Plagiavimo menas ir antimenas. Kaip apsiginti menininkui?

Vaikystėje, lankant lopšelį–darželį (keista, kad užsimiršo jo numeris, berods buvo pažymėtas dvidešimt antruoju...) per piešimo pamokėlę gavome užduotį: nupiešti šalia sėdinčio draugo portretą. Sėdėjome prie stalų poromis. Maniškio porininko vardas buvo Edgaras (o gal Albertas – tiesą sakant, pirmųjų draugų vardai užsimiršo, kaip ir tas ugdymo įstaigos numerologinis pavadinimas). Griebęs vandeninius dažus, puoliau jį piešti. Edgaras/Albertas elgėsi veidrodiniu principu. Pamenu, kaip apvedžiojau draugo veido kontūrą, pažymėjau plaukus, nosį, lūpas. Tuomet pradėjau detalizuoti dvi šiek tiek atlėpusias ausis. Labai nustebau išvydęs, kad Edgaras/Albertas (elgęsis it kuo tikriausias veidrodinis atspindys) nupaišė žalias mano ausis (priminsiu, kad jis piešė mane...). Pasirodo, kad aš buvau pirmas! Tai yra – PIRMAS nupiešiau žalias Edgaro/Alberto ausis... Iki šiol nesuprantu, ar žaliaausis mano atspindys plagiavo, kopijavo mane, ar tai buvo tiesiog nedidelis įsiskaudinusio portretuojamojo  estetinis poelgis: pavaizdavo mane, kaip save. 

Plagiatai, kopijos, klasotės ir panašūs anti-estetiniai ir anti-etiniai poelgiai lydi Meno pasaulį nuo jo atsiradimo pradžios. Vos tik atsiranda koks nors sėkmingas meno veiksmas ar veiksnys, visuomet pasirodo ir jo tęsinys arba atspindys. Kartais net sunku pasakyti kas tai – kopija, plagiatas, klastotė, apropriacija ar tiesiog meninio diskurso sudėtinė dalis. 

Viduramžiais ir Tolimuosiuose Rytuose tai buvo ne problema. Renesanse ir modernizme – nusikaltimas. 

Dėl  teksto ribotumo nesianalizuosime, kuo pasižymi plagiatai, kopijos, klastotės, apropriacijos, sekimai, imitavimai, kartotės ir panašūs dalykai. Viena aišku – tai buvo, yra ir bus.

Žinau vieną tapytoją Lietuvoje, kuris žiūri į tai, ką daro jo kolega Ukrainoje. Jie (abu) tapo treninguotus "bachūrus" – bet vienas iš jų buvo pirmas. Antrojo sprendimai įtartinai panašūs į pirmojo. 

Žinau dar vieną tapytoją, kuris eksploatuoja (techniškai nelabai įtikinamai) renesansines graviūras ir XIX amžiaus impresionistinės tapybos klasiką. Žmonės Lietuvoje, kuriems Rembrandto ar Manet vardai ir kūriniai yra nelabai žinomi, galvoja, kad tai kažkas asmeniškai naujo. Nes jie tiesiog nesidomi, nemoka ir nežino. Tegul! Šarlatanai ir atlikėjai visuomet apgaudinės lengvatikius ir nežinančius. 

Žinau vieną visai neblogą tapytoją, kuri imituoja, kopijuoja ir mėgdžioja Michaelį Borremansą. Ai, ką aš čia sakau. Tokių žinau ne vieną, o labai daug. Jos nekaltos, nes jas taip mokė Akademijoje... Publika tuo labiau nekalta, nes net nežino to jokio Borremanso.

Žinau ne vieną tapytoją, kuris negali netapyti neatsivertęs meno albumo ar išmaniojo telefono. Remtis pavyzdžiais yra "privalumas".

Žinau atvejus, kuomet bent kiek žinomesnis ir labiau išgarsėjęs menininkas įgauna būrį hienų ir hieninių šunų, kurie, lėkdami iš paskos ir atrajodami "liūto" išmatomis, pasiekia neblogos finansinės sėkmės. Jie tapo panašiai kaip jų avangardiniai "šaltiniai". O publika nesigilina.

Vidas Poškus Kopijuotojas–imituotojas–sekėjas–aproprijuotojas–plagiatorius stebi saulėlydį 2021, A4 gelinis rašiklis

Žinau mokytojus, kuriuos mėgdžioja jų mokiniai. (Mokytojai dažnai sako, kad siekia savo auklėtinių autentiškumo, tačiau kažkodėl pasąmonėje liguistai, o gal labai sveikai, džiaugiasi būdami imituojamais). Dažnas ir mokytojo–parazito atvejis. Mokytojas/dėstytojas neretai pasirodo impotentu ir siurbia idėjas iš savo moksleivių–studiozų. 

Žinau vieną VDA grafikos katedros absolventą, kurio darbus beveik "žodis žodin" kopijavo viena talentinga (jų ten daug!) kinų grafikė. Kinijos liaudies respublika toli, jie tą įpratę – tad jokių pasėkmių. Tik dantų griežimas ir akių žaibavimas čia – prie Baltijos... Kolegė pasiuntė virtualų "N...i" ir, kaip suprantu, viskas tuo baigėsi.

Pamenu ir  savo kaip šiokio tokio rašytojo ar kuratoriaus patirtis. Geriausia patirtis – kuomet esu net kelis kartus bandęs teikti paraišką vienai menininkų organizacijai kuruoti parodą. Žinoma, kad niekuomet nepavykdavo (dar Gustave Courbet sakė, kad konkursuose dalyvauja tik idiotai), tad nelabai ir nustebdavau, kad jau įvykstančios parodos koncepcijoje būdavo pavartoti (ne žodis žodin, bet elegantiškai pakoregavus) maniškiai sakiniai. O ką – "juk nepatentuota! – atsakytų minėtieji aproprijuotojai. 

Žinau atvejų, kuomet pavogiami pavadinimai ir pavidalai, formos ir formuluotės. "O jūs įrodykite!". Paprastai vagiantieji būna ypač rėksmingi ir teisuoliški. Jie juk neturi ko prarasti, nes jie nieko ir neturi.

Mano studijų laikų bendrabučio kambariokas–architektas (keista pravarde – Kamštis, bet gal imituotojai ir yra kamščiai?) savo akademinių užduočių eidavo kurti ir atlikti į Nacionalinę biblioteką. Ten, vartydamas žurnalus, jis tobulai (dėstytojų nuomone) atsakydavo į pateiktus klausimus ir užduotis. O kaipg kitaip? Juk tiesiog nukopijuodavo jau gatavus žurnalinius sprendimus. Tiesa, tas kopijas VOS–VOS pakoreguodavo, patransformuodavo – kad plagiavimo apkaltos atveju būtų galima sakyti: "gal ir panašu, bet ne visai taip – juk taip?".

Manau, kad būtent čia ir slypi tikro, profesionalaus ir be galo nagingo plagiavimo esmė. Padaryti pagal kažką, bet truputėlį, plastiškai (įdomu, kad tarp plastinės chirurgijos ir plastinių menų esama kažko bendro – pirmuoju atveju bandoma apgauti užsakovus, antruoju – žiūrovus) pakeitus. Kad pričiupus, atsiprašant, "už šiknos", būtų galima sakyti – "gal ir panašu, bet juk ne visai taip <...> IR JŪS PABANDYKITE ĮRODYTI, KAD YRA KITAIP!". 

Plagijuoja, o ir imituoja žmonės be fantazijos (tiksliau – jų vaizduotė yra nukreipta ne į ko nors naujo atradimą, bet į sėkmingus judesius). Jie stebi ką daro kiti, paskui pakartodami. Panašiai kokiame futbole išmokstama triukų – stebint ir mėgdžiojant kitus...

Dar yra vienas – truputėlį kitoks – parazitavimo ir vergvaldystės pavyzdys. Jį įkūnija visiems žinomas Pablo Picasso. Net buduliai žino Pikasą (o kaipgi – Lietuvoje juk buvo "kultinė" grupė – LRT ar delfyje sakytų – "žvaigždės"). Taigi, o Georges Braque – kubizmo tėvas yra pranykęs tarp tų savo kubofuturistinių formų... Esmė, kad Pablo mėgo pasivogti (na, gerai, sakykime – "pasiskolinti") kai kuriuos plastinius sprendimus iš savo kolegų. Pamatydavo, kad "tai yra gerai", ir pa/si/naudodavo. Blogiau (o gal atvirkščiai – geriau???) yra tai, kad tai padaręs, jis neversdavo akių ir nešaukdavo: "Aš čia ne prie ko! Jūs ką?!!!". Jis tiesiog padarydavo net ne profesionaliau, o kažkaip "geriau". Su didesne energijos ir užmojo doze. Tas Braque kaip tapytojas iš tiesų yra nuobodokas... Picasso jį "nunešdavo" (it koks cunamis) kaip ir daugelį kitų. Publika tą pagavo labai staigiai, nes jai juk nereikia kažko suprasti, jai tereikia "duonos ir reNginių".

Bet čia būtent gal ir slypi receptas – kaip galima atsispirti niekingiems plagiatoriams, apropriatoriams ir kitokiems eksploatatoriams... Tiesiog reikia daryti kur kas geriau – sudėtingiau ir išradingiau! Menininkai kiekvieną dieną turi tobulintis ir tobulėti. Šarlatanai nepasieks jų nei bambų, nei mašnų. Galės kiek nori šokinėti. Tai sunku, bet tai vienintelis vaistas...

Kartais padeda tiesiog anti–tinginystė. Plagiatoriai ir imitatoriai dažnai yra labai imlūs ir pagaulūs, bet labai tingi. Pavyzdžiui, jie nesiims tokios tapybinės klastotės ar kartotės, kur reikia daug ir nuoširdžiai dirbti – kad ir tiesiog kloti potėpius. Ar lengva imituoti Vladą Eidukevičių ar Antaną Martinaitį? Ne – nes tam reikia tiesiog paprastos kantrybės ir darbštumo, ne tik triukų ir efektų...

Pats nesu joks genijus – tiesiog pretenzingas tipelis ir tiek, tačiau jau nuo studijų vaikų lopšelyje–darželyje laikų žinau vieną taisyklę (taip ir atsispyriau minėtojo Edgaro/Alberto manipuliacijoms), supratęs, jog galiu pasitelkti tokių sprendimų, kokių tas mano nevykęs pasekėjas tiesiog nenorės pakartoti (na, violetinės akys, juodi dantys, vandeningai išplaukę plaukai etc.) taip ir padariau. Jis gal ir būtų pakartojęs, tačiau jam tiesiog buvo negražu, ne jo skonio, ir jis nebeimitavo. Bet, netekęs kantrybės, tam Edgarui/Albertui dar mostelėjau vieną kartą per ausį. Paslaugiai nuvestas į kampą ir sušertas užpakalin tapke viena auklėtojos (kurią labai mylėjau – jos vardas buvo Ramunė), jau anuomet, prieš keliasdešimt metų supratau, kad visi tiek plagiatoriai yra tiesiog negabūs aferistai. Tai juos, o ne mus – kūrėjus, į kampą!

 

p.s. Visuomet egzistuoja dar vienas anti-plagiatoriškas variantas: daryti blogai, labai blogai!