Pokalbis tarp Petrarkos ir moliūgėlio, vadinančio save Moliūgu, vaidinančio pašnekovą. Juozas Sidaravičius "kreatoriume"

Jie (Petrarka ir Moliūgas) kalbasi apie Juozo Sidaravičiaus parodą „Fenikso ir ufonautės vestuvės“ Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 

Petrarka:
Tu švyti. Ne kaip vaisius — kaip idėja. Kas tu esi šiame be proto racionaliame pasakojime?

Moliūgas:
Aš esu tai, kas lieka, kai forma prisimena ugnį. Kartais – galva. Kartais – ženklas. Kartais – tik tuščias indas, pilnas sapnų. Cucurbita, nesikeikiant. 

Petrarka:
Viduramžiais mes viltingai tikėjome ženklais. Žuvis kalbėjo daugiau nei žmogus. Dabar ženklai atrodo beviltiškai pavargę.

Moliūgas:
Ne pavargę. Perkrauti.
Jūs juos pavertėte paaiškinimais. O jie nori išlikti nieko nesakančiomis paslaptimis.

Petrarka:
Ir vis dėlto — ši vieta…
Ji primena ritualą. Kažką tarp vestuvių ir laidotuvių. Tarp krikštynų ir vardynų. Jubiliejinius gimtadienius.

Moliūgas:
Čia vyksta jungtuvės — tarp to, kas buvo sudeginta, ir to, kas dar tik gims.
Feniksas niekada neišeina vienas. Jis turi bent jau du sparnus ir porą snapinių smaigalių.

Petrarka:
Ir tu esi liudininkas? Ko? Kieno? 

Moliūgas (nusijuokia tyliai, lyg traškėtų žievė):
Aš esu dalyvis. Pusdalyvis. Padalyvis. Dalia, dalužė.
Aš — išpjautas veidas, kuris šypsosi net tada, kai viduje tamsu.
Argi tai ne poezija? Pigi, visiems nusibodusi lyrika!

Petrarka:
...Primena metaforą apie žmogų...

Moliūgas:
Žmogus visada buvo save istorija ar didžiu pasakojimu laikančia daržove.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 —

(pro šalį praeina lankytojai; jų šešėliai susilieja su sienomis)

—

Petrarka:
Šioje parodoje spalvos keistai veikia.
Jos ne tik matomos — jos svaigina.

Moliūgas:
Spalvos čia nėra dekoracija.
Jos — temperatūra.
Jos rodo, kiek arti esama virsmo.

Petrarka:
O forma?

Moliūgas:
Forma — tai padažo pažadas.
Kartais ji išsipildo.
Kartais sudega. 

Petrarka:
Man sakė, kad šiuolaikinis žmogus nebetiki stebuklais.

Moliūgas:
Jis vis dar tiki. Tik slepia tai po fantasmagoriškomis ironijos kaukėmis.
Bet kai ateina čia — prie krosnies, prie šilumos — kažkas jame prisimena.

Petrarka:
Ką?

Moliūgas:
Kad pasaulis nėra baigtas.
Kad istorija dar minkšta.
Kad net tu — senas poete — dar gali būti perrašytas.

—

(tyla. kažkur toliau — tarsi vandens judesys, lyg žuvys keistų kryptį)

—

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

Petrarka:
O sapnai? Kur jų vieta?

Moliūgas:
Sapnai yra tikresni už faktus.
Faktai užsidaro. Sapnai — plečiasi.

Petrarka:
Tu kalbi kaip simbolis.

Moliūgas:
Aš ir esu simbolis.
Bet ne tam, kad mane suprastum.
Tam, kad pasiklystum.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

 —

(šviesa keičiasi. moliūgo paviršius trumpam atrodo tarsi kvapniai kvėpuojantis ir alsiai alsuojantis)

—

Petrarka:
Ir kas lieka po viso to?

Moliūgas:
Šiluma.
Ir nedidelis įtrūkis realybėje.

Petrarka (tyliai):
Galbūt to ir pakanka poezijai.

Moliūgas:
Galbūt to ir pakanka pasauliui.

 

Juozas Sidaravičius. Parodos "Fenikso ir ufonautės vestuvės" fragmentas

Abu (Petrarka ir Moliūgas) unisonu:
Non finis.