Kadangi lygiai prieš metus, tik prasidėjusio kovidinio karantino metu socialiniuose tinkluose sau ir kitiems apsiskelbiau, kad „užraukiu su dailės kritika“ (Alea iacta est!, o ir žodis nėra žvirblis – į saują negrįžta), šias mano mintis prašau skaityti ne kaip profesionalaus menotyrininko analizę (kur jau man lygintis su akimis vartančiomis ir visų labai mylimomis bakalaurėmis?), bet kaip elementaraus žiūrėtojo (tokio, kuriam dar vis šiek tiek rūpi...) emocinius pliūpsnius. Šiuos galima apibrėžti dviem žodžiais: ŽIOVULYS IR ŽAGSULYS.
Kodėl?
Todėl, kad kalbu apie eilinę Vilniaus tapybos trienalę (nr. 17), nenuovokos jūs!
Pastaroji šiais metais vyksta daugiau virtualiai – na, galima pamatyti virtualius 3D turus, entuziastingų foto mėgėjų ir pačių dalyvių surengtus reportažus, kitokią filmuotą, fotografuotą, skaitmenintą medžiagą kompiuterio ar išmanaus telefono ekrane. Beveik kaip seksas telefonu! Šioje vietoje vis prisimenu kai kurių iki šiol besipiktinančių projekto „Jaunasis tapytojo prizas“ argumentaciją, jog „tapybos negalima žiūrėti per ekraną“. (Lygiai taip pat kai kas dažnai dar iki šiol deklaruoja, kad tapyti ar žiūrėti tapybą galima ir būtina tik pasitelkus natūralų apšvietimą – lyg neegzistuotų galerijų baltieji kubai su visai neblogais apšvietimais ar internetinis sąlytis su menais iki šiol būtų kažkas nerealaus).
Virtualios parodos (kurios dėka mes ir galime susipažinti su Vilniaus tapybos trienalės ekspozicija) man jau seniai yra dėkingos tuo, kad pasižiūrėjus ekrane galima apsispręsti – eiti ar neiti? Dabar, šių eilučių rašymo metu ir šiaip eiti dar vis negalima – nebent į kirpyklą (bet kam man, vėl auginančiam plaukus, tai?), tad lieka tik vienas kelias – neiti.
Nei į senokai atstatytąjį Arsenalą (po kelių dešimtmečių Valdovų rūmai, manau, atrodys taip pat beviltiškai, kaip ir šis su savo iki šiol „zelcinėmis“ grindimis), nei į rekonstruotąjį „Dūmų fabriką“.
Kas yra atgrasu (vienija) abiem atvejais? Ogi foninės užuolaidos tapybos darbams žiūrėti. Tai baisu. Nesvarbu kokiu lietuviškos tapybos spalviniu aspektu – juodu ar baltu, tai būtų atsukta į dienos (lempų) šviesą. Tapybos darbų žiūrėjimui tai yra nepriimtina. Kelia aliuzijas į viešuosius namus ir jų raudonus žibintus bei „ružavas“ užuolaidėles. O mūsų tapytojai, tapytojos ir tapyba juk yra neparsiduodantys!!! Ar ne?...
Bet ne užuolaidose ir trienalės architektūroje slypi esmė. Čia juk tik įpakavimas.
Koks esminis yra XVII-ojo
renginio didžiausias minusas? Ogi vienodumas ir nuspėjamumas (tai ir kelia
žiovulį bei žagsulį nr. 1). Kad tuo įsitikinčiau pats ir įtikinčiau Jus, mano
garbieji skaitytojai, specialiai iš savo knygų lentynos išsitraukiau 12-osios
Vilniaus tapybos trienalės katalogą (beje, labai smagų maketo ir formato aspektais).
2004 metais vykusio renginio kuratoriumi buvo Ignas Kazakevičius, architektu –
Valdas Ozarinskas. Viskas vyko Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Kęstutis
Kuizinas dabartinės trienalės rengėjams ir LDS konkrečiai, turbūt šiuo metu pasakė kažką
tokio, ką kažkuomet ištarė rusų diktatorius Putinas Latvijos aspiracijų
dabartinio Pytalovo rajono atžvilgiu, paminėdamas kažkokias padvėsusio asilo
ausis. Tad ir reikia belstis į arsenalus ar fabrikus. Tegul ir virtualiai.
 |
| Žiovulys Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje... |
Taigi, versdamas šį katalogą ir lygindamas jį (bei savo prisiminimus apie aną parodą) su šiuometine dvinare ekspozicija, galiu drąsiai teigti – NIEKAS NEPASIKEITĖ. Neturime nieko naujo – jokio proveržio, jokių naujovių, jokių staigmenų.
