Nerijus Erminas yra Ulisas

Galėjau (ir norėjau) formuluoti net griežčiau - Nerijus Erminas yra apgavikas. Tačiau, prisipažinsiu, pabijojau. Beveik kiekvieno skulptoriaus (o N. Erminas yra toks) ranka yra sunki, rūstybė - sunkiai permaldaujama, tad po tokių ar panašių radikalesnių pareiškimų tektų vengti vaikščioti tamsiais Totorių gatvės užkaboriais...

Bet vis tik paaiškinsiu tokių (ir ulisiškos, ir apgavikiškos) formuluočių priežastis ir argumentaciją.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį į parodos pavadinimą (sukonkretinsiu, kad kalbu apie N. Ermino parodą Vilniaus galerijoje AV17). Jos pavadinimas yra "Mąstantis vandenynas. Svečiai".

Nežinau kaip jums, tačiau man toji dvinarė pavadinimo struktūra labai aiškiai primena vieną klasikinį literatūros kūrinį. Jo pavadinimas - "Odisėja", o parašė jį senovės graikų poetas Homeras. Jeigu skaitėte šią poemą, prisiminsite, kad jos siužeto pagrindas yra graikų didvyrio, kariavusio ir užėmusio Troją (iš tiesų, miesto užėmimas buvo jo klastos ir gudrybės pasekmė) - kelionė per jūras ir marias į gimtąją Itakę. 

Turbūt maniškis mąstymas yra gerokai "užterštas" tokio pobūdžio literatūros, tačiau būtent Nerijaus Ermino parodos ir jos pavadinimo (pirmosios dalies) - "Mąstantis vandenynas" atveju ir matau labai aiškią nuorodą į Odisėjo odisėją, t.y. - kelionę vandenimis. Taip, tai metafora, bet kelionė vandenimis, dairantis į bekraščius horizontus ir siekiant pamatyti ten sušmėžuojačias žemes labai puikiai poetiškai apibrėžia tai, ką daro N. Erminas. Netgi žvelgiant formaliai/literatūriškai - nueikite į parodą ir pamatysite, kad abiejose AV17 salėse kai kurie objektai dunkso ant grindų kaip kuo tikriausi žemės lopinėliai - tai yra salos. Ir gal ne tik Nerijus, bet ir tūlas žiūrovas gali pasijusti Odisėju, plaukiojančiu nuo vieno kūrinio iki kito.... 

Svečiai Nerijaus Ermino "Svečiuose". AV17 - atidarymas

"Mąstančio vandenyno" salos. Nerijus Erminas "apgaudinėja" ne tik žiūrovą, bet ir materiją - paversdamas ją ne tuo, kuo ji yra...

Antroji šio autoriaus parodos pavadinimo dalis ("Svečiai") tai pat rišasi (bet ne Gordijaus mazgais) su "Odisėja" - Uliso (priminsiu, kad tai viso labo romėniška šio vardo versija) grįžimu namo. Taip, brangioji žmona Penelopė gimtojoje Itakėje labai laukė savo vyro, bet visą brangų laukimo laiką ji turėjo užsiiminėti su jaunikiais (galvojančiais, kad vyrelis padėjo galvą kažkur prie Iliono mūrų, tad kažkuriam iš jų teks visai nebloga - grožio, turtų, bet ne amžiaus prasmėmis, partija). Jie ten (Odisėjo namuose) buvo ir jautėsi kuo tikriausiais SVEČIAIS. Gėrė, ėdė, norėjo netgi kūniškai pasimakaluoti su gyvanašle, tačiau taip pat SVEČIO teisėmis ir role (suvaidino tokį) į namus sugrįžęs bastūnas Odisėjas padarė tvarką, išpjaudamas visus svetelius. Gal skambės vėlgi labai tiesmukai - bet lankytojas Nerijaus Ermino parodoje, apskritai - susidurdamas su tuo, ką daro šis menininkas, visuomet turi prisiminti, kad jis yra tik SVEČIAS šioje akistatoje ir ašarų padangėje...

Ir trečiasis viso to N. Ermino mąstymo bei kūrybinės strategijos žingsnis slypi tame, kas vadintina apgaule, klasta ar (tiesiog neutraliau) - šiokiu tokiu triuku. Svečias, kaip žinome, net ir tais atvejais, kuomet svetingi ir vaišingi šeimininkai teigia "jauskitės kaip namuose", visuomet jaučia (ar privalo tai daryti), kad tai tik viešnagė, kad tame esama kažko netikro, kad esmė slypi kažkur gilumoje. Toks pojūtis ištinka stovint prieš bet kurį Nerijaus Ermino artefaktą, prieš mažesnę ar didesnę jų sankaupą. Nes priešingu atveju jį gali ištikti Odisėjo SVEČIŲ, tų nelaimingųjų, prieš tai savim labai pasitikėjusių jaunikių likimas - gyvenimas jiems smogė strėlėmis ir ietimis, trenkė per jų idealistiškus veidus šlapiomis mazgotėmis. Nerijaus atveju analogiškai - pamatome, kad plėvesuojanti vėliava viso labo tėra metalo gabalas, sandalai (primenantys ne tik Odisėjo kelius ir klystkelius, bet ir nesunešiojamas Eglės, žalčių karalienės, gyvenusios su savo Žalčiu Mąstančiame vandenyne, kurpaites) yra skardiniai, o palubėje kabantis abažūras tėra blankiai materiali Platono aprašytosios olos šešėlių pantomima.

Galima sakyti - Odisėjo kelionės rinkinys. Sandalai, kilimėlis, virvė. Ir Platono olos svečiai - šešėliai

Šešėlinis abažūro pėdsakas

Nerijus Erminas panašiai kaip gudrusis Odisėjas, mėgsta žiūrovą vedžioti už nosies. Parodos lankytojas, Ermino kūrybos kontempliuotojas pasijunta vienaakiu Kiklopu - Odisėjas, tfu - Nerijus, pradžioje jam duoda pačiupinėti tikrą ožką, o paskui, palindęs į jos papilvę, palieka kiklopiškos (platoniškos) olos nelaisvę, prieš tai suvarydamas nusmailintą rąstą tam vienaakiui gigantui, t.y. - žiūrovui į jo vienintelę suvokimo akį. Nerijaus Ermino kūryba yra pagrįsta odisėjišku gudragalviavimu, kuriame žiūrovas būna pamaloninamas maloniu apgavystės pojūčiu (vis tik mes linkę puoselėti iliuzijas - kad šiame pasaulyje ir gyvenime yra daug kas gražiau, nei yra iš tiesų - mes patys norime būti apgaunamais), o iš to išlošia tik pats Odisėjas, tai yra - autorius.

P.s. Su Homero "Odisėja" Nerijaus Ermino "Mąstantis vandenynas. Svečiai" koreliuoja ir analogiška struktūrine schema. Parodą kaip klasikinę poemą galima skaityti atskiromis giesmėmis, bet labai norint - ir nuo A iki Z (α ir ω), taip ir Ermino ekspoziciją galima apžvelgti atskirais autonominiais elementais (kiekvienas atskiras kūrinys egzistuoja savaime ir jam lyg nereikia kitų kaimynų "paramos") ir kaip vieną neišraizgomą visumą - tai yra - epą. 

Esmė turbūt čia

Atėjau, pamačiau, NUSIŽIOVAVAU - JCDecaux PREMIJA kaip simptomas ir reiškinys

Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip „kukliai“ ir lakoniškai kadaise savo gališkųjų karų versiją apibūdino didysis visų laikų literatas Julijus Gajus Cezaris.

Atėjau, pamačiau, nusižiovavau. Taip, nebūdamas jokiu Cezariu ar ciecoriumi, ar kesariu, apibūdinčiau „JCDecaux PREMIJOS“ parodą Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose (ojei, kaip tai skamba pretenzingai ir durnai!).

Iš karto pasiteisinsiu, jog žiovulys (tokia nevalinga ir truputėlį nemandagi būsena) NETURI NIEKO BENDRO su Nuoboduliu ar Jo estetika – bent jau tuo, kurį taip nuobodžiai ir estetiškai kadaise yra aprašiusi Agnė Narušytė. Žiovulys šiuo atveju atkeliavęs iš neišlikusių senojo gerojo Hėrakleito ir jo minčių, likusių varganų „Fragmentų“ (graikiškas tekstas, vertimas, įvadas ir paaiškinimai – Mantas Adomėnas, Aidai, 1995). Pavyzdžiui – šeštasis (number siks) fragmentas: „ Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką“ Arba VII: „Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką“.

Bet nevyniokime žodžių į vatą. Ir velniop tą Heraklito imanentinį hermetizmą.

Yra miglotų dalykų.

O yra labai aiškių daiktų.

Kartais mums kartais tiesiog pučia miglas.

"JCDecaux PREMIJA" yra iš pastarųjų.

Šiaip kalbantiems lietuviškai, o ir šiaip Lietuvoje (kliaunuosi asmenine patirtimi) yra trys neįkandami (kalbine prasme) barjerai. Tai 1) galerija „Cech“ (Цех), kurios pavadinimą, daug kas remdamasis angliška transkripcija, skaito ne „cech“, o „ček“ (nes ne kirilica, o lotyniškai tai yra užrašyta tsekh). Man asmeniškai sunkiai įskaitomas yra draudimo kompanijos gražiu logotipu pavadinimas: Gjensidige. O ir tas, galop, JCDecaux – kažkokia plakatų ar tapetų firmelė, sumaniusi pasipelnyti šiuolaikinio meno dėka. Na, kas yra tas šiuolaikinis menas – atskirų diskusijų reikalaujanti interliudija. Tiesiog tie žmonės (kvepiantys šampūnais ponai anoniminiais veidais) galvoja, kad tokiu būdu įsirašys į istoriją. "Cechas" šiame kontekste ne į temą (tik sunkaus perskaitomumo pavyzdys), o JCDecaux yra geras pavyzdys, kaip galima naudotis menu kaip priemone ir instrumentu savęs garsinimui. Tuomet ir didesnė publikos dalis pradeda įskaityti vardą, ir atkreipti dėmesį. Na, o menininkams - kad tik kas duotų pinigų ir dėmesio. Tokie jau jie yra. „JCDecaux PREMIJA“ šiuo atveju tartum klijuojasi į Jaunojo tapytojo prizo (švenčiančio jau dešimtmetį) estafetę. Tačiau esama vieno esminio skirtumo. JTP vis tik turi savąją ideologiją, kuri apibrėžtina labai paprastai - Tapyba. Tuo tarpu JCDecaux veikla labiau primena MO politiką, kurios ausys kyšo iš kanapių (čia tokia metafora), deklaruojant - "matykite, kokie mes esame geri ir remiame meną". Menininkams tai iš tiesų lyg ir gerai, bet tokie pinigų pamėtymai vardan gerumo primena kadaise dar tik savo veiklą pradedančio mobilaus ryšio operatoriaus akciją, kuomet Lukiškių aikštėje iš traktoriuko miniai buvo mėtomi mobilūs telefonai. ką tai turėjo reikšti ir duoti informacinių technologijų vystymuisi - niekas nežino...

Bet kalbame apie konkretų atvejį. „JCDecaux PREMIJA“ 2018 metais Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose. Šalia LSD – Lietuvos sąjungos dailininkams /paremti/. Čia – žalias jaunimėlis iš VDA. Dauguma jų – „Skulptūros“ katedros studentai, teigiantys, kad ir garsas ar klaida gali būti skulptūra. Ne vienas jų šventai tiki, kad ir vandens balutė yra artefaktas. Ne vienas jų iki šiol joja ant jaunumo arklio (paskui jie pasens ir taps klasikais – tikrais monumentaliaisiais navikais Lietuvos skulptūroje). ir viskas tai yra OK. Taip ir turi būti. Senos formos paseno, naujos medijos davė toną. Mūsų kontekste didžioji bėda slypi tame, kad viena akis nemato kitos - t.y., tiek viena, tiek kita pusė nenori, negali pripažinti kitos egzistavimo. Bet tai jau kito pokalbio tema.
Būkime konkretesniais. 
Visų pirma apie vertinimo kriterijus. Pasiekęs brandžiąją savo gyvenimo fazę (bet ar iš tiesų subrendau?) išmąsčiau, kaip reikia skirtintgai vertinti kūrinius. 1) Klasikiniai artefaktai vertintini buitiniu aspektu - tiesiog nuėję į kokią tapybos ar grafikos parodą visuomet pamąstykite - ar galėtumėte vieną ar kitą kūrinį pasikabinti savo namų "salione" prie židinio - ar jis jums, nuolat šmėžuodamas prieš akis, neatsibostų kaip pati buitis? Jeigu taip - niekuomet nepirkite ar kitaip neįsigykite meno kūrinio. Nes vėliau jį teks išmesti arba ištremti į kokį sandėliuką ar įstiklintą balkoną. 2) Šiandieninio, aktualiojo meno atveju galioja chronometrinis principas. Daugelio tų kūrinių, žinia, neįmanoma įsiboginti į savo privačią erdvę (nebent būtumėte koks nors filantropas, turintis kelių šimtų kvadratinių metrų erdvės perteklių savo kuklioje viloje ar rezidencijoje gražiai brangiame miesto-užmiesčio rajone). Ir jų suvokimas vyksta konkrečioje institucinėje erdvėje ribotą laiko tarpą. Laikas, kaip žinome, šiais laikais savo pinigine išraiška yra tolygus erdvei (na, kad ir nekilnojamam turtui ar kokiai nors transporto priemonei). Tad aktualaus meno kūrinys funkcionuoja jį įvertinus per kokias 7-10 sekundžių. Jeigu per šią laiko atkarpą artefaktas sudomina ir siūlo jį žiūrėti toliau - reiškia, - bingo, kibirkštis tarp jo ir stebėtojo įvyko. Tuomet galima gilintis ir giliau.
ŠMC, konkrečiai - "JCDecaux PREMIJOS" atveju tokį vertinimo metodą, jo privalumus ir trūkumus galima pasitikrinti lyginant ją (parodą) su kaimynystėje - didžiojoje salėje įrengta Valdo Ozarinsko retrospektyva. Pats savo kailiu pajutau, kuomet vaikščiodamas po salę ir pačioje pradžioje matydamas tik bendruosius parodinės architektūros kontūrus, pradėjau gilintis į atskiras istorijas - tekstus, objektus, fotografijas - tai įsiurbė kaip koks Platonovo "kotlovanas" (nepainioti su Platono "ola"). 
Jaunojo skulptoriaus, atsiprašau - menininko, parodos atveju tokio ping-pongo, deja nebuvo. Įlindau salėn, užmečiau žvilgsnį dešinėn, kairėn, priekin, atgal, apėjau ratelį pagal laikrodžio rodyklę ir išėjau. Tiesa, ilgėliau stabtelėjau ties Mato Janušonio dualistiniu daiktu. Jį stebėjau kokias 2 min - tad manau, jog jo atveju kontaktas užsimezgė.
Bet visuma - bejėgė...
Kodėl taip įvyko?
Pabandykime išsiaiškinti. 
Pirmas stereo-vizualus įspūdis: bendra ekspozicijos architektūra yra nepriekaištinga kompoziciniu požiūriu. Nu, neperkrauta ir taip toliau, ir panašiai.
Antras - atskiri dalykai atrodo gerai. Bet tai yra ne vieno dabartinio meno kūrinio stiprioji (ir silpnoji) pusė - tai daugiau dizaino objektai - gražūs, tvarkingi, bet keliantys žiOvulį.
Pagalvojau, kad tame ir visos koncepcijos esmė. Priminsiu, jog ši paroda pavadinta "Orumu". Apie tai sufleruoja ir plakatas ŠMC vizitiniame (pirmajame) aukšte. Jis, kaip ir dera geram plakatui, "užveža" (man jis turbūt yra vienas geriausių šios parodos kūrinių) - bet tas neo popartinis jo formatas visiškai neatitinka parodos turinio...

Orumo plakatas - geras, paveikus, intriguojantis. Su rūgščia psichodelikos ir DIY doze (bet ar tai gali tikti komerciniam projektui?) Parodos turinys, lyginant su juo - ofiso kultūros reliktas

Parodoje manipuliuojama keliais probleminiais laukais - čia esama lyg ir vartotojiškumo kritikos, ir ne-pagrįstų abejonių tikėjimu bei jo konceptais, ir, galop, kvestionuojamas tradicinis estetiškumas (kalbu apie tą didelį ir efektingą pseudopaveikslą).
Bet kažko trūksta...
Ši paroda yra tiesiog kryptingai parinkta gražių, dizainiškai nepriekaištingai parinktų daiktų sankaupa. Iš principo ir formaliai ten nėra prie ko prikibti. Bet kai pradedi gilintis - kyla daugybė pagrįstų klausimų. Pavyzdžiui - "kodėl ekranas, ant kurio projektuojamas vaizdas, yra pakreiptas?". Arba - "kodėl tas pseudopaveikslas yra atremtas ant grindų, o nepakabintas ant sienos?". Žinau, kad klausiant konkrečiai, kiekvienas konkretus autorius/autorė labai argumentuotai atsakytų. Bet vis tik tokie klausimai net neturėtų kilti... 
Manau, kad visa problema yra užkoduota amorfiniame pavadinime: "Orumas", kuris duoda neutralios zonos galimybę, bet neprovokuoja nieko kitko, tik žiOvulį. Kitas dalykas, ir tas turbūt labiausiai regima jaunosios menininkų kartos darbuose - tai yra provincialiai sočios visuomenės visuomenės kuriamas menas. Aštresnės problematikos nėra - bet ir negali būti, kuomet menininkai angažuojasi komerciniam projektui, susijusiam su verslu, pinigų - tegul tai ir būtų varganos premijėlės, pažarstymu. 

Mato Janušonio objektas - gal esu konservatyvus senas bambeklis, tačiau mane vis tik visų pirma veža vizualumas. Šis daiktas yra vizualiai paveikus - mastelis, forma, spalva.

Ir šiuo atveju aštriausiu man pasirodė Mato Janušonio objektas. Kaip sakiau - žiūrėjau į jį lygiai 2 minutes. Viena minutė buvo pašvęsta patefoninio grotuvo kontempliacijai (kadangi iš bičiulio neseniai gavau vinilinių plokštelių grotuvą dovanų, tad to mechanizmo veikimas tiesiogiai koreliavimo su asmenine patirtimi). 50 sec žiūrėjau į tą tamsų, juodąją kosminę skylę primenantį diską. O likusį laiką pašvenčiau visumos refleksijai. Nesupratau - ar girdimi neartikuliuoti garsai bei širdies bilsmai regėjosi ir girdėjosi kaip tiesioginė Yoko Ono ir Johno Lennono kūrinio citata [https://www.youtube.com/watch?v=msgL5tql3po], ar priklausė visai kito kūrinio laukui (ekspozicinėje erdvėje atskiri kūriniai vis tik nebuvo apsaugoti nuo kitų kūrinių laukų ir vibracijų), tačiau tas objektas vis tik įsirėžė sąmonėn ir tinklainėn kaip paveikus ir ne tik lauke, bet net "salionėlyje" galintis būti, žiovulio anaiptol nekeliantis daiktas

Būti ar nepūti? Mindaugo Pridotko atvejis

Mindaugas Pridotkas - Būti (toks parodos "Pamėnkalnio galerijoje" pavadinimas)

 Taip, taip – patikslinsiu šią hamletišką frazę (kalbu apie pavadinimą). Nesuklydau ir nepadariau jokių gramatinių ar fonetinių klaidų. Turėjau omenyje puvimą (tiksliau – nepuvimą), o ne buvimą. „To be or not to rot“, – šiuo atveju sakytų angliakalbis danų princas.

O teigtų jis tai matydamas ore – virš galvos, žiūrovo akių lygyje, galop besivoliojančias žmonių galvas. Nesiimsiu spręsti iš ko jos yra padarytos. Molis, betonas, antropomorfinė materija ar koks sinteponas šiuo atveju neturi jokios prasmės. Kaip ir medžiagiškumas iš esmės. Nes Mindaugas Pridotkas mums į veidus, į mūsų žvilgsnius ir akiračius sviedžia pačias svarbiausias žmogaus kūno dalis. Nes žmogus gali būti net ir su moline puodyne ar kopūsto galva ant pečių, bet be jų jis tiesiog nebūtų žmogumi. O tik raiteliu be galvos. Tą jau žinojo prancūzų jakobinai, su dideliu entuziazmu nuiminėję žmogaus substancialumo esmę nuo monarchų ir monarchistų galvų. Tą žinojo senovės keltai, net lietuvių galvų medžiotojai (jau atsibodęs Lietuvos metraštyje (iš XVI amžiaus) aprašytas epizodas, kaip Klecko kautynėse lietuvių bajorai pjovė ir į maišus krovė Krymo totorių galvas (manytina, kad pastarųjų likimo ir kraujo broliai – tie kurie likdavo su galvomis, elgdavosi analogiškai, tik reverso principu – kirsdinėdami LDK piliečių galvas).

Tad patikslinsiu ir paklausiu – Mindaugas Pridotkas „Pamėnkalnio galerijoje“ (Vilnius) surengė parodą pavadinimu BŪTI. Ten eksponavo galvų pavidalo objektus, šiek tiek tapybos (kuri, regis, totaliai įklijuota į ekspozicinį kontekstą ir veikia kaip savotiška teatrinė užuolaida). Ir ko norėta pasiekti?

Paveikti?

Sužadinti?

Šokiruoti?

Nustebinti?

Ne

Ne Ne

Ne Ne Ne

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos kibinimui. Tai iliustruoja ilgieji iš jų burnų iškišti liežuviai.

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos auklėjimui. Tai liudija kai kurių iš jų dvilypumas (tartum siamiškas). Viena dalis (veidas) žvelgia pirmyn, kita(s) – atgal.

Bet šiaip Pridotkas konservuoja galvas. Kaip danų ar jutų protėviai Tolunde ar Teštiga „Mobi Dike“. Kodėl jis taip daro? Todėl, kad konservavimas (vekavimas, marinavimas ir kitos analogiškos veiklos) yra kultūriškai progresyvus aktas. Versus natūrai dūrai.

Nes nepuvimas yra atvirkščiai proporcingas buvimui...

Mindaugas Pridotkas - Būti. Kaip matysite truputėlį žemiau, bendrą parodos ekspoziciją vertinčiau (jeigu mene galiotų sporto balai ar mokykliniai pažymiai) kokiais aštuoneriais. Man iš tiesų nepatiko perteklinis visko sukrovimas - tapyba, galvos, rankos etc. Iš tiesų - būtų užtekę tik šios galerijos kertės - su įspūdingai besivaipančiomis galvomis.

Geras rakursas - paveikūs artefaktai

Iš kultūrinių komentarų ir patirčių. Vis tik M. Pridotko galvos man turi bendro su ne vienu archetipiniu "daiktu" -

Štai - Tollundo žmogus [https://en.wikipedia.org/wiki/Tollund_Man]

Arba dviveidis romėnų Janus [https://en.wikipedia.org/wiki/Janus]

Galop savo veidų ekvilibristika ir grotesku Mindaugas Pridotkas yra šiek tiek artimas Juanui Munozui. Jie turi panašumo, bet kartu visiškai skirtingi [https://www.youtube.com/watch?v=t8xrjA6-0zI].

Bet čia nusilyrinau. Iš tiesų Mindaugo Pridotko galvos "Pamėnkalnio galerijoje" su būtimi koreliuoja pačiu savo buvimo, būties, egzistavimo ir egzistencijos faktu, o su nepuvimu - tuo tik šiai galerijai būdinga kavos ir salotų smarve. Čia jau ne tik, kad nenusilyrinau, bet pasijutau esantis kuo tikriausiame materialiame  pasaulyje. Esmė slypi tame, kad "Pamėnkalnio galerija" - ne taip seniai buvusi viena smagiausių galerijų Vilniuje, labai smarkiai susigadino reputaciją įsileisdama į savo erdvę tą prakeiktą kavinę (kur, beje, kava yra skani, o aptarnavimas labai mielas). Jau ne vieną kartą blogai veikia tas klegesys (dar ne pats baisiausias dalykas), kavos kvapas, valgomų salotų "šutas". Na, nesąmonė (ir nesuprantu, ko siekia LDS tokiu savo erdvių komercializavimu - tapti Kaziuko filialu?) yra tas sėdėjimas ant dviejų kėdžių. Galbūt ši insitucija dėl to ir tapo kuo tikriausia kauniečių-menininkų (yra toks klinikinis atvejis LT - apie jį reikės išsamiau kada nors parašyti) pasirodymo sostinėje arena? Nes jiems "bile" pasirodyti Vilniuje? Teisybės dėlei, Mindaugo Pridotko parodai ta kavinė, tas pragariškas šurmulys ir dvokas tinka, nes suteikia tam papildomų, konceptualiai antrinančių spalvų...

Vertinant:

• atskiri artefaktai (konkrečiai - tos kabančios galvos) - 10+
• bendra ekspozicija -8

Šitos rankos irgi paveikios - bet vis tik ranka neatstoja galvos... Ir šalia galvų jos nesužaidė (bent man).

Kaip tik ką rašiau - tie visi valgantys, geriantys etc. - galerinėje erdvėje atrodo kaip svetimkūniai parazitai. Be tik ne Mindaugo Pridotko atveju - čia viskas labai tinka, kaip kokie vienas kitą papildantys elementai. Mažoji kava prasmirdusi batalinė orgija...

80 arba skulptūriniai Termopilai

Palyginimas (būkime atviri) gana nevykęs - nes nėra nei jokių kovų, nei žūčių, nei Termopilų. Ir turime ne 300 spartiečių, o tik mažiau Vilniaus skulptorių. Kalbame apie Šv. Jono gatvės galeriją ir jos protagonistus - LDS (kodėl vis norisi rašyti LSD?) aštuoniasdešimtmečio minėtojus. Bet vizuali asociacija su spartiečiais ir Termopilais turbūt yra neatsitiktinė. Sportiškiausių Lietuvos menininkų rinkimuose skulptoriai turbūt pelnytų visas įmanomas prizines vietas (ir auksą, ir sidabrą, ir bronzą - gal net gipsą bei granitą...) - nes juk jų platūs pečiai, raumeningos rankos ir tvirtos krūtinės be didesnės konkurencijos nukonkuruotų distrofiškus konceptualistus ar psichologiškai nestabilius tapytojus. Su Termopilais toji asociacija taip pat formuojasi neatsitiktinai - siaurose ir ankštose, labirintinėse galerijos išdėstytos skulptūros (iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų, asmeninių rinkinių ir kitokių muziejų) regisi tartum pasiklydusios ankštuose kalnų tarpekliuose. Belieka pridurti, jog persų vaidmenį čia atlieka žiūrovai, o išdaviko Efialto (to piliečio, kurie persams parodė kitą takelį kalnuose, leidusį iš nugaros smogti Leonidui ir jo kariams) rolė atitenka dailės kritikams - jie juk visuomet menininkams smogia į tarpumentę arba paširdžius savo klastingais teiginiais ir minkliais tekstais!

Ką iš tų spartiečių rekomenduočiau (tai yra - kas patinka man ir kuriam iš jų su malonumu durčiau į nugarą - nes toks juk mano darbas...)? Dedu visiško atsitiktinumo (batalinio chaoso) principu - neskirstant pirmos, antros ir kitokios vietų. Tačiau pats kompiuteris sugeneravo abėcėlinį principą (ir gal taip yra objektyviausia).
Malonus Skaitytojas, be abejo, įsitikins, jog šių eilučių autorius savo pasirinkimu atstovauja gana tradiciniam požiūriui į trimatį meno porūšį. Kita vertus, pačioje kolekcijoje taip pat dominuoja analogiškas (šiek tiek muziejinis, "fondinis") principas...

Ališanka.
Šis autorius man imponuoja pirmapradžiu vitališkumu ir lyrizmu (bet ne sentimentalizmu). 

Ambraziūnas.
Dar nematytas portretas iš mitologinio Justino Mikučio ("Jusčio" - mąstytojo, padariusio įtaką ne vienai menininkui kartai) ikonografijos.

Erminas.
Vienas konceptualiausių ir daugiausiai žadančių iš jaunesniųjų. Turintis savo kalbą ir mąstymą.

Jaroševaitė.
Argi ne puiki ši moteriškė?

Kučas.
Šiam kūriniui suteikčiau laurų vien jau už puikų "sukibimą" su erdve. O ir figūrėlė (it iš etruskų meno) - žavi.

Kvintas.
Darbas pavadinimu "Langas". Ką gali skulptorius ir žmogaus kūnas.

Centre - Karalius, šonuose - kiti klasikai: kairėje - Kuzma, dešinėje - Mikėnas.

Štai, kad ir Mikėnas. Vis tik jis yra klasikas (visomis prasmėmis). Šiek tiek asimetriškas veidas įpučia gyvybės, apibendrintos formos suteikia visuotinumo bei amžinumo.

Venclovas.
Mėgau ir mėgstu šį skulptorių. Jis apgauna medžiagą ir žiūrovą - o kas nemėgsta apgaulių (ypač savo adresu)?