Vagina - tai dar ne tapatumas arba Monikos Furmanavičiūtės "Fuck identity. It's all about sex" "Akademijos" galerijoje

Monikos pasakymas, kad domėtis seksualumu tapyboje ją (vėl ir dar) paskatino kažkurių metų kažkokia Vilniaus meno mugė (laisvai cituoju parodos aprašą), yra tikslus ir teisingas tik iš dalies.

Žinant, kad ši menininkė 2010 metais apsigynė tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje ir netgi su tomis pačiomis temomis, motyvais bei išraiškos priemonėmis  (niekas nepasikeitė - netgi poza) – plačiai pražergtomis kojomis, vaginomis ir nedidelėmis krūtimis, žaisliukais, apverstomis lempomis bei kitais nikeliu ir vartotojiškumu blizgančiais daiktais (beigi jautraus kūno ir negyvo daikto antiteze), šilku, ir  tapyba išgauta piešiant (ar piešiniu, gautu tapant) – toks pasakymas tėra koketavimas.

Juk ir taip aišku, kad net be mugės Monika tapytų tas savo apsinuoginusias ir pasižergusiais (kūniškai ir dvasiškai) būtybes, tiksliau save.

Kita vertus, pasakyme (kad tapyti užvežė teigiami ir neigiami žiūrovų pasisakymai) yra labai-labai daug tiesos – Monika yra iš tų menininkų tipo, kuriuos akumuliuoja ir generuoja aplinkinių reakcijos. Nesvarbu ar teigiamos, ar neigiamos. Tiksliau – geriau veikia netgi labiau neigiamos. Nes tai kažkaip susiję su paaugliška maištingumo samprata – norisi daryti priešingai kitiems.

Būtent tokia yra Monika kaip menininkė. Ji – maištaujanti paauglė tapyboje, rodanti čia savo intymias vietas. Intymumas provokuoja ir glumina. Toks tad yra tikslas ir priemonė... 

Minėtoje dailės akademijoje to paaugliškumo visais laikais būdavo su kaupu ir net per akis. Nesinori tipologizuoti seksualumo ir specialybiškumo aspektais, tačiau vaikinai (ir kažkodėl ypač skulptoriai) čia savo jaunąjį maištingumą paprastai demonstruoja ką nors veikdami su mėsa – žalia, nevirta, kartais net pašvinkusia. O merginos (ypač tapytojos) yra linkusios apsinuoginti ir visokiais būdais eksponuoti, šiaip ką nors veikti su savo genitalijomis.

Viskas tai yra gerai savo vietoje ir savu laiku. Pereinamas etapas!

Ir dėl to iš Monikos jau norisi kažko kito. Tai yra – naujo. Tas beveik penkis metus užsitęsęs tų pačių motyvų eskalavimas jau verčia baimintis dėl menininkės užsiciklinimo, jos nenoro keistis ir eiti pirmyn. Nesimato progreso – ir tai yra blogai, nes Monika yra viena iš energingiausių, aktyviausių ir savičiausių tapytojų mūsų platumose mūsų laikais. Vien ko vertas yra jos tapybinis mostas – galingas, it skrodžiantis vidurius charakiri kardas!

Taigi – Monika dar vis yra įdomi, bet visą laiką darydama tą pat ir taip pat, ji atsibos. 

Galop – glumina ir pats tiesmukumas. Kartais tai gal ir vertybė (drąsa mene visuomet buvo ir yra vertybė), bet žmogui, pretenduojančiam į „entelegenciją“ tai ima ir atsibosta. Užknisa. Manau, kad ne vienam žiūrovui (ypač tai auditorijos pusei, kuri tuo pasigirti negali) visai įdomu stebėti artimu planu parodytas lytines lūpas. Taip yra tiesiog patenkinamas homo sapiens rūšiai būdingas smalsumas. Tačiau mojavimas visu tuo ilgai ir nuobodžiai, ir (svarbiausia!) taip pat, be jokios kūrybinės bei seksualinės fantazijos (tai yra - vienodai) – nėra nei labai subtilus, nei intriguojantis.

Gal todėl, pavyzdžiui man, labiausiai vykę tapybos kūriniai pasirodė tie, kuriuose lytiškumas, jo visa kazuistika buvo perteikta gašliai apčiulptom formom ir vaisingai ištryškusiais dažais.

Arba vertas dėmesio video kūrinys, kuriame kūnas buvo paslėptas po balta paklode (tarytum stipendiatų kūriniai lietuviškame paviljone vienos Venecijos bienalės metu) ir žiūrovui buvo suteikta galimybė apimtis ir formas praktiškai įsivaizduoti savo seksualinėms fantazijoms linkusioje smegenų dalimi... 

Be to, skaitant parodos aprašą ir bandant susieti jį su parodos vaizdine dalimi, norisi paprieštarauti dėl vieno dalyko. Monika aiškina, kad kalba apie šiuolaikinės moters tapatybę. Tapatybės terminas yra pastarojo meto žodis parazitas. Jį vartoja ne vienas, norintis būti ar bent atrodyti šiuolaikišku ir aktualiu. Viskas ir čia labai gerai. Bet man regisi, kad pirma, tapatybė slypi ne tik fiziniame žmogaus būvyje. Ir tai, kad moteris rodo savo, atsiprašant, putę ar papus, dar neatskleidžia jos tikrojo veido. Kaip ir ekshibicionistas krūmuose neprilygsta pacientui psichologo kabinete.

Galop - lygiai taip pat apie žmogaus tapatybės visumą nekalba ausies kaušelis, bamba, trečias iš viršaus kairys šonkaulis. Ką jau ten vagina...



Vytauto jaunystė arba dailėtyrininkas dailininko kailyje. Asmeniniai personalinės parodos įspūdžiai

Na štai, savaitę (tiksliau – dešimtį dienų) veikusi personalinė tapybos ir viso kitko paroda Vytauto jaunystė baigėsi ir belieka padėkoti svetingoms dailės studijos ir galerijos RA šeimininkėms Rūtai ir Aistei, trečią kartą įsileidusioms mane ir juoduosius darbus į jų jaukią, darbinę aplinką.

Merginos, o ir kai kurie parodos lankytojai, žinojo ar sužinojo, kad paroda eilinį kartą buvo atidaroma tą pačią – trisdešimt pirmąją (gimimo) dieną. Iš tiesų žiauriai pasiteisina savo jubiliejų įvilkti į kokį estetinį rūbą – tuomet neiima ir sezoninis mizantropijos jausmas  (kuomet niekam nepaskelbi apie progą, o paskui liūdi ir niršti, kad niekas nepasveikino) ir būna puiki proga susitikti senus gerus draugus, bičiulius, artimiuosius, pažįstamus.

Bet visgi svarbiau yra ne tai. Šią parodą (kaip ir ankstesnes) laikau ir savotišku eksprerimentu lauko sąlygomi. Tiesiog būnant dailėtyrininku, labai sveika ir pravartu pabūti menininko kailyje ir pajusti, ką jis jaučia ir ką išgyvena.

Iš tiesų taip sakau šiek tiek išprotautai, kadangi man pačiam niekada nekėlė jokio keistumo tai, kad kartais parašinėju, o kartais papaišinėju. Tai nemažai daliai kolegų kažkodėl tai sukelia abejonės, sutrikimo ir panašius simptomus.

Štai parodos  veikimo metu sutikau tokį Gintarą. Jis daug metų gyvena įvairiuose Vilniaus užkabariuose „na chaliavu“, šiek tiek lyg pankuoja (nors su amžiumi primygtinis priklausymas subkultūrai tampa elementariu  asocialumu arba, kitais atvejais, tiesiog poza), pats kartas nuo karto patapydamas.

Gintaras (pirkdamas  „vaisiuko“ „bonkelę“) su šiokiu tokiu susižavėjimu (o gal skepsiu) pasakė:

-          Ką, tu menotyrininkas ir tapai? Paprastai tik gydytojai piešia laisvalaikiu...

-          Tai juk aš ir pats daktaras, - beliko atsakyti.

-          Taip, tik kitos srities, - pridūrė ir taškus ant i sudėliojo Gintaras.

Gintaras nėra ir nebuvo joks unikumas. Daug kam kelia nuostabą, kad dailėtyros mokslus oficialiai baigęs žmogus dar ir piešia.  Turbūt tokį patį nesupratimą kelia dviračiais važinėjantys kompozitoriai, policininkai, skaitantys knygas arba sinoptikai, besidomintys geologija...

Taigi, įsijautęs į menininko (ar dailininko, o gal tapytojo) kailį, supratau, kad didelis psichologinis konfūzas būna išgyvenamas 1) parodos rengimo metu ir 2) atidarymo išvakarėse.

 

Pirmasis punktas reikalauja daugiau fizinių pastangų. Štai, kad ir man – nuvežti didesnius formatus iki ekspozicijos, buvo gana keblu. Sąlygotas savo ubagiškumo ir skriagiškumo, tuos didesnio pavidalo paveikslus praeitais kūrybiniais metais formavau labai paprastai – popieriumi aptraukinėjau į vieną visumą sukaltus senesnius darbus. Tad montuojant visa tai ant automobilio stogo, nulaužiau mašinos anteną, o paskui, vakare vežant lipnia juosta pritvirtintą rietuvę, drebinau, kad visi menai nenučiuožtų ant važiuojamosios dalies. Šioje vietoje bloguoju pavyzdžiu vis turėdavau kursioką keramiką Donatą, kurį kažkada mačiau į kalną kylančios Geležinio vilko gatvės viduryje auto piko įkarštyje – raudoną kaip buroką, surinkinėjantį nuo savo transporto nuvažiavusias ir per visą magistralę pačiuožusias plokštes.

Didesni paveikslų formatai (beje, juos išprovokavo kadaise pasakytos vienos draugės-kolegės ne visai tiksli pastaba, kad „mažus tapybos kūrinius gali padaryti bet kas“) gal ir sukėlė gabenimo rūpesčių, bet palengvino patį kabinimą. Parodą su Aiste „sumėtėme“ spartuoliškais tempais. Šioje srityje mes abu esame tikri profesionalai – tam pasitarnavo ir tarnauja darbo vienoje provincijos galerijoje patirtis ir požiūris į darbą (pamenu, kad dar Akademija knibždėdavo subjektais, kurie savo piešinukus kaldavo ant sienų ilgai ir nuobodžiai, daug plepėdami ir tuščiai medituodami).

Naktį prieš atidarymą beveik nemiegojau. Vėliau bičiuliai tai aiškino gimtadieniniu jauduliu. Niekaip nepavyko jų įtikinti, kad nejaučiu jokių kompleksų dėl natūralaus senėjimo, o ir šiaip gimtadienis man tik sutartinis reikalas.  

Iš tiesų pradėjau jaudintis dėl savo kūrybos. Visus metus ramiai tapęs ir piešęs tai, kas man prie širdies, prieš lemiamą skambutį sutrikau: „Ar publika supras, kodėl šmėžuoja nuogi kūnai, vyrai-moterys, barzdotos krūtiningos merginos,  pliki jaunuoliai primatų veidais?“.  Mąsčiau (žinodamas, kad naktimis, ypač apie demonišką ketvirtą valandą, negalima įsileisti į jokius rimtesnius samprotavimus), jog būsiu „perskaitytas“ visiškai ne taip, kaip pats to norėčiau... Turiu pastebėti, kad save vėlyvaisiais paryčiais nuraminau grynai dailėtyriniu būdu (meniškai visai nesilygindamas) – logiškai išmąstęs, kad Šarūnas Sauka pridaro daugiau nešvankybių. Ir ką? Ogi nieko...

Artėjant atidarymo metui, pradėjau nerimauti ir dėl kitko. Maniškė paroda atidarinėjama šaltuoju metų metu. Pavasariais studijoje-galerijoje RA yra kiek kitaip – žmogiškasis perteklius išeina gerti vyno, plepėti, rūkyti į gatvę. Žiemą gaunasi prikimšto troleibuso efektas. Kiek nerimavau, nors ir žinojau iš tos pačios patirties, kad nieko baisaus iš tiesų neatsitinka. Žmonės kažkaip natūraliai pasispaudžia ir sutelpa visi.

 

Kitas dalykas, dėl kurio kiek skaudėjo galvą – nachaliavščikų problematika. Toji fauna, turbūt reguliariai klausanti kultūros renginių anonsų per Nacionalinį radiją, niekuomet nepraleidžia reikšmingesnio ar visiškai neypatingo įvykio tam, kad nemokamai pavalgytų, pagertų ir kultūriškai apšiltų. Lyg ir neturiu nieko prieš juos, tačiau maniškę agresiją tų subjektų adresu kelia personalinis nepilnavertiškumo kompleksas. Bet kuriam autoriui būtų ir yra malonu, kuomet į jo vernisažus ateina nepažįstami gerbėjai. Maniškis statusas, deja, yra ne toks, todėl nachaliavščikų – fizionomenine prasme grynai Boscho personažų, adresu jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą ir sunkiai tramdomą agresiją. Juolab, kad jie ir patys dažnai būna pikti ir nesivaldantys.

Vienas tipelis kartą protestavo dėl nesklidinos taurelės ar mažesnio (nei kitiems) torto gabalėlio. Kitas pasireiškė kultūringesniu protestu, užsipuldamas mane, kad pasivadinau įpareigojančia ir atsakinga Dionizo Poškos pavarde.  Šį, beje, bandžiau tuomet išgrūsti per duris (garbinga draugų auditorija tuomet buvo dar nesusirinkusi), tačiau personažas žinojo savo teises viešojoje erdvėje, sakydamas: „Tad ko reklamavaisi, jeigu dabar varai?“. Nuginklavo viena fraze...

Šiemet tik „Tėviškės žiburių“ korespondentas primygtinai reikalavo, kad pakomentuočiau visus darbus, pažadėdamas tai aprašyti savo leidinyje. Bet atsakiau jam nemandagiai tiesiai-šviesiai: „Tingiu“.

Taigi, prieš nachaliavščikus pats jaučiuosi kaip tikras kvailys ir šarlatanas. Puikiai suprasdams, kad tai mano, ne jų, problema.  

Visa laimė, kad didesnė publikos dalis buvo kultūringa, išprususi ir pažįstama iš veidų. Džiaugiausi kiekvieno jų buvimu jau vien dėl to, kad žinojau, kaip sunku susitikti, pleptelėti įsisukus į rutininės kasdienybės karuselę.

Norėjau išgirsti būtent šių žmonių nuomonę apie savo kūrybą (juk dėl to iš esmės ir daromos parodos – ne tam, kad agorofobiškai užsidaręs darytum kažką stalčiui ar tamsiai namų kertei). Žinau, kad toks pageidavimas yra kuo tikriausia egocentrizmo išraiška – nes paprastai norisi išgirsti pagyras, o kokia nors kritiškesnė gaidelė būna ignoruojama. Kitas dalykas, kad bent jau Vilniuje auditorija retai kada atvirai komentuoja ar juo labiau analizuoja kūrinius – tokia turbūt mūsų kultūrinių platumų specifika. Geriausiu atveju sakoma „Patinka“ (arba „Ne“ – bet taip dažniau tariama už akių), „Neblogai“ , „Visai nieko“, „Tobulėji“ ir panašiai.

Panašių pasakymų girdėjau ir savo atidarymo metu bei po jo. Nemeluosiu, sakydamas, kad tokie komentarai medumi glostė širdį, ypač išgirsti iš menininkų, o ir šiaip draugų lūpų.  Visgi pagyras norisi girdėti – jos pakelia nuotaiką, suteikia pasitikėjimo. Tai svarbu!

Konkretesnės ir negatyvesnės pastabos buvo kelios. Jas pasakė taip pat (natūralu – visgi kai kurie mėgsta kalbėti konkrečiau) dailininkai.

Vienas, jau spausdamas ranką atsisveikinimui tarė:

-          Neįsižeisk [aš, žinoma, šiek tiek įsižeidžiau], bet tapybos čia nematau. Tai tik komiksai.

Kitas, jau vėliau (kai gėrimų ir kūrybos paveikti kai kurie vyriškos lyties bičiuliai šoko su termosu ir šlapiai bučiavo vienas kitą į lūpas), žvelgdamas į maniškį Nepažįstamąjį marmaliuotoją, pasakė:

-          Tau reikėtų tapyti aliejiniais dažais, o ne akrilu. Tuomet nebus taip plokščia, atsiras erdvė.

Dar kitą dieną, šeštadienį, kuomet sėdėjau galerijoje ir gėriau arbatą, klausydamas Bitlų (ir galvodamas, kad mes su jais labai gerai papildome vieni kitus), parodos visai netyčia apžiūrėti užsuko Genujoje dailę studijuojantis jaunas kolumbietis.  Jo reakcija taip pat buvo konkreti klausiant:

-          Kodėl Lietuvoje taip tamsiai tapoma?

Nesugebėjau paaiškinti jam, kad pats labiau orientuojuosi į manieristinę italų tapybą su jos taip mėgtais juodais fonais, atsakiau banaliai, paprastai:

-          Kad pas mus tamsu, tai ir tapyba tamsi.

Jis pridūrė:

-          Visoje Europoje yra tamsu.

Ko gero buvo teisus.

Galop priešpaskutinę parodos dieną galerijoje apsilankė (šiaip jis norėjo matyti merginų, ne mano darbus) toks zoologas, besispecializuojantis drugelių lytinio dauginimosi klausimais. Jis, be to, dar ir tapybos kolekcionierius (sakė, kad turi daug „bičiūnų“ ir kitų).  Klausiau tų pačių Bitlų (vis iš naujo ir iš naujo brūžindamas Rubber Soul – paauglystėje iki galo neatsiklausiau), gėriau ne arbatą – mėgavausi raudono vyno likučiais. O žmogus, nesuinteresuotas stebėtojas, man pasakė:

-          Na, jūs dar ieškote, dar kelyje ir jums dar reikia daug mokytis.

Jis buvo ne ko gero, bet šimtu procentų teisus.