Rūta Žeimytė, Marxas, sukimąsis ir šiukšlynai

Rūta Žeimytė Homo Plasticus

Rūta Žeimytė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje.
Ši menininkė (taip - ją jau galima vadinti tokia, nes Rūta surengė savo pirmąją personalinę parodą- t.y. ji įvykdė visas privalomas menininko iniciacijos apeigas - paskui jas dar apvilks privalomu rutinos, tam tikrų nesėkmių, abejonių ir nusivylimų vainikėliu, bet tai yra būtina) demonstruoja savo ne tik artistinę, bet ir estetinę bei pilietinę poziciją VDA parodų erdvėje "Krematoriumas" pristatoma ekspozicija HOMO PLASTICUS.
"Nukopinsiu" dalį teksto iš pranešimo spaudai, kad suprastumėte - apie ką sukasi kalba. (Pavartojau žodį "sukasi", prašydamas, kad atkreiptumėte į jį dėmesį ir jį atsimintumėte, nes tai yra svarbu R. Žeimytės meninės strategijos atveju).
"Menininkė savo darbus kuria iš šiukšlių – bando iš nereikalingų, panaudotų, netgi nemaloniai atrodančių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat ji nori atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą. Nes pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Darbus autorė pradėjo kurti tuomet, kai susidomėjo zero waste judėjimu, bet, kaip sako pati, „dar nesugebėjo nustoti pirkti supakuotų produktų“. Tuomet rinko pakuotes ir iš jų kūrė reljefinius paveikslus.
R. Žeimytė teigia: „Mano nuomone, menas ir aktyvizmas yra neatsiejami. Menininkas nuolat bando vesti diskusiją tarp savęs ir žiūrovo, į šviesą iškelia aktualias psichologines, ekologines, socialines temas. Tai darau ir aš. Noriu pakalbėti apie pasaulyje ypač išplitusį vartojimo įprotį. Mes bijom narkotikų vartotojų, tačiau nuolat esam įklimpę vartojime. Viską – nuo maisto ir gėrimų iki rūbų, baldų ir kitų kasdienybės atributų. Dažnai vartojame nesąmoningai, tampame tarsi užburti įgeisto daikto įvaizdžio, kvapo, skonio. Net nesusimąstome, ką po savęs paliekame ateities kartoms ar kokią žalą mūsų vartojimas daro kitoms gyvoms būtybėms. Mano darbai gimė kai pradėjau domėtis zero waste arba „nulinio įspaudo“ principu. Zero waste motto yra: atsisakyk, panaudok dar kartą, rūšiuok, kompostuok, pirk tik tai ko tikrai reikia"".
Taigi, kaip ir viskas pasakyta...

Šioje vietoje galima pacituoti perfrazuotą Karlą Marxą ir teigti, jog šiuo metu po pasaulį keliauja (ne keliauja, o į didelę-didelę spiralę sukasi) plastikinių atliekų šmėkla. Netgi ne šmėkla, o kuo tikriausia Plastiko Karalienė. Rūta Žeimytė ją materializuoja ir suestetina. Panašiai kaip Motina-Gamta bando pagražinti tą visą parazitinės žmonijos šūdą (atsiprašant ir neatsiprašant) - turiu omenyje gal net savo asmeninę impresiją, pastebėjimą, kad prie gimtosios Baltijos jūros bangų nugludinti plastikiniai niekalai kartais turi tam tikro žavesio. Bet iš tikrųjų - viskas dvokia, smirda, yra kenksminga ir, na, žinote patys. Tai yra blogai. Nereikia net ir aiškinti. "Jutūbėje" yra pilna didaktinių ir už širdies griebiančių filmukų apie tai. Kad ir šis - 

https://www.youtube.com/watch?v=cwTDvqaqPlM

Bet, žinoma, šį filmuką (kaip ir šį tekstą) Jūs žiūrėsite/skaitysite naudodamiesi kažkokia išmania įranga - telefonu ar kompiuteriu. Pastarieji daiktai taip pat pagaminti iš ne ko nors kito, o sunkiai Gamtos "įkandamų", dar vienu atliekų pagausėjimu gresiančių medžiagų. Tad ar nėra šiame veiksme tam tikro fariziejiškumo? Ne, turbūt ne, nes man, Jums ar Rūtai Žeimytei, galop visai žmonijai, kažin ar pavyktų susigrąžinti savąją ne-vartojimo nekaltybę ir grįžti bent į akmens amžių... Tad tai daugiau primena minėtąjį sukimąsi užburtame rate. Tai lyg koks narkotinis ar alkoholinis sindromas - žinai, kad tai yra blogai, blogiau nei blogai, tačiau iš to sūkurio, iš to sukimosi ištrūkti neįmanoma. Tad ir atstovaujame tam Homo Plasticus buvimui...

Pagalvojau, kad simboliška, jog Rūtos Žeimytės paroda vyksta VDA "Krematoriume". Ne, čia niekuomet nebuvo deginami žmonės (kaip Jūs tikriausiai pagalvojote) - tai industrinės paskirties statinys. Sovietiniais laikais čia veikė dujomis kūrenamos didelės keramikos krosnys (savotiškas keramikos "aukso ammžiaus" atributas, kuomet keramikai kurdavo skulptūrinę keramiką, pano, netgi instaliacijas, - tarptautinės parodos, dedikuotos puodukams ar lėkštutėms anuomet būtų atrodęs kaip tam tirkas mėgėjiškas nesusipratimas...). Panašiai, kaip leidžia teigti kuklios asmeninės žinios, AB "Plasta" taip pat turi plastiko perdirbimui (?) skirtą krematoriumą... Simboliška, kad didysis VDA šiukšlynas - vadinamieji konteineriai ir stambių atliekų aikštelė veikia šalia minėtojo "Krematoriumo" - kartais keista pasidaro, kuo atsikrato ir ką išmeta būsimieji menininkai, dabarties studentai - kuo tikriausi vartotojai. Kaip mes ir jūs...

Galop, simboliška, kad vartojimą kritiškai reflektuojanti paroda veikia kalėdiniu periodu - toje kuo tikriausio vartojimo bumo epochoje...

Kokių kritinių pastabų kiltų stebinti HOMO PLASTICUS?

Pirma, paroda yra pernelyg "estetiška" - pradedant pačiu išeksponavimu, baigiant atskirais artefaktais ar jų elementais. Vis tik kalbant apie plastiką kaip apie blogį, norėtųsi patirti jo - yrančio, "pūvančio" ir kitokio bjaurastį - tą dvoką, smarvę, visą nesveikumą. Rūtos Žeimytės atveju tai pernelyg gražu, per daug estetiška...

Antra, mastelis. Tai turėtų būti kuo tikriausias plastikinių šiukšlių kalnas, sūkurys, o ne į komercinio formato paveiksliukus lyg Prokrusto loveles sudėlioti paveiksliukai.

Bet viskas priešakyje - plastiko vis daugėja, jo sūkurys, lyg toji Marxo šmėkla, dar ilgai suksis po visą Žemę... 

Bendras parodos vaizdas

Bendras parodos vaizdas žvelgiant nuo "Krematoriumo" krosnių

 

Ekologiškai ir vartotojiškai dramatiškiems kūriniams suteikti estetiški pavidalai

Esmė matosi įsižiūrėjus iš arčiau

Žvelgiant formaliai - matosi ir Jacksono Pollocko...

... ir Vytauto Šerio įtakos ar inspiracijos.

Homo Plasticus "Kramtoriumo" krosnyje - motyvas, primenantis Kalėdų blukį ar Užgavėnių Morę - tokios tos plastikinės Kalėdos...

Kaip moteris kirviu nužudė totemą

Audronė Petrašiūnaitė Moteris su kirviu. Linoraižinys, 2018 m.

Neišsigąskite, tai viso labo Fiodoro Dostojevskio romano "Nusikaltimas ir bausmė", pasakojančio kaip studentas Raskolnikovas užkapojo senutę palūkininkę parafrazė. Literatūrinė išmonė, kaip sakant. Iš tiesų jokia moteris nieko nežudė, nemojavo kirviu ir netgi totemas liko gyvas. 

"Bet, visgi, tačiau". Kalbame apie Audronės Petrašiūnaitės parodą Kauno Paveikslų galerijoje. Vaizdas toje parodoje (beje, ekspozicija - t. y. kūrinių eksponavimas pasirodė tragišku - viskas dvelkė prieškalėdine vienatve, rutina ir monotinija - turbūt tai sąlygojo nuobodus artefaktų grupavimas, jų "traukiniškas" žymėjimas tiksliau dėliojimas, bet tai ne menininkės kaltė, tad gal neplėtokime šios temos). 

Vaizdas šioje parodoje (bet kalbame jau ne apie ekspozicijos architektūrą, o artefaktų sankaupą - tuos atspaudus ir siuvinėjimus kaip įspūdingą romaniškai daugiatomišką kolekciją) primena tai, kas turėtų ištikti išlikusius ir stebinčius "stabų saulėlydį" (Nyčės šiuo atveju minėti net neverta). Tiesiog A. Petrašiūnaitės darbai (nesvarbu kas tai bebūtų - tapyba, grafika, tekstilė...) primena daugiaveidžius, daugiasluoksnius kvakiutlių ar haidų toteminius stulpus. Žvelgiant į juos persisluoksniuoja (prisiminkime, kad tie rytinės Šiaurės Amerikos dalies indėnų sakralinės ir memorialinės paskirties objektai yra taip pat ne tik daugiasluoksniai, bet ir kylantys viršun - tas aktualu ir A. Petrašiūnaitės kūrybos atveju) sąmonė ir pasąmonė, moteris ir katė, Munchas ir Kalho, bliuzas ir Winehouse... 

Tie visi sluoksniai yra gerai, bet dar geriau (čia kalbame ne apie etinę kategoriją, o tiesiog kontempliuojančiojo būseną, tai ką jis patiria), kad Petrašiūnaitė lyg tas Raskolnikovas ar Nyčė tartum kirviu užkapoja, "nužudo" visus tuos archetipus (nes totemas priklauso šiai sferai), tas išankstines nuomones ar tai, kas vadinama "kultūrinėmis patirtimis bei atmintimis". Po to tartum lieka iš šipulių ir luženų sudarytas/sudarkytas peizažas. Manau, kad pavartojau teisingą pasakymą - "sudarkytas". Regisi, kad Petrašiūnaitė nekuria. Ne. Ji tikrai pjausto venas sau, vaizdiniams ir jautresniems žiūrovams. Tai skauda, tai skaudina. Ko daugiau reikia? Ypač tikrame mene. 

Bet tai tik žiūroviškas miražas... 

A. Petrašiūnaitė kuria poeziją. Ir nesvarbu, kokią "mediją" pasirinktų - tapybą, grafiką, minėtąją tekstilę (jeigu tuos siuvinius-siuvinėjimus iš tiesų galima vadinti tekstile? - tai daugiau dygsniuotoji poezija).

Neseniai su vienu bičiuliu diskutavome apie moterišką ir feministinį meną. Apskritai kalbos apie moteriškus menus man primena paistalus apie kartų konfliktus mene. Tai tik fikcija ir pliurpalai (pastebėtina, kad ypač populiarūs tarp mamyčių išlaikomų nebrendylų). Bet gerai - tai platesnių postringavimų reikalaujanti tema... Draugo nuomone, - moteriškas ir feministinis mąstymas mene yra tolygūs. O man regis, kad tarp moteriškumo ir feminizmo yra tokia pati bendrybė, kaip ir tarp katalikų ir krikdemų partijos. Tiesiog feminizmas yra partinė orientacija, o moteriškumas - būsena. Kalbu taip todėl, nes manau, jog Petrašiūnaitės kūryba yra labai moteriška. Jai netrūksta ir universalaus, archetipinio globėjiškumo (vis tik žiūrėjimas į jos darbus primena sugrįžimą namo - tėviškėn, pas mamą), ir elegantiškos vibracijos (dabar tai vadinama "vaibu"), kurios stigs net ir paties jautriausio, liauniausio, trapiausio vyrelio meniniuose darbuose...

Prisipažinsiu, kad niekuomet labai nesvaigau nuo Audronės Petrašiūnaitės tapybos. Taip, žinau (nes dar nesu aklas) - kad ji gera, kad spalviškai ji tikrai "kieta". Šiuo atveju atlikau savišvietinę, jaučiau tų pačių išankstinių personalinių nuomonių padiktuotą ir skepticizmo doze nuspalvintą nuotaiką. Ir pasakysiu, kad patirtis priminė kokio nors rūgštaus vyno gėrimą - pirmoji taurė išgeriama prisiverčiant, per prievartą, tačiau po jos seka antra, trečia (lydimos nuostabių pokalbių su gerais bičiuliais - kūriniais), tuomet jauti dionisišką svaigulį ir nori dar, dar ir dar. 

Tad rekomendacija Audronės Petrašiūnaitės žiūrovui - nesvarbu kokiam - vyrui ar moteriai, vaikui ar seniui, - pradžioje savyje išsiauginti/užsiauginti moterį, o paskui kirviu nužudyti totemą. Tai ir gražu, ir gera, ir bjauru bei baisu vienu metu. Kaip Petrašiūnaitės kūryboje. 

Jeigu visa paroda būtų kaip šis - šaukštu spaustos grafikos ir poezijos kampas - būtų buvę tobula. 

Audronė Petrašiūnaitė yra puiki menininkė ir tapybiška poetė

Štai - kokios virpančios linijos!

Jos (tos linijos) vienodai garsiai ir jautriai virpa ir grafikoje, ir siuvinėjimuose

Virpa net kitoje - "nugarinėje" pusėje

Man ypač patiko darbų serija "Amy Winehouse svaigulys" - net ir mintys - ypač apie tą juodą spalvą

Amy iškeliauja. Lino raižinys, 2016 m.

Vienas (šiaip visi jie tokie) - "toteminių", "tartum kirviu užkapotų" - t.y. - Ugnies elnias, 2015 m.

Bliuzas sniege. 2017 m.

Petrašiūnaitiškas Supimąsis su Munchu (2018 m.)

Dygliuota - kaip ir Petrašiūnatės kūryba. Banalu - bet rožės juk irgi turi dyglius?

P.s. tas Petrašiūnaitės palyginimas su Raskolnikovu turi ryšį su asmenine literatūrine (skaitytojiška patirtimi). Pamenu, kaip perskaitęs "Nusikaltimą ir bausmę" kelias dienas vos ne kraujais  ir krešuliais spjaudžiausi, jausdamasis kuo tikriausiame sąžinės graužiamo žudiko kailyje. Po Petrašiūnaitės parodos lygiai taip pat - ant balto sniego spjaudausi geltonos rožės žiedlapiais ir dygliais.

Atsitikimai ir kalimai bute NE nr. 50 (Stiopos įspūdžiai ir prisiminimai)

Galite galvoti, kad meluoju, tačiau eidamas iš renginio baltai ir smagiai pūgai siaučiant, M.K.Čiurlionio gatvoje esančioje knygų mainų "lesyklėlėje" radau naujutėlį, visai nenuskaitytą Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" foliantą (iš 1985-ųjų, puikusis Algimanto Mikutos vertimas). Kadangi entuziastingosios paauglystės laikais buvau net kelis kartus skaitęs šį romaną, didelių keblumų nekėlė prisiminti - kas vyko tame 50-ajame bute - kaip jis suklestėjo, ir kaip buvo likviduotas. Vertas dėmesio vien jau tas epizodas (pusl. 72-73), kaip ryte 11 valandą pabudusiam Stiopai kambaryje netikėtai ir nežinia iš kur atsiradęs bei sėdėjęs svečias pasiūlė kliautis sena išmintimi (ir nesigydyti jokiu piramidonu) - "nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą - pora taurelių degtinės su aštriu ir karčiu užkandžiu. <...>  Stiopa, išpūtęs akis išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli suraikyta balta duona, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale, - talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. <...> Viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu". 

Ant stalo laukė pradžioje supakuoti trys ryšuliai. Vėliau jie buvo elegantiškai išvynioti. Čia jau paskutinioji - baigiamoji visko fazė. 

Maniškė atmintis, gal ir nebūdama fenomenalia, daug kartų padeda, bet ne pirmą kartą (praktiškai - visuomet) įsitikinau, jog einant į namų-galeriją "Trivium" ja (bulgakoviška atmintimi) pasikliauti niekuomet negalima. Buto numerio niekuomet nepamenu. Namo numeris irgi tikrai ne "Sodų trys šimtai du "a" - Vilniaus Sodų gatvėje juk yra kitas magiškas butas...) Tai sukelia papildomų rūpesčių (nes išorinėse laiptinės duryse yra įrengtas domofonas). Tokiais atvejais reikia arba skambinti į galeriją (per atidarytuvinį šurmulį skambutis paprastai negirdimas), arba žiūrėti - gal kas nors rūko galerijos balkone (tuomet šaukiamuoju būdu galima atkreipti dėmesį), arba klebenti pačias stiklines duris, tikintis, kad supratingi kaimynai tikrai bus supratingi ir įleis prašantįjį.

Šį kartą suveikė pastarasis atvejis.

Patekau tikrai ne į butą nr. 50 (jį ženklina kažkoks triženklis, dviejų šimtų neviršijantis skaičius), tačiau pasijutau kai kuo tikrasis Stiopa, tas Stepanas Bogdanovičius, kuriam paslaugus nepažįstamasis pasiūlė įkalti. Tik vietoje juodosios magijos profesoriaus Volando (taip prisistatė nepažįstamasis bulgakoviškoje dramoje) mus pasitiko baltųjų eilių ir šviesiojo performatyvumo akademikas Ričardas Šileika, o katino funkciją (bent jau diplomo išrašymo atveju) atliko pati Aistė Kisarauskaitė (atleisk, Aiste, dėl tokio palyginimo! - tai tikrai nėra taiklu ar tikslu, nes tu gal ir nieko netaisai, bet ir primuso netaisai, o ir brauningu nešaudai).

Performanso kal(t)ininkas Volandas, tfu, atsiprašau - Šileika, mums visiems pasiūlė įkalti. Tikrąja ta žodžio prasme - ne degtinėlės iš rasoto grafino, ne Stiopos mylimo portveino, netgi ne šilto abrikosų gėrimo ar Anuškos aliejaus, - o įkalti vinį į pliauską. Kadangi aplinkui buvo vieni humanitarai, visi kalė (kad ir nelabai mokėdami) su dideliu entuziastu. Vyksmas vyko tarp 19-20 valandų, tad kalimo procesu labiausiai turėjo džiaugtis kaimynai. Veiksmas nutrūko, kuomet viena jo dalyvė, kaip ir ir tie vyriškiai, ginkluoti mauzeriais bei visrakčiais, griežtai pareikalavo viską nutraukti. Kalimo dalyviai (kalama buvo gausiai ir daug - o dar dažnai buvę pijokai aiškina, kad šiais laikais bohema neegzistuoja), kūrinį pavadinę "Pakalikais", Volando-Šileikos  inicijuoti, padovanojo galerijos "Trivium" direktorei...

Kalimo procesas - ceremonmeisteris rodo pavyzdį

(Į)Kalimo pauzė - ceremonmeisteris pasakoja apie kalimo naudą

Kalimo procesas filmuotu pavidalu - draugiškai kala Ričardas Šileika ir Vilma Samulionytė (poetai, menininkai  ir galerininkai moka kalti)

Galutinis vyksmo produktas buvo pakabintas ant tokios virvelės. Nors Ričardas Šileika sakė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos spalviniai deriniai ir motyvai, lietuviškos trispalvės tonai "šniūre" yra visiškas atsitiktinumas, tačiau juo netikiu. Performansas tikrai turėjo aiškių politinių tikslų ir siekių.

Iškęsti-iškentėti Sauką. Meninio tyrimo procesas ir rezultatas

Kadaise, kuomet rašydavau į vieną turbūt mažai kieno ir skaitomą, ir savo autorių nelabai gerbiantį (toji negerbimo priežastys matyt proporcingai buvo įtakojama neskaitomumo faktoriaus) ar net nemylintį (bet ką toji meilė - negi priversi mylėti nemylintį?) kultūros savaitraštį, metų gale neretai sulaukdavau intriguojančio pasiūlymo paminėti įsimintiniausius (kompiuterinis redaktorius šį terminą kažkodėl siūlo keisti žodžiu "antijutiminius") metų meno įvykius. Neslėpsiu, kad tas pasiūlymas paglostydavo savimeilę - ech, visi mes norime dėmesio. O tuomet prasidėdavo "sportas" - bent jau nebloga galvos smegenų mankšta, bandant prisiminti kas jau ten vyko, ir ką tokio verta, remiantis savomis simpatijomis bei meilėmis (dažnai irgi vienpusėmis) paminėti.

Šiais metais joks kultūros savaitraštis ar mėnraštis tokių tariamai galios pozicijas išreiškiančių pasiūlymų neteikia (vis tik manau, kad didelis nuošimtis save kultūros laukui priskiriančių žmonių į visokias tarybas, komisijas ir žiuri eina vien tik tam, kad galėtų "padubasinti" nemylimus ir mylimus artimus kultūroje savo...), tad tenka pačiam pabūti asmeniniu širdžių premjeru ir išrinkti jo (to premjero) meninį širdies draugą ar draugę. 

Bet juk paminėti, kad tas ar kitas įvykis, asmuo buvo svarbiausias - dar nieko nereiškia! Reikia motyvuoti ir argumentuoti, išsiaiškinti priežastis bei aplinkybes. Tiesiog atlikti bent minimalų meninį tyrimą, o ne tik mojuoti tariamu savo autoriteto galios vėzdu...

2018 metais tai (išrinkti įsimintiną meno įvykį) padaryti buvo labai nesunku - žinoma, kad Šarūnas Sauka. Dusetose vasarą savo parodą surengęs tapytojas (buvo ten ir ankstyvosios produkcijos, ir pastarojo meto dirbinių) deklaravo, kad tai "paskutinioji jo paroda" [https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/sarunas-sauka-nejuokauja-tai-paskutine-paroda/270559], tad nenuvažiuoti į paskutinę Saukos parodą būtų buvę tiesiog nedovanotina. Atskleisiu paslaptį, kad asmeninėje žinutėje ŠS paskui paneigė, jog tai jo paskutinė paroda. Manau, kad kitaip ir negali būti. Viena vertus, kiekvienas menininkas bet kurią savo parodą turi rengti taip, lyg tai būtų jo paskutinioji, iš kitos pusės - paskutinė paroda mūsų visų gyvenimuose sutaps su Paskutiniojo Tesimo trimito garsais, kuomet prisikeldami iš savo kapo duobių, nenumaldomam Teisėjui turėsime parodyti ne tik savo ydas ir dorybes, bet ir menkučius, stebuklingai rekonstruotus kūnus. Tad visų mūsų paskutinė paroda bus tuomet...

Taigi - 2018 metai buvo Šarūnos Saukos parodos metais... Tai autorius, dėl kurio gausi publika plūsta ir plūs ne  tik į NDG ar Dusetas. Jeigu Sauka padarytų parodą kur nors negyvenamoje saloje - ir tai (dėl jos ir jo) plūstų žiūrovai. Vieni jų - šie turbūt skaito visas kriminalines suvestines laikraščiuose ir internetiniuose portaluose, į Saukos darbus žiopsotų dėl to, jog galvotų, kad tokiu būdu, žvelgdami į tapybinio smurto scenas, patenkins savo liguistą smalsumą ir sublimuos kiekviename iš mūsų gyvenantį blogio žvėrį. Kiti ir kitos tiesiog pasidžiaugs dar kartą (Saukos dėka) gavę žmoniškų žurnalų dėmesio - praplikę diedai dar kartą parodys arbūziškai išsipūtusius pilvus, aptemptų kelnių išryškintas kreivas kojas, jų antrosios pusės rodys saukiškas grimasas savais kreminiais ir šampūniniais veidais blizgančio popieriaus fotoreporteriams. Vienas-kitas bandys tiesiog suprasti Sauką...

Nežinau, kurioje vietoje yra ar būtų šių eilučių autorius (t.y. - aš). Tačiau, žinodamas apie daugelio galvose ir lūpose sklandantį prietarą apie Šarūno Saukos paveikslų baisumą ("Tokio namuose niekuomet nenorėčiau", - esu girdėjęs iš ne vienerių lūpų), nusprendžiau atlikti nedidelį meno tyrimą. Tokią laboratorinę ekspertizę. Juolab, kad prieš didžiąsias metų šventes - Kalėdas liko paskutinioji adventinė savaitė. Tad rūsti ir negailestinga Saukos tapyba atstos ir pasninką, ir susilaikymą, ir estetinę bei etinę ramybę...

Principas labai paprastas:

• penkias darbo dienas (vis tik atlieku ir ofisinę tarnybą) po penkias minutes žiūrėti į Šarūno Saukos kūrinį ir bandyti patirti - ką jis duoda, ką iš jo gaunu. 

Tyrimo tikslas labai paprastas - įsitikinti - ar Saukos kūryba tikrai daro tokį neigiamą poveikį mūsų psichologinei savijautai (vos neparašiau - "higienai"), gal net fiziologijai - kaip daugelis tuo šventai yra įsitikinę. Pats iš savo kasdieninės patirties žinau, kad buityje kabantis paveikslas gali veikti nuotaiką, emocinę būseną. Galop - pabandysiu išsiaiškinti, kodėl 2018 metų meno įvykiu pavadinau būtent Saukos "benefisą" Dusetose.

Kadangi Šarūno Saukos (neturėdamas tokių pinigų, kokius altruistiškai žarsto visai nehumanitarines specialybes baigę ir jomis užsiiminėjantys asmenys) originalaus kūrinio nesu įsigijęs, nusprendžiau pasitelkti blankią jo kopiją - dar pačios nepriklausomybės pradžios laikų reprodukciją. 

Kodėl? Todėl, kad atsivertęs 1990 metų gegužės mėnesio (nr. 5) žurnalo "Pergalė" III viršelį ir pamatęs ten publikuotą Š. Saukos kompoziciją "Mirties bausmė II, 1987" (R. Virkučio nuotrauka), pagalvojau, jog 1) anų laikų techninės reprodukavimo galimybės gal ir nebuvo geros, bet dėl visų spausdinimo nesklandumų anais laikais paveikslo paviršiuje tvyrojęs dūmelis suteikdavo kažkokios mistinės, saukiškos paslapties; 2) pats kūrinys iš tiesų pakankamai drastiškas (pirmuosius žingsnius vos žengiančioje ir sovietinius įstatymus paveldėjusioje Lietuvos Respublikoje mirties bausmė dar egzistavo, tad kūrinys tiesiog tvinkčiojo kriminogeniniu aktualumu). O dar galvos nukirtimas kaip faktas kelia minčių ir su kur kas gilesnėmis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis, kad ir Grigaliaus Astiko nubaudimu.  Net tai atskleidžia gilius kultūrinius klodus Saukos tapyboje. Man tai tinka ir patinka...

Šarūnas Sauka. Mirties bausmė, II, 1987. R. Virkučio nuotr.

Tad pasidėjau reprodukciją ant stalo, prieš  savo akis rudąsias ir pradėjau meninį tyrimą. Jį fiksuoju pildydamas stebėjimo žurnalą-dienoraštį.

I diena /2018.12.17; 10:34/:

"Jaučiu, kad pulsas ramus, gerklė šiek tiek sausoka, galvą vos-vos maudžia (manau, kad tai ne Saukos, o už lango siaučiančios pūgos poveikio rezultatas). Žvilgsnis laksto reprodukcijos plotais - labiau nukrypsta į pakraščius, apsistoja ties šviesesnėmis dėmėmis, bandau įžvelgti ką primena nukirstoji, ore kabančioji galva. Dedukciškai mąstau, kad tai turėtų būti paties Šarūno Saukos autoportretas. Bet nebūtinai - 9 dešimtmetyje Sauka lygiaverčiai tapydavo ir kitus. Prie tos kabančios nubaustojo galvos (truputėlį aukščiau) matau vaikišką galvutę žibančiomis akimis. Ji man kelia keistą jausmą - pajutau, kad noriu valgyti (artėja priešpiečių metas). Et, gerai būtų koks nors šnicelis iš VDA valgyklos. Bet pulsas ramus, nerviškai jaučiuosi šiek tiek išsekęs. Du kartus kažkas skambino į mobilųjį telefoną - nekeliu, stebiu Sauką. Esu ramus, labai ramus... Šiandien stabdau".

////////////////////////////////

Taigi, tyrimas tęsiamas...

 1) Visų pirma, praėjo kalėdinis, tarpšventinis ir potryskaralinis periodai. Ilgai anuomet stebėjau "kleckus", plaukiojančius aguonpienyje ir mąsčiau, kad jie labai panašūs į Saukos personažus - tokie ištižę, pabalusiais šonais ir pliurpčionatys apokalitinėmis nuotaikomis bei nuostatomis.
2) Paskui rengiau Sauliaus Vaitiekūno parodą. Kilnojome akmenis ir plytas, tačiau įdomiausia buvo fiksuoti "kolegų" - grynai saukiškų personažų, visokių dėstytojų ir profesorių nuotaikas bei jų atspindžius fizionomijose (saukiškesnes už paties Šarūno Saukos tapybą) - jiems širdis ir žarnas drėskė potyris, kad šventojoje Akademijos žemėje koją įkėlė "komercinis šarlatanas be jokio dvasingumo". Buvo iliustratyvu!

Tad II diena /2019.01.18; 16:25/:
"Stebiu Saukos personažus reprodukcijoje. Įdomiai keičiasi šviesotamsa reprodukcijoje. Gal tai ateinančių prieblandų ir tamsos atspindys? Nes lauke tikrai temsta. O gal Saukai tikrai svarbu yra toji šviesotamsa, tas tenebrozo ir sfumato? Matyt, kad taip. Fiziologijoje jokių poslinkių neįvyko. Jaučiu šiokį tokį alkį, nuobodulį ir egzistencinį nerimą. Kitaip ir negali daryti. Vis tik darysiu pertrauką - savaitgaliui, nes žiūrėti į Sauką yra ir gera, ir baisu".

Nusivylimas ir ekstazė: Leonardas Gutauskas. Ko parodoje nebuvo...

Leonardas Gutauskas yra vienas mylimiausių mano lietuvių menininkų. Turbūt šią meilę esu įgijęs dar su mamos pienu (juokauju), nes viena iš vaikystės intelektualinių patirčių ir su ja susijęs prisiminimas yra šio dailininko ir rašytojo (labiau vertinu jo poeziją - proza, deja, man asmeniškai nėra perskaitoma, o iš eilėraščių rinkinių - na, kad ir fantastiškasis 1988-ųjų "Portretas") knygelių vartymas. "Dangaus kalvio Perkūno" išleidimo data - 1980 metai, tad buvau ne jaunesnis kaip trijų metų, kuomet varčiau ir bandžiau skaityti šį L. Gutausko šedevrą. Jam prilygsta nebent kažkas iš ano meto R. Dočkutės ar S. Eidrigevičiaus... Mistika ir paslaptis, sapnas ir "pakylėtumas" (nemėgstu šios egzaltuotos frazės, bet ji tinka sakralioje erdvėje tiesiog dvasingai kybantiems tų iliustracijų personažams) - tokiais epitetais galima apibūdinti gutauskiškas iliustracijas. 

Leonardas Gutauskas Dangaus kalvis Perkūnas (Vilnius, 1980, p. 19). 

Iš ten pat - 17 puslapis.

Paskui, kai pradėjau bręsti (o, Viešpatie, jau kažkelintame tekste rašau apie savo brandą, kartu ją paneigdamas - na, nebrendyla esu, nebrendyla!), prasidėjo vartomų knygų ir albumų sezonas. Interneto anais laikais - ne tik 9, bet ir 10 dešimtmetyje, dar nebuvo. Dar namų lentynoje buvo keletas vos ne šeimyninių albumų, į kurį tėvai klijuodavo įdomesnes iškarpas ir laikraščių ir žurnalų (taip - egzistavo toks žanras ankstesniais laikais). Ir ten, ir ten matydavau L. Gutausko darbų. Jie darė įspūdį. Vienu metu netgi norėdavau tapyti kaip jis.
Štai - keletas pavyzdžių iš tų žurnalinių iškarpų ir albuminių atvartų:

Čia iš monumentalaus ir iki šiol klasikinio Lietuvos tapybos albumo (Vilnius, 1979). "Žmonos portretas", 1974 m. (nr. 327. dr., aliejus, 130x95 cm, kaip suprantu - Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė)

"Atminimas" (1981 m.). Iš Tapybos (Vilnius, 1987) albumo (nr. 43, dr., aliejus, 150x100 cm)

"Senė, sodas" (1981 m.). Iš ten pat. Nr. 42

Pluoštelis reprodukcijų iš puikaus L. Gutausko monologo, parengto Danutės Gerlikienės kažkuriame (regis 1983 metų) "Kultūros barų" numeryje -

Psichiatro portretas. Dr., aliejus, 1982 m.

Mergaitė su mediniu paukščiu. Dr., aliejus, 1982 m.

Skulptūrų muziejuje. Dr. aliejus, 1983 m.

Ypatingai šaunus (bent padaręs įspūdį) - IV žurnalo "Švyturys" (1979, nr. 1) viršelis - 

Kompozitorius O. Balakauskas 1976 m.

Rašytojas J. Aputis 1978 m.

Senas klounas 1977 m.

Taigi žavesys, įtaka ir netgi noras tapyti gutauskiškai... Kalbu apie savo patirtis. Toks troškimas egzistavo ir studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais (tai buvo paskutinis praeito amžiaus penkmetis). Pamenu, kaip kokiame ketvirtame ar penktame kurse jautriai sureagavau į vieną savo dėstytojos profesorės Ramintos Jurėnaitės pasažą apie Leonardo Gutausko tapybą. Buvo bendra (salėje sėdėjo arti 200 studentų) paskaita (regis, kad kokia "XX amžiaus 2 pusės dailės istorija" - toks kursas). Tuo pačiu metu Vilniaus rotušėje (o gal "Vartų" galerijoje - kur LG paroda tikrąja ta žodžio prasme - tai viduramžiškos dvasios nuspalvintais piešiniais, asambliažais iš žvakių ir tapyba, kuo tikriausia prasme "nurovė stogą") veikė Gutausko paroda. Profesorė visai gausiai auditorijai (ot, vis tik turiu gerą atmintį) pasidalino savo įspūdžiais apie šį menininką, teigdama, jog "šiuolaikinio meno pasaulio kontekste jis neturi vietos". Šioji frazė man tikrai įsirėžė giliai ir ryškiai. Iki šiol galvoju - kad iš tikrųjų R. Jurėnaitė tam tikra prasme buvo teisi. Turime lokalius ir globalius menininkus. Ar ne? Bet juk Leonardas Gutauskas kapstosi giliai ir plačiai! Tad kame jo lokalumas? Čia būtų tas pats, kas pasakyti, jog Sigitas Geda yra tik Veisiejų krašto poetas... Nesutinku. Bet tokie mentaliniai metimai kartais verti dėmesio - nes priverčia kritiškai pamąstyti. Todėl priimu ir tokią nuomonę...
Bet čia nukrypau.
Vilniaus rotušėje veikia Leonardo Gutausko retrospektyva.
Kai tik sužinojau apie šį faktą, žinojau - kad eisiu į tą parodą.
Paskui, žinoma, aptingau, ir pagalvojau, kad nenueisiu. Bet perskaičiau Sauliaus Vasiliausko interviu "15min" [https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojas-leonardas-gutauskas-tylus-mano-menas-ir-taip-tegul-bus-286-1071152] ir tartum gavau petardą subinėn - nulėkiau it raketa (ar kometa) į Vilniaus rotušę - Leonardo Gutausko retrospektyvos pažiūrėti...
Ir, žinokite, nusivyliau.
Kas mane nuvylė?
Ne kūriniai. Leonardas Gutauskas yra vienas iš Lietuvos dailės istorijos aukso fondo grynuolių - aukščiausios prabos metalas ir kitaip jau nebus. Na, šioje vietoje tartum girdžiu bambančius, kad "Gutauskas jau sovietmečiu pataikavo publikai ir buvo mėgstamas anų laikų poniučių" arba "Dar ir rašytoju patapo". Bambekliai bus ar būtų teisūs, nes kiekvienas turi teisę į personalinę nuomonę. Bet vis tik galvoju, kad normaliame pasaulyje tokias parodas turėtų atidarinėti prezidentai/ės ar bent jau kultūros ministrai/ės (nebuvau atidaryme - bet dedukciškai nutuokiu, kad to nebuvo), o tuomet turėtų pasipilti ditirambai ir kritika - nes normaliame kultūros lauke reikia ir to, ir to. Juk viskas yra tik žaidimas!

Leonardas Gutauskas Žaidimai 1967 m. (iš minėtojo "Švyturio")

Be ne apie tai. Nukrypau.
Man nepatiko du dalykai: 1) atrankos ne/buvimas parodoje; ir 2) ekspozicinė architektūra.
Trumpai ir konkrečiai apie abu dalykus:
1) apie atranką. Negalima sakyti, kad jos nebuvo - ne, ji buvo. Bet matyti, kad parodai kūrinius atrinko tas žmogus, kuris norėjo, jog Leonradas Gutauskas pasirodytų blogai. Nežinau, kas buvo tuo konkrečiu kuratoriumi - galbūt net pats tapytojas, tačiau iš savo trumpos gyvenimiškos patirties žinau, kad kūrinių nei sudaromiems visą gyvenimą pristatantiems albumams, nei retrospektyvinėms parodoms negali atrinkinėti nei pats savo kūrybinį zenitą pasiekęs autorius, nei jo šeimos artimieji, nei net bičiuliai ar draugai. Tai turėtų padaryti kažkoks neutralus žmogus. Utriruodamas sakyčiau, jog L. Gutausko atveju būtų buvusi įdomi intriga, jeigu pamatytume mano minėtosios Ramintos Jurėnaitės įvykdytą atranką - tokį gerą, stiprų Cezario pjūvį... Bet, pasižvalgęs po MO muziejaus (kuris savo atranka - manau, kad tai nebus jokia paslaptis, visai nėra pono Butkaus rinkinys, o labiau R. Jurėnaitės subjektyvių požiūrų sąlygota kolekcija - ir tai nėra blogai, tai tik mūsų visų skonių reikalas - bet minėtąją instituciją vertėtų vadinti ne MO ar MŪ, o RJ ar JU vardu) rinkinius, pamačiau, kad net ir ten nėra pačių geriausių Leonardo Gutausko darbų. Įsitikinkite - http://www.mmcentras.lt/autoriai/leonardas-gutauskas/441. Turime vėlyvą ir gana išskydusį (formos, plastikos prasme) ir vienpusį Gutauską. Šioje, Rotušės parodoje yra analogiškai. Pirmas aukštas yra tragiškas (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis), kuomet matai tą patį Moters ir Kūdikio motyvą, pasikartojančią, tačiau skirtingais pilkais potėpiukais užtaškuotą kompizicinę schemą. Tai atrodo nykokai (nors ir suprantu Autoriaus intencijas, jo norą tapybiškai medituoti), o galop, pasivaikščiojus po visą aukštą, išvargina. Antrajame aukšte vaizdas yra geresnis - ten esama tų klaiskinių 7-8 dešimtmečių kūrinių, tačiau juos užgožia tie visi taškeliai ir pilkuma. Ne, negali pats autorius atrinkinėti darbų savo parodoms. Tuo jau seniai esu įsitikinęs, po susidūrimų su įvairiais vyresnėms kartoms astovaujančiais menininkais - pradedant KV, baigiant VŽ...
2) apie ekspoziciją. Galbūt tas atrankos faktorius neatrodytų tokiu reikšmingu - "sueitų" net ir tos pasikartojančios madonos su kūdikėliais ir taškeliais, jeigu parodoje nebūtų tokio vizualaus pertekliaus. Nesu minimalistas ar puristas, laikausi požiūrio, kad tapyboje ant vienos sienos galima kabinti ir tik vieną, ir kur kas daugiau kūrinių (gal net palaikau tokį požiūrį), tačiau tie paveiksliniai traukinukai vis tik slopina ne tik pačių atsikirų kūrinių jėgą, bet ir žiūrovų kantrybę. Geriausiu pavyzdžiu būtų oficialiajame plakate esantis L. Gutausko kūrinys - toji Madona, kuri ekspoziciniame chaose pranyksta (it koks Sokratas minioje), tačiau būdamas autonominiu ir neužgoštu vienetu - net ir skiatmeniniu pavidalu kalba iš esmės.
Štai - toji afiša:

Leonardo Gutausko parodos plakatas

Ir kūrinys joje skamba, dirba, daro poveikį.
Tad koks moralas? Savajame opuse, impresijoje ir personalinių įspūdžių apie Leonardą Gutauską pasidalinime neįdėjau "aktualiųjų", parodoje matytų kūrinių - tai paveikė ir labai merkantilus faktas - šeštadienį, kuomet ėjau, norėdamas pasifotografuoti parodą, pabučiavau užrakintas duris - nes Vilniaus rotušėje eilinį kartą vyko "uždaras vakaras" (žinome mes tuos kromelius). Tačiau esminių, chrestomatinių, klasikinių Leonardo Gutausko - stipraus, įdomaus, ryškaus lietuvių menininko kūrinių ten nelabai ir pamačiau (dėl atrankos bei eksponavimo "kliauzų"). Tad čia, šiame tekste, įdėjau bent žiupsnelį to, ką matau savo akyse, galvodamas apei L. Gutauską...

***

Kokia yra Gutausko stiprybė ir jėga? Žinoma, kad įvairovė. Tad net ir šis parodinis atvejis bei mano "nusivylimas" negali būti traktuojamas rimtai. Gutauskas yra tas autorius, kuris visuomet turi stiprų potencialą pokyčiams. Vieną kartą jis gali nuvilti ar tapti asmeninio nusivylimo šaltiniu (čia panašiai kaip eiti į kokios nors klasikinės roko grupės koncertą ir tikėtis to, ką jauti klausydamas jų LP ar CD). Gutausko tapyba - tai ir potėpis, ir spalva (šie dalykai smogia galvon kaip koks Toro kūjis), ir mistika, ir tikėjimas (na, kai kas tokių dalykų gali nepriimti), ir cukrus, ir druska, ir purvas, ir auksas - viskas, ko reikia gyvenime ir mene...

Nerijus Erminas yra Ulisas

Galėjau (ir norėjau) formuluoti net griežčiau - Nerijus Erminas yra apgavikas. Tačiau, prisipažinsiu, pabijojau. Beveik kiekvieno skulptoriaus (o N. Erminas yra toks) ranka yra sunki, rūstybė - sunkiai permaldaujama, tad po tokių ar panašių radikalesnių pareiškimų tektų vengti vaikščioti tamsiais Totorių gatvės užkaboriais...

Bet vis tik paaiškinsiu tokių (ir ulisiškos, ir apgavikiškos) formuluočių priežastis ir argumentaciją.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį į parodos pavadinimą (sukonkretinsiu, kad kalbu apie N. Ermino parodą Vilniaus galerijoje AV17). Jos pavadinimas yra "Mąstantis vandenynas. Svečiai".

Nežinau kaip jums, tačiau man toji dvinarė pavadinimo struktūra labai aiškiai primena vieną klasikinį literatūros kūrinį. Jo pavadinimas - "Odisėja", o parašė jį senovės graikų poetas Homeras. Jeigu skaitėte šią poemą, prisiminsite, kad jos siužeto pagrindas yra graikų didvyrio, kariavusio ir užėmusio Troją (iš tiesų, miesto užėmimas buvo jo klastos ir gudrybės pasekmė) - kelionė per jūras ir marias į gimtąją Itakę. 

Turbūt maniškis mąstymas yra gerokai "užterštas" tokio pobūdžio literatūros, tačiau būtent Nerijaus Ermino parodos ir jos pavadinimo (pirmosios dalies) - "Mąstantis vandenynas" atveju ir matau labai aiškią nuorodą į Odisėjo odisėją, t.y. - kelionę vandenimis. Taip, tai metafora, bet kelionė vandenimis, dairantis į bekraščius horizontus ir siekiant pamatyti ten sušmėžuojačias žemes labai puikiai poetiškai apibrėžia tai, ką daro N. Erminas. Netgi žvelgiant formaliai/literatūriškai - nueikite į parodą ir pamatysite, kad abiejose AV17 salėse kai kurie objektai dunkso ant grindų kaip kuo tikriausi žemės lopinėliai - tai yra salos. Ir gal ne tik Nerijus, bet ir tūlas žiūrovas gali pasijusti Odisėju, plaukiojančiu nuo vieno kūrinio iki kito.... 

Svečiai Nerijaus Ermino "Svečiuose". AV17 - atidarymas

"Mąstančio vandenyno" salos. Nerijus Erminas "apgaudinėja" ne tik žiūrovą, bet ir materiją - paversdamas ją ne tuo, kuo ji yra...

Antroji šio autoriaus parodos pavadinimo dalis ("Svečiai") tai pat rišasi (bet ne Gordijaus mazgais) su "Odisėja" - Uliso (priminsiu, kad tai viso labo romėniška šio vardo versija) grįžimu namo. Taip, brangioji žmona Penelopė gimtojoje Itakėje labai laukė savo vyro, bet visą brangų laukimo laiką ji turėjo užsiiminėti su jaunikiais (galvojančiais, kad vyrelis padėjo galvą kažkur prie Iliono mūrų, tad kažkuriam iš jų teks visai nebloga - grožio, turtų, bet ne amžiaus prasmėmis, partija). Jie ten (Odisėjo namuose) buvo ir jautėsi kuo tikriausiais SVEČIAIS. Gėrė, ėdė, norėjo netgi kūniškai pasimakaluoti su gyvanašle, tačiau taip pat SVEČIO teisėmis ir role (suvaidino tokį) į namus sugrįžęs bastūnas Odisėjas padarė tvarką, išpjaudamas visus svetelius. Gal skambės vėlgi labai tiesmukai - bet lankytojas Nerijaus Ermino parodoje, apskritai - susidurdamas su tuo, ką daro šis menininkas, visuomet turi prisiminti, kad jis yra tik SVEČIAS šioje akistatoje ir ašarų padangėje...

Ir trečiasis viso to N. Ermino mąstymo bei kūrybinės strategijos žingsnis slypi tame, kas vadintina apgaule, klasta ar (tiesiog neutraliau) - šiokiu tokiu triuku. Svečias, kaip žinome, net ir tais atvejais, kuomet svetingi ir vaišingi šeimininkai teigia "jauskitės kaip namuose", visuomet jaučia (ar privalo tai daryti), kad tai tik viešnagė, kad tame esama kažko netikro, kad esmė slypi kažkur gilumoje. Toks pojūtis ištinka stovint prieš bet kurį Nerijaus Ermino artefaktą, prieš mažesnę ar didesnę jų sankaupą. Nes priešingu atveju jį gali ištikti Odisėjo SVEČIŲ, tų nelaimingųjų, prieš tai savim labai pasitikėjusių jaunikių likimas - gyvenimas jiems smogė strėlėmis ir ietimis, trenkė per jų idealistiškus veidus šlapiomis mazgotėmis. Nerijaus atveju analogiškai - pamatome, kad plėvesuojanti vėliava viso labo tėra metalo gabalas, sandalai (primenantys ne tik Odisėjo kelius ir klystkelius, bet ir nesunešiojamas Eglės, žalčių karalienės, gyvenusios su savo Žalčiu Mąstančiame vandenyne, kurpaites) yra skardiniai, o palubėje kabantis abažūras tėra blankiai materiali Platono aprašytosios olos šešėlių pantomima.

Galima sakyti - Odisėjo kelionės rinkinys. Sandalai, kilimėlis, virvė. Ir Platono olos svečiai - šešėliai

Šešėlinis abažūro pėdsakas

Nerijus Erminas panašiai kaip gudrusis Odisėjas, mėgsta žiūrovą vedžioti už nosies. Parodos lankytojas, Ermino kūrybos kontempliuotojas pasijunta vienaakiu Kiklopu - Odisėjas, tfu - Nerijus, pradžioje jam duoda pačiupinėti tikrą ožką, o paskui, palindęs į jos papilvę, palieka kiklopiškos (platoniškos) olos nelaisvę, prieš tai suvarydamas nusmailintą rąstą tam vienaakiui gigantui, t.y. - žiūrovui į jo vienintelę suvokimo akį. Nerijaus Ermino kūryba yra pagrįsta odisėjišku gudragalviavimu, kuriame žiūrovas būna pamaloninamas maloniu apgavystės pojūčiu (vis tik mes linkę puoselėti iliuzijas - kad šiame pasaulyje ir gyvenime yra daug kas gražiau, nei yra iš tiesų - mes patys norime būti apgaunamais), o iš to išlošia tik pats Odisėjas, tai yra - autorius.

P.s. Su Homero "Odisėja" Nerijaus Ermino "Mąstantis vandenynas. Svečiai" koreliuoja ir analogiška struktūrine schema. Parodą kaip klasikinę poemą galima skaityti atskiromis giesmėmis, bet labai norint - ir nuo A iki Z (α ir ω), taip ir Ermino ekspoziciją galima apžvelgti atskirais autonominiais elementais (kiekvienas atskiras kūrinys egzistuoja savaime ir jam lyg nereikia kitų kaimynų "paramos") ir kaip vieną neišraizgomą visumą - tai yra - epą. 

Esmė turbūt čia

Atėjau, pamačiau, NUSIŽIOVAVAU - JCDecaux PREMIJA kaip simptomas ir reiškinys

Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip „kukliai“ ir lakoniškai kadaise savo gališkųjų karų versiją apibūdino didysis visų laikų literatas Julijus Gajus Cezaris.

Atėjau, pamačiau, nusižiovavau. Taip, nebūdamas jokiu Cezariu ar ciecoriumi, ar kesariu, apibūdinčiau „JCDecaux PREMIJOS“ parodą Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose (ojei, kaip tai skamba pretenzingai ir durnai!).

Iš karto pasiteisinsiu, jog žiovulys (tokia nevalinga ir truputėlį nemandagi būsena) NETURI NIEKO BENDRO su Nuoboduliu ar Jo estetika – bent jau tuo, kurį taip nuobodžiai ir estetiškai kadaise yra aprašiusi Agnė Narušytė. Žiovulys šiuo atveju atkeliavęs iš neišlikusių senojo gerojo Hėrakleito ir jo minčių, likusių varganų „Fragmentų“ (graikiškas tekstas, vertimas, įvadas ir paaiškinimai – Mantas Adomėnas, Aidai, 1995). Pavyzdžiui – šeštasis (number siks) fragmentas: „ Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką“ Arba VII: „Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką“.

Bet nevyniokime žodžių į vatą. Ir velniop tą Heraklito imanentinį hermetizmą.

Yra miglotų dalykų.

O yra labai aiškių daiktų.

Kartais mums kartais tiesiog pučia miglas.

"JCDecaux PREMIJA" yra iš pastarųjų.

Šiaip kalbantiems lietuviškai, o ir šiaip Lietuvoje (kliaunuosi asmenine patirtimi) yra trys neįkandami (kalbine prasme) barjerai. Tai 1) galerija „Cech“ (Цех), kurios pavadinimą, daug kas remdamasis angliška transkripcija, skaito ne „cech“, o „ček“ (nes ne kirilica, o lotyniškai tai yra užrašyta tsekh). Man asmeniškai sunkiai įskaitomas yra draudimo kompanijos gražiu logotipu pavadinimas: Gjensidige. O ir tas, galop, JCDecaux – kažkokia plakatų ar tapetų firmelė, sumaniusi pasipelnyti šiuolaikinio meno dėka. Na, kas yra tas šiuolaikinis menas – atskirų diskusijų reikalaujanti interliudija. Tiesiog tie žmonės (kvepiantys šampūnais ponai anoniminiais veidais) galvoja, kad tokiu būdu įsirašys į istoriją. "Cechas" šiame kontekste ne į temą (tik sunkaus perskaitomumo pavyzdys), o JCDecaux yra geras pavyzdys, kaip galima naudotis menu kaip priemone ir instrumentu savęs garsinimui. Tuomet ir didesnė publikos dalis pradeda įskaityti vardą, ir atkreipti dėmesį. Na, o menininkams - kad tik kas duotų pinigų ir dėmesio. Tokie jau jie yra. „JCDecaux PREMIJA“ šiuo atveju tartum klijuojasi į Jaunojo tapytojo prizo (švenčiančio jau dešimtmetį) estafetę. Tačiau esama vieno esminio skirtumo. JTP vis tik turi savąją ideologiją, kuri apibrėžtina labai paprastai - Tapyba. Tuo tarpu JCDecaux veikla labiau primena MO politiką, kurios ausys kyšo iš kanapių (čia tokia metafora), deklaruojant - "matykite, kokie mes esame geri ir remiame meną". Menininkams tai iš tiesų lyg ir gerai, bet tokie pinigų pamėtymai vardan gerumo primena kadaise dar tik savo veiklą pradedančio mobilaus ryšio operatoriaus akciją, kuomet Lukiškių aikštėje iš traktoriuko miniai buvo mėtomi mobilūs telefonai. ką tai turėjo reikšti ir duoti informacinių technologijų vystymuisi - niekas nežino...

Bet kalbame apie konkretų atvejį. „JCDecaux PREMIJA“ 2018 metais Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose. Šalia LSD – Lietuvos sąjungos dailininkams /paremti/. Čia – žalias jaunimėlis iš VDA. Dauguma jų – „Skulptūros“ katedros studentai, teigiantys, kad ir garsas ar klaida gali būti skulptūra. Ne vienas jų šventai tiki, kad ir vandens balutė yra artefaktas. Ne vienas jų iki šiol joja ant jaunumo arklio (paskui jie pasens ir taps klasikais – tikrais monumentaliaisiais navikais Lietuvos skulptūroje). ir viskas tai yra OK. Taip ir turi būti. Senos formos paseno, naujos medijos davė toną. Mūsų kontekste didžioji bėda slypi tame, kad viena akis nemato kitos - t.y., tiek viena, tiek kita pusė nenori, negali pripažinti kitos egzistavimo. Bet tai jau kito pokalbio tema.
Būkime konkretesniais. 
Visų pirma apie vertinimo kriterijus. Pasiekęs brandžiąją savo gyvenimo fazę (bet ar iš tiesų subrendau?) išmąsčiau, kaip reikia skirtintgai vertinti kūrinius. 1) Klasikiniai artefaktai vertintini buitiniu aspektu - tiesiog nuėję į kokią tapybos ar grafikos parodą visuomet pamąstykite - ar galėtumėte vieną ar kitą kūrinį pasikabinti savo namų "salione" prie židinio - ar jis jums, nuolat šmėžuodamas prieš akis, neatsibostų kaip pati buitis? Jeigu taip - niekuomet nepirkite ar kitaip neįsigykite meno kūrinio. Nes vėliau jį teks išmesti arba ištremti į kokį sandėliuką ar įstiklintą balkoną. 2) Šiandieninio, aktualiojo meno atveju galioja chronometrinis principas. Daugelio tų kūrinių, žinia, neįmanoma įsiboginti į savo privačią erdvę (nebent būtumėte koks nors filantropas, turintis kelių šimtų kvadratinių metrų erdvės perteklių savo kuklioje viloje ar rezidencijoje gražiai brangiame miesto-užmiesčio rajone). Ir jų suvokimas vyksta konkrečioje institucinėje erdvėje ribotą laiko tarpą. Laikas, kaip žinome, šiais laikais savo pinigine išraiška yra tolygus erdvei (na, kad ir nekilnojamam turtui ar kokiai nors transporto priemonei). Tad aktualaus meno kūrinys funkcionuoja jį įvertinus per kokias 7-10 sekundžių. Jeigu per šią laiko atkarpą artefaktas sudomina ir siūlo jį žiūrėti toliau - reiškia, - bingo, kibirkštis tarp jo ir stebėtojo įvyko. Tuomet galima gilintis ir giliau.
ŠMC, konkrečiai - "JCDecaux PREMIJOS" atveju tokį vertinimo metodą, jo privalumus ir trūkumus galima pasitikrinti lyginant ją (parodą) su kaimynystėje - didžiojoje salėje įrengta Valdo Ozarinsko retrospektyva. Pats savo kailiu pajutau, kuomet vaikščiodamas po salę ir pačioje pradžioje matydamas tik bendruosius parodinės architektūros kontūrus, pradėjau gilintis į atskiras istorijas - tekstus, objektus, fotografijas - tai įsiurbė kaip koks Platonovo "kotlovanas" (nepainioti su Platono "ola"). 
Jaunojo skulptoriaus, atsiprašau - menininko, parodos atveju tokio ping-pongo, deja nebuvo. Įlindau salėn, užmečiau žvilgsnį dešinėn, kairėn, priekin, atgal, apėjau ratelį pagal laikrodžio rodyklę ir išėjau. Tiesa, ilgėliau stabtelėjau ties Mato Janušonio dualistiniu daiktu. Jį stebėjau kokias 2 min - tad manau, jog jo atveju kontaktas užsimezgė.
Bet visuma - bejėgė...
Kodėl taip įvyko?
Pabandykime išsiaiškinti. 
Pirmas stereo-vizualus įspūdis: bendra ekspozicijos architektūra yra nepriekaištinga kompoziciniu požiūriu. Nu, neperkrauta ir taip toliau, ir panašiai.
Antras - atskiri dalykai atrodo gerai. Bet tai yra ne vieno dabartinio meno kūrinio stiprioji (ir silpnoji) pusė - tai daugiau dizaino objektai - gražūs, tvarkingi, bet keliantys žiOvulį.
Pagalvojau, kad tame ir visos koncepcijos esmė. Priminsiu, jog ši paroda pavadinta "Orumu". Apie tai sufleruoja ir plakatas ŠMC vizitiniame (pirmajame) aukšte. Jis, kaip ir dera geram plakatui, "užveža" (man jis turbūt yra vienas geriausių šios parodos kūrinių) - bet tas neo popartinis jo formatas visiškai neatitinka parodos turinio...

Orumo plakatas - geras, paveikus, intriguojantis. Su rūgščia psichodelikos ir DIY doze (bet ar tai gali tikti komerciniam projektui?) Parodos turinys, lyginant su juo - ofiso kultūros reliktas

Parodoje manipuliuojama keliais probleminiais laukais - čia esama lyg ir vartotojiškumo kritikos, ir ne-pagrįstų abejonių tikėjimu bei jo konceptais, ir, galop, kvestionuojamas tradicinis estetiškumas (kalbu apie tą didelį ir efektingą pseudopaveikslą).
Bet kažko trūksta...
Ši paroda yra tiesiog kryptingai parinkta gražių, dizainiškai nepriekaištingai parinktų daiktų sankaupa. Iš principo ir formaliai ten nėra prie ko prikibti. Bet kai pradedi gilintis - kyla daugybė pagrįstų klausimų. Pavyzdžiui - "kodėl ekranas, ant kurio projektuojamas vaizdas, yra pakreiptas?". Arba - "kodėl tas pseudopaveikslas yra atremtas ant grindų, o nepakabintas ant sienos?". Žinau, kad klausiant konkrečiai, kiekvienas konkretus autorius/autorė labai argumentuotai atsakytų. Bet vis tik tokie klausimai net neturėtų kilti... 
Manau, kad visa problema yra užkoduota amorfiniame pavadinime: "Orumas", kuris duoda neutralios zonos galimybę, bet neprovokuoja nieko kitko, tik žiOvulį. Kitas dalykas, ir tas turbūt labiausiai regima jaunosios menininkų kartos darbuose - tai yra provincialiai sočios visuomenės visuomenės kuriamas menas. Aštresnės problematikos nėra - bet ir negali būti, kuomet menininkai angažuojasi komerciniam projektui, susijusiam su verslu, pinigų - tegul tai ir būtų varganos premijėlės, pažarstymu. 

Mato Janušonio objektas - gal esu konservatyvus senas bambeklis, tačiau mane vis tik visų pirma veža vizualumas. Šis daiktas yra vizualiai paveikus - mastelis, forma, spalva.

Ir šiuo atveju aštriausiu man pasirodė Mato Janušonio objektas. Kaip sakiau - žiūrėjau į jį lygiai 2 minutes. Viena minutė buvo pašvęsta patefoninio grotuvo kontempliacijai (kadangi iš bičiulio neseniai gavau vinilinių plokštelių grotuvą dovanų, tad to mechanizmo veikimas tiesiogiai koreliavimo su asmenine patirtimi). 50 sec žiūrėjau į tą tamsų, juodąją kosminę skylę primenantį diską. O likusį laiką pašvenčiau visumos refleksijai. Nesupratau - ar girdimi neartikuliuoti garsai bei širdies bilsmai regėjosi ir girdėjosi kaip tiesioginė Yoko Ono ir Johno Lennono kūrinio citata [https://www.youtube.com/watch?v=msgL5tql3po], ar priklausė visai kito kūrinio laukui (ekspozicinėje erdvėje atskiri kūriniai vis tik nebuvo apsaugoti nuo kitų kūrinių laukų ir vibracijų), tačiau tas objektas vis tik įsirėžė sąmonėn ir tinklainėn kaip paveikus ir ne tik lauke, bet net "salionėlyje" galintis būti, žiovulio anaiptol nekeliantis daiktas