Tarp RR ir AM: Martynas Pekarskas ir jo juodas liežuvis

Pačioje pradžioje gerbiamam Skaitytojui paaiškinsiu, kad RR šio teksto pavadinime reiškia Robertą Rauschenbergą (1925-2008), o AM - Antaną Martinaitį (1939-1986). Vienas jų - pasaulinio masto POP klasikas, naudojęs asambliažo, ready-made ir kitokias, kartais tiesiog elementariai tapybines technikas, "nutrynęs" ribas tarp paveikslo, kaip lango į tariamą (dabar tokia vadinama virtualia) realybę, ir paveikslo, kaip fizinio objekto, sudaryto iš pagalių, audinių, dažų ir skiediklių, bei rišiklių, sampratų. Jam (omenyje turiu ir Robertą, ir Martyną) tai - ir tas, ir tas. Kita vertus - bei tas, bei tas... O kitas (turiu omenyje Untę - taip jį vadino kolegos ir bičiuliai), tapytojas iš esmės, kuriam buvo svarbu ir pasakojimas, ir ant jo (o gal atvirkščiai?) kuriami tapybiniai sluoksniai.

MP /Martynas Pekarskas/ - ir tas, ir tas...

Bendras M. Pekarsko parodos vaizdas II aukšte.
Ekspozicija šioje architektūriškai sudėtingoje erdvėje yra surežisuota kaip gerai temperuotas klavyras - neperkrauta ir nenususinta tariamai perfekcionistiniu minimalizmu. 
Laurynas Gucevičius turėtų trinti delnais ir kalbėti, kad galop gera tapyba atkeliavo į jo būstą.

RR ir AM nėra nei lakmuso popierėliai, nei etalonai ar moduliai, nei kokie nors diaskopiniai aparatai M. Pekarsko tapybos suvokimui. Bet kiekvienas menininkas, deja ir beje, negyvena vienas "ant šio svieto", jis yra veikiamas, inspiruojamas (kartais to net sąmoningai nesuvokdamas) kitų rifų, povandeninių srovių ar seklumų. Būtent RR ir AM yra tosios Scilės ir Charibdės, tarp kurių šiuo metu odisėjiškai plaukia M. Pekarsko tapybos laivas. Nemunu-Nerimi iš Kintų iki Vilniaus. Ir kur kas toliau bei giliau. Kita vertus, tai nėra ir jokia Proskrusto lova, - kiekvienas gali matyti kitaip. 

Štai toks yra M. Pekarsko kūrinys RR aspektu. Čia tikrai svarbus tapybinis ir daiktinis taktiliškumas, dirbinys ir kūrinys kaip subjektas ir objektas. Paprastai tariant - čia "groja" fizinės tapybos savybės. Jos yra redukuotos į elementariausias fizines struktūras - dažus ir jų kūnišką svorį, pigmentus ir jų dažomąsias savybes, galop (kontrastingos vienovės principu) - skirtingus derinius su tokia nuodinga medžiaga kaip polietelenas - 

Martynas Pekarskas Kibiras aliejinių dažų ant drobės 2019

O štai toks M. Pekarskas žvelgiant AM (galime sakyti ir OM) aspektu. na, tiesiog daugiasluoksnis, faktūriškas, švytintis -

Martynas Pekarskas Prieš pradžią 2019

Tiesą sakant, man šis kūrinys buvo tai, kas atvėrė akis. Jį redukavau į atskiras dalis. Pradžioje gryna akimi. Paskui - išmanaus telefono akimi. Vienu žodžiu - išskaidžiau į atskiras dalis (beje, šioji savybė, tas paveiklsų skaidymąsis į autonomiškus segmentus, yra ir stiprioji, ir silpnoji - visokie tariami kritikai tuo gali nesunkiai pasinaudoti, pusė).