Kalbant iš tapybos mirties pozicijų (tam reikėtų nusikelti į paskutinįjį ano tūkstantmečio dešimtmetį, kuomet buvo kalbama, jog „tapyba yra mirusi“), galima teigti, jog mūsų dienomis toji mirusi menų karalienė (bent jau Lietuvoje) sugebėjo dar save sėkmingai ir mumifikuoti. Kaip kokia Brežnevo kaliausė.
Plastine prasme – tai yra toks „šliūžu-šliūžu ant pašliūžų“ žaidimas. Atsibodusi savi-kruša potėpiais ir sintetinėmis spalvomis. Konceptualiai – marmaliavimas ir gargaliavimas. Nieko nebeįmanoma tikėtis iš „senukų“, bet, kas baisiausia – jaunoji karta irgi yra bedantė ir kretanti, atrajojanti ir pirsnojanti tapybinėmis atliekomis. Turbūt karantinai ir savi-izoliacijos visus mūsų tapytojus taip nusmurgdė?
„Kokie sprendimai?“, – paklaustumėte Jūs.
„Nežinau. Nebesu kritikas“, – atsakyčiau aš.
Bet kaip žiūrovas atsakyčiau papunkčiui. 1) Man yra atsibodęs tas trienalinis/parodinis – t. y. paveikslinis formatas. Dar iš sovietinio akademizmo laikų išlikęs stereotipas, kad tokio pobūdžio parodose privalo būti konkrečiu fiziniu dydžiu apibrėžtas plokščias (aliejus, drobė, blogesniu atveju – akrilas ar kokios „inovatyvios“ plastiko plėvės) stačiakampis. Čia kaip įsivaizduojama, jog monumentas turi būti nulietas iš bronzos, o eurovizinėje dainoje reikia dainuoti klaikiu anglišku akcentu ir kraipant užpakalį. 2) Man atsibodęs yra lietuviškos tapybos konceptualus užkalkėjimas, kuris yra pagrįstas absoliučiu plastiniu neraštingumu (ir šioje trienalėje esama autorių, mano kuklia nuomone, nemokančių ne tik piešti, bet net ir pasirašyti savo darbų) ir totaliniu neapsiskaitymu (tapybinė erudicija geriausiu atveju demonstruojama sekant kažką, imituojant kažką). Mūsiškiai tapytojai yra užsižaidę savojoje smėlio dėžėje (kaip ir rašytojai, fotografai, režisieriai, aktoriai – bet ko tikėtis, jeigu net televizijų „žvaigždės“ migruoja iš vieno kanalo į kitą, iš vienos programos į kitą).
Ką reikėtų daryti?
Atsisakyti tų pačių žmonių iš Vilniaus ir Kauno (bei Varšuvos), kurie metai po metų sprendžia – kokia yra tapyba ir kas ją atstovauja (draugai, bičiuliai, artimieji tokiais atvejais visuomet yra geriausia opcija). Nesugebant okupuoti ŠMC (nors man tai ne panacėja), rimtai pergalvoti – ar LDS administruojamos galerijos tose paveldinėse bei pasiskolintose erdvėse vis dar tinka kokybiškų parodų rengimui? Labiau galvoti apie kolekcijos konstravimą - ne tik juodas/baltas spalvas, bet ir pustonius. Galvoti apie įvairovę ir pateikimo patrauklumą. Ir, žinoma, kviesti (bet kviesti asmeniškai) dalyvauti daugiau jaunimo iš Lenkijos, Latvijos, Estijos. Kodėl? Todėl, kad toji tapyba yra šiek tiek įvairesnė ir įdomesnė (lai būsiu apkaltintas nepatriotizmu) – ką jau ne vieneri metai įrodo „Jaunojo tapytojo prizas“...
 |
| ...žiovulys "Dūmų fabrike" |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą