Apie menotyrinio teksto neperskaitomumą

 Šias mintis inspiravo vakarykštis telefoninis pokalbis su kolega Ignu. Jį visi puikiai žinome kaip stiprų ir ambicingą kuratorių (manau, kad Lietuvoje tokių reta – tik gaila, kad seklūs mūsų vandenėliai – it koks dėl globalinio atšilimo ir baltarusiškų šposų nusekęs Nemunėlis, tokių apimčių asmenybėms labai greitai pateikia visokiausių seklumų ir rifų, trukdančių realizuoti pačius drąsiausius sumanymus). Kalbėjome, kaip visuomet, ilgai ir daug. Ignas išdavė, kad nori surengti diskusiją apie menotyrinių tekstų perskaitomumą , o gal ir atvirkštinį to reiškinį. Mūsiškis dialogas eilinį kartą inspiravo daugybę minčių – it kokia smegenų audra tame pačiame Lietuvos upių tėve... Nieko nuostabaus – taip iš mūsų bendrų diskusijų yra gimusios mintys ir idėjos apie eurostandartą jaunojoje Lietuvos tapyboje, prestižą ir meinstrymą, kitus šių dienų apokaliptinius reiškinius (buvo tiesiog nuostabu, kuomet į Klaipėdos Parodų rūmus atvažiavęs vienas garsus prancūzų kuratorius nepasikuklino ir aproprijavo kai kurias idėjas, kitais metais pateikęs tai, kaip savo, vienoje iš Kauno parodinių erdvių).

Taigi – menotyrinio teksto neperskaitomumas...

Giliai kapstome, draugai ir ponai!

Formuluokime – optimistiškiau – ar menotyriniai tekstai Lietuvoje yra perskaitomi?

Ar jie skaitomi iš viso? Man pavyzdžiui, kaip menininkui ir menotyrininkui, visuomet yra įdomiausi tie, kurie, nesikuklinsiu, parašyti apie mane (bet tik teigiami) arba mano paties. Mene, turbūt kaip muzikoje, literatūroje, kine ar teatre. Nemanau, kad ten yra kažkas kitaip. Koršunovas gal ir skaitė ką nors apie Nekrošių, bet tik tikėdamasis išpešti kokios nors informacijos, Rūbackytė kažin ar studijuoja recenzijas apie Petro ar Luko Geniušų rečitalius. Ir taip toliau, ir panašiai. Nebent esama kažkokių asmeniškai merkantilių sąryšių. Žinoma, esama ir visokiausių omnivivarinių sutvėrimų, skaitančių visokiausius ir visus tekstus – net menotyrinius.

Kita vertus – pasakymas „menotyrinis tekstas“ yra labai abstraktus. Tai gali būti ir dailės istoriko studija, ir studento pranešimas apie draugų kursiokų parodą. Ir trumpas komiksas, ir plytinio svorio straipsnių rinkinys.

„Naujajame židinyje“ (2021 m., nr. 1) taip pat vakar perskaičiau Aistės Paulinos Virbickaitės (tikrai puikiai perskaitomus) svarstymus labai artima tema: „Skaitytojo nuotykiai Lietuvos menininkų biografijose“ (p. 43–46). Nuostabu, kad kai kuriuose Vilniaus prekybos centruose (to nepamatytume mažesniuose miestuose) pradėta prekiauti kultūros spauda – tokiu būdu, laukiant ilgoje eilėje, galima nebūtinai žiovauti, užsidengus medicinine kauke ar naršyti išmaniajame įrenginyje (pvz. savo smegininėje).

Kai kurioms Aistės Paulinos mintimis iš dalies pritariu (na, kad ir „skaitytojai mūsų šalyje menu nesidomi, meno kritikos ir meno istorijos darbų neskaito“ – taip tikrai neabsoliutinčiau, pastebėdamas, kad tegul nedidelis ir ribotas, tačiau tokių žiūrovų ir skaitytojų ratas egzistuoja), kitoms nepritariu visiškai: „...menininkai Lietuvoje visą XIX ir didžiąją dalį XX a. mažai dėmesio skyrė formalioms meninėms problemoms...“ (p. 45). Žinau, kad Aistė Paulina, pati kaip rašanti apie menininkus ir menininkes, labiau mėgsta akcentuoti pikantiškas ir anekdotiškas jų biografijų puses (bent taip galima spręsti iš įrašų socialiniuose tinkluose ar delfiuose), taip pat ikonografines subtilybes, ignoruodama kūrybinius – plastinius, formalius menininkų ypatumus. Tai pats lengviausias atkreipti neįsigilinusio skaitytojo dėmesį (bet tokiu atveju dėmesys garantuotas – ir tai pirmas žingsnis į detalesnį gilinimąsi). Vis tik įdėmiau pavarčius kad ir tekste minimą Vlado Drėmos parašytą XIX amžiaus Vilniaus klasiko – Kanuto Rusecko biografiją (1996), nebūtų galima sakyti, kad jam terūpėjo „visuomenės edukacija, tradicijų išsaugojimas (sic?!), patriotiškumo skatinimas“ (p. 45). Atseit, plastika nerūpėjo (bet kad jo laiškuose kūrybinė problematika yra labai ryški!)... Be to, kolegės straipsnyje net nepaminėtas, kad ir toks, mano nuomone, vienas stipriausių lietuviškų biografinių tekstų apskritai –  aistringai parašyta, gausiais prisiminimais nusagstyta Tomo Sakalausko monografija apie Vladą Eidukevičių (Esu toks, koks esu, 1987 m.). Galima gal pripažinti Aistės Paulinos teiginį, esą dailininkų biografai per mažai aptaria politinę menininkų veiklą (tartum koreliuodama neseniai per radijo laidą Laima Kreivytė taip pat paminėjo, kad „menininkai, nesidomintys politika, yra keisti“). Taip – Eidukevičius tikrai buvo keistas! Bet man, kaip skaitytojui (o ir galimam rašytojui) yra absoliučiai nusispjauti į politines menininko pažiūras (ypač turint omenyje tuos, kurie tikrai įsigilinę į imanentinius, vidinius menų dalykus – o tokių visuomet buvo ir bus, tegul kai kuriems aktyvistams ir biurokratams pasvajojant apie meno ir menininko kaip valstybės vergo ir visuomenės tarno „aktualiąją“ veiklą) ar jo šeimyninę padėtį, tikėjimo gylį, galop – seksualinę orientaciją. Aistė Paulina savo apžvalgoje tikrai įžvelgė tam tikrų specifinių lietuviškosios dailės biografijų kazusų – pritariu, kad rašant apie kažkokį menininką ar menininkę (ypač priešingos lyties) išlenda tam tikri paties rašančiojo kompleksai. Ar šis, mano tekstas irgi nėra asmeninių kompleksų, lūkesčių ir nuodėmių rezginys?

Bet nukrypau – tokiu būdu mano tekstas (tegul ir ne visai menotyrinis – labiau pasirenkant šią discipliną kaip objektą) tampa neperskaitomu.

Studijavau dailėtyrą VDA tuomet, kai šios katedros vedėju buvo Alfonsas Andriuškevičius. Buvo seni laikai, dailėtyros klasiko (beje, jis bent anuomet visada akcentuodavo esantis dailės, o ne meno kritiku) charizma – nediskutuotinas dalykas. Būtent dėl jo žavesio ir vidinės kultūros labai staigiai apsisprendžiau beviltiškai nedaužyti galvos į kietas Tapybos katedros profesorių širdis ir bernardiniškojo vienuolyno sienas (na, ir ačiū Dievui!). Džiaugiuosi iki šiol...

Profesoriaus Petro Aleksandravičiaus Žemaitė reklamuoja vieną nuostabiausių (iki šiol) Lietuvos dailininkų biografijų - Tomo Sakalausko tekstą apie Vladą Eidukevičių. (Beje, 1996-ųjų P. Aleksandravičiaus biografinio interviu su Vidmantu Jankausku knyga - irgi verta dėmesio dėl kontekstų ir intertekstų)

Nekvestionuoju, kad jo menotyriniai tekstai yra lengvai perskaitomi. Nes, parašyti žaismingai, koncentruotai ir konstruktyviai. Nepilstant vandenėlių. Ir būtent šiuo aspektu jau anuomet nekenčiau gausybės A. Andriuškevičiaus epigonų rašinių – tos prirašytos paklodės (dažniausiai kaip studentiškas bonusas publikuotos „Šiaurės Atėnuose“) su daugybe įmantrių žodžių ir sudėtingų sakinių konstrukcijų buvo absoliučiai neperskaitomos... Beje, šiuo metu dailės kritikai pamažu degraduojant ir mažėjant rašančių šiomis temomis, toks įspūdis, kad susiformavo nauja daugžodžiaujančių epigonų generacija, kurie, kaip beveik tendencinga, yra atėję (kas šiaip savaime vertinga nes skatina kitokį požiūrį) ne iš Dailės istorijos ir teorijos, bet iš kitų, pirmiausia – tapybos, katedrų. Ką gi, Andriuškevičius jiems nedėstė, o ir tokio dailės kritiko vardą turbūt mažai jau kas prisimena. Jiems netrūksta drąsos rašyti ilgiausių tekstų (redakcijoms maloniai sutinkant publikuoti – bet ką padarysi, kai kito pasirinkimo nelikę?), tačiau minčių dėstymo prasme tai visiški veltiniai.

Pats Vedėjas, kažkurio seminaro metu apie mano rašinį pasakė taip: „parašyta stilingai, bet objektas kažkoks keistai neaktualus“. Anuomet vos nepersipjoviau venų ar neišgėriau butelio aliejaus (ką yra padaręs mano vienas kambariokas, egzaltacijon puolęs po „Fluxus“ parodos atidarymo ŠMC), eilinį kartą nepatekęs į „Šatėnus“, tačiau dabar, po daugybės metų, supratau, kad tikrai jis buvo teisus. Nes rinkdavausi rašyti apie kažkokį Albrechto Dürerio laišką Willibaldui Pirckheimeriui, arba Šakių regiono dailininkų parodą anuometinėje „Medalių“ galerijoje.

Geru pavyzdžiu suveikė ir vieno seminaro metu filosofijos dėstytojo (pamenu netgi ir dalyką, kurį dėstė Vilniaus dailės akademijoje – tai buvo religijos filosofija – taip, anuomet filosofinių disciplinų dailiokai gaudavo su kaupu ir, manau, ne veltui) Kęstučio Dubniko elgesys. Pačioms „kiečiausioms“ mano grupiokėms, kurios jau jautėsi gerai įvaldžiusios dailėtyrinį žargoną su privalomomis „naratyvo“, „diskurso“, „paradigmos“, „sociogeokultūros“ ir panašiomis sąvokomis, jis, sumažino referatų vertinimo balus. Vien už sunarpliotą rašyseną.

Taigi, perskaitomas menotyrinis tekstas turi būti parašytas stilingai (argumentuotai, aiškiai, konkrečiai) ir pasirenkant įdomų objektą. Dėl pirmojo dalyko kaip ir viskas aišku, dėl antro – absoliučiai ne. Renkantis ypatingai įdomų ir aktualų menotyrinį objektą labai nesunku tapti parsiduodančiu masinės, „meinstryminės“ žiniasklaidos darbuotoju – kurie paprastai renkasi įžymybes ir „žvaigždes“, nes to reikalauja redaktoriai, reitingai ir neišprususi skaitytojų auditorija. Pasiūla čia visuomet tiesiogiai susijusi su paklausa – kaip voverė su ją įkalinusiu ratu.

Beje, labai nemėgstu dailininkų albumuose (tokiuose leidiniuose, kur dėmesys kreipiamas į vizualiąją dalį) balastinio perkrovimo tekstais. Yra tokių menotyrinink(i)ų, kurie/kurios savo super ego bando priešpastatyti  menininko ego. Teksto viršenybė vaizdų atžvilgiu pirmąjį automatiškai paverčia ne neperskaitomu, o tiesiog neskaitomu...

Manau, kad renkantis menotyrinį objektą, rašantysis turi pats pasirinkti – kas jam yra įdomu ir aktualu. Tik tokiu būdu gimsta perskaitomas ir piršto neišlaužtas, tikrai ne iš kelmo spirtas menotyrinis tekstas.

Ar tokių tekstų yra Lietuvos menotyroje?

Taip, ir dar su kaupu! Tik, kaip visuomet – reikia paieškoti.

 

P. s. kita vertus, išgirstant dabar mėgstamus plepalus apie privalomą muziejų ir parodų, vadovėlių ir tų pačių menotyrinių tekstų įdomumą (= perskaitomumą), ausyse visuomet nuskamba lietuviškosios filosofijos ir logikos banginio, Kanto vertėjo Romano Plečkaičio paskaitų metu dažnai sakyta frazė: „Čia jums ne cirkas, kad viskas būtų įdomu“. 

 

P. p.s sutinku, kad šis tekstas yra sunkiai perskaitomas...