Taigi, turime šauniai pastoziškos tapybos. Ji yra "skani" - 

Tai ir geras, nuoširdus darbas su palete, ir jautrus prisilietimas prie paviršiaus - 

Tai ir tapybiškai muzikalus ritmikos pojūtis - 

Ir geras, klasikinis formos pojūtis. Pažvelkite - kaip smagiai užteptas potėpis. Akcidencija ir substancija čia šoka aristotelišku tango ritmu - 

Štai koks bjaurusis ančiukas, ežiukas rūke, virstantis smūgingu pavidalu. Geri čia santykiai šiame fragmente: 

Beje, man labai patiko M. Pekarsko parodos pavadinimas - "Žmogus juodu liežuviu". Tai skatino tarp motyvų, tarp persekiojančių vaizdinių ieškoti to juodojo liežuvio. Kaip iš vaikiškų šiurpių - juodos rankos, juodo karsto. 

Štai čia - ypač patikę darbai. Juose yra ir forma, ir motyvas. Taip, galbūt kartais jaunatviškai maksimalistiškai perkrauta (galėtų ir saikingiau), bet, kita vertus - juk veikia!: 

Prieš pradžią 2019

Martynas Pekarskas /neradau pavadinimo, manau, kad 2019/

Martynas Pekarskas God is everywhere 2019

Na, detalės žiauriai taiklios ir įtaigios. Šią būtybę net tapybiškai įsimylėjau - čia puikiai santykiauja linija ir forma. Bei spalva (perfrazuojant Augį Kepežinską): 

Iš pirmojo aukšto kūrinių man dar labai patiko šitas. Toks budistinis mandalų kiemelis, kurio epicentre - kultūros svoris ir kiekis (buhalterinės knygos), prislėgtos Gralio taure ar tiesiog puodeliu. Žinau, kad Autorius nebūtų patenkintas tokia interpretacija, bet juk kiekvienas sprendžia apie meną, menininką ir meno kūrinį pagal savo sugedimo laipsnį.

Žodžiu - pasaulietinis maldų kilimėlis. Puikiai dera prie Tarpukario laikų akmeninių grindų - 

Žiauriai geros detalės. Martynas stipriai piešia - 

Dar iš pirmojo aukšto. Ant drobės nukryžiuotas molbertas. Juk jeigu Kristus prisikėlė, tai ir Tapyba yra seniai gyva ir nenumarinta? Molbertas sako, kad  Tapyba yra prisikėlusi, seniai prisikėlusi.

Labai geras ir už širdies stveriantis kūrinys. Praktiškai Bacono Skerdienos pagerbimas  -  

Martynas Pekarskas Molbertas ant drobės 2019

Vienas intymiausių M. Pekarsko kūrinių. Mentalinė Don Chuano kelionė po Gauguino pacifistiškas salas. Jeigu rimtai - tos fizionomijos-kaukės gerai yra įtupdytos -

Martynas Pekarskas Legenda 2018

Šis tapytojiškas džemperis veikia kaip Manifestas.
GERAI, KAI VEIKIA VEIKSMAI, O NE ŽODŽIAI - 

Martynas Pekarskas Minnesota paveiksle 2019
Norėčiau pasimatuoti

Iš nedidelio dialogo p.s. - 
- Taigi - kame tas Martyno Pekarsko juodas liežuvis?

- Ogi tapyboje ir esminėse jos savybėse. Gerai veikia ir veža. Kaip tas džemperis.

Totalinis blogis. Raimondo Gailiūno tapyba "Arkos" galerijoje

Raimondo Gailiūno tapyba yra bloga. Labai bloga. Totaliai negera. Absoliučiai sugedusi. Kas baisiausia – jos autorius lyg ir nenorėtų, kad ji tokia būtų (ach, tos mūsų žmogiškos pastangos...). Gailiūnas tapo portretus (netgi autoportretus, o juk žinia – kiekvienas iš mūsų matome save geresniais nei esame kitų akimis), peizažus, buitinio-mitologinio žanro kompozicijas, prikimštas (it kokia farširuota lydeka) situacijų, būsenų ir konfliktų. Ir Gailiūnas netgi siekia, kad jo tapyba būtų spalvinga. Ryški, maloni spalva yra kiekvieno miesčioniško paveikslo pirkimo, prabangaus rėminimosi ir kabinimosi virš sofutės sąlyga. Taigi, Raimondas ant paletės teptuku makaluoja visokias raudonas, mėlynas, žalsvas ir žalias – visos tos pastangos (pažiūrėkite filmuotą medžiagą, kaip fiziškai dirba tapytojas prie į sieną atremtų paveikslų!) – vien tik dėl to, jog tapyba būtų maloni, graži ir tenkinanti (kažkodėl net įsivaizduoju žiūrovą, patiriantį kuo tikriausią orgazmą nuo R. Gailiūno tapybos...). Bet taip nėra. Jokių orgazmų ir malonumų. Nes Raimondo Gailiūno tapyba yra labai bloga. Bjauri iki koktumo. Šlykšti kaip senas susmirdęs skuduras. Verčianti vemti. Fuuu... Juk pažiūrėkime – R. Gailiūnas tapo nemalonius žmones. Net savo autoportretuose jis regisi ne itin kokiu. Gyvūnai jo paveiksluose yra tikri gyvuliai. Ne mastifai, o zombiai. Žmonės čia taip pat labai šlykštūs. Ne homo sapiens, o blogieji demonai (bet gal visa Gailiūno karta – tie tapytojai-neoekspresionistai yra apsėsti?). Ypač blogai veikia tos negerumą spinduliuojančios akys. Jos verčia krūpčioti, žagsėti, kosėti ir čiaudėti. Jos verčia jausti negerai. Labai negerai. Blogai. 

Raimondas Gailiūnas Šalutinės gatvės pasakojimas 2019 m.

 Ir kodėl taip yra? Todėl, kad Raimondo Gailiūno tapyba egzistuoja veidrodžio principu. Tuose bloguose, tuose šlykščiuose iki koktumo vaizduose mes matome savo atspindžius. Gailiūnas tapo ne save ar savo mastifą. Gailiūnas tapo mus – mane, Tave, jus, jį, ją ir kitus. Ir nereikia puoselėti iliuzijų. R. Gailiūno tapyba yra bloga, nes blogi, šlykštūs ir bjaurūs esame mes... Paguodžiančiai galima tik tarti, jog kaip šviesa neegzistuoja be tamsos ir šešėlio, taip ir mūsų gerumas negali būti be totalinio blogio, slypinčio mumyse. Ir geriau tegul jis lieka paveiksluose...

Raimondas Gailiūnas Ramūs ir supratingi 2012 m.

 Apie veidus

Gailiūno nutapyti veidai primena pripūstus balionus, išpūstas gumines pirštines ar vandens pripiltus prezervatyvus. Dailininkas juos manko, minko ir kitaip formuoja. Toji deformacija ir sukuria bjaurastį, nerimą, nusivylimą. Tai veikia. Nes per spalvą yra jaučiamas fizinis slėgis.

Apie literatūrą

Ir pačią parodos koncepciją. Galiūno tapyba yra stipri ir galinga. Plius – literatūriška. Tad man nepatiko tas „literatūrinis“ parodos kolekcijos apipavidalinimas. Nebūčiau spaudęs jo tapybinių pavidalų į tokią reglamentuotą ir literatūriškai apipavidalintą komodą su stalčiais – t. y. man tas skaidymas temomis atskirose salėse pasirodė dirbtinis. Labiau būčiau gilinęsis į jo plastiką, į jautrų dažo sukibimą su drobe.

Apie trečio aukšto sindromą

„Arkos“ galerija pasižymi sudėtinga erdve. Tą pripažįsta ne vienas menininkas. O ne vienas šios institucijos lankytojas žino, kad „Arkoje“ lankantis parodoje, galima patirti nelemtąjį „trečiojo aukšto sindromą“. Tiesiog einant tais labirintais, kylant vis aukštyn ir aukštyn, patiriamas emocinis, psichologinis, fizinis ir kūniškas nuovargis. (Beje, panašiai veikia ir antrasis mano darbinio "Titaniko" aukštas, kuriame tie 500 kvadratinių metrų ir langų, kolonų bei nišų gausa suveikia žudikiškai parodinės kolekcijos atžvilgiu) Na, tiesiog ir Raimondo Gailiūno atveju manyčiau, kad jo būtų pakakę ir dvejose pirmose salėse – smogė stipriai. Ir to užteko.