininėje).

Kai kurioms Aistės Paulinos mintimis iš dalies pritariu (na, kad ir „skaitytojai mūsų šalyje menu nesidomi, meno kritikos ir meno istorijos darbų neskaito“ – taip tikrai neabsoliutinčiau, pastebėdamas, kad tegul nedidelis ir ribotas, tačiau tokių žiūrovų ir skaitytojų ratas egzistuoja), kitoms nepritariu visiškai: „...menininkai Lietuvoje visą XIX ir didžiąją dalį XX a. mažai dėmesio skyrė formalioms meninėms problemoms...“ (p. 45). Žinau, kad Aistė Paulina, pati kaip rašanti apie menininkus ir menininkes, labiau mėgsta akcentuoti pikantiškas ir anekdotiškas jų biografijų puses (bent taip galima spręsti iš įrašų socialiniuose tinkluose ar delfiuose), taip pat ikonografines subtilybes, ignoruodama kūrybinius – plastinius, formalius menininkų ypatumus. Tai pats lengviausias atkreipti neįsigilinusio skaitytojo dėmesį (bet tokiu atveju dėmesys garantuotas – ir tai pirmas žingsnis į detalesnį gilinimąsi). Vis tik įdėmiau pavarčius kad ir tekste minimą Vlado Drėmos parašytą XIX amžiaus Vilniaus klasiko – Kanuto Rusecko biografiją (1996), nebūtų galima sakyti, kad jam terūpėjo „visuomenės edukacija, tradicijų išsaugojimas (sic?!), patriotiškumo skatinimas“ (p. 45). Atseit, plastika nerūpėjo (bet kad jo laiškuose kūrybinė problematika yra labai ryški!)... Be to, kolegės straipsnyje net nepaminėtas, kad ir toks, mano nuomone, vienas stipriausių lietuviškų biografinių tekstų apskritai –  aistringai parašyta, gausiais prisiminimais nusagstyta Tomo Sakalausko monografija apie Vladą Eidukevičių (Esu toks, koks esu, 1987 m.). Galima gal pripažinti Aistės Paulinos teiginį, esą dailininkų biografai per mažai aptaria politinę menininkų veiklą (tartum koreliuodama neseniai per radijo laidą Laima Kreivytė taip pat paminėjo, kad „menininkai, nesidomintys politika, yra keisti“). Taip – Eidukevičius tikrai buvo keistas! Bet man, kaip skaitytojui (o ir galimam rašytojui) yra absoliučiai nusispjauti į politines menininko pažiūras (ypač turint omenyje tuos, kurie tikrai įsigilinę į imanentinius, vidinius menų dalykus – o tokių visuomet buvo ir bus, tegul kai kuriems aktyvistams ir biurokratams pasvajojant apie meno ir menininko kaip valstybės vergo ir visuomenės tarno „aktualiąją“ veiklą) ar jo šeimyninę padėtį, tikėjimo gylį, galop – seksualinę orientaciją. Aistė Paulina savo apžvalgoje tikrai įžvelgė tam tikrų specifinių lietuviškosios dailės biografijų kazusų – pritariu, kad rašant apie kažkokį menininką ar menininkę (ypač priešingos lyties) išlenda tam tikri paties rašančiojo kompleksai. Ar šis, mano tekstas irgi nėra asmeninių kompleksų, lūkesčių ir nuodėmių rezginys?

Bet nukrypau – tokiu būdu mano tekstas (tegul ir ne visai menotyrinis – labiau pasirenkant šią discipliną kaip objektą) tampa neperskaitomu.

Studijavau dailėtyrą VDA tuomet, kai šios katedros vedėju buvo Alfonsas Andriuškevičius. Buvo seni laikai, dailėtyros klasiko (beje, jis bent anuomet visada akcentuodavo esantis dailės, o ne meno kritiku) charizma – nediskutuotinas dalykas. Būtent dėl jo žavesio ir vidinės kultūros labai staigiai apsisprendžiau beviltiškai nedaužyti galvos į kietas Tapybos katedros profesorių širdis ir bernardiniškojo vienuolyno sienas (na, ir ačiū Dievui!). Džiaugiuosi iki šiol...

Profesoriaus Petro Aleksandravičiaus Žemaitė reklamuoja vieną nuostabiausių (iki šiol) Lietuvos dailininkų biografijų - Tomo Sakalausko tekstą apie Vladą Eidukevičių. (Beje, 1996-ųjų P. Aleksandravičiaus biografinio interviu su Vidmantu Jankausku knyga - irgi verta dėmesio dėl kontekstų ir intertekstų)

Nekvestionuoju, kad jo menotyriniai tekstai yra lengvai perskaitomi. Nes, parašyti žaismingai, koncentruotai ir konstruktyviai. Nepilstant vandenėlių. Ir būtent šiuo aspektu jau anuomet nekenčiau gausybės A. Andriuškevičiaus epigonų rašinių – tos prirašytos paklodės (dažniausiai kaip studentiškas bonusas publikuotos „Šiaurės Atėnuose“) su daugybe įmantrių žodžių ir sudėtingų sakinių konstrukcijų buvo absoliučiai neperskaitomos... Beje, šiuo metu dailės kritikai pamažu degraduojant ir mažėjant rašančių šiomis temomis, toks įspūdis, kad susiformavo nauja daugžodžiaujančių epigonų generacija, kurie, kaip beveik tendencinga, yra atėję (kas šiaip savaime vertinga nes skatina kitokį požiūrį) ne iš Dailės istorijos ir teorijos, bet iš kitų, pirmiausia – tapybos, katedrų. Ką gi, Andriuškevičius jiems nedėstė, o ir tokio dailės kritiko vardą turbūt mažai jau kas prisimena. Jiems netrūksta drąsos rašyti ilgiausių tekstų (redakcijoms maloniai sutinkant publikuoti – bet ką padarysi, kai kito pasirinkimo nelikę?), tačiau minčių dėstymo prasme tai visiški veltiniai.

Pats Vedėjas, kažkurio seminaro metu apie mano rašinį pasakė taip: „parašyta stilingai, bet objektas kažkoks keistai neaktualus“. Anuomet vos nepersipjoviau venų ar neišgėriau butelio aliejaus (ką yra padaręs mano vienas kambariokas, egzaltacijon puolęs po „Fluxus“ parodos atidarymo ŠMC), eilinį kartą nepatekęs į „Šatėnus“, tačiau dabar, po daugybės metų, supratau, kad tikrai jis buvo teisus. Nes rinkdavausi rašyti apie kažkokį Albrechto Dürerio laišką Willibaldui Pirckheimeriui, arba Šakių regiono dailininkų parodą anuometinėje „Medalių“ galerijoje.

Geru pavyzdžiu suveikė ir vieno seminaro metu filosofijos dėstytojo (pamenu netgi ir dalyką, kurį dėstė Vilniaus dailės akademijoje – tai buvo religijos filosofija – taip, anuomet filosofinių disciplinų dailiokai gaudavo su kaupu ir, manau, ne veltui) Kęstučio Dubniko elgesys. Pačioms „kiečiausioms“ mano grupiokėms, kurios jau jautėsi gerai įvaldžiusios dailėtyrinį žargoną su privalomomis „naratyvo“, „diskurso“, „paradigmos“, „sociogeokultūros“ ir panašiomis sąvokomis, jis, sumažino referatų vertinimo balus. Vien už sunarpliotą rašyseną.

Taigi, perskaitomas menotyrinis tekstas turi būti parašytas stilingai (argumentuotai, aiškiai, konkrečiai) ir pasirenkant įdomų objektą. Dėl pirmojo dalyko kaip ir viskas aišku, dėl antro – absoliučiai ne. Renkantis ypatingai įdomų ir aktualų menotyrinį objektą labai nesunku tapti parsiduodančiu masinės, „meinstryminės“ žiniasklaidos darbuotoju – kurie paprastai renkasi įžymybes ir „žvaigždes“, nes to reikalauja redaktoriai, reitingai ir neišprususi skaitytojų auditorija. Pasiūla čia visuomet tiesiogiai susijusi su paklausa – kaip voverė su ją įkalinusiu ratu.

Beje, labai nemėgstu dailininkų albumuose (tokiuose leidiniuose, kur dėmesys kreipiamas į vizualiąją dalį) balastinio perkrovimo tekstais. Yra tokių menotyrinink(i)ų, kurie/kurios savo super ego bando priešpastatyti  menininko ego. Teksto viršenybė vaizdų atžvilgiu pirmąjį automatiškai paverčia ne neperskaitomu, o tiesiog neskaitomu...

Manau, kad renkantis menotyrinį objektą, rašantysis turi pats pasirinkti – kas jam yra įdomu ir aktualu. Tik tokiu būdu gimsta perskaitomas ir piršto neišlaužtas, tikrai ne iš kelmo spirtas menotyrinis tekstas.

Ar tokių tekstų yra Lietuvos menotyroje?

Taip, ir dar su kaupu! Tik, kaip visuomet – reikia paieškoti.

 

P. s. kita vertus, išgirstant dabar mėgstamus plepalus apie privalomą muziejų ir parodų, vadovėlių ir tų pačių menotyrinių tekstų įdomumą (= perskaitomumą), ausyse visuomet nuskamba lietuviškosios filosofijos ir logikos banginio, Kanto vertėjo Romano Plečkaičio paskaitų metu dažnai sakyta frazė: „Čia jums ne cirkas, kad viskas būtų įdomu“. 

 

P. p.s sutinku, kad šis tekstas yra sunkiai perskaitomas...

2021 m. kovo 1 d., pirmadienis

Žiovulys ir žagsulys, arba kelios virtualios virtualaus žiūrėtojo mintys apie virtualią XVII-osios Vilniaus tapybos trienalės parodą

Kadangi lygiai prieš metus, tik prasidėjusio kovidinio karantino metu socialiniuose tinkluose sau ir kitiems apsiskelbiau, kad „užraukiu su dailės kritika“ (Alea iacta est!, o ir žodis nėra žvirblis – į saują negrįžta), šias mano mintis prašau skaityti ne kaip profesionalaus menotyrininko analizę (kur jau man lygintis su akimis vartančiomis ir visų labai mylimomis bakalaurėmis?), bet kaip elementaraus žiūrėtojo (tokio, kuriam dar vis šiek tiek rūpi...) emocinius pliūpsnius. Šiuos galima apibrėžti dviem žodžiais: ŽIOVULYS IR ŽAGSULYS.

Kodėl?

Todėl, kad kalbu apie eilinę Vilniaus tapybos trienalę (nr. 17), nenuovokos jūs!

Pastaroji šiais metais vyksta daugiau virtualiai – na, galima pamatyti virtualius 3D turus, entuziastingų foto mėgėjų ir pačių dalyvių surengtus reportažus, kitokią filmuotą, fotografuotą, skaitmenintą medžiagą kompiuterio ar išmanaus telefono ekrane. Beveik kaip seksas telefonu! Šioje vietoje vis prisimenu kai kurių iki šiol besipiktinančių projekto „Jaunasis tapytojo prizas“ argumentaciją, jog „tapybos negalima žiūrėti per ekraną“. (Lygiai taip pat kai kas dažnai dar iki šiol deklaruoja, kad tapyti ar žiūrėti tapybą galima ir būtina tik pasitelkus natūralų apšvietimą – lyg neegzistuotų galerijų baltieji kubai su visai neblogais apšvietimais ar internetinis sąlytis su menais iki šiol būtų kažkas nerealaus).

Virtualios parodos (kurios dėka mes ir galime susipažinti su Vilniaus tapybos trienalės ekspozicija) man jau seniai yra dėkingos tuo, kad pasižiūrėjus ekrane galima apsispręsti – eiti ar neiti? Dabar, šių eilučių rašymo metu ir šiaip eiti dar vis negalima – nebent į kirpyklą (bet kam man, vėl auginančiam plaukus, tai?), tad lieka tik vienas kelias – neiti.

Nei į senokai atstatytąjį Arsenalą (po kelių dešimtmečių Valdovų rūmai, manau, atrodys taip pat beviltiškai, kaip ir šis su savo iki šiol „zelcinėmis“ grindimis), nei į rekonstruotąjį „Dūmų fabriką“.

Kas yra atgrasu (vienija) abiem atvejais? Ogi foninės užuolaidos tapybos darbams žiūrėti. Tai baisu. Nesvarbu kokiu lietuviškos tapybos spalviniu aspektu – juodu ar baltu, tai būtų atsukta į dienos (lempų) šviesą. Tapybos darbų žiūrėjimui tai yra nepriimtina. Kelia aliuzijas į viešuosius namus ir jų raudonus žibintus bei „ružavas“ užuolaidėles. O mūsų tapytojai, tapytojos ir tapyba juk yra neparsiduodantys!!! Ar ne?...

Bet ne užuolaidose ir trienalės architektūroje slypi esmė. Čia juk tik įpakavimas.

Koks esminis yra XVII-ojo renginio didžiausias minusas? Ogi vienodumas ir nuspėjamumas (tai ir kelia žiovulį bei žagsulį nr. 1). Kad tuo įsitikinčiau pats ir įtikinčiau Jus, mano garbieji skaitytojai, specialiai iš savo knygų lentynos išsitraukiau 12-osios Vilniaus tapybos trienalės katalogą (beje, labai smagų maketo ir formato aspektais). 2004 metais vykusio renginio kuratoriumi buvo Ignas Kazakevičius, architektu – Valdas Ozarinskas. Viskas vyko Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Kęstutis Kuizinas dabartinės trienalės rengėjams ir LDS konkrečiai, turbūt šiuo metu pasakė kažką tokio, ką kažkuomet ištarė rusų diktatorius Putinas Latvijos aspiracijų dabartinio Pytalovo rajono atžvilgiu, paminėdamas kažkokias padvėsusio asilo ausis. Tad ir reikia belstis į arsenalus ar fabrikus. Tegul ir virtualiai.

Žiovulys Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje...

 Taigi, versdamas šį katalogą ir lygindamas jį (bei savo prisiminimus apie aną parodą) su šiuometine dvinare ekspozicija, galiu drąsiai teigti – NIEKAS NEPASIKEITĖ. Neturime nieko naujo – jokio proveržio, jokių naujovių, jokių staigmenų.

Kalbant iš tapybos mirties pozicijų (tam reikėtų nusikelti į paskutinįjį ano tūkstantmečio dešimtmetį, kuomet buvo kalbama, jog „tapyba yra mirusi“), galima teigti, jog mūsų dienomis toji mirusi menų karalienė (bent jau Lietuvoje) sugebėjo dar save sėkmingai ir mumifikuoti. Kaip kokia Brežnevo kaliausė.

Plastine prasme – tai yra toks „šliūžu-šliūžu ant pašliūžų“ žaidimas. Atsibodusi savi-kruša potėpiais ir sintetinėmis spalvomis. Konceptualiai – marmaliavimas ir gargaliavimas. Nieko nebeįmanoma tikėtis iš „senukų“, bet, kas baisiausia – jaunoji karta irgi yra bedantė ir kretanti, atrajojanti ir pirsnojanti tapybinėmis atliekomis. Turbūt karantinai ir savi-izoliacijos visus mūsų tapytojus taip nusmurgdė?

„Kokie sprendimai?“, – paklaustumėte Jūs.

„Nežinau. Nebesu kritikas“, – atsakyčiau aš.

Bet kaip žiūrovas atsakyčiau papunkčiui. 1) Man yra atsibodęs tas trienalinis/parodinis – t. y. paveikslinis formatas. Dar iš sovietinio akademizmo laikų išlikęs stereotipas, kad tokio pobūdžio parodose privalo būti konkrečiu fiziniu dydžiu apibrėžtas plokščias (aliejus, drobė, blogesniu atveju – akrilas ar kokios „inovatyvios“ plastiko plėvės) stačiakampis. Čia kaip įsivaizduojama, jog monumentas turi būti nulietas iš bronzos, o eurovizinėje dainoje reikia dainuoti klaikiu anglišku akcentu ir kraipant užpakalį. 2) Man atsibodęs yra lietuviškos tapybos konceptualus užkalkėjimas, kuris yra pagrįstas absoliučiu plastiniu neraštingumu (ir šioje trienalėje esama autorių, mano kuklia nuomone, nemokančių ne tik piešti, bet net ir pasirašyti savo darbų) ir totaliniu neapsiskaitymu (tapybinė erudicija geriausiu atveju demonstruojama sekant kažką, imituojant kažką). Mūsiškiai tapytojai yra užsižaidę savojoje smėlio dėžėje (kaip ir rašytojai, fotografai, režisieriai, aktoriai – bet ko tikėtis, jeigu net televizijų „žvaigždės“ migruoja iš vieno kanalo į kitą, iš vienos programos į kitą).

Ką reikėtų daryti?

Atsisakyti tų pačių žmonių iš Vilniaus ir Kauno (bei Varšuvos), kurie metai po metų sprendžia – kokia yra tapyba ir kas ją atstovauja (draugai, bičiuliai, artimieji tokiais atvejais visuomet yra geriausia opcija). Nesugebant okupuoti ŠMC (nors man tai ne panacėja), rimtai pergalvoti – ar LDS administruojamos galerijos tose paveldinėse bei pasiskolintose erdvėse vis dar tinka kokybiškų parodų rengimui? Labiau galvoti apie kolekcijos konstravimą - ne tik juodas/baltas spalvas, bet ir pustonius. Galvoti apie įvairovę ir pateikimo patrauklumą. Ir, žinoma, kviesti (bet kviesti asmeniškai) dalyvauti daugiau jaunimo iš Lenkijos, Latvijos, Estijos. Kodėl? Todėl, kad toji tapyba yra šiek tiek įvairesnė ir įdomesnė (lai būsiu apkaltintas nepatriotizmu) – ką jau ne vieneri metai įrodo „Jaunojo tapytojo prizas“... 

...žiovulys "Dūmų fabrike"