2019 m. spalio 30 d., trečiadienis

Tarp RR ir AM: Martynas Pekarskas ir jo juodas liežuvis

Pačioje pradžioje gerbiamam Skaitytojui paaiškinsiu, kad RR šio teksto pavadinime reiškia Robertą Rauschenbergą (1925-2008), o AM - Antaną Martinaitį (1939-1986). Vienas jų - pasaulinio masto POP klasikas, naudojęs asambliažo, ready-made ir kitokias, kartais tiesiog elementariai tapybines technikas, "nutrynęs" ribas tarp paveikslo, kaip lango į tariamą (dabar tokia vadinama virtualia) realybę, ir paveikslo, kaip fizinio objekto, sudaryto iš pagalių, audinių, dažų ir skiediklių, bei rišiklių, sampratų. Jam (omenyje turiu ir Robertą, ir Martyną) tai - ir tas, ir tas. Kita vertus - bei tas, bei tas... O kitas (turiu omenyje Untę - taip jį vadino kolegos ir bičiuliai), tapytojas iš esmės, kuriam buvo svarbu ir pasakojimas, ir ant jo (o gal atvirkščiai?) kuriami tapybiniai sluoksniai.

MP /Martynas Pekarskas/ - ir tas, ir tas...

Bendras M. Pekarsko parodos vaizdas II aukšte.
Ekspozicija šioje architektūriškai sudėtingoje erdvėje yra surežisuota kaip gerai temperuotas klavyras - neperkrauta ir nenususinta tariamai perfekcionistiniu minimalizmu. 

Laurynas Gucevičius turėtų trinti delnais ir kalbėti, kad galop gera tapyba atkeliavo į jo būstą.
RR ir AM nėra nei lakmuso popierėliai, nei etalonai ar moduliai, nei kokie nors diaskopiniai aparatai M. Pekarsko tapybos suvokimui. Bet kiekvienas menininkas, deja ir beje, negyvena vienas "ant šio svieto", jis yra veikiamas, inspiruojamas (kartais to net sąmoningai nesuvokdamas) kitų rifų, povandeninių srovių ar seklumų. Būtent RR ir AM yra tosios Scilės ir Charibdės, tarp kurių šiuo metu odisėjiškai plaukia M. Pekarsko tapybos laivas. Nemunu-Nerimi iš Kintų iki Vilniaus. Ir kur kas toliau bei giliau. Kita vertus, tai nėra ir jokia Proskrusto lova, - kiekvienas gali matyti kitaip. 

Štai toks yra M. Pekarsko kūrinys RR aspektu. Čia tikrai svarbus tapybinis ir daiktinis taktiliškumas, dirbinys ir kūrinys kaip subjektas ir objektas. Paprastai tariant - čia "groja" fizinės tapybos savybės. Jos yra redukuotos į elementariausias fizines struktūras - dažus ir jų kūnišką svorį, pigmentus ir jų dažomąsias savybes, galop (kontrastingos vienovės principu) - skirtingus derinius su tokia nuodinga medžiaga kaip polietelenas - 

Martynas Pekarskas Kibiras aliejinių dažų ant drobės 2019

O štai toks M. Pekarskas žvelgiant AM (galime sakyti ir OM) aspektu. na, tiesiog daugiasluoksnis, faktūriškas, švytintis -

Martynas Pekarskas Prieš pradžią 2019
Tiesą sakant, man šis kūrinys buvo tai, kas atvėrė akis. Jį redukavau į atskiras dalis. Pradžioje gryna akimi. Paskui - išmanaus telefono akimi. Vienu žodžiu - išskaidžiau į atskiras dalis (beje, šioji savybė, tas paveiklsų skaidymąsis į autonomiškus segmentus, yra ir stiprioji, ir silpnoji - visokie tariami kritikai tuo gali nesunkiai pasinaudoti, pusė).

Taigi, turime šauniai pastoziškos tapybos. Ji yra "skani" - 



Tai ir geras, nuoširdus darbas su palete, ir jautrus prisilietimas prie paviršiaus - 



Tai ir tapybiškai muzikalus ritmikos pojūtis - 



Ir geras, klasikinis formos pojūtis. Pažvelkite - kaip smagiai užteptas potėpis. Akcidencija ir substancija čia šoka aristotelišku tango ritmu - 



Štai koks bjaurusis ančiukas, ežiukas rūke, virstantis smūgingu pavidalu. Geri čia santykiai šiame fragmente: 


Beje, man labai patiko M. Pekarsko parodos pavadinimas - "Žmogus juodu liežuviu". Tai skatino tarp motyvų, tarp persekiojančių vaizdinių ieškoti to juodojo liežuvio. Kaip iš vaikiškų šiurpių - juodos rankos, juodo karsto. 

Štai čia - ypač patikę darbai. Juose yra ir forma, ir motyvas. Taip, galbūt kartais jaunatviškai maksimalistiškai perkrauta (galėtų ir saikingiau), bet, kita vertus - juk veikia!: 

Prieš pradžią 2019
Martynas Pekarskas /neradau pavadinimo, manau, kad 2019/


Martynas Pekarskas God is everywhere 2019
Na, detalės žiauriai taiklios ir įtaigios. Šią būtybę net tapybiškai įsimylėjau - čia puikiai santykiauja linija ir forma. Bei spalva (perfrazuojant Augį Kepežinską): 


Iš pirmojo aukšto kūrinių man dar labai patiko šitas. Toks budistinis mandalų kiemelis, kurio epicentre - kultūros svoris ir kiekis (buhalterinės knygos), prislėgtos Gralio taure ar tiesiog puodeliu. Žinau, kad Autorius nebūtų patenkintas tokia interpretacija, bet juk kiekvienas sprendžia apie meną, menininką ir meno kūrinį pagal savo sugedimo laipsnį.

Žodžiu - pasaulietinis maldų kilimėlis. Puikiai dera prie Tarpukario laikų akmeninių grindų - 


Žiauriai geros detalės. Martynas stipriai piešia - 


Dar iš pirmojo aukšto. Ant drobės nukryžiuotas molbertas. Juk jeigu Kristus prisikėlė, tai ir Tapyba yra seniai gyva ir nenumarinta? Molbertas sako, kad  Tapyba yra prisikėlusi, seniai prisikėlusi.

Labai geras ir už širdies stveriantis kūrinys. Praktiškai Bacono Skerdienos pagerbimas  -  

Martynas Pekarskas Molbertas ant drobės 2019
Vienas intymiausių M. Pekarsko kūrinių. Mentalinė Don Chuano kelionė po Gauguino pacifistiškas salas. Jeigu rimtai - tos fizionomijos-kaukės gerai yra įtupdytos -

Martynas Pekarskas Legenda 2018

Šis tapytojiškas džemperis veikia kaip Manifestas.
GERAI, KAI VEIKIA VEIKSMAI, O NE ŽODŽIAI - 

Martynas Pekarskas Minnesota paveiksle 2019
Norėčiau pasimatuoti
Iš nedidelio dialogo p.s. - 
- Taigi - kame tas Martyno Pekarsko juodas liežuvis?
- Ogi tapyboje ir esminėse jos savybėse. Gerai veikia ir veža. Kaip tas džemperis.






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